Tomas Vengris: Lietuva – mistinis kraštas su Gedimino stulpais ir ant žirgo skriejančiais vyčiais
Režisieriaus Tomo Vengrio tėtis augo Kaune su mama ir seserimi, o jo tėtis, buvo pasitraukęs į JAV, dirbo profesoriumi Masačiusetse. Mamos tėvai irgi bėgo iš Lietuvos, tačiau mama buvo pernelyg maža, kad ją pasiimtų į varginančią kelionę. Vos trijų mėnesių ją paliko giminaičiams Lietuvoje.
Režisieriaus tėvai Amerikoje labai stengėsi, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą, siuntė į privačius būrelius, mokyklas, universitetus. Namuose buvo kalbama tik lietuviškai. Tėvai angliškai kalbėti drausdavo, tad su sese Indre užsirakindavo kambaryje ir kalbėdavosi angliškai.
Lietuva Tomo šeimai atrodė svajonių šalis. Kažkoks mistinis kraštas su Gedimino stulpais ir ant žirgo skriejančiais vyčiais. Tomo mama dažnai pasakodavo apie kultūrą, apie tai, kad visi žmonės Lietuvoje labai kultūringi, tad pirmoji kelionė į Lietuvą labai nustebino, jaunuolis iš Amerikos pamatė daugybę keistų dalykų, ypač lietuviškoje buityje.
„Šiandien aš žinau, kad tuomet, kai atvykome, Lietuva išgyveno sunkų laikmetį. Norėjau jį parodyti filme, kalbėti apie tai, kad mamos gimtinė, kaip tas paauglys, žengia pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį. Gerai prisimenu, kaip po kino festivalio Berlyne su vienu bičiuliu dalinausi vaikystės prisiminimu apie iš Amerikos į Lietuvą atvežtą lagaminą su kramtomąja guma. „Klausyk, – jis man sako, – juk tai – filmas“. Tada pirmą kartą pamaniau, kad mano patirtys gali būti įdomios kitiems. Grįžęs iš Berlyno klausiau mamos ir sesers, kaip jos prisimena tą kelionę. Jų prisiminimai skyrėsi nuo manųjų. Pagalvojau – kažkas visame tame yra giliau, daugiau“ – teigė Tomas Vengris.
Skaitykite plačiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/gimtines-rezisierius-tomas-vengris-nuo-savo-lietuvybes-niekur-nepabegsiu-4-1196942
Daiva Stenaikaite Naldal: galimybes atvėrė pirmoji stažuotė Danijoje
Daiva Staneikaitė Naldal jau daugiau nei 30 metų gyvena Danijoje, iš jų daugiau kaip 15 metų dirba žaislų gamintojo LEGO marketingo, inovacijų ir bendrakūrybos vadove. Ji teigia, kad studijų laikų socialiniai ir ekonominiai pokyčiai paskatino daugelį jos kurso draugų kurti savo verslus ir ieškoti naujų gyvenimo būdų. Pačiai D. Staneikaitei Naldal galimybes atvėrė pirmoji stažuotė Danijoje, kuri suteikė galimybių giliau pažinti Skandinavijos marketingo ir verslo kultūrą. Kartu su atstovais iš kitų Baltijos šalių – Estijos ir Latvijos – ji susidomėjo specializuotomis verslo studijomis.
„Atvykusi čia prieš 30 metų iškart pastebėjau, kad danai labai sveikai žiūri į vaikus, be skirstymo į mergaites ir berniukus. Kai pradėjau leisti savo sūnų į lopšelį-darželį, ateidavau pasiimti po darbo ir radau savo dvimetį su draugu pasipuošusius pūstais sijonėliais. Galvojau, kas čia atsitiko? Nes stereotipinis klausimas buvo toks: kodėl berniukai su sijonėliais? Auklėtoja paaiškino „o pas mus čia yra daug aksesuarų, lėlių, kaukių ir vaikai gali rengtis kaip jie nori“. Auklėtojams tai buvo visiškai normalu, o aš susidūriau su savo kultūriniu stereotipu“ – dalijosi savo prisiminimais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vykdomos socialinės kampanijos „Lygiadieniai“ interviu.
Skaitykite daugiau: https://www.lygybe.lt/lt/d.-staneikaite-naldal-apie-darba-lego-ir-asmenine-patirti-danijoje-vaikams-nereikia-is-anksto-sustyguoti-vaidmenu
Silvana Imam: „Čia nieks nesupront, kon aš sakau“
Lietuvės ir siro šeimoje Klaipėdoje gimusi, vienerių į Prahą, kur tėvas gavo darbą, išvykusi, o ketverių Švedijoje įsikūrusi Silvana tikino, kad žinomu žmogaus teisių, antihomofobijos ir LGBT veidu bei balsu tapo ne todėl, kad švedai yra itin pakantūs, o dėl to, ką patyrė Švedijoje, – toli gražu ne pakantumą.
„Čia nieks nesupront, kun aš sakau, nieks nesupront ir nieks nežina, kiek aš kentėjau, nu bl*t, kiek iškentėjau, bet, žinot, aš laimėjau“, – tokius žodžius žemaičiuodama ištarė Silvana 2016 metais atsiimdama prestižinį geriausios Švedijos atlikėjos apdovanojimą.
Plačiau apie Silvanos istoriją: https://pilietybe.lt/2023/03/02/silvana-imam-tiek-iskentejau-bet-zinot-as-laimejau/?fbclid=IwAR31yejUgeEzdyt2cnDeCMHrWR-bAUaKAOYd3FCHwdAh8PGUayoTQ5uhXTc
We came to Canada penniless, and through time we all made a living started families, and consider ourselves „Canadian“
Our family emigrated to Canada after leaving Taurage, Lithuania in 1944, and residing in Beppen, Germany til 1949. My mother was pregnant, with me when we left, and I was born on the route from Lithuania to Germany, namely in a place the Germans called Frankenhain, located in Poland.
We arrived in Kitchener, Ontario, Canada where my father had a brother that already was in Canada.
Our family consisted of my parents, and my three brothers and one sister. The photo submitted is a „family“ photo taken in Germany in 1949, shortly before we left.
We came to Canada penniless, and through time we all made a living started families, and consider ourselves „Canadian“
My parents are deceased, as well as my two older brothers.
Aloyzas Petrikas: Lietuvoje žinomas kaip kultūros mecenatas
Lietuvoje Aloyzas Petrikas žinomas kaip kultūros mecenatas, padovanojęs Lietuvai reikšmingų kultūros vertybių bei atgaivinęs literatūrinę premiją vaikams ir jaunimui; verslininkams jis žinomas kaip JAV bei lietuvių aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Corporation“ prezidentas. Kaune gyvenusi jo tėvų šeima 1941 m. pasitraukė iš Kauno į Vakarus, kad išvengtų tremties į Sibirą.
Aloyzo Petriko ryšiai su Lietuva niekada nebuvo nutrūkę, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dažnai joje apsilankydavo kartu su žmona Birute. Liaudies kūryba abiem jiems buvo artima. Per kelis dešimtmečius sukaupta nemaža liaudiškų skulptūrų kolekcija buvo jų namų interjero puošmena. Įsigydami skulptūras, jie sakė turėję viltį kada nors jas perduoti Lietuvai.
Plačiau: https://lnm.lt/aktualijos/i-lietuva-sugrizo-svarbios-etnografines-vertybes/
Gabija Bičkutė: visada jaučiuosi lyg dalelė manęs būtų likusi Lietuvoje
Mano migracijos istorija yra šiek tiek kitokia. Aš niekada negyvenau Lietuvoje, aš gimiau ir augau Amerikoje, bet vis tiek visada jaučiuosi, lyg dalelė manęs būtų likusi Lietuvoje.
Mano tėveliai atvyko į Ameriką prieš 20 metų, nes norėjo pamatyti pasaulį ir išbandyti naujas galimybes. Jie gyvendami Amerikoje niekada neprarado ryšio su Lietuva. Kai aš gimiau, visada namuose girdėjau lietuvių kalbą, lankiau lietuvišką mokyklą, švenčiau lietuviškas šventes ir turiu daugybę lietuvių draugų.
Labai daug mano lietuviškų šaknų man davė mano seneliai, man tiktai gimus jie abudu atskrido į Ameriką padėti mane auginti. Jie man sekdavo lietuviškas pasakas, gamino lietuvišką maistą ir žaisdavo su manimi lietuviškus žaidimus.
Kiekvienais metais skrisdama į Lietuvą, vaikščiodama po Lietuvos miestus ir miestelius, leisdama laiką su mano pusbroliais ir puseserėmis aš jaučiuosi esanti tikra lietuvaitė. Mano tėveliai man visada pasakoja juokingus prisiminimus, kaip aš būdama maža vadindavau save lietuviete ir prašiau mane vežti atgal į Lietuvą. Taigi nuo mažens aš visada žinojau, kad esu tikra lietuvė ir kad dalelė manęs visada bus Lietuvoje.
Gabija Bičkutė
Maironio lituanistinė mokykla, 10 klasė
Sylvia Masilionis: svajoju nuskristi į Lietuvą ir pabūti prie jūros Palangoje
Mano tėvai yra imigrantai, jie į Ameriką atskrido iš Lietuvos. Aš gimiau Amerikoje, tačiau nuo pat mažens daug girdėjau apie Lietuvą ir esu ten ne kartą buvusi.
Man Lietuva asocijuojasi su gintaru ir Baltijos jūra, kuri į krantą išmeta mažus gintaro gabalėlius. Kai buvau Palangoje, ten nusipirkau pakabuką su gintaru, jis buvo geltonos splavos su vabaliuku viduje. Šį pakabuką nešioju nuolatos. Palangoje buvau Gintaro muziejuje, kur man labai patiko. Ten pamačiau daug įspūdingų iš gintaro padarytų daiktų, papuošalų. Man labai patinka legenda apie Jūratę ir Kastytį, kuri paaiškina mums, iš kur atsirado gintaras Baltijos jūroje.
Man ir mano šeimai gintaras yra labai brangus, turbūt brangesnis ir už auksą ar perlus. Vėl svajoju nuskrist į Lietuvą ir pabūti prie jūros Palangoje – gal šį kartą pasiseks rasti gražų gintaro gabalėlį…
Sylvia Masilionis
10 klasė
Taja Ligeika: mūsų namuose yra dalelė Lietuvos
Mano tėvai mėgsta keliauti, jie visada iš kelionės namo parsiveža magnetą, kurį uždeda ant šaldytuvo durelių. Ten mes jų turime labai daug, bet vienas jų man yra pats brangiausias. Tai magnetas su Gedimino pilies bokštu.
Kai buvau maža, jis man nebuvo kuo nors išskirtinis, bet kai prieš keletą metų su šeima nuskridome į Lietuvą ir būdama Vilniuje pamačiau Gedimino pilies bokštą, šis magnetas man tapo pačiu brangiausiu. Turėdama jį aš įsivaizduoju, kad mūsų namuose yra dalelė Lietuvos. O žiūrėdama į jame pavaizduotą Gedimino bokštą vis svajoju, kada jį vėl galėsiu pamatyti tikrovėje. Svajoju pamatyti ne tik jį, bet ir daugybę kitų gražių Lietuvos vietų. Tikiuosi, mano svajonė išsipildys greitai…
Taja Ligeika
10 klasė
Hugo Doftartas: močiutė visada primena, kaip svarbu mokėti kalbėti lietuviškai
Mano vardas Hugo, man penkiolika metų. Aš esu gimęs Amerikoje, bet mano tėvai gimė Lietuvoje. Aš visą gyvenimą šneku lietuviškai su šeima ir penktadieniais po amerikietiškos mokyklos lankau lietuvišką mokyklą.
Aš turiu visokių lietuviškų simbolių, kai kurie yra dovanoti brangių žmonių Lietuvoje, kuriuos aplankau būdamas ten. Viena jų – mano močiutė Erika. Ji gyvena Kaune. Šią vasarą buvau Kaune ir su ja kartu praleidome daug laiko. Mes ėjome su ja ir mano broliu į Velnių muziejų. Buvo įdomu šnekėtis apie velnius, raganas ir visokias lietuviškas legendas. Išėję iš muziejaus pasivaikščiojome po Laisvės alėją, nusipirkome dideles porcijas labai skanių ledų. Tada močiutė mums nupirko dovanų Akropolyje, brangiausia jų – marškinėliai su Lietuvos vėliava.
Man patiko praleisti laiką su savo brangia močiute, o jos dovanotais marškinėliais pasipuošiu per lietuviškas šventes. Močiutė man visa laiką primena, kaip svarbu kalbėti lietuviškai ir kuo daugiau žinoti apie savo kraštą. Ji sako, kad tai yra būtina, nes kitaip negalėsiu mokyti lietuviškai savo vaikų ir nemokėsiu papasakoti savo amerikiečiams draugams, iš kur aš esu.
Hugo Doftartas
10 klasė
Gabija Judickas: neįsivaizduoju vasaros be maudynių šaltame Lietuvos ežere
Neįsivaizduoju vasaros be maudynių šaltame Lietuvos ežere, raudonų pievose augančių žemuogių, šokoladinių saulėje tirpstančių ledų, pasivaikščiojimo Vilniaus gatvėmis. Lietuvoje išsipildo visos mano svajonės, apie ką svajoju visus mokslo metus.
Kiekvieną vasarą mes su tėvais važiuojame į Lietuvą aplankyti giminaičių ir mūsų kaimą. Mano giminės yra išsibarstę po visą Lietuvą. Raseiniuose gyvena močiutė, Kėdainiuose – teta ir dėdė, o Vilniuje – kita močiutė, bet daugiausiai laiko praleidžiu kaime. Kaimas yra mano antri namai. Ten su jaunesniuoju pusbroliu džiaugiuosi visomis akimirkomis, kurias sutalpinu į du vasaros mėnesius. Ryte mes valgome močiutės šviežiai iškeptus blynus su namine uogiene, po to pažaidžiam su šuniuku Rūdžiu. Dieną lekiame pasimaudyti prie ežero, išsimozoti ledais. Grįžtant namo nuo ežero, automobilyje klausomės lietuviškų vasaros hitų. Kai ateina vakaras, tėtis su mano dėdė užkuria laužą. Sėdėdami prie laužo kalbamės, dalinamės dienos įspūdžiais, kepame skanias dešreles.
Mano mama yra gimusi ir užaugusi Vilniaus senamiestyje, todėl kitą vasaros dalį aš leidžiu nuostabaus grožio Vilniuje, kuriame yra daug bažnyčių, gražių pastatų ir įvairių renginių. Senamiestyje mėgstame ilgai pasivaikščioti, valgyti kavinėse, stebėtis nepakartojamu Vilniaus grožiu.
Esu dėkinga tėvams ir lietuviškai mokyklai, kad padeda išlaikyti ryšį su Lietuva, jos kultūra ir žmonėmis.
Gabia Judickas
9 klasė
Milena Gračiova: tėvai man perdavė ne tik lietuvišką kultūrą, bet ir lietuvišką šeimą
Aš esu gimusi Amerikoje ir netgi esu Amerikos pilietė, bet iš tikrųjų aš esu Lietuvė. Mano migracijos istorija prasideda su mano tėčiu, kai jis nusprendė užsiregistruoti dėl ,,žalios kortelės” loterijos. Jis su mano mama norėjo apsivesti ir sužinoję, kad mano tėtis laimėjo ,,žalią kortą”, nusprendė persikraustyti į Ameriką.
Po mano gimimo aš kiekvieną vasarą keliaudavau į Lietuvą ir netgi prieš išmokstant angliškai išmokau kalbėti lietuviškai. Tėveliams labai rūpėjo, kad mokėčiau kalbėti gerai ir lengvai savo gimtąja kalba, todėl jie nusprendė užrašyti mane į lietuvišką mokyklą ir darželįi. Tėvai man perdavė ne tik lietuvišką kultūrą, bet ir antrą – lietuvišką šeimą. Aš einu į lietuvišką mokyklą beveik 10 metų. Esu labai dėkinga už savo tėvų pasiryžimą man įskiepyti meilę Lietuvai ir už tai, kad aš esu Lietuvė.
Milena Gračiova
9 klasė
Veronika Gecevičiūtė: be protėvių kovos ir pasiaukojimo nebūtume ten, kur esame šiandien
Buvo Antrojo pasaulinio karo pradžia, Sovietų Sąjunga buvo tik užėmusi Lietuvą. Sovietai planavo išsiųsti visus išsimokslinusius žmones, daktarus, mokytojus, rašytojus į Sibirą. Jie specialiai rinko šiuos žmones, kadangi nenorėjo, kad lietuviai prieštarautų ir sukurtų netvarką.
Mano senelis, Mamulės tėvas, buvo tik baigęs savo daktaro studijas ir buvo sąraše žmonių, kurie turėjo būti išsiųsti į Sibirą. Šeima kuo greičiau pakavosi daiktus, kad galėtų pabėgti. Jie pabėgo arklių traukiamame vežime. Mano močiutė, kurią aš vadinu Mamule, gimė šeimai bėgant iš Lietuvos. Šeima maždaug penkerius metus išgyveno dipukų stovykloje Vokietijoje.
Po kurio laiko mano senelių šeimą pasikvietė gyventi į Ameriką. Jie čia laivu atplaukė maždaug Naujųjų metų laikotarpiu, ir šventes sutiko Rytų pakrantėje. Buvo tik viena problema – ten, kur jie iš pradžios gyveno, neleido imigrantams dirbti pagal savo turimą išsilavinimą. Dėl šios priežasties šeima planavo persikraustyti į Čikagą.
Tuo metu ši valstija palankiau priėmė imigrantus, o Čikagoje gyveno daug lietuvių. Mano močiutei buvo tik kokie šešeri arba septyneri metai, todėl ji labai mažai atsimena savo keliones. Vienas dalykas, kurį Mamulė labai ryškiai prisimena – kaip jinai su mama ir tėveliu gyveno bute. Sakė, kad buto savininkas tik vieną kartą į savaitę įjungdavo šiltą vandenį. Tikrai negaliu įsivaizduoti gyvenimo be šilto vandens. Tame bute nebuvo ir šildymo sistemos. Mamulė pasakoja, kad kas vakarą, kai mama ruošdavo valgį, atidarydavo pečiaus dureles, kad sušildytų kambarį. Uždarydavo duris į virtuvę ir ten smagiai sėdėdavo šilumoje.
Mano nuomone, mes šiomis dienomis labai gerai gyvename. Viskas yra sukurta, kad tik žmonių gyvenimas būtų lengvesnis. Galvoju, jog kartais žmonija apie tai pamiršta ir vis nori daugiau ir daugiau patogumų, bet jie niekada nesustoja pagalvoti, ką ankstesnės kartos žmonės išgyveno, jog šiandien visa tai turėtumėm. Yra dar liūdniau žinoti, kad kitose pasaulio dalyse žmonės ir šiandien taip sunkiai gyvena. Dėl to, aš manau, yra labai svarbu vertinti savo protėvius, nes be jų kovos ir pasiaukojimo mes nebūtume ten, kur šiandien esame. Aš esu be galo dėkinga visiems savo senelių ir tėvų pasirinkimams, kurie mus atvedė iki šios akimirkos. Galėjo tiek daug kas įvykti kitaip, ir aš būčiau visai kitoje pasaulio dalyje su visai kitokiu likimu. Didžiuojuosi būdama Lietuvė, kadangi palyginus mūsų tiek mažai yra pasauly ir mes tikrai esame nuostabiausia tauta su didinga savo istorija ir drąsiais bei darbščiais žmonėmis.
Veronika Gecevičiūtė
9 klasė
Adelė Rauduvė: vasaras mes leidžiame Lietuvoje
Mano migracijos istorija prasidėjo dar prieš mano gimimą. Tada, kai mano tėveliai laimėjo ,,žalios kortos” loterijoje. Tėveliai sako, kad ,,žalia korta” suteikė mūsų šeimai dideles galimybes naujoje šalyje, bet tuo pačiu pareikalavo paaukoti viską, kas buvo mums brangu Lietuvoje. Gal todėl mūsų šeima ilgą laiką neišdrįso galutinai palikti Lietuvos.
Daug vandens nutekėjo po ,,žalios kortos” laimėjimo. Per tą laiką gimė mano brolis, vėliau gimiau ir aš. Mūsų gyvenimas dalinosi į dvi dalis. Gyvenome Lietuvoje, bet tėtis vis daugiau ir daugiau laiko turėdavo praleisti Amerikoje. Į Lietuvą atslinko sunki ekonominė krizė, taip pat priėjo laikas mums eiti į mokyklą ir tėveliai galutinai nusprendė, kad mes turėtume keltis gyventi į Ameriką.
Išvykome iš Lietuvos, kai broliui buvo šešeri, o man – treji metai. Palikome savo senelius, gimines, draugus ir savo žaislus savo namuose, kuriuose gyvenome. Atvažiavome į svetimą šalį, kur žmonės kalbėjo kalba, kurios mes su broliu nesupratome. Labai bijojau tų žmonių, kurie ta svetima kalba kalbėjo, todėl apsidžiaugiau, kad Montessori mokyklėlėje ,,Žiburėlis”, kurią pradėjau lankyti, vaikai kalbėjo lietuviškai. Mano brolis naujoje mokykloje irgi rado mergaites, kurios kalbėjo lietuviškai ir padėdavo jam susikalbėti su naujais mokytojais. Po truputį pratinomės prie visko, kas mums buvo nauja. Mūsų seneliai žiemomis pradėjo atvažiuoti gyventi su mumis, o vasaromis mes važiuodavome į Lietuvą pagyventi su jais ir praleisti laiką su kitais savo giminaičiais. Dabar mūsų gyvenimas vėl dalinasi į dvi dalis. Vasaras leidžiame Lietuvoje, o per mokslo metus gyvename Amerikoje.
Adelė Rauduvė
9 klasė
Ema Gilvydytė: mano tėvų tėvai, mano seneliai, visi gimė Lietuvoje
Aš gimiau Amerikoje, mano tėvas – taip pat. Mano mama gimė Kanadoje ir persikraustė į Ameriką, kai baigė universitetą. Mano tėvų tėvai, mano seneliai, visi gimė Lietuvoje, bet pabėgo iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą, kai jie buvo dar vaikai. Kai rusai okupavo Lietuvą, mano proseneliai bijodami, kad jų neišvežtų į Sibirą, pasitraukė iš Lietuvos.
Mano prosenelės šeima iš mamos pusės traukiniu išvyko iš Lietuvos į Jugoslaviją ir ten labai sunkiai gyveno. Naktimis miestas buvo bombarduojamas, trūko maisto ir kitų reikalingų daiktų. Kelios šeimos gyveno kartu viename kambaryje. Prosenelis gavo geresnį darbą ir butą Austrijoje ir traukiniu visi išvažiavo iš Jugoslavijos. Atvykę naktį į Insbruką, sužinojo, kad jiems prižadėtas butas buvo jau užimtas. Tą naktį visa šeima praleido lauke, sušalę ir išalkę. Po kiek laiko mano proseneliai gavo pranešimą iš policijos, kad visos lietuvių šeimos bus grąžintos į Lietuvą kitą dieną. Tą naktį visi pėsčiomis perėjo į Vokietiją. Vokietijoje visi lietuviai gyveno pabėgėlių stovykloje. Ten buvo išduotos maisto kortelės, kadangi maistas buvo normuotas. Prosenelės sesuo dirbo restorane ir parnešdavo papildomo maisto. 1948 metais, gruodžio mėnesį, prosenelio šeima laivu atplaukė į Kanadą, į Halifakso uostą. Plaukė dešimt dienų ir vandenynas buvo labai banguotas, daug keleivių sirgo jūros liga. Traukiniu nuvažiavo į Montrealį, kur jų laukė giminės.
Mano prosenelio šeima iš mamos pusės išvyko iš Lietuvos 1944 metais. Traukiniu pasiekė Vokietiją ir ten sunkiai gyveno pabėgėlių stovykloje, anglų zonoje. Toje stovykloje mano prosenelio sesuo sunkiai susirgo ir numirė. 1948 metais mano prosenelis išplaukė į Kanadą ir gavo darbą ūkyje, Ontario provincijoje. Po metų jis pakvietė visą savo šeimą į Kanadą. Prosenelis atidirbęs dvejus metus pagal reikalavimus persikėlė gyventi į Montrealį.
Ema Gilvydytė
9 klasė
Gerda Lukšys: mano tėvai, gyvenę visiškai skirtingose Lietuvos vietose surado vienas kitą Čikagoje
Kai pažvelgiu į savo spintą, matau jos kamputyje kabančią mažą mėlyną suknelę. Šią suknelę gavau tada, kai mano močiutė pirmą kartą atvyko į JAV iš Lietuvos ir ją atsivežė su savimi. Ši tamsiai mėlyna suknelė su balta apdaila kažkada buvo mano mamos, kai jai buvo dveji metukai. Sunku patikėti, kad tai suknelei jau daugiau nei keturiasdešimt penkeri metai ir kadaise į ją tilpo mano mama, bet kai ją pamatau, visada prisimenu savo šeimos istoriją.
Mano mama gimė ir užaugo Birštone. Ji turėjo brolį, kuris buvo trejais metais vyresnis už ją. Mano mama dažnai pasakoja apie savo įdomią vaikystę. Negaliu patikėti, kaip jos vaikystė skyrėsi nuo mano. Ji užaugo sovietinėje Lietuvoje ir neturėjo tokių galimybių kaip aš, kartais net sunku tuo patikėti! Nors laikai buvo blogi, mano mama vis tiek išnaudojo visas galimybes ir turi gražių prisiminimų iš to meto. Ji buvo labai protinga ir daug skaitydavo, lankė meno mokyklą, dalyvaudavo šachmatų varžybose. Mano mama buvo protinga ir darbšti mergaitė, ji taip pat buvo energinga ir mėgo išdykauti. Vasaras ji praleisdavo pas močiutę kaime, o žiemą žaisdavo lauke, kol nušaldavo nosis ir visas veidukas pasidarydavo raudonas. Mano mama persikėlė į Vilnių mokytis, studijavo chemiją, o baigusi mokslus dirbo chemijos mokytoja ir lavino savo mokinius.
Tuo laikotarpiu Lietuvoje sąlygos buvo ne pačios geriausios, nes mūsų šalis neseniai buvo atgavusi nepriklausomybę nuo SSRS. Mano mama persikėlė į Londoną, ten gyveno vienuolika mėnesių kartu su kitais kambariokais. Po kurio laiko ji sugrįžo į Lietuvą, bet neužilgo išsikraustė gyventi į Ameriką. Mano mama ne bet kur gyveno, bet Las Vegase su savo geriausia drauge. Ji visada pasakoja, kaip jai patiko abu potyriai skirtinguose miestuose, tačiau atėjo laikas įsikurti dar geresnėje vietoje, kur būtų daugiau lietuviškumo. Mano mama persikraustė į Čikagą du tūkstančiai antraisiais metais.
Mano tėtis gimė Panevėžyje, visai kitoje Lietuvos pusėje. Jis užaugo su broliu, kuris buvo už jį ketveriais metais jaunesnis. Mano tėtis taip pat turi labai daug įdomių prisiminimų. Jis buvo išdykėlis ir visą laiką mane prajuokina su savo pasakom. Mane ypač domina tėčio giminės istorija, kadangi žinau, jog mano senelis buvo ištremtas į Sibirą, kai jam buvo tik septyneri metukai. Tėtis man papasakojo senelio išgyvenimo darbo stovyklose istorijas – mane žavi, koks darbštus jis buvo! Laimei, mano senelis sugrižo į Lietuvą ir net baigė mokslus universitete!
Mano tėtis irgi protingas ir taip pat yra darbštus. Jis labai mėgo žaisti futbolą ir net dabar labai mėgsta žiūrėti varžybas. Jis pradėjo žaisti gana vėlai, bet dėl savo sunkaus darbo ir užsispyrimo sugebėjo tapti geriausiu savo komandoje, kartu būdamas vienas iš jauniausių žaidėjų. Tėtis žaidė futbolą ir mokinosi Vilniuje, vėliau – Kaune. Baigiant universitetą, jo draugas pakvietė jį gyventi kartu su juo Amerikoje. Mano tėtis atvyko į Naująjį Džersį, o vėliau nusprendė persikraustyti į Čikagą. Abu mano tėveliai persikraustė į Čikagą tuo pačiu laiku ir susitiko Marquette parke, tai Čikagos rajonas, žinomas dėl lietuviškumo – ten anksčiau gyveno daug lietuvių.
Kaip keista, kad mano tėvai, gyvenę visiškai skirtingose Lietuvos vietose, nukeliavo tokias įdomias keliones, kad surastų vienas kitą Čikagoje. Kaip keistai susidėlioja gyvenimo įvykiai. Na taip ir aš atėjau į šį gražų pasaulį!
Gerda Lukšys
9 klasė
Aleksė Alijošius: Lietuva visada bus didelė dalis to, kas aš esu
Aš neturiu savo migracijos istorijos. Kitaip nei mano mama, tėtis ir seneliai – aš gimiau Amerikoje. Tačiau vis dar vadinu save Lietuvaite. Man patinka lietuviškas maistas, domiuosi Lietuvos kultūra bei stengiuosi išlaikyti lietuvių kalbą. Aš didžiuojuosi, kai galvoju apie Lietuvą.
Mano tėtis persikėlė į Ameriką 1994 m., mama – 1999 m. Jie buvo labai jauni ir turėjo patys išsilaikyti vidurinėje mokykloje ir koledže, dirbdami įvairius darbus. Net ir sunkiai dirbdami, kad galėtų gyventi Amerikoje, jie niekada nepamiršo savo lietuviškų šaknų. Taigi, kai gimė mano brolis, sesuo ir aš, mūsų tėvai pasirūpino, kad mes nepamirštume lietuviškų šaknų irgi. Važiuojame į lituanistinę mokyklą ir į lietuvių stovyklas, kalbame lietuviškai namuose ir su draugais lietuviais.
Negaliu patikėti, kad mano tėvai buvo tik keliais metais vyresni už mane, kai paliko savo gimtąją Lietuvą, savo draugus, tėvus ir namus. Amerika jiems atrodė svajonių šalis. Nežinau, ar kada nors pasiryžčiau žengti tokį didelį žingsnį kaip jie. Visada noriu aplankyti Lietuvą, pasimatyti su ten gyvenančia šeima. Kartais pagalvoju apie galimybę ten studijuoti universitete. Manau, kad šis žingsnis būtų lengvesnis nei tas, kurį turėjo padaryti mano tėvai, nes aš ten turiu giminių bei moku lietuviškai. Bet gal tai būtų mano migracijos pradžia. Tačiau net jei aš ir nesikraustysiu į Lietuvą ir ten nestudijuosiu, Lietuva visada bus didelė dalis to, kas aš esu.
Aleksė Alijošius
9 kl
Vasarą visada skrendame į Lietuvą
Visi, kurie migravo, turi skirtingą savo istoriją. Mano šeimos migravimo istorija prasidėjo prieš 23-ejus metus, 1999-aisiais.
Kai mano mama buvo ketvirtame universiteto kurse, ji nusprendė važiuoti į Ameriką pamatyti pasaulio ir užsidirbti pinigų. Ji Lietuvoje susitvarkė migracijos dokumentus pagal studentų mainų programą. Liepos 14-tą dieną mama nuskrido į Niujorką ir pradėjo savo naujo gyvenimo etapą. Iš ten ji nuvažiavo į Čikagą pas pusseserę bei draugę ir ten pradėjo dirbti. Mano tėtis atvažiavo pas mamą lapkričio 6-tą dieną kaip krepšinio treneris su Lietuvos moterų krepšinio komanda. Po visų varžybų tėtis liko su mama ir jie vėliau sukūrė šeimą.
Gyvenimo pradžia Amerikoje buvo ganėtinai sunki. Iki dabar mano tėvai yra persikraustę 9 kartus. Iš pradžių nuomavosi vieną, po to kitą butą, vėliau nusipirko savo kotedžą, po to pasistatė didelį namą, kurį vėliau pardavė ir vėl nuomavosi, galiausiai pirko mūsų dabartinį namą Lemonte. Darbai atvažiavus taip pat buvo sunkūs. Tėtis negalėjo toliau dirbti krepšinio treneriu. Jis pradėjo darbą statybose. Mama taip pat dirbo sunkiai. Pirmus metus ji prižiūrėjo pagyvenusią moterį, po to pora metų dirbo aukle dienomis, o vakarais važiuodavo į mokslus. Pabaigusi papildomus mokslus, mama dirbo kompanijoje buhaltere.
Kiekvienais metais tėvai keliavo po Ameriką ir vis kažką naujo pamatydavo. Jie jau yra aplankę 39 valstijas. 5 metus mama su tėčiu neturėjo ,,žalių kortų” ir negalėjo grįžti į Lietuvą aplankyti artimųjų. Tai buvo sunkiausias jų gyvenimo etapas. Po to jie laimėjo ,,žalios kortos” loterijoje ir po penkerių metų grįžo atostogų į Lietuvą.
Aš gimiau 2008 metais, po ketverių metų gimė mano brolis. Mes kas vasarą skrendame į Lietuvą aplankyti senelių, pusbrolių, pusseserių, tetų, dėdžių ir draugų. Aš visada labai laukiu tų susitikimų.
Nors mano tėvai planavo būti Amerikoje tik metus, jie jau čia užsibuvo 23-jus. Nepanašu, kad mes grįšime gyventi į Lietuvą, bet jei taip atsitiktų, man patiktų gyventi ir tenai. Mama visuomet sako, kad mes su broliu esame lietuviai, ne amerikonai. Gal todėl mus vis taip traukia tenai grįžti…
Maironio lituanistinė mokykla, 9 klasė
Greta Pavilonytė: mano kambarį puošia trispalvė Lietuvos vėliava
Kiekvienas žmogus kuria savo istoriją: gimimo, gyvenimo, meilės, pažinčių ir kitas. Jų per gyvenimą susikaupia nemažai. Juk kiekviena nauja diena, kaip baltas popieriaus lapas, paruoštas naujai istorijai. Norėčiau pasidalinti savo migracijos istorija, arba kaip Lietuva yra dalis manęs.
Prieš dvidešimt metų mano tėveliai laimėjo “žaliosios kortelės” loteriją. Ši loterija yra prašymo legaliai gyventi JAV procesas. Kasmet išduodama 55,000 “žaliųjų kortelių” žmonėms iš viso pasaulio. Daug kas metų metus bando laimėti ir apie ją svajoja, o mano tėveliams tiesiog pasisekė. Tuomet jie buvo jauni, ką tik baigę studijas ir dalyvavo, nieko nesitikėdami, spontaniškai. Šį laimėjimą jie priėmė kaip galimybę keliauti, pažinti kitas kultūras, sutikti naujus žmones, o Amerika tam ideali, nes čia – kultūrų įvairovė.
Vieną vasaros rytą jie sėdo į lėktuvą ir, perskridę Atlantą, pradėjo naują gyvenimą. Tačiau niekada nepamiršo Lietuvos… Atvirkščiai, meilę Lietuvai, tradicijas, kalbą jie perduoda man. Nors aš gimiau Amerikoje, didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Mano kambarį puošia Lietuvos trispalvė vėliava. Kiekvieną vasarą aš atostogauju Lietuvoje ir man seneliai bei giminės parodo daug gražių Lietuvos vietų. Aš mėgstu keliauti po Lietuvą, grožėtis jos gamta.
Užaugusi norėčiau, kad ir mano vaikai mokėtų lietuvių kalbą, lankytų lituanistinę mokyklą, nes tik perduodant kalbą iš kartos į kartą ją galima išlaikyti. Juk lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje. Palyginus su Amerika, Lietuva – tik mažytis taškelis žemėlapyje. Suprantu, kad daug jos gyventojų dėl įvairių priežasčių emigravo, kaip mano tėveliai, bet tol, kol jie net būdami kitose šalyse išlaikys tradicijas, kalbą, nepamirš istorijos ir mylės Lietuvą, ji gyvuos.
Kiekvieną kartą, kai pati turiu priimti greitus, spontaniškus sprendimus ir nedrįstu, aš prisimenu tėvelių migracijos istoriją. Tai, kad jiems sekėsi, sutiko daug gerų žmonių, aplankė įdomių vietų, man suteikia drąsos. Manau, kad susitikimai, patyrimai, emocijos – visa tai yra netikėtos spontaniško gyvenimo dovanos!
Greta Pavilonytė
9 klasė
Gintaras Karosas: Vytis – Lietuvos ir lietuvių
Loreta Timukienė
JAV lietuvis Gintaras Karosas apie vieną iš mūsų valstybės simbolių Vytį gali kalbėti valandų valandas. Su šiuo simboliu ir lietuvybe yra susijusi didelė dalis jo veiklos anapus Atlanto. Kaip sako G. Karosas, dar vaikystėje pamatytas Vytis kaip tolimos Tėvynės simbolis jam taip krito į širdį, kad jis tą meilės, nostalgijos ir pasididžiavimo savo kraštu jausmą iki šiol nešioja ir juo didžiuojasi. Ypatingai jam didelį įspūdį paliko dalyvavimas Bostono lietuvių dramos teatro veikloje, kur buvo aktyvūs tokie išeivijos šviesuoliai kaip Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras, Antanas Škėma. Vienas iš spektaklių buvo ,,Vincas Kudirka“, kuriame būdamas 11 metų G. Karosas vaidino ir ypatingai pamilo Lietuvos simbolį Vytį. To jausmo vedamas Amerikos lietuvis yra nemažai nuveikęs, kad Lietuvos vardas būtų kuo plačiau žinomas.
Mūsų šaliai siekiant Nepriklausomybės jo pastangomis į Lietuvą buvo atgabenta daugybė tautinės atributikos, kuri buvo sukurta jo kompanijoje „Baltic Associates”. Daugelyje tų plakatų, lipdukų galima pamatyti stilizuotą Vytį. Niekas šiandien nesusimąsto, iš kur tais laikais, sovietmečio nustekentoje Lietuvoje, Sąjūdžio mitinguose pradėjo plevėsuoti tiek daug Vyčių, iš kur tokie tiražai tada neregėtos poligrafinės kokybės emblemos su Gedimino stulpais ir Geležiniu vilku. Išeivijos lietuvio sukurtų lobių turbūt būtume ir neišvydę, jeigu ne permainos mūsų šalyje, atnešusios laisvę. G. Karosas, rodydamas piešinių originalus, pabrėžia negalintis suskaičiuoti, kiek jo kompanijos užsakymu sukurta Vyčių, Geležinių vilkų ir kitų lietuviškų simbolių, kuriuos šiandien naudoja daugybė žmonių, įstaigų ir organizacijų Lietuvoje bei išeivijoje.
Vytis tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje reiškė maždaug tą patį. Šiandien tai Valstybės ženklas. Tai ženklas, kuris amžiais telkė mus ginti Tėvynę. Vytis Lietuvoje 50 metų buvo uždraustas, bet liko didelės vilties simbolis okupuotame krašte. Vytis – ženklas, kurį savo širdyse išsaugojo išeivija, tai tautinės veiklos variklis.
Šiandien jau mažai kas žino apie Amerikos Vyčius, apie seniausias lietuviškas organizacijas, apie lietuvių dainų ir šokių šventes, kuriose plevėsavo mūsų Trispalvė. Su lietuviškais simboliais išeiviai kreipėsi į Amerikos politikus, kai reikėjo nepripažinti okupacijos, o ypač – kai reikėjo sveikinti atgimusią laisvę, kai reikėjo Lietuvą priimti į NATO.
Lietuvoje mums Vytį apgynė 1918 metų savanoriai, o iš draudimo laikų grąžino 1988 metų Sąjūdis. Išeivijoje tautos ženklo nereikėjo grąžinti. Jis buvo karo pabėgėlių gyvenimo dalis, iš Tėvynės ištremtos kartos viltis. Jį po Pensilvanijos anglies kasyklas ir Čikagos skerdyklas, po Bruklino gatveles ir Bostono dangoraižius nešiojo VLIK-o aktyvistai, „Draugo“ korespondentai, „Lietuvių enciklopedijos“ autoriai, gausybės lietuviškų knygų leidėjai. Tai buvo žmonės, būrę išeiviją į lietuvišką veiklą, chorus, šokių ratelius, sporto komandas.
Vienas jų – Gintaras Karosas. Jis gimė Augsburge, Vokietijoje, kur jo tėvai Felicija ir Albinas pasitraukė iš Lietuvos nuo ateinančių sovietų. Kai jam buvo vieneri metukai, šeima persikėlė ir apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors Lietuvos nebuvo matęs, tačiau nuo mažens augo tarp lietuviškos muzikos, dainų, šokių, savaitgaliais lankė lituanistinę mokyklą, dalyvavo moksleivių ateitininkų, skautų stovyklose. Gyvendamas JAV sukūrė šeimą, universitete įgijęs viešojo administravimo specialybę dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose, tarp jų – Massachusetts gubernatoriaus administracijoje ir kt.
Būdamas dvidešimt vienerių pradeda politinę karjerą, organizuoja tarptautinius vakarus, kuriuose dalyvauja etninės grupės su savo vėliavomis, parodomis, tautiniais drabužiais. Vėliau organizuoja Lietuvių jaunimo sąjungos vasaros išvykas po Šiaurės Ameriką. Rodydamas sukauptus archyvus, pašnekovas pasakoja apie 1972 metais 80 dienų trukusią jaunimo kelionę per visą Ameriką, kai ant autobusiukų uždėjo tautines iškabas, kurios sulaukdavo daug dėmesio tiek iš gyventojų, tiek iš žiniasklaidos.
Lietuvoje prasidėjus atgimimui ir suvokus, kokią svarbą turi tautinė atributika, G. Karosas sako viską pradėję gaminti Sąjūdžiui. Jis sako išleidęs apie 50 tūkst. įvairių patriotinių lipdžių, be to, atvežė ir kitų simbolių. Anot Amerikos lietuvio, buvo svarbu kuo greičiau gaminti, gabenti ir dalinti. Tačiau kaip tokie kiekiai daiktų pasiekdavo Lietuvą? Tekdavo imtis visokių gudrybių: ir per turistines grupes, ir žmonėms įduodavo dovanų, lietuvišką simboliką įmaišydavo tarp rusiškų lipdžių. ,,Lietuvoje būtų buvusi problema, jeigu būtumėm vežtę geltoną, žalią, raudoną, bet lipdė su ‘Žalgiriu‘ neužkliuvo. O daug rusų ir nesusigaudė tarp simbolių“, – nusijuokė G. Karosas užsiminęs, kad tai buvo tarsi savotiška kontrabanda. Dar vienas būdas, padėdavęs prasmukti nepastebėtam su lietuviška atributika, – patikrose rusams paduoti amerikietiškų daiktų, ženkliukų, kurių sovietmečiu žmonės nebuvo regėję. Niekas neabejoja, kad ši lietuviška simbolika tuo metu stiprino žmonių laisvės siekį ir ryžtą kovojant už Lietuvos laisvę.
Po lipdę, gautą iš G. Karoso, laikė rankose ir JAV viceprezidentai George’as Bush‘as bei Ronald‘as Reagan‘as (abu vėliau tapo JAV prezidentais), šis taip pat laikė juostą su užrašu „I love Lithuanians“. Po to Baltijos kraštų likimu ėmė intensyviai domėtis ir didžioji Vakarų spauda. G. Karosas pasakoja apie vienos lipdės pokyčius: iki Nepriklausomybės buvęs spygliuotos vielos fone užrašas „Lithuania wants freedom“ (Lietuva nori laisvės) po 1990 m. kovo pavirto į „Lithuania is free“ (Lietuva yra laisva).
Dar vienas G. Karoso Lietuvai skirtų darbų – 1979–1985 metais, kai Lietuvoje buvo gilus sovietmetis, 46 000 tiražu išleistas lietuviško paveldo katalogas “Lithuanian Heritage“. Šis anglų kalba išleistas katalogas – tikras lobynas kiekvienam, norinčiam pažinti lietuvybę iš arti. Šio leidinio dėka Lietuvos vardas plačiai ir garsiai skambėjo Amerikoje ir pasaulyje tuo metu, kai jos kaip valstybės vardo net nebuvo pasaulio žemėlapiuose. Leidinyje gausybė informacijos anglų kalba apie Lietuvą ir lietuvius, mūsų tradicinį maistą, papročius, knygas, garsiausius JAV lietuvius. Tame kataloge gausybė lietuviškos simbolikos, nuo Vyties, Geležinio vilko, Trispalvės, iki tautinių drabužių, gintarinių bei kitokių papuošalų, velykinių margučių ir jų raštų.
Prieš keletą metų G. Karosas nusprendė surinkti dešimtmečiais Amerikoje kurtą lietuvių tautinę atributiką ir paruošti parodą, kad ją aplankę žmonės matytų išeivijos darbus Lietuvai siekiant nepriklausomybės. Specialiai šiai parodai nuotraukas atsiuntė prezidentų Ronaldo Reigano ir Džordžo Bušo bibliotekos-muziejai Kalifornijoje ir Teksase. Paroda pristatyta 2019 m. Lietuvoje, ji daugeliui įdomi tuo, kad pasakoja, kas iš tikrųjų kūrė tokį populiarų modernų „Vytį“, ant marškinėlių, suvenyrų spausdinamą Geležinį vilką, iš kur atkeliavo lipdukai „Žalgiris“ ar Persitvarkymo Sąjūdį remiantys plakatai. Ši paroda, pavadinta „Vytis – Lietuvos ir lietuvių“, jau apkeliavo nemažai vietų Lietuvoje. Kita panaši paroda, papildyta įdomiais eksponatais, keliauja per Europos šalis, dar viena pristatoma Jungtinėse Valstijose.
G. Karosas yra Vyčio paramos fondo veiklus narys. Fondas inicijavo skulptūros ,,Laisvės karys“ pastatymą Kaune, o Pasvalyje – paminklų Žygimantui Augustui ir poetui B. Brazdžioniui pastatymą. Fondo iniciatyva yra leidžiamos istorinės knygos ir filmai.
Su šiuo veikliu žmogumi susitikome jo sodyboje Floridoje, kur vietinė St. Petersburgo lietuvių bendruomenė sukvietė tame mieste vykusios JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesijos dalyvius ir svečius. G. Karosas turėjo mums ne tik ką parodyti, bet ir papasakoti apie Vytį bei kitus jam brangius sodyboje esančius su Lietuva susijusius simbolius, gausybę medžio dirbinių. Šioje sodyboje yra lankęsis ne vienas svečias iš Lietuvos, joje į savo susiėjimus renkasi St. Petersburge gyvenantys lietuviai. Tai lyg nedidelė Lietuvos salelė saulėtoje Floridoje, kurios šeimininkas kiekvienam čia apsilankiusiam gali papasakot ne vieną su Lietuva ir jos simboliais susijusią įdomią istoriją. Tad vaikystėje pamatytas ir į širdį įkritęs Vytis G. Karosui tapo lyg svarbiausia jį su Lietuva siejanti gija, kuri jam suteikia noro kurti ir kuo plačiau skleisti žinią apie Lietuvą.
Elena Valiulienė: su vyru įkūrėme Oslo lietuvių folkloro ansamblį „Gabija”
Išvykau tik kūrybinėms atostogoms pas vyrą. Liūdėjau kurį laiką, bet buvau sužavėta šios šalies grožiu. Visada patiko mokytis, tad kalba nebuvo barjeras. Su vyru Skirmantu Valiuliu įkūrėme Oslo lietuvių folkloro ansamblį „Gabija“. Aktyviai garsiname Lietuvos vardą Norvegijoje jau ketvirtus metus.
Ana: „Kartais pagalvoju, kas būtų, jei grįžtume”
Kadangi Lietuvoje nebesimatė ateities, mes su vyru nusprendėme išvažiuoti į JK pamėginti vasarai. Šiais metais bus jau 11 metų, kai ta viena vasara tebesitęsia. Gimė sūnelis, kuris jau JK pilietis. Kartais pagalvoju, kas būtų, jei grįžtume, bet po kiekvienų atostogų Lietuvoje kazkaip vis ta mintis po truputį dingsta. Norisi geresnės ateities savo vaikui, negu gyvenimo šalyje, kuri dar gyvena tarybiniais standartais, kuri nežiūri savo piliečių, bet padeda kitiems, kai gavus alga nežinai, kur ją išleisti: butui ar maistui. Galima vardinti ir vardinti.
Karolina: „Mano istorija, kaip ir visų emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių”
Mano istorija, kaip ir visų emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių, be galo panaši.
Gimiau ir augau pedagogų šeimoje. Mama pedagogė, močiutė pedagogė, savaime suprantama ir man teko krimsti mokslus rimčiau nei visiems aplinkiniams mano metų. Baigusi pradinių klasių pedagogiką maniau, nebus problemų įsidarbinti ir dirbti mėgiamą darbą su pradinukais. Ką gi, rankose diplomas – pirmyn ieškoti darbo. Nesvarbu, kad mama ir močiutė žinomos pedagogės ir nusipelniusios miesto vardo garsinimui, man buvo pasakyta: „jei susirinksi pirmokelių klasę, bus darbo vieta”. T.y. Eiti aplink esančius rajonus ir rinktis vaikučius. Kadangi dauguma vaikučių tėvelių buvo užrašę savo atžalas jau pas žinomas mokytojas, nenusimatė šviesos tunelio gale.
Po ilgų ieškojimų darbo pagal specialybę nusprendžiau keliauti į naujai atsidariusį prekybos centrą „Maxima”. Ten buvo šilto ir šalto, kol galų gale stuburo nervų patempimas. Ilgas gydimas, reabililicija. Po to keičiau darbą… teko ir “Tet-a-tet” kazino padirbėti, administratore. Pašte – direktoriaus padėjėja. Nieko nenusimatė: nei algos didesnės, nei paaukštinimo pareigose. Papildomai savanoriavau pas savo Mamytę, mokinau vaikučius scenografijos, kad nepamirščiau savo pašaukimo.
Kaip bebūtų gaila, teko kelti sparnus į Airiją. Nemokėjau anglų kalbos, baimė begalinė, bet jaunatviškas nusiteikimas. 2006 metais rugpjūčio 31 išvykau į Airiją .
Pradžioje buvo be galo sunku, nes anglų kalbos nemokėjau. Miegojau su užrašais, mokinausi žodžius kaip daugybos lentelę. Po metų nusprendžiau – ne man degalinės maisto ruošoje ir reikia įgyvendinti savo svajonę. Suprantu, ką pagalvosite, be anglų kalbos pradinių klasių mokytoja? Ne, aš žiūrėjau į ikimokyklinio įstaigos darbo vietas, papildomai lankiau visus įmanomus anglų kalbos lavinimo kursus. Po galbūt 53 pokalbio aš gavau darbo vietą. Tai buvo neapsakomas jausmas. Skraidžiau padebesiais. Neišsiplečiant, po auklėtojos padėjėjos, tapau vadovaujanti auklėtoja “supervisor”. Taip, 12 metų monotonija pabodo, nes kaip emigrantei neįmanoma tapti direktore. Padariau po 14 metu pertrauką ir nieko neplanavau. Netikėtai Airijos statistikos ofisas paskelbė, kad reikalingi darbuotojai. Mūsų mieste nei vienas lietuvis nebuvo dirbęs. Praėjau atranką, dirbau ir be galo laiminga patirtimi. Šiuo metu vėl nauji išbandymai socialinio darbuotojo magistro studijos ir aš nemanau nuleisti rankų. Jei manęs mano tėvynėje nereikia, aš susikursiu tai, ko savoje šalyje negaunu, Airijoje.
Be galo esu dėkinga savo artimiesiems, kurie palaiko ir suvokia, kad į mylimą šalį galima grįžti paprasčiausiai būnant turistu. Kada pagaliau Lietuvos šalies valdžios atstovai pradės vertinti tai, ką turi, o ne tai, kas emigruoja į Lietuvą, kaip pigi darbo jėga. Įdomu, kiek šiuo metu uždirbu? 620 už 30 val. į savaitę, savaitgaliai laisvi, nesudėtingas darbas, darbe ilsiuosi. Be galo gaila, kad negaliu kiekvieną savaitgalį apkabinti savo artimųjų Lietuvoje, bet atsigriebiu kiekvieną vasarą bei, žinoma, pokalbiais rytais ir vakarais lyg būtume šalia, interneto pagalba.
Saulė Miciukevičienė: „Svajokite atsargiai”
Fausta: planas buvo atskiristi 3 mėnesiams
Emigravau 19 metų, po skaudžių skyrybų su pirma meile 🙂 Planas buvo atskiristi 3 mėnesiams prasiblaškyti ir užsimiršti apie skaudulius. Pieš išvykstant finansine situacija buvo net gi labai gera, gyvenau savarankiškai, mokiausi neakivaizdiniu būdu, jei ne nelaiminga meilė ir draugės pasiūlymas manau niekada nebūčiau išvykusi. Čia susipažinau su savo antra puse ir likau jau 15 metų.
Mari Aldon: story of Cinderella can happen again
Mari Aldon, born Marija Aldona Pauliutė, was a talented Lithuanian-born American actress known for her performances in films and on television.
Growing up in Tauragė, Lithuania, Aldon’s early life was marked by her family’s move to Toronto, Canada where she was raised by her mother. She developed a love for the arts at a young age, studying ballet, drama, piano, and singing. Her early performances were even noticed in Lithuanian newspapers in America.
Aldon began her career in the entertainment industry by acting in a road company of A Streetcar Named Desire and dancing with the Canadian Ballet. She also appeared on radio and television shows.
Making her screen debut in a minor role in „The Locket“ (1946), Aldon quickly rose to fame, starring opposite Gary Cooper in the „Western Distant Drums“ (1951). Throughout the 1950s, she continued to appear in a variety of films, including supporting roles in big-budget productions like David Lean’s Summertime.
As the years went on, Aldon shifted her focus to television, guest-starring on popular shows like „Wagon Train“ and „Ichabod and Me“. Despite her passing in 2004, her performances continue to be remembered and celebrated.
Daumantė Desai: šeimoje telpa tiek indiškos, tiek lietuviškos tradicijos
Į Indiją Daumantė Desai išsikraustė 2018 m., pamilusi iš čia kilusį vyrą. Nors iš pradžių patyrė didelį kultūrinį šoką, dabar ji gyvenimo nematytų kur nors kitur: šeimoje telpa tiek indiškos, tiek lietuviškos tradicijos.
Daumantė pasakoja, kad su dabartiniu vyru, dėl kurio ryžosi pakeisti savo gyvenimą, susipažino dar 2012-aisiais Belgijoje vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje. Jame abu reprezentavo savo šalis, jų folklorinę muziką bei tautinius šokius.
Nors yra ištekėjusi už indo, didelių kultūrinių skirtumų su juo nejaučia, namuose švenčia visas lietuviškas šventes. Grįžti gyventi į Lietuvą Desai šeima nesvarsto, tačiau gimtinės Daumantė sako niekada nepamirštanti.
Barbora Sharrok: „I want learn and speak my native language“
Barbora Sharrok was born in Lithuania but grew up in New Zealand, feels guilty for not being able to speak Lithuanian fluently and not feeling like a „true Lithuanian.“ She is excited to move to Lithuania in March. If possible, she will participate in the „Bring Together Lithuania“ project, if not, she will continue her work as a software developer and reside in Vilnius.
„I struggled with understanding English when I first started school at the age of five and now it’s even harder to speak Lithuanian. I really want to strengthen my relationships with my family members who live in Lithuania and gain a deeper understanding of what it means to live in this country. I don’t want to be pushy and always ask people to speak with me in English. I want to learn and speak my native language,“ B. Sharrok shares.
Barbora’s mother was a member of the Lithuanian community, so she always participated in various Lithuanian traditional events, often they were held in her family home. She believes it is important to have a connection with Lithuanian culture and that celebrations are more important than just „a day off from work.“ Barbora’s family has frequently visited Lithuania and met her mother’s relatives who live there.
Jūratė Statkutė de Rosales: Venezuela gave her a new home
Jūratė Statkutė de Rosales was born in Kaunas, Lithuania in 1929 and lived in Paris with her parents until 1938. Her father, Jonas Statkus, was a high-ranking official in Lithuania’s State Security Department until he was arrested by the Soviet Union in 1940 and sent to a Moscow prison, where it is believed he died.
After World War II, Rosales moved to France, where she studied Latin and French and became a teacher of the French language. Rosales later studied at Columbia University in New York, where she taught various languages. In 1960, she married a Venezuelan engineer and raised their five children in a bilingual household.
Starting in 1983, she served as editor-in-chief of a Venezuelan opposition magazine „Zeta“ and also wrote for a Venezuelan newspaper „El Nuevo País“ and a Cleveland-based „Dirva“.
Pranas Domšaitis: ekspresionizmo atstovas iš Mažosios Lietuvos
Pranas Domšaitis gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Kropynų kaime Rytų Prūsijoje (Cropiens, Ostpreußen, dab. Gajevas, Kaliningrado sr., Rusija), ūkininkų šeimoje ir iki dvidešimt septynerių metų dirbo tėvų ūkyje. 1907-aisiais, gavęs žymaus vokiečių dailininko Makso Lybermano (Max Liebermann) rekomendaciją, jis įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją. Po studijų tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto (Lovis Corinth) dirbtuvėje, bendravo Osle su Edvardu Munku (Munch), studijų tikslais lankė garsius Europos muziejus, dalyvavo Mažųjų Kuršių (Klein-Kuhren, dab. Filino, Kaliningrado sr.) dailininkų grupės veikloje, 1914–1918 m. lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje.
Pripažinimo Vokietijoje P. Domšaitis sulaukė 1919 m. surengęs pirmąsias individualias parodas Berlyne ir Breslau. Išgarsėjęs kaip peizažų ir religinių kompozicijų kūrėjas, P. Domšaitis dalyvavo parodose kartu su žymiais to meto Vokietijos dailininkais modernistais. Jo darbus pirko Vokietijos valstybiniai muziejai ir privačios galerijos, dailės kritikai negailėjo pagyrų, vadindami jį veržliu modernistu, poetu romantiku, dailininku, gebančiu išreikšti žmonių, daiktų ir vaizdų paslaptingumą. Vokiečių meno kritikas Karlas Šefleris (Scheffler) P. Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.
Augęs ir lavinęsis vokiškos kultūros apsuptyje, P. Domšaitis didžiavosi savo lietuviška kilme, domėjosi lietuvės motinos protėviais, vertino lietuvių liaudies meną, visada pabrėždavo jo gyslomis tekant „tolimosios baltiškosios Tėvynės kraują“. 1920 m. Kaune priėmęs Lietuvos pilietybę ir gavęs LR pasą, nuo 1933 m. dailininkas kūrinius pasirašinėjo tik lietuviška pavardės forma – Pranas Domšaitis.
Negailestingai besikeičiantys laikai sutrikdė sėkmingą P. Domšaičio kūrybos raidą. 1933 m. Vokietijoje prasidėjus nacių kampanijai prieš modernųjį meną, jo, kaip ir kitų ekspresionistų kūryba buvo pripažinta „degradavusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ (Entartete Kunst) parodoje.
Antrajam pasauliniam karui baigiantis, P. Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją, kur susitiko lietuvių dailininkus emigrantus Telesforą Valių, Paulių Augių ir kt. Tarptautinėse emigrantų dailės parodose Austrijoje jis pirmą kartą dalyvavo kaip lietuvių menininkas. 1949 m. kartu su žmona dainininke (mecosopranas) Adelheide Armhold dailininkas išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Penkiolika paskutiniųjų P. Domšaičio gyvenimo metų Keiptaune buvo itin produktyvūs. Dailininkas keliavo po šalį, daug tapė, dalyvavo bendrose parodose ir rengė individualias savo kūrybos parodas. Jo kūriniai greitai sulaukė Pietų Afrikos meno kritikos ir visuomenės pripažinimo, juos mieli pirko muziejai, privatūs kolekcininkai, o 1964 P. Domšaičiui buvo paskirtas prestižinis PAR meno apdovanojimas „Artists of Fame and Promise“.
P. Domšaitis mirė Keiptaune 1965 lapkričio 14 d., palaidotas Plumstedte, Pietų Afrikoje.
1978 m. jo našlė persikėlė iš Keiptauno į Havajus (JAV) ir Havajų universiteto galerijoje Honolulu mieste surengė pirmąją JAV apžvalginę P. Domšaičio parodą, kuri sulaukė didelio pasisekimo. 1980–1982 m. Lietuvių fondas (JAV) įsigijo vertingiausių P. Domšaičio kūrinių kolekciją (800 vnt.), o 1989–2001 m. perdavė Lietuvos dailės muziejui 530 dailininko kūrinių. 2001 m. vasarą Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje atidaryta nuolat veikianti P. Domšaičio kūrybos ekspozicija, veikia P.Domšaičio kultūros centras 2004 m. galerijai suteiktas Prano Domšaičio vardas.
Plačiau: https://artsandculture.google.com/story/pranas-dom%C5%A1aitis-gallery/egUhLL-9KQVvKw
Dr. Milda Budrienė: Lietuvių medicinos muziejaus steigėja
Dr. Milda Budrienė-Kuršaitė-Budrys gimė 1916 m. sausio 12 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lavrense, Masačiusetso valstijoje. 1923 m. ji su tėvais grįžo į Lietuvą ir šeima apsigyveno Tauragėje, vėliau persikėlė į Kauną. Baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, 1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoja Kaune. Nuo 1929 m. priklausė, o vėliau ir aktyviai reiškėsi LSS veikloje. 1941 m. susituokė su bendrakursiu, gydytoju Stasiu Budriu. 1943 m. jie susilaukė dukters Gražinos, o 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, kartu pasiimdami savąsias motinas. Vokietijoje kartu su vyru dirbo gydytojais įvairiose pabėgėlių stovyklose. Karui pasibaigus, kaip Amerikos pilietė, 1946 m. išvyko į JAV. 1947 m. į JAV atvyko ir likusieji šeimos nariai. 1950 m. M. Budrienė įgijo Ilinojaus valstijos medicinos praktikos teises. Kai šias teises gavo ir jos vyras Stasys, sutuoktiniai atidarė savo kabinetą Čikagos priemiestyje, Sisere, Braitono parko apylinkėje, o 1961 m. ir modernią kliniką. M. Budrienė susidomėjo alergologija, vis labiau populiarėjančia 20 a. antroje pusėje. Nuo 1958 m. M. Budrienė dirbo Ilinojaus universiteto Alergijos klinikoje, nuo1960 m. klinikine instruktore, nuo 1971 iki 1984 m. – klinikos profesore. 1974 m. išlaikė alergologijos ir klinikinės imunologijos specialybės egzaminus, o 1975 m. įgijo Floridos ir Indianos valstijų praktikos teises.
Savo klinikoje Budriai dirbo iki 1982 m., kol apsisprendė, kad metas baigti aktyvią profesinę veiklą. 1984 m. balandžio 10 d. dr. Stasys Budrys staiga mirė. Netekusi artimo žmogaus ir bendražygio, M. Budrienė tolesnį gyvenimą paskyrė archyvo tvarkymui ir knygų rašymui. Būdama aktyvi Amerikos lietuvių gydytojų ir Pasaulio lietuvių gydytojų draugijų narė, leidinio „Lietuvių gydytojų biuletenis“ redakcinės kolegijos narė, o vėliau (1965–1970) ir atsakingoji redaktorė, surinko daug įvairios archyvinės medžiagos apie lietuvius gydytojus, dirbusius išeivijoje. Medicinos istorijos temomis rašė ir straipsnius spausdino JAV leidžiamuose laikraščiuose bei žurnaluose. Parengė ir išleido Amerikos lietuvių gydytojų vardyną (1991), straipsnių rinkinį Iš Lietuvos sveikatos apsaugos istorijos (1992), knygas Amerikos lietuviai gydytojai (1992), Lietuviai gydytojai šešiuose kontinentuose (1996), „Lietuviai gydytojai ir mokslininkai“ (2002).
1988 m. ji įsteigė Lietuvių medicinos muziejų, buvo jo direktorė., nuo 1985 m. rūpinosi S.Budrio lietuvių fotoarchyvu.
Visa jos visuomeninė veikla buvo skirta lietuvybei išsaugoti svetimuose kraštuose ir lietuvių gydytojams telkti bendram darbui. 1998 m. M. Budrienei suteiktas Lietuvos gydytojų sąjungos Garbės narės vardas.
M. Budrienė mirė 2008 m. balandžio 29 d. Sarasotoje, Floridoje. Palaidota Čikagos kapinėse.
Vanda Kanytė Balukienė (Balukas): tapytoja ir visuomeninkė
Vanda Kanytė Balukienė (Vanda Kanyte Balukas), tapytoja, visuomenininkė. V. Kanytė Balukienė gimė 1923 m. balandžio 1 d. Šiauliuose, 1941 m. baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo metais pradėjo studijuoti tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, prisijungė prie Austrijoje susibūrusio „Čiurlionio” lietuvių tautinio meno ansamblio. 1946–1949 m. mokėsi Dailės ir amatų mokykloje Freiburge, 1947 m. susituokė su gydytoju Gediminu Konstantinu Baluku. 1949 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, metus gyveno Niujorke, paskui išvyko į Čikagą. Šeimoje gimė trys vaikai: Andrius, Laima, Dana. 1969 m. baigė Čikagos dailės akademiją. 1987 m. persikėlė gyventi į Beverly Šorsą (Indianos valstija), nuo 1997 m. Tusoną.
V. Kanytė Balukienė buvo viena iš Amerikos lietuvių dailininkių draugijos steigėjų (su Magdalena Birute Stankūniene-Stankūne), 1971–1977 m. šios draugijos pirmininkė, 1971–1973 m. Čiurlionio galerijos Čikagoje direktorė. 1972–1977 m. lietuvių žurnalo „Lituanus“dailininkė. Rašė apie Amerikos lietuvių dailininkių draugijos veiklą, nuo 1956 m. dalyvavo Amerikos lietuvių dailininkių draugijos ir kitose lietuvių išeivijos parodose, surengė 10 asmeninių parodų Čikagoje, Niujorke, Toronte (Kanada). Kūrybos pradžioje tapė figūrines kompozicijas, portretus, peizažus, nuo 8 deš. pradžios – geometrines abstrakcijas lietuvių liaudies audinių raštų motyvais. Kūriniai nutapyti aliejumi ir akrilu pasižymi ekspresyvumu, formų stilizacija, ryškiu koloritu.
V. Kanytė Balukienė mirė 2004 m. vasario 22 d. Tusone, Indianos valstijoje.
Plačiau: htmlhttps://www.lithaz.org/bios/balukas/balukas.html
Donata Aukštuolienė: ,,Atrodo, kad pusė mano šaknų yra Lietuvoje, kita pusė – Amerikoje”
Loreta Timukienė
Su Donata Aukštuoliene esame pažįstamos jau keletą metų, gyvenant Čikagoje su ja karts nuo karto susitinkame lietuviškuose renginiuose, kur dažniausiai ji būna su savo šeima – Donata su vyru Domu augina 8 metų dukrą Aleksytę. Su Donatos mama Vitalija dirbame toje pačioje Maironio lituanistinėje mokykloje, be to, ji yra kilusi iš mano gimtojo Kupiškio. Šią vasarą su šiais savo gerais pažįstamais susitikome iškylaudami prie ežero, kur buvo proga ir daugiau pasišnekėti. Žinodama, kad rugpjūtį Donata įsitraukė į alternatyvaus meno festivalio „Burning Man” komandos „Amber Dust” surengtą Ukrainos palaikymo akciją, norėjau apie tai sužinoti daugiau.
Festivalis „Burning Man“ nuo 1991 m. vyksta Jungtinėse Valstijose, Nevados Juodosios uolos dykumoje (iš angl. Black Rock Desert). Kasmet rugpjūčio pabaigoje ten įsikuria miestas skambiu pavadinimu „Black Rock City“ (iš angl. Juodosios uolos miestas). Į jį suvažiuoja apie 10 tūkst. kūrėjų ir menininkų, penkiagubai tiek žmonių ir visi pradeda veikti: kas pastato skulptūrą, kas – instaliaciją, kas groja, mankštas veda… Kiti, pasipuošę kostiumais, karnavalinėmis aprangomis, prisideda prie vyksmo, kaip tik kiekvienas išmano.
Lietuvių komanda pagal architekte dirbančios moters brėžinius sukūrė medinę ukrainiečių laisvės simbolio instaliaciją, siekdama priminti visuomenei, kad karui Ukrainoje tęsiantis yra labai reikalingas palaikymas. Paklausus, ar galėtume apie tai pasikalbėję daugiau šią istoriją pristatyti projektui ,,Mano migracijos istorija”, Donata neprieštaravo. Tad siūlome pasakojimą ne tik apie lietuvių dalyvavimą garsiajame festivalyje ,,Burning Man” su Ukrainos palaikymo simboliu, bet ir apie šios talentingos moters migracijos istoriją.
Ar gali papasakoti apie save, savo šeimą, darbą, pomėgius?
Esu gimusi ir užaugusi Lietuvoje, būdama 20 metų atvykau gyventi į JAV. Čia ištekėjau už lietuvio, su vyru auginame 8 metų dukrą. Nuo mažens mėgau užsiiminėti įvairiais ,,kūrybiniais” projektais – piešti, daryti popierinius namukus, baldukus lėlytėms. Nuo mažens svajojau būti architekte, mano svajonėms buvo lemta išsipildyti – baigiau studijas ir dirbu architekte. Architekto darbas reikalauja daug žinių ir pastangų, todėl didelė dalis mano pomėgių yra kaip ir būtinumas – tai nuolatinis domėjimasis kompiuterinėmis grafikos ir braižymo programomis, kurios kasmet keičiasi. Tačiau didelę dalį savo laisavalaikio stengiuosi skirti šeimai, kuri man yra labai svarbi. Mes mėgstame bendrauti su savo draugais, patinka keliauti.
Kur tavo šaknys, kaip seniai gyveni Amerikoje, kaip ji atrodo tavo akimis?
Gyvenu Amerikoje jau apie 20 metų. Kaip tik šiuo momentu esu pusė savo gyvenimo nugyvenusi Lietuvoje, o kitą pusę – Amerikoje. Todėl ir jausmas yra dvejopas – atrodo, kad pusė mano “šaknų” yra Lietuvoje, o kita pusė – JAV. Mano akimis Amerika yra šalis, kurios didžiausias privalumas yra tai, kad eilinis žmogus čia gali patogiai gyventi. Manau, tai daugiausiai ir traukia imigrantus iš kitų šalių. Žmogus, turintis tikslą ir linkęs įdėti pastangų jam pasiekti, turi galimybę tai padaryti. Gana sunku apibūdinti JAV, nes tai didžiulė, įvairovių pilna šalis. Netgi geografiniu atžvilgiu – tai viena nedaugelio šalių, kurioje susijungia visos klimato zonos. Aplankyk Rytų pakrantę, Centrine dalį ir Vakarų pakrantę – pamatysi tris skirtingas šalis. Čia gyvena žmonės, suvažiavę iš įvairių pasaulio šalių – kiekvienas su savo tradicijomis, papročiais, nuomonėmis ir įpročiais. Jie visi priversti suprasti, toleruoti ar bent jau apsimesti, kad toleruoja vienas kitą, – dėl to patogaus gyvenimo… Aš džiaugiuosi, kad čia gyvenu, nes gyvenimas šioje šalyje gerokai praplėtė mano akiratį.
Šiemet “Burning Man” festivalyje lietuvių stovykla “Amber Dust” pristatė instaliaciją “Laisvės trišakis” (vadinamas Tryzub) – kovų už laisvę ir viso pasaulio demokratines vertybes simbolį. Kam ir kaip kilo mintis sukurti šį simbolį? Papasakokit, kaip sekėsi kurti įspūdingą penkių metrų konstrukciją, sveriančią 700 kg? Kas prisidėjo prie šio projekto?
Mano vyro draugas Edgaras jau 13 metų organizuoja stovyklą “Burning Man” festivalyje. Šiais metas jis labai norėjo pastatyti instaliaciją. Kadangi jį ypatingai sukrėtė karas Ukrainoje, jis norėjo, kad instaliacija būtų susijusi su Ukraina. Vieną dieną jis tiesiog atvažiavo pas mane, išsikirpęs “Laisvės trišakį” iš popieriaus, ir klausia ,,Gal turių kokių idėjų, kaip jį pastatyti?” Pradėjome diskutuoti – kokio dydžio, iš kokių medžiagų jis galėtų būti pastatytas, kaip jis atlaikys vėją ir kokios mūsų galimybės įgyvendinti šį projektą. Be to, mes iškart nusprendėme, kad jo nedeginsime, taigi turėjome dar vieną užduotį – kaip mes jį išardysime ir išvešime iš dykumos? Man kilo mintis pagaminti šį simbolį iš detalių, kurios susinertų viena su kita kaip 3 dimensijų delionė į taip vadinamą “waffle construction”. “Waffle Construction” yra ne naujiena architekturoje, ir ji yra labai stabili konstrukcija, dėl to buvau tikra, kad ji atlaikys dykumos audras. Na, po to tereikėjo sugalvoti formą ir nubraižyti detales. Mano akimis žiūrint – tai tiesiog didžiulis geometrinis galvosūkis, o man patinka geometrija. Nubraižytas detales reikėjo išpjauti specialia mašina iš maždaug 1.5 cm storio faneros. Saulius Jarasiūnas, kuris taip pat organizuoja stovyklą “Burning Man” festivalyje kartu su Edgaru Genenko, pasirūpino instaliacijos pastatymu – surado, kas išpjaus detales, nuvežė jas į dykumą, pasirūpino apšvietimu ir viskuo kitu.
Ar tai pirmas tavo darbas, susijęs su lietuviška veikla Amerikoje?
Taip, pirmas.
Kokie jausmai, nuotaikos, įspūdžiai siejasi su šio simbolio kūrimu?
Labai malonūs įspūdžiai. Labiausiai pribloškė, kai pamačiau grupelę susigraudinusių ukrainiečių prie ,,Laisvės trišakio”, kai kurie iš jų verkė. Negalvojau, kad darau kažką ypatingo, tiesiog padėjau draugui, kuris turėjo gražią idėją, ir buvo malonu tapti tos idėjos įgyvendinimo dalimi. Tada supratau, kad kai kam tai turi didelę reikšmę ir sukelia stiprias emocijas. Esu dėkinga Edgarui, kad jis mane įtraukė į šios instaliacijos įgyvendinimo procesą.
Donata, šią vasarą pirmąkart važiavai į “Burning Man” festivalį – kokie įspūdžiai? Ar dar norėsi ten vykt kitąkart?
Įspūdžiai nenupasakojami – tarsi pabuvus kitame pasaulyje. Ten patyriau ypatingai daug pozityvių emocijų. Galbūt taip yra dėlto, kad visas festivalis yra pagrįstas dalinimosi principu. Ten pabuvus, nori nenori sukasi mintys – kaip aš čia dar galėčiau prisidėti, ką aš galėčiau ten nuvežti ir pasiūlyti kitiems? Labai norėčiau dalyvauti ten dar kartą. Šį kartą, rodos, per trumpai pabuvau, per daug miegojau, per mažai pamačiau. Kitą kartą galbūt labiau pasiruošusi būčiau.
Ką tau reiškia lietuvybė? Kiek savyje jauti tą vadinamą ,,lietuvybės geną”?
Aš esu Lietuvė. Jei nebūčiau migravusi į JAV, tai galbūt būtų kažkokia bereikšmė frazė. Na kas daugiau aš galėčiau būti? Nes tai būtų tiesiog faktas, kaip ir mano ūgis, akių, plaukų spalva. Tačiau kur aš begyvenčiau, su kuo bebendraučiau, kad ir kaip pasikeistų mano mąstysena, aš niekada nebūsiu ne lietuvė. Gyvenant svetimoje šalyje, galbūt yra sudėtingiau palaikyti lietuvybę, nes ji nėra taip paprastai savaime aplink visur ir visada. Tačiau tada pasidaro ypatingai svarbu tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, marginti kiaušinius taip, kaip mano močiutė juos dažė. Man būtų labai sunku gyventi JAV, jeigu aš negyvenčiau Čikagos priemiestyje, kur yra įsikūrusi Lietuvių bendruomenė. Ten vyksta lietuviški renginiai, vaikai eina į lietuvišką mokyklą. Mano visi artimiausi draugai yra lietuviai. Aš gyvenu Amerikoje, tačiau sukuosi savotiškame lietuviškame ,,burbulėlyje”. Jei to nebūtų, aš jausčiausi, kad esu praradusi didelę dalį savęs.
Rūta: „Myliu savo šaknis, bet myliu ir savo šakas”
2010-aisiais tėveliai su priekaba daiktų nuvežė jauną, naują studentę į Daniją. Pirmojo pusmečio kiekviena diena buvo kaip naujas lūžio taškas. Lūžo įsitikinimai, pažiūros, požiūris į save, požiūris į tai ką reiškia studijuoti, lūžo įskiepytas atstumas tarp mokytojo ir mokinio, tarp vyresnio ir jaunesnio žmogaus. Lūžo tiek daug, kad pirmojo pusmečio atsiminimai atrodo lyg užkloti tirštu debesų sluoksniu. Per tą pirmąjį pusmetį sudužo visi per 19 metų nusitapyti ateities paveikslai.
Skamba kaip siaubo filmas? Tragedija pagalvotum? Žiūrint iš 2023-ųjų savo perspektyvos visa tai buvo tik pirmoji transformacija. Skausminga, vieniša bet išlaisvinanti transformacija. Teisiškai migravau o savo suvokimu kiekvieną kartą laužiau požiūrį į save ir savo gyvenimą 4 kartus. Realybėje migravimo buvo daug daugiau ir jis vis dar tęsiasi ir kartojasi kiekvieną kartą apsilankius Lietuvoje.
Migruojantis žmogus kiekviename naujame taške turi tris pasirinkimus. Pirmas, atmetant visą tai kas nauja pasigrožėti ar pasibaisėti ir grįžti į tas pačias vėžias. Antra, perimti viską ir peršokti į naujas vėžias paliekant senąsias irti. Trečias, mokantis ir reflektuojant kurti savo vėžių tinklą taip braižant naują savęs ir savo gyvenimo suvokimą. Nei vienas iš šių varinatų nėra nei teisingesnis nei geresnis. Aš renkuosi trečią. Renkuosi nuolatos ieškoti papildomų kelių ir takelių.
Požiūris, jog mano gyvenime gali egzistuoti šimtai kelių vienu metu ir jog neturiu pasirinkti vieno ar kito bet galiu nuolatos vaikščioti visoje jų įvairovėje man atsikleidė po 7 metų gyvenimo migracijoje. 2018-aisiais nuspendžiau išbandyti save kelyje, kuriame galvojau savęs niekada nerasiu. Nužygiavau piligrimų kelią Ispanijoje. Dievu netikiu, nesu religinga todėl tai buvo man keistas pasirinkimas. Jei svarstote tai Dievu tikėti nepradėjau ir religinga netapau bet sulaužiau tokį didžiulį vidinį barjerą ir požiūrį į religijas, kurio kitokiu būdu niekada nebučiau sulaužiusi. Tai buvo antroji transformacija kuri vis dar tęsiasi. Šioje transformacijoje pradedu suvokti jog gyvenimo kelio priešakyje nėra, mes jį kuriame eidami.
Nežinau kur veda šis pasakojimas, nes nežinau kur pasuksiu rytoj. Kažką toks požiūris gali sukaustyti bet man tai laisvė. Taip gyventi ten kur visi turi nuomonę kas tu esi ir įsitikinimus kaip tu turi gyventi sunku. Gal todėl savo kūrybingumą mylintys ir saugantys žmonės migruoja. Migruoja jausti laisvę. Migruoja eiti kelią be nurodymų ir prievolių. Migruoja pamatyti save naujai. Myliu savo šaknis bet myliu ir savo šakas. Kaip medis noriu tuo pačiu metu šaknytis ir šakotis ir migracija man leidžia daryti abu.
Antanas Škėma: I’m not a cover girl
Antanas Škėma was a prominent Lithuanian writer, stage actor and director. He was born in 1910 in Łodź, Poland, where his father was sent to work as a teacher. During World War I, he lived in Russia with his parents, but in 1921 they all returned to Lithuania.
In Lithuania, Škėma began his career as a stage actor and director, and later became a notable writer. His best known work is the novel „Balta drobulė“ (White Shroud), which was published in 1948. The novel tells the story of Lithuanian exiles who have fled to the West after the Soviet occupation of Lithuania.
In 1944, upon the second Soviet occupation of Lithuania, Škėma left for Germany, where he was involved in some artistic work with Lithuanian troupes, primarily in DP (displaced person) camps. He spent five years in Germany and was able to continue his work as a writer and stage actor.
In 1949, Škėma left Europe for the United States. He took menial jobs to make a living, but he was also eager to participate in the cultural activities of the Lithuanian exiles. He took part in the Chicago Theatre and Boston’s Drama Group performances, and staged his own plays. He also continued to write and published several more short stories, dramas, and the novel „Balta drobulė.“
In 1960-1961, he worked in the editorial office of „Vienybė“ newspaper. He also lectured, debated, and wrote articles on theatre and literature for various publications.
Tragically, Antanas Škėma died in a car accident in Pennsylvania on September 11, 1961
Judita ir Danius Glinskiai: niekada nedingo meilė savam kraštui
Judita – sociologijos mokslų daktarė, dėstanti Berklio koledžo Laisvųjų menų mokykloje. Danius – garsus architektas, restauravęs ne vieną žymų Niujorko pastatą. Glinskiai Niujorke gyvena jau 35-erius metus. Ir nors Danius Lietuvą paliko dar sovietmečiu, o Judita gimė Amerikoje, iš jų abiejų gyvenimų niekada nedingo meilė savam kraštui.
Lietuvių pabėgėlių šeimoje gimusi Judita tik suaugusi iki galo suvokė, kiek daug ištvėrė jos tėvai. Juditos mama dirbo siuvykloje. Tėtis – metalo fabrike. Vienintelis jų tikslas buvo išmaitinti šeimą. Mergaitė užaugo lyg vienu metu gyventų du skirtingus gyvenimus. Vienas buvo namuose, o kitas – mokykloje.
John Mack Senior: How Springfield Got its First McDonalds
John Mack, Sr., was born in Lithuania in 1912 of parents Stanley and Agnes Makarauskas. He was a coal miner before operating Mack’s Food Store at 1501 Keys Ave.
In 1957, John, Sr. and his wife Mary (Gidus) Mack had the foresight to make the leap from their corner grocery to the brave, new world of fast food. After a personal call from McDonald’s founder Ray Kroc and then being turned down by many banks, a $100,000 loan for the Macks from Illinois National Bank finally came through, and John and Mary opened their first restaurant on S. Sixth St. at the perfect location: just outside the gates of construction machinery factory Allis Chalmers, where two shifts a day of hungry workers could appreciate a 15-cent burger with 10-cent fries.
Full story: https://lithspringfield.com/2013/08/23/who-put-the-mack-in-mcdonalds-springfield/
Gabrielė Smilginė: „Jei nuolat kamuos namų ilgesys, tada kokia prasmė emigruoti?”
Į Švediją Gabrielė atvyko 2021 metais. Tuo metu Lietuvoje ji studijavo psichiatrijos rezidentūros trečiame kurse. Susiradusi praktikos vietą vienoje iš Švedijos sostinės ligoninių, lietuvė išvyko pildyti senos svajonės.
Apsisprendusi palikti didmiestį, persikėlė į nedidelį, vos 2 000 gyventojų turintį miestelį Švedijos šiaurėje. Žmogui, norinčiam civilizacijos, daugiau įvairių linksmybių, gyventi atokiai už poliarinio rato, kuriame vasaros primena europietišką šiltą pavasarį, yra tikrai didelis iššūkis. Saulė žiemą tešviečia valandą, vos vos išlenda už horizonto.
„Lietuvoje aš ariau per tris darbo vietas, tad atvažiavusi į Švediją tikrai pajutau skirtumą – galiu dirbti ir užsidirbti vienoje darbo vietoje. Tačiau gyventi užsienyje reikia norėti, turi patikti aplinka, supantys žmonės, jokie uždirbami pinigai nesuteiks džiaugsmo. Jei nuolat kamuos namų ilgesys, tada kokia prasmė emigruoti?“ – retoriškai klausė gyvenimą ir darbą Švedijoje pasirinkusi lietuvė medikė.
Jolanta Ona Vitkutė: gyvenimą dalijant tarp dviejų šalių
Jolanta Ona Vitkutė – žurnalistė ir menininkė, gyvenimą dalijanti tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Meksikos.
Nors gyvena už 10 tūkstančių kilometrų, knygas Jolanta leidžia lietuviškai ir Lietuvoje.
„Kadangi ir šiaip labai vėlai išvažiavau, kaip sakoma, gyvenimo vidury, į kitą šalį, man lietuvių kalba yra tiesiog mano savastis ir aš be jos iš viso neįsivaizduoju gyvenimo. Nes tai yra kaip sielos namai, toj kalboj, iš tikrųjų“, – sako rašytoja Jolanta Ona Vitkutė.
Magdalena Raškevičiūtė-Egglestone: „Kanados literatūros kanono paraštėse“
Magdalena Raškevičiūtė-Eggleston 1907 m. gimė lietuvių emigrantų šeimoje, užaugo angliakasių miestelyje Kanados vakaruose. Ji priklauso gana negausiai Kanadoje kūrusių lietuvių ar lietuvių kilmės rašytojų grupei.
Raškevičiūtė-Eggleston buvo pirmosios emigracijos bangos, į Kanadą atkeliavusios XIX a. pab. – XX a. pr., atstovė. Rašytojos motina Ona Baltrušytė, gimusi Naumiestyje, į Kanadą atvyko būdama 15 metų, 1905-aisiais. Rašytojos tėvas Juozas Raškevičius gimė Prienų apylinkėje, Klebiškių kaime. Norėdamas išvengti priverstinės tarnybos carinėje rusų kariuomenėje, jis pirmiausia emigravo į JAV, vėliau – į Kanados miestelį Michelį, B. C., kuriame ir susitiko savo būsimą žmoną. Ona ir Juozas susituokė 1906 m., po metų jiems gimė dukra Magdalena.
„Magdalenos Raškevičiūtės-Eggleston kaip rašytojos biografijoje svarbios dvi datos – 1955 ir 2002 metai. 1955 m. pasirodė pirmasis ir vienintelis Kanados lietuvės romanas, 2002 m. Kanados biblioteka-archyvas sutiko priimti ir saugoti anglų kalba kūrusios Raškevičiūtės-Eggleston asmeninį archyvą“ – dr. Dalia Cidzikaitė.
Plačiau klausykite: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000253029/pirmas-sakinys-iseivijos-archyvai-ir-mazai-zinomi-literaturos-vardai
Plačiau skaitykite: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/1191d0f1-22c1-453d-9373-c9c28d0bb37e/content
Grasilda Šliūpienė
Antroji Jono Šliūpo (1861-1944) žmona Grasilda Šliūpienė (Grauslytė) (1893-1976) gimė 1893 m. sausio 12 d. (pagal krikšto metrikos įrašą) Palangoje Petro Grauslio (1848-1926) ir Petronėlės Budrytės (1851-1950) daugiavaikėje šeimoje. Būdama paauglė turėjo palikti namus dėl artėjančio Pirmojo pasaulinio karo. Tėvai patarė šešiolikmetei dukrai bėgti iš miestelio į Grūšlaukę (Kretingos raj.) ir apsigyventi pas gimines. Netrukus Grasilda traukėsi tolyn į Rytus ir atsidūrė Sankt Peterburge, kuriame ji dirbo vaikų aukle inteligentų šeimose.
Palanga garsėjo romantiškomis meilės istorijomis jau nuo Birutės ir Kęstučio laikų. Viena iš itin pikantiškų nutiko 1929 metais, kai tapęs našliu, J. Šliūpas pasipiršo palangiškei Grasildai Grauslytei, kuri su savo seserimis Šliūpų namuose dirbo tarnaitėmis, sunkiai pasiligojus Jono pirmajai žmonai Liudvikai. Po žmonos mirties J. Šliūpas palaukė metus ir pasipiršo Grasildai. Daktaro Jono Šliūpo pasiūlymas tuoktis moteriai sukėlė dvejonių: žinoma, ištekėjusi iš tarnaitės taptų gerbiama ponia, bet amžiaus skirtumas tuomet buvo nematytas Lietuvoje.
Grasilda Šliūpienė mirė 1976 m. kovo 6 d. Kalifornijoje, palaidota Čikagos Tautinėse kapinėse šalia savo vyro J. Šliūpo.
Plačiau: https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=887313739376533&id=100042937453280
Fotografija is Juozo Jakšto knygos „Dr. Jonas Sliüpas: jo rastai ir tautine veikla“.
Greta: „Mano gyvenimas – lyg pasaka apie Pelenę“
Į Nyderlandus vilnietė Greta išvyko dar paauglystėje. Šioje šalyje gyveno jos mama, mat, išsiskyrusi su Gretos tėčiu, ji išvyko dirbti į užsienį. Kelerius metus su seneliais Lietuvoje pagyvenusi, o vasaromis mamą lankiusi Greta, sulaukusi keturiolikos, ten persikraustė ir pati.
Nuo paauglystės Nyderlanduose gyvenanti Greta Lietuvą prisimena kaip savo vaikystės, pasakų šalį. Kad ir kiek metų būtų praleidusi svetur, ji vis tiek pagalvoja apie gimtinę.
Milda Aleknaitė: heritage blends both Old and New worlds
Milda was born in Lithuania. She began her studies in specialty art school in her hometown. Her education led her to attend the University of Siauliai, and to study Art Education and Technology’s for the BA.
To achieve more experience and broaden her vision she traveled through Europe and U.S Her involvement in alternative art and multiple exhibitions, studies at home and abroad have been instrumental in the development of her unique style.
More:http://artmilda.com/about
More: https://shoutoutmiami.com/meet-milda-aleknaite-mixed-media-artist/
Val Henry Gielgud: „mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos“
Val Gielgud (1897-1981) was a British actor, director, and producer who was known for his work in the theater, radio, and film. He was the older brother of the actor Sir John Gielgud and the uncle of actor Jonathan Gielgud.
Gielgud was born in London, England, to a Lithuanian father and an English mother. His father, Francis William Gielgud, was a descendant of Lithuanian nobility and had immigrated to England as a young man, in the 1830s.
Gielgud began his career as an actor in the 1920s and quickly established himself as a prominent figure in the London theater scene. He also worked as a director and producer, and he was known for his work in radio and film as well. Gielgud was highly respected in the theater community and was known for his professionalism and dedication to his craft.
Gielgud considered himself to be English and identified strongly with the English theater tradition, though Lithuanian actress Unė Babickaitė-Bay in her memoir wrote that in conversation he mentioned that he is from Lithuania.
About Gielgud’s contribution to radio drama and BBC history: https://www.bbc.co.uk/sounds/play/p010syrl
Indrė Riley: „kultūrų katilas” ir vietinių tolerancija
Singapūre planavusi praleisti kelerius metus, dabar Indrė Riley šioje šalyje skaičiuoja jau 13 metus. Lietuvę čia sužavėjo žmonių tolerantiškumas, kultūrų įvairovė ir galimybės keliauti. Indrė taip pat pasakoja, kad nemažai singapūriečių yra girdėję apie Lietuvą ir norėtų aplankyti mūsų šalį, kadangi jiems patinka atrasti naujas vietas.
Prieš atvykdama į Singapūrą, Indrė kartu su dabartiniu vyru, tuomet – sužadėtiniu, gyveno Londone. Gyvenimas Londone Indrei nebuvo artimas, tad ji partnerį prikalbino kuriam laikui išvykti pagyventi į Aziją ir ten pakeliauti. Kadangi studijų metais ji buvo nemažai girdėjusi apie Singapūrą, sprendimas nebuvo sudėtingas.
Romutė Tumuliauskaitė-Pfuhl: nepalikau kūrybinio darbo ramybėje
Romutė Tumuliauskaitė 1976 m. debiutavo prestižinėje Lietuvos teatro scenoje, atlikdama vaidmenį „Traviatoje“. Teatras ją suvedė su antruoju vyru – prisiekusiu operos gerbėju Klausu, kuris įsimylėjo skaidraus balso dainininkę vos pamatęs ją gastroliniuose Lietuvos teatro spektakliuose Vokietijoje. Išvykusi su juo ir svetimoje šalyje tapusi privačia muzikos mokytoja, R. Tumuliauskaitė-Pfuhl pagaliau įgyvendino svajonę – atrado paslaptį, kaip sugrąžinti žmogaus balsui jaunystę.
Renata: mano migracijos istorija yra istorija būti kartu
Sakiau- niekada nepaliksiu Lietuvos. Nors abu su vyru dirbome po du darbus,savaitgaliais leisdavau šeimynai nupirkti sūrelių ir bananų…jei vieną mėnesį sumokėdavome uż elektrą, šildymas likdavo neapmokėtas. Kinas tik akcijų metu,mokestis uż vaikų pratybų sąsiuvinius- dalimis…. mėnesiais besitęsiantis pažeminimas,nors nieko blogo nedarėme,tik sąžiningai dirbome.
Kai vyrą giminaitis pakalbino atvažiuoti dirbti- maniau,neużsikabins už tos minties…iš socialinio pedagogo į statybas…?. Raudonavo, kai išvažiavo. Ir dar tris kartus,kai grįžo šventėms… apsisprendžiau ne nykti, ne verkti, ne matyti kenčiančius vaikus be tėčio, bet būti kartu. Ir tam apsisprendimui greit bus 5 metai. Nesakau,kad lengva. Bet ne lengviau nei buvo Lietuvoj. Mano migracijos istorija yra istorija būti kartu. ♥️
Ashley: I’ve never felt like an American
I’ve never felt like an American my whole life. And since I can remember I wanted to move to Europe. Maybe it was because “many mamos šeima” my mothers family is from Lithuania. In the summer of 2017, I found out that I could have a dual citizenship…
Full story: https://fb.watch/hKqP7idCJq/
Virginija Klenk: po metų nusprendžiau likti dar „truputį”
Isvykau i Vokietija dirbti Au Pair mergaite. Po metu nusprendziau likti dar „truputi“. Pradejau mokslus Studiju kolegijoje (su Lietuvoje įgyta abitura nebuvo galima studijuoti, reikejo metus laiko mokytis Kolegijoje).
Dabar gyvenu su vyru ir 2 vaikais cia…..
Miglė Link: tik mintyse, einu Pilies gatve, tiltu per Vilnele, lipu i Uzupio kalna ir kvepuoju lietuvisku oru
Kas buciau as, jei nebuciau palikusi Lietuvos? Ar buciau tas pats zmogus? Kas butu mano vaikai? Kaip jie galvotu?
Kas busiu as, jei sugrisiu? As mane teis? Ar as suprasiu tikru lietuviu mintis ir jausmus?
Kaip gera klausytis gimtosios kalbos. Vaikscioti gimtojo miesto gatvemis. Bet visa tai tikriausia ne man. Tik mintyse, pries uzmiegant, einu Pilies gatve, tiltu per Vilnele, lipu i Uzupio kalna ir kvepuoju lietuvisku oru. Nes jis mano.
Karolina Daunoravičiūtė: emigracija man padėjo išmokti gerbti savo gimtąją šalį ir kalbą
Aš esu Karolina Daunoravičiūtė, 2006 m. gimiau Lietuvos centre esančiame mieste – Kėdainiuose. Prieš ketverius su puse metų, 2018 m. birželį, iš gimtojo miesto su mama ir sese Auguste, ieškodamos laimės, išsikraustėme gyventi į Vokietiją, į miestą pavadinimu Oldenburg in Holstein.
Vokietija man iš pradžių atrodė didžiulė svajonių šalis. Prieš atsikraustydama čia, maniau, jog visi Vokietijos žmonės yra labai turtingi ir laimingi, gyvena didžiuliuose namuose tarp kalnų, apsuptų nuostabios gamtos. Toki įvaizdį sukūrė televizija, jį dar „išpuošė“ mano laki fantazija. Tačiau, atvykus į svečią šalį, pamačiau, kokia vis dėlto buvau naivi. Visada svajojau surasti savo svajonių šalį, maniau, jog kitur rasiu laimę ir pagaliau pasieksiu savo tikslą. Jis tuo metu dar buvo tapti visame pasaulyje žinoma žvaigžde ar valdyti pasaulį. Mano tėtis dirbo Airijoje, todėl pirmiausia buvau suplanavusi savo „karjerą“ pradėti ten. Tačiau gyvenimas pasisuko kita linkme.
Dar ir dabar puikiai prisimenu, kai mama vieną rytą atėjo į kambarį ir pasakė, kad išvažiuoja į Vokietiją, galvojau, jog mus palieka, todėl labai išsigandau. Tačiau mano baimė buvo nepagrįsta, nes mama patikslino, kad liks tik vasarą, todėl, kitą dieną atsisveikinus su ja, pasiruošiau susitikti su brangiu žmogumi tik po dviejų su puse mėnesių.
Po dviejų savaičių, kai mokykloje prasidėjo vasaros atostogos, mama mane, mano sesę ir močiutę netikėtai pakvietė į Vokietiją atostogauti. Pirmieji du mėnesiai, kuriuos ten praleidau, buvo nuostabūs. Gyvenome prie pat jūros, todėl, kol mama dirbo, su sese ir močiute visą laiką praleisdavome paplūdimyje. Grįždavome namo dar šlapios, su plaukais, pilnais smėlio. Likus keliom savaitėm iki mokslo metų pradžios, su mama ir sese susėdome rimtai pasikalbėti. Gavome pasiūlymą likti čia, svetimoje šalyje, tarp žmonių, kalbančių nesuprantama kalba. Su mūsų sprendimu apsigyventi Vokietijoje sutiko visa šeima ir, išlydėję močiutę į keltą plaukti atgal į Lietuvą, prisėdome ieškoti mums tinkamos mokyklos. Buvo sunku palikti visus draugus, giminę ir savo Tėvynę, bet ko nepadarysi dėl didžiulių svajonių siekimo!
Nuėjusi į mokyklą, patyriau labai didelį kultūrinį šoką: mokiniai buvo iš įvairiausių šalių, skirtingų rasių, išpažįstantys kitą tikėjimą, o aš, mergina iš palyginus nedidelio Lietuvos miesto nemačiusi pasaulio įvairovės, jaučiausi kaip stovėdama prie Babelio bokšto griuvėsių. Iš tiesų tikėjausi daugiau, ir likau nusivylusi. Mano svajonė apie nuostabų gyvenimą Vokietijoje, sukurta televizijos ir mano fantazijos, pradėjo dužti. Gyventi svetimoje šalyje
nemokant kalbos buvo ir vis dar yra sunku. Kiekvieną dieną pasiilgstu savo Tėvynės, draugų ir šeimos.
Dar pamenu, kad mano močiutė, prieš išvykdama atgal į Lietuvą, man padovanojo pakabuką, kurį pati gavo iš savo mamos. Tai buvo širdelė su mažu angelu kamputyje. Ji man pasakė, kad šis papuošalas mane apsaugos nuo visokių sunkumų ir blogio. Nesakyčiau, kad apsaugojo, bet tikrai priminė mano Tėvynę. Močiutės man padovanotą pakabuką laikau stalčiuje, mažoje raudonoje dėžutėje. Net neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau jį išsiėmusi, bet žinau, kad mano minčių jis nepalieka. Pasisukus į spintelės pusę, visados pagalvoju apie jį, o jis man primena Lietuvą, įveiktą man ir mano šeimai sunkų laikotarpį, kai žengėme pirmuosius žingsnius Vokietijoje.
Prieš dvejus su puse metų pradėjau lankyti Vasario 16-osios gimnaziją, lietuvišką mokyklą Vokietijoje, ir persikrausčiau gyventi į šalia esantį bendrabutį. Nors ir gyvenu atskirai nuo savo mamos ir sesers, esu labai dėkinga, jog turiu galimybę mokytis lietuviškoje mokykloje, galiu nepamiršti savo gimtosios kalbos, kultūros ir bendrauti su savo šalies žmonėmis. Kitaip tariant, esu mažutėje Lietuvos salelėje, esančioje kitoje šalyje.
Nesakyčiau, jog esu labai patenkinta mūsų sprendimu likti čia, užsienyje, bet esu labai dėkinga už įgytą patirtį. Didžiuojuosi galėdama sakyti, kad mano maža šeimynėlė, kuri anksčiau bijodavo išvažiuoti toliau nei trisdešimt kilometrų nuo mūsų miestelio – Kėdainių, sugebėjo atsikraustyti į tokią didžiulę šalį kaip Vokietija ir daug pasiekti.
Emigracija iš tiesų man padėjo išmokti gerbti savo gimtąją šalį ir kalbą. Nors ir neprieštaraučiau grįžti atgal į Lietuvą, labai džiaugiuosi pabuvusi Vokietijoje. Pamačiau didelius skirtumus tarp dviejų šalių, susijusius su kultūra, žmonėmis, jų elgesiu ir valgiu ar aprangos stiliumi. Dėkoju savo šeimai už visus metus, per kuriuos jie mane palaikė, suteikė man geriausią gyvenimą, kurį tik galėčiau įsivaizduoti, už patirtį, įgytą Vokietijoje, šalyje, kuri mane išmokė, kad tik Tėvynė visada bus tikrieji namai.
Gabriella Dimaitė Tymarskis: gruody visada prisimenu savo išskridimą iš Lietuvos
Nusilupę dažai, 2007 gruodis
Gruody visada prisimenu savo išskridimą iš Lietuvos. Tai buvo 1999 -tųjų metų ankstus trečiadienio rytas – atsisveikinimas oro uoste. Pulkas išlydinčių giminaičių ir draugų…
Jau seniai giliai savyje puoselėjau slaptą norą pradėti viską iš naujo. Pamatysiu, atrasiu kažką nepatirta, neregėta, kažkam kažką įrodysiu… Tūkstantį kartų eidama siauromis Vilniaus gatvėmis vaizdavausi, kaip bus ten – kažkur toli, toli. Kaip iš tų ryškiai šviečiančių gigantiškų dangoraižių aplinkos prisiminsiu būtent šią savo esamą akimirką, šitą savo apmąstymų vietą… Ir kai kas nors nuliūdindavo ar įskaudindavo, galvodavau – nieko, jau greitai būsiu nuo visko toli, toli… Taip prabėgo vasara. Rudens pabaigoje iš savo namų jau išsikraustėme – prisiglaudėme su savo lagaminais laikinai pas močiutę.
Ir štai atėjo man paskutinė žiema Lietuvoje ir paskutinis vakaras. Su dviem vaikystės draugėmis susitikome prie mano buvusių namų. Sustojome prie manosios laiptinės. Mes gyvenome pirmajame aukšte, todėl dabar aiškiai galėjau matyti, kaip virtuvėje degė šviesa. Mano namuose gyveno nauji šeimininkai ir aš pirmą kartą suvirpėjau nuo minties, kad jau niekada nebepamatysiu savo kambario.
Trečiadienio rytas. Dar tamsu. Tėčio draugas padėjo sukrauti mūsų lagaminus į savo automašiną ir mes tylėdami važiavome į oro uostą. Nežinau, kas dėjosi mano jaunesniojo brolio širdyje, nei ką tuo metu galvojo mano tėvai. Visi mes tylėjome. O aš žiūrėjau pro automobilio langą į bėgančias gatves ir galvojau, ar kada nors dar išvysiu jas? Ar jos bus vis tos pačios? Ir dar šmėkštelėjo mintis, kad jau nebespėsiu pamatyti šių gatvių šviesiu metu, nes prašvitus manęs čia jau nebebus.
Mes skridome į nežinią. Tuo metu neįstengiau įsivaizduoti rytojaus ir širdimi gyvenau vien tuo, ko netekau, kur gyvenau ir mylėjau. Žinojau, kad naujoje vietoje nebebus nieko seno. Galvoje viskas pynėsi, smelkė baimė ir nerimas, virpėjo rankos, sunkiai gaudžiau orą. Mintys plaukiojo per ką tik išlydėjusių asmenų pulką, vis dar girdėjau jų balsus, regėjau jų veidus. Paskubomis spaudžiamos rankos, gero skrydžio ir gero gyvenimo linkėjimai, kuklios suvenyrinės dovanėlės, šilti paskutiniai apsikabinimai, pasibučiavimai ir ašaros. Kažkas sušuko: atvažiuok į svečius!.. Svečias, svečias, svečias – šie žodžiai bumbsėjo galvoje lyg sunkus, nuo asfalto atšokstantis kamuolys.
Prašvito beskrendant. Sėdėjau tarsi sukaustyta, žiūrėjau į raudonus debesis ir krapščiau nuo nagų laką, kurį paprastai nuvalydavau acetonu. Krapščiau tais pačiais savo nagais, po to suspaudžiau kumščius ir taip laikiau visą kelią, kad neverkčiau. Persėdimas Anglijoje man praėjo tarsi per miglą, o naujas lėktuvas buvo kaip dar vienos, galutinės durys, užveriančios mane nuo praeito gyvenimo. Skridome į Čikagą – pavadinimas miesto, kuris man nieko nesakė.
Čikagoje buvo apsiniaukę, be sniego – atrodė dar tik niūrus ruduo. Mus atvežė į svetimus namus, tarp svetimų gatvių. Viskas buvo svetima, net mėnulis kažkaip kitaip palinkęs. Visą pirmąjį vakarą kažkodėl tvirtai laikiausi lagamino rankenos… Tik prieš pat miegą iš lėto išsikroviau daiktus, tai, kas liko iš mano gyvenimo.
O naktį tyliai prie širdies glaudžiau dovanotus pliušinius žaisliukus ir sapnavau siauras Vilniaus gatves, tą šaligatvį, kuriuo visuomet pareidavau namo, kur dega virtuvėj šviesa… Viskas dar buvo taip šalia.
Ir Lietuva liko tik prisiminimas… Kur toli, tamsų ankstyvo gruodžio rytą, stovėjo pasiklydusi mergaitė apsilupusiais nagų dažais…
Lagaminas, 2018 gruodis
Dar vakar kvepėjo pavasariu, o šiandien krinta sniegas. Nenuostabu – sausis. Permaininga žiema, bet, kaip ir dera, savo metu ji ir nugali. Tamsus ankstyvas rytmetis. Kartu su būreliu žmonių kuklioje stotelėje laukiame traukinio. Tačiau nesigrūdu po stogeliu su visais, o atsitraukiu kiek tolėliau, kur prasideda įėjimas į parką. Jei nereikėtų skubėti, laikytis taisyklių, normų, eičiau gilyn į parką. Nors dar tamsu lyg naktį, žibintų šviesoje spindi baltas takas. Nė vienos pėdos. O sniegas ir toliau krinta ant medžių, ant kelio ir ant manęs. Nešalta. Aplinkui ramybė… Iš kurios pabudina atriedantis traukinys. Kartu visa mase žmonių skubiai sulipame vidun ir nudardame miesto centro link.
Darbe atsidariusi elektroninį paštą randu laišką nuo tolimos giminaitės su klausimu: „Kas tau yra lietuvybė?“ Šio klausimo negalėjau išmesti iš galvos visą dieną. Todėl, grįžusi namo, iš karto puoliau rašyti…
Gimiau ir augau sovietinėje Lietuvoje, Vilniuje. Kai man buvo devyneri, Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Atsimenu mitingą Vingio parke – be galo karšta diena, bėgo prakaitas, daug žmonių. Atsimenu sovietų tankus, mane prižadinusius iš miego, ir kaip žiūrėjau pro langą į tolstantį tėtį, kuris bėgo į tamsą, tolyn prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos. Atsimenu Baltijos kelią, stovinčius ir rankomis susikibusius žmones. Skambėjo dainos, pakelėse degė laužai. Atsimenu, kaip ant Gedimino pilies suplevėsavo trispalvė Lietuvos vėliava vietoj buvusios sovietinės, kaip nugriovė Lenino paminklą ir, autobusui sustojus stotelėje, jau nebesakė „Lenino aikštė“, o „Lukiškių aikštė“. Atsimenu ant Katedros fasado atstatytas šventųjų statulas, Tris Kryžius ant Trijų Kryžių kalno ir statomą Gedimino paminklą Katedros aikštėje. Ir kaip Mindaugo karūnavimo dieną Vilniaus gatvėmis iškilmingai žygiavo kareiviai. Daug kas stovi akyse: į Lietuvos prezidento rinkimus skubantys euforiškai nusiteikę tėvai, žmonių pripildytos gatvės per Kaziuko mugę, rankų darbo pintinės, mediniai šaukštai, verbos, laikini pinigai – talonai su žvėreliais, pakeitę rublius ir kapeikas. Atsimenu drauges, savo kiemą ir kad mokykloje nebereikėjo dėvėti uniformų. Ir kaip braidžiojau jūros pakrante rankiodama audros išmestus gintarėlius…
O kai man buvo septyniolika metų, visa šeima emigravome į Ameriką. Buvo žiemos metas, artėjo naujas šimtmetis… Pamenu kankinančius svarstymus, ką pasiimti, atsirinkti iš savo gyvenimo Lietuvoje – kuris daiktas, suvenyras man brangesnis, reikalingesnis. Ar tilps viskas į lagaminą?.. Lėktuve negalėjau sumerkti akių, gyvenimas lyg filmas bėgo pro akis. Ir vėliau dar ilgai mintimis vis grįždavau snieguotu keliu namo, tyliai stovėdavau prie savo langų, tik juose jau matydavau naujų šeimininkų siluetus…
Bėgo metai. Didesnė gyvenimo pusė nugyventa jau ne Lietuvoje. Ir ta nelietuviškoji dalis – tai sąmoningoji, brandos dalis. Ne Lietuvoje baigiau mokslus, ne Lietuvoje sutikau būsimą vyrą, ištekėjau. Ne Lietuvoje gimė vaikai, tiek daug visko – jau nebe Lietuvoje… Ir jau turiu savo namus, į kuriuos irgi veda snieguotas takelis. Prie namo auga pušis, kurią žiemą puošiame kalėdiniais žaislais, o vasarą džiaugiamės paukščiukais inkilėlyje. Kiemelyje skleidžiasi tulpės, pražįsta rožės. Čia mano vaikų pasaka, čia jų vaikystė – pirmieji žingsniai, pirmieji ištarti žodžiai.
Ką tad konkrečiai galėčiau atsakyti į klausimą apie lietuvybę man? Deja, tai – ne šiuolaikinė Lietuva, ne masių euforija apie pučiamą Lietuvos istoriją, liaupsinamą politiką, seimūnus ir prezidentus. Nei garsios kalbos apie klestinčią piliečių gerovę… Lietuva man yra lagaminas, į kurį kažkada sukroviau visą savo vaikystę ir kurį toliau tempiu per gyvenimą.
Tamsią žiemos naktį kelią nušviečia pakelės žibintai ir matosi nutolusio žmogaus pėdos. Bet nepaliaujamai krinta snaigės. Jos užkloja žingsnius ir lieka tik baltas baltas sniegas…
Jurgis Damarodas: accepted his fate with grace
Jurgis Damarodas was born on March 15, 1897 in the village of Sargine, Lithuania, in the Plustishky district of Marjampole County. Towards the end of the 1st World War, Jurgis completed his studies and graduated from the Veiveriu State Teachers College in Sorochintsy (now Ukraine).
He returned home to Lithuania in the early spring of 1918 and immediately began working as an information officer within the Press Bureau of the Lithuanian State Department of Information („Propaganda“). In that role, he was charged with helping „underwater“ communities to reorganize and get back on their feet financially. This required him to drive from town to town within the newly liberated border regions, organizing municipalities and distributing loans (vouchers) to assist them with their recovery efforts. To maximize his efforts, Jurgis worked closely with the local R.C. churches, encouraging congregants to contribute money to help fund these loans and then following up to ensure these pledges were honored. Through this and other creative tactics, and much hard work, young Jurgis was able to distribute thousands of loan notes, thereby playing a pivotal role in the successful reemergence of the newly independent nation of Lithuania.
Once post-War Lithuanian life began to normalize, Jurgis was finally able to work in the profession for which he had formally prepared – as a school teacher. However, his peaceful life of teaching and raising his family was fated to be short-lived when Jurgis was imprisoned following the Soviet Union’s 1940 occupation of Lithuania. He was released a year later after the Germans broke the non-aggression pact and declared war on Russia (in June 1941), ousting the Soviets from Lithuania on their march towards Moscow. However, instead of being able to celebrate his freedom, the deceased was to suffer the biggest blow of his life here: tragically, only one week before being freed by the Germans, Jurgis’ family (his wife and three sons) was forcibly deported to Siberia by the fleeing Soviets, along with thousands of other Lithuanian women and children. Despite all efforts, he was never able to learn where his family was sent and whether or not they survived the deplorable conditions the deportees had to endure to reach their new destinations.
In addition to losing his family, the Soviets had dispossessed him of his home and all of his other property, ultimately forcing him into exile to the West as a „displaced person“ (DP) in advance of the Soviets’ return to Lithuania three years later (in 1944) as Germany retreated from Eastern Europe during the final phase of WWII. By the end of the War, Jurgis found himself in a resettlement camp in Butzbach, in the Allied sector of Germany. While there, Jurgis was able to link up with other displaced Lithuanians and once again work at his beloved teaching job before emigrating to America in 1949. In his new homeland, Mr. Damarodas was forced to accept a number of unskilled jobs that required heavy physical labor. Despite all of this, Jurgis accepted his fate with grace, always remaining pleasant and patient, never complaining to anyone. However, as a direct result of all of the difficult blows in his life, the deceased’s health began to break down.
Nadja Gircis: visada žinojau, kad gyvensiu Lietuvoje
https://pasauliolietuvis.lt/nadja-gircis-visada-zinojau-kad-gyvensiu-lietuvoje/
Po Pirmojo pasaulinio karo mano proseneliai, kaip dauguma žmonių tuo metu, buvo neturtingi ir daug ko neturėjo. Jie gyveno kukliai su keturiais savo vaikais Rokiškyje. Mano prosenelis tada čia ūkininkavo, o prosenelė laukėsi, kai jie nutarė emigruoti iš Lietuvos. Nebuvo lengva, tuo metu buvo išties sunkūs laikai, beveik badas. Tada jie gavo, kaip manė, gerą pasiūlymą vykti į Pietų Ameriką, kur buvo galima dirbti žemės ūkyje. Tada buvo sakoma, kad viskas ten stebuklingai auga, visi gali turėti po savo sklypą ir pan. Deja, taip nebuvo ir, kaip dauguma žmonių iš visos Europos, jie sunkiai dirbo įvairiose gamyklose ir gyveno San Paulo mieste…
Kaip Jus auklėjo tėvai? Ar pasakodavo apie Lietuvą? Ar turite brolių, seserų?
Kadangi mano senelis mirė, kai man buvo 10 metų, neturėjau daug progų su juo bendrauti. Tačiau kad galėčiau pasiklausyti prisiminimų, istorijų iš Lietuvos ir pasimokyti lietuviškų žodžių, keliaudavau savaitgaliais pas senelio sesę, gyvenančią kitame mieste. Su ja mes leisdavome laiką, pasikalbėdavome apie Lietuvą ir aš įsivaizduodavau, koks gyvenimas yra čia, Lietuvoje. Turiu dvi seseris, bet jos nekalba lietuviškai. Iš visos šeimos Brazilijoje aš esu vienintelė, kuri kalba lietuviškai.
Dar Brazilijoje pradėjau mokytis lietuvių kalbos su vienu pažįstamu kartą per savaitę ir taip keletą mėnesių prieš man išvažiuojant mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Ten metus aš tikrai daug mokiausi lietuvių kalbos. Deja, sugrįžusi atgal į Braziliją retai tekalbėdavau lietuviškai ir daug ką pamiršau. 2018 metais, kai nusprendžiau apsigyventi Vilniuje, vėl pradėjau lankyti pamokas du kartus per savaitę ir tai darau iki šiandien. Lietuvių kalba man yra sunki, tačiau kartu labai turtinga ir graži. Man patinka mokytis lietuvių kalbos ir kalbėti lietuviškai.
Gal Jums teko vaikystėje dalyvauti kokioje nors lietuviškoje veikloje Brazilijoje, pavyzdžiui, šokių ansamblyje ar panašiai? Ar Jums patiko?
1995 m. aš pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą. Ta viešnagė man paliko didžiulį įspūdį. Čia su giminėmis aplankiau įvairias turistines vietas ir tiesiog įsimylėjau tautinius šokius. Kai sugrįžau į Braziliją, ieškojau lietuvių bendruomenės ir suradus pradėjau ten šokti tautinius šokius bei dalyvauti bendruomenės veikloje. Tada, atsimenu, namuose vis norėjau gaminti lietuviškus patiekalus, tokius kaip kugelis ar blynai.
Nusprendžiau čia apsigyventi turbūt iškart, kai pirmą kartą čia apsilankiau. 1998 m. aš metus praleidau Vasario 16-oje gimnazijoje Vokietijoje, kur mokiausi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, religijos, kultūros. Paskui iš karto norėjau studijuoti mediciną Kaune, bet mano mama paprieštaravo, pasakė „ne, turi grįžti į Braziliją, o gavusi diplomą galėsi gyventi bet kur“. Taip ir buvo. Gavusi diplomą, jau kitą mėnesį persikrausčiau į Angliją dėl gerų darbo galimybių. Po rezidentūros studijų kurį laiką gyvenau Vokietijoje, tačiau kasmet aplankydavau giminaičius ir keliaudavau po Lietuvą. Nei Anglijoje, nei Vokietijoje, nei niekur kitur nesijaučiau taip gerai, kaip čia. Man čia gera. Tai yra mano namai. 2018 m. nusprendžiau viską palikti Vokietijoje ir pagaliau apsigyventi Vilniuje su savo šunimis. Jaučiuosi labai laiminga ir patenkinta.
Aš esu gydytoja ir dirbu čia vienoje iš poliklinikų Vilniuje. Taip pat užsiimu akupunktūra privačioje klinikoje. Man labai patinka akupunktūra, tai yra mano pomėgis ir darbas.
O grįžtant atgal – koks buvo pirmasis Jūsų įspūdis vos atvykus į Lietuvą?
Man pasirodė įdomi architektūra, viskas buvo vienoda, ne kaip San Paule, kuriame tuo metu jau buvo dangoraižių. Viskas atrodė visiškai kitaip negu šiandien… Picos ir tos skonis buvo man kitoks, nebuvo McDonalds ir pan. Atsimenu, man patiko spalvoti mediniai namai su prieangiu kaimuose… Ir tas kvapas juose! Ir dabar menu, kad buvo toks specifinis kvapas senuose pastatuose…
Dovilė: Kanarų salose jaučiuosi labai gerai
Kanaru salose jauciuosi labai gerai, daug saules, zmones gerai nusiteike ir daug bendraujantys. Nuostabus maistas ir vandenynas. Cia gyvendama ismokau italu ir ispanu kalbas. Bendrauju su zmonemis is ivairiu saliu.
Ugnė Karvelis: rafinuota paryžietė mylinti gimtinę
1935 m. gimusi Ugnė Karvelis užaugo Noreikiškių dvare, kurį valdė jos tėvas, tarpukario politinis ir visuomenės veikėjas Petras Karvelis. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Karvelių šeima buvo nublokšta į Vokietiją, vėliau atsidūrė Prancūzijoje. U. Karvelis baigė studijas garsiajame Paryžiaus Sorbonos universitete, vėliau studijavo tarptautinius santykius Aukštųjų politinių mokslų institute Paryžiuje, o istoriją ir ekonomiką – Kolumbijos universitete Niujorke.
U. Karvelis buvo rafinuota paryžietė, tačiau labai mylėjo gimtinę ir stengėsi savo aukštas diplomatines žinias išnaudoti jos labui. Dešimtajame dešimtmetyje apie neseniai nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą Vakaruose nebuvo daug žinoma, šalis stokojo diplomatų, o turimiems diplomatams trūko protokolo žinių. Tad U. Karvelis darė viską, kad Lietuvai atsivertų platūs keliai į pasaulį.
Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/ukarvelis-diplomate-atgimstanciai-lietuvai-atverusi-kelia-i-vakarus-1106841
Renara Kavaliauskienė: ”ilgesys tėvynės niekur nedingsta”
Mano sesuo isvyko 2001 metais. Buvo labai sunku issiskiri kadangi jinisvyko kai laukesi savo pirmagimio. Kadangi nebuvo europos sajunga grizti bet kada negalejo. Praleido mano vestuves. Ziuredama juosta verke iki negalejimo 😢 paskui 2003 metais sugrizo atostogu, ir islydedama ja supratau, kad taip daugiau negaliu be jos gyventi 😞 Ji pasiule atvaziuoti pas juos i Airija, bent metams uzsidirbti. Nors turejom kur gyventi abu su vyru turejom neblogus darbus, bet seses ilgesys nugalejo… isvykome 2004m spalio 1 diena. Metams…. Jau praejo 18 metu kaip mes Airijoj… Nebuvo dienos, kad pasigaileciau savo spendimo. Kai pats artimiausias zmogus salia, nesvarbu kokioje salyje gyveni. Zinoma ilgesys tevynes niekur nedingsta…
Leonas Lučauskas: he was buried with a small packet of dirt from his homeland
Leonas Lučauskas lived in the small village of Jacentavas near Igliauka. His mother Stanislava was killed by communist agitators when Leonas was 5. His father Juozas was killed by communists during the communist purge right before World War Two. The communists tried to kill Leonas on the same night but failed. Leonas joined a Lithuanian unit that fought against the Russians. He was shot five times during the war but was able to recover and fight on. Near the end of the war, Leonas was in a displaced persons camp at Nuremberg, German. He joined the Lithuanian unit of the Nuremberg-Furth Baltic Units. His unit guarded the Germans on trial for war crimes.
Leonas’ house and farm in Lithuania were seized by the communists. His mother-in-law was exiled to Siberia. He thought he would be killed if he returned to Lithuania under Russian Soviet control. To get out of the displaced persons camp, Leonas agreed to work for a Canadian textile company. He also worked as a lumberjack in Canada. In 1950, Leonas emigrated to the United States where he re-married and raised two children. Leonas died in 1987, never to see Lithuania a free country. He was buried with a small packet of dirt from his homeland.
Donata Stonkute
2013.08.31 išvykimas į Jungtinę Karalystę.
2018.03.23 išvykimss iš JK į Norvegiją (2018.03.23 – 2018.08.15 Stavanger, 2018.08.15- 2020.07.30 Trondheim)
2020.07.30 išsikraustymas iš Norvegijos, trumpas grįžimas į Lietuvą.
2020.09.01 atvykimas į Rostoką (Vokietija).
2021.11.01 atvykimas į Barseloną.
2022.09.01 grįžimas į Rostoką (Vokietija).
Karl Pudimaitus: „Pappa was a good man“
This is my great grandfather, Karl Pudimaitus (spelled several ways, changed to Charles Poudim once in US).
The Hamburg list says he was from Kovno/Kaunas, but other docs say he is from Jasinowo, a small town outside of Mariampol that no longer exists. I believe it was a shtetl, although he was German Lutheran. Most of the rest of his family is from Mariampol, so that is the family area.
He left in 1890 to emigrate to the US. He appears to have been in the czars army as a trumpet player, but I am guessing the reason was primarily economic. Several others (10-30) also emigrated from Mariampol to either Seymour or Waterbury, CT at the same time. He worked in the brass industry of the area. His first wife was Bertha Pakulat, whose family also hailed from Mariampol. She died in 1900, leaving him with 5 children. My great grandmother came soon after from Nuestadt, Naishtot, Naumiestos (not Kurdirkos Naumiestos). I am guessing she was sent for, as Karl had been roommates with her brother previously.
My grandmother is the last of his 11th children.
She always said „pappa was a good man“
He died in 1919 from a stroke, very much the same time as major strike at his factory. My grandmother was 7 years old.
Marija Verner: „Man buvo įdomu, kokios kitų vaikų patirtys mišriose šeimose Lietuvoje“
Prieš septynerius metus nusprendusi eiti akademiniu keliu, mokslininkė Marija Verner šiandien dirba Jeilio (Yale) universitete JAV, klimato komunikacijos centre. Kartu su kolegomis ji bando atsakyti į klausimą – kas turi nutikti, kad žmonės pakeistų savo elgseną, siekdami išsaugoti planetą?
Jos kelias prasidėjo Kaune, kalbant tiek lietuviškai, tiek farsi (persų) kalba, mat Marija užaugo lietuvės ir afganistaniečio šeimoje: „Man buvo įdomu, kokios kitų vaikų patirtys mišriose šeimose Lietuvoje. Daugiau tokių žmonių aplink nepažinojau“.
Matt Turner: tarp senelio daiktų rastas dokumentas su užrašu „Skuodas“
Futbolininkas Mattas Turneris nežinojo, iš kur jo prosenelė emigravo į Niujorką. Bet kai tarp senelio daiktų rado XX amžiaus pradžios dokumentus su užrašu „Skuodas“, JAV futbolo žvaigždė nusprendė siekti Lietuvos pilietybės.
1901 gruodžio 15 d. Skuode gimė Taubė Šabelaitė. Būdama aštuoniolikos 1920-ųjų vasaros paskutinę dieną T.Šabelaitė nuvyko į JAV konsulatą Rygoje ir užpildė prašymą vykti į Ameriką, kur jau gyveno dėdė Maxas Sobelis. Tad ir ji dokumentuosė pasirašė nebe lietuviška, o angliška pavarde – Toba Sobel. Netrukus Taubė su seserimi Bela gavo bilietus į garlaivį iš Gdansko ir abidvi išplaukė į ilgą kelionę ir naujo gyvenimo pradžią.
Skaitykite daugiau: https://bit.ly/Matt-Turner-lithuanian-pasport
Rita: indėlis ir tarnavimas Britanijos visuomenei, neužmirštant savo šaknų ir Tėvynės
Mano vardas Rita, gyvenu Kento grafystėje, Jungtinėje Karalystėje jau daugiau, kaip dvidešimt metų, bet kilusi esu iš Kauno. Tam tikra prasme visą mano dabartinį gyvenimą suformavo migracija. Manęs dažnai klausdavo, kodėl aš atvykau į Angliją, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje aš turėjau gana patogų gyvenimą. Mano atsakymas visada buvo vienas, kad aš ketinu tik keletą metų pabūti Anglijoje, o tada grįžti namo. Aš manau, kad šis ketinimas grįžti yra bendras daugelio istorijų apie migraciją bruožas. Mano lūkesčiai buvo vienokie, o Anglijos realybė – visai kitokia. Kad ir būdama kvalifikuota specialistė, aš turėjau susirasti kitą darbą, nepamirštant ir apie namų jaukumo kūrimą.
Lietuvoje studijavau pramoninę ir civilinę statybą… Taigi, kaip aš atsiradau ten, kur prasidėjo mano kelionė į kūrybą? Likimas nuvedė keliu, kurio kasdienybe tapo namų ilgesys. Kad jis taptų kiek švelnesnis, jaučiau, jog būtent gintaras man bus kaip prisilietimas prie namų, Lietuvos. Taip ir atsirado rimtas noras imtis naujo pomėgio ir 2008 m. vietiniame suaugusiųjų mokymo centre pradėjau mokintis sidabrakalystės. Esu savo papuošalų kūrėja ir dizainerė. Mano pirmoji solo paroda „Silver Way“ 2009 m. buvo skirta Lietuvai. Visus šiuos metus tobulinau savo įgūdžius. Be abejo savo kelionę pradėjau darydama daug klaidų ir netgi susižalojimų, bet kiekviena klaida – kaip išmokta pamoka. Iš tikro tai prasidėjo vaikystėje, tėčio sodo dirbtuvėse stebint, kaip jis kuria mano pirmą sidabrinį žiedą su gintaru. Mano susidomėjimas peraugo į aistrą papuošalų kūrimui. Kiekvienas mano kūrinys yra rankų darbo, naudojant tradicines sidabrakalystės technikas. Mano papuošalai yra įkvėpti ivairių istorijų, pojūčių, ir dažniausiai aš juos kuriu sau. Kai po darbo dienos prisėdu padirbti su metalais ir gintaru, mano vidus prisipildo dziausmo ir šviesos. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi turėti pomėgį.
2022 m. nusprendžiau, jog pribrendo laikas suburti mano rajone gyvenančių lietuvių menininkų mėgėjų „Lithuanian Community Art“ parodą. Tai greičiausiai yra pirmoji paroda ne tik miestelyje, kuriame gyvenu, bet ir visoje Kento grafystėje, reprezentuojanti lietuvių bendruomenę išeivijoje per meną. Taip pat esu vietinės savivaldybės tautinių mažumų forumo dalyvė. Forumo rengiamuose renginiuose dažnai atstovauju Lietuvą. Savanoriauju, dalį savo laisvo laiko paskirdama visuomenei.
Aš esu sėslioji migrantė. Dirbu muziejuje, laisvalaikį skiriu juvelyrikai ir visuomeninei veiklai. Taigi, ši migracijos istorija, kaip ir daugelis kitų, yra indėlis ir tarnavimas Britanijos visuomenei, neužmirštant savo šaknų ir Tėvynės.
Gediminas Konstantinas Balukas
Gediminas Konstantinas Balukas gimė 1922 m.birželio 25 d. Alytuje, baigė Alytaus gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete studijavo mediciną. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m. baigė mediciną
Innsbruko (Austrija) universitete. Tais pačiais metais vedė dailininkę Vandą Kanytę Balukas (1923-2004), su kuria išgyveno 50 metų, užaugino tris vaikus: Andrių, Laimą ir Daną.
Balukas su žmona atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas 1949 m., trumpai dirbo Wyckoff
Heights ligoninėje Bruklyne. Po metų persikėlė į Čikagą. Tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų
armijoje (majoras). 1952 m. įgijo Ilinojaus valstijos gydytojo praktikos teises. 1958–1980 m.
dirbo Loyolos universiteto (Ilinojaus valstija) Akušerijos ir ginekologijos skyriaus klinikiniu
instruktoriumi, 1980–1986 m. Raudonojo Kryžiaus ligoninės Čikagoje Akušerijos ir
ginekologijos skyriaus vedėju. Buvo vienas Lietuvių fondo organizatorių ir steigėjų, 1963–1967
m. jo tarybos, 1967–1972 m. valdybos pirmininkas. Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos
sekretorius (1963–1965) ir pirmininkas (1973–1975). Nuo 1986 m. Lietuvių dailės muziejaus
(Lemonte, Ilinojaus valstija) tarybos pirmininkas.
Už pagalbą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir aktyvią veiklą pasaulio lietuvių
bendruomenėje, specialiu Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanotas
Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Balukas mirė 2008 m. balandžio 1 d. Rainbow hospise, Park Ridže, IIlinojaus valstijoje.
Jurgis Mačiūnas: pradėjo daugiau juoktis tik įkūręs „Fluxus“
JAV lietuvis Jurgis Mačiūnas (1931-1978), provokuojančio meno kūrėjas ir avangardinio judėjimo „Fluxus“ idėjos sumanytojas, pasižymėjo sugebėjimu burti į bendruomenes be galo skirtingus, kūrybingus žmones.
Jurgis gimė Kaune inžinieriaus ir baleto šokėjos šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metais šeima buvo priversta bėgti nuo Raudonosios armijos, kaip ir daugybė kitų lietuvių, jie pasitraukė į Vakarus – pradžioje į Vokietiją, o Jurgiui sulaukus 16-os – į Ameriką. Jie įsikūrė Long Ailande, tėtis dėstė Kolumbijos universitete. Po mokyklos Mačiūnas sėkmingai baigė architektūros, o vėliau ir grafinio dizaino studijas, nuolat domėjosi istorija bei menais. Jaunasis dizaineris atrodė nuolat užsiėmęs, susikaupęs, rimtas. Mačiūno artimieji spėja, kad toks rimtas jaunuolis buvo dėl to, kad nuo mažens buvo ligotas, nuolat jausdavo fizinį skausmą. Sesės pasakojimu, Jurgis gyvenime pradėjo daugiau juoktis tik įkūręs „Fluxus“.
Plačiau: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1535335/skolose-skendejes-kentes-skausmus-meges-persirengti-moterimi-ir-apie-savo-mirti-pokstaves-maciunas-siandien-butu-minejes-90-meti
More: https://www.lrt.lt/en/news-in-english/19/1775095/art-to-the-people-kaunas-george-maciunas-and-fluxus
Laurence Harvey: kelionė į šlovę, prasidėjusi Joniškyje
Laurence Harvey, šeimoje vadintas Lauruška, gimė 1928-aisiais Joniškio žydų Zlotnikų šeimoje. Būdamas 5-erių metų, kartu su šeima persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką, o po Antrojo pasaulinio karo – į Didžiąją Britaniją. Ten Harvey pradėjo savo teatro ir kino karjerą. Nusifilmavęs pirmajame savo filme „House of Darkness“ ir sulaukęs didelės sėkmės, persikėlė į Holivudą. Buvo nominuotas dviem BAFTA apdovanojimams, Auksiniam gaubliui ir Oskarui. Nors save laikė britu, dažnai pabrėžė esantis iš Lietuvos.
Daugiau apie gyvenimą ir karjerą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000237369/aktoriai-ji-vadino-savo-sekmes-talismanu-laurence-o-harvey-kelias-i-slove-prasidejes-joniskyje
Marius Katiliškis: „Autum comes through the woods“
Marius Katiliškis (born Albinas Marius Vaitkus; 1914-1980) was a Lithuanian writer in exile. He was born in Gruzdžiai (Šiauliai county), but spent most of his childhood in Katiliškės village. After the war, Katiliškis spent time in various displaced person camps in Germany and Belgium. In fear of being deported back to the Soviet Union, he changed his name to Marius Katiliškis. In 1949, he emigrated to the United States, living in New York and Chicago. He worked at various factories and menial jobs in the Chicago area, including at the Kimball Piano factory. The writer built his own house on the outskirts of Lemont, Illinois, and lived there until he died in 1980.
Katiliškis published his first poems at the age of 17, however most important works were created in emigration, Chicago.
More about Katiliškis: http://www.katiliskiokambarys.pasvalia.lt/biografijos-erdve/
Katliškis’ novel „Miškais ateina ruduo“: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0004084390
Excerpts of the novel in English: https://www.lituanus.org/2014/14_3_04Katiliskis.html
Alfredas Sennas ir Marija Eva Vedlugaitė: likimą su Lietuva susiejo „meilė iš pirmo žvilgsnio“
Šveicarų poliglotas prof. dr. Alfredas Sennas, sužavėtas lietuvių kalbos, tarpukariu atvyko į Kauną ir 1922-aisiais prisijungė prie žymiausių šalies ir Vakarų mokslininkų įkuriant Lietuvos universitetą. Daugiau nei 40 kalbų valdęs profesorius prisidėjo prie pastangų plėsti lietuvių kalbos žodyną, po kalbininko Kazimiero Būgos mirties perėmė jo lietuvių kalbotyros kursus ir pradėjo rengti išsamų lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, kuriam pabaigti prireikė net 45 metų darbo.
Jo žmona Marija Eva Vedlugaitė, buvo lietuvė. Ji gimė Raudondvaryje, kur jos tėvas valdė lenkų grafo dvarą. Marija užaugo kalbėdama lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai, o vėliau išmoko vokiečių ir anglų kalbas. Alfredas ir Marija susipažino kino teatre Kaune, praėjus trims mėnesiams susituokė. Susilaukė dviejų dukrų, gimusių Lietuvoje, ir sūnaus, gimusio Jungtinėse Amerikos Valstijose (ten šeima emigravo 1930 metais).
Caterina Reissenveber: pirmoji iš savo šeimos išmokusi lietuvių kalbą
Catherine Reissenveber – ketvirtos kartos Argentinos lietuvė, gimusi La Platoje, bet dabar jau gyvenanti Kaune, kur studijuoja, šoka savo mylimus lietuvių tautinius šokius ir džiaugiasi esanti lietuvė.
Merginai teko nueiti nelengva kelią, kol jai buvo suteikta Lietuvos pilietybė: dokumentacija buvo sudėtinga, procesas truko ilgai, tačiau tai tik dar labiau sustiprino ryšį su Lietuva.
Ghita Wolpowitz: we had a very privileged and safe upbringing
Ghita Wolpowitz, a Litvak (Lithuanian Jew), grew up in Rhodesia (now Zimbabwe). She reminisces about her family very fondly. Her parents owned a sweet factory in Bulwayo.
“We grew up in a privileged environment. Eventually, the way it looked to me — this was my perspective — is that as long as we were white, it didn’t really matter that we were Jewish. […] We had a wonderful education”.
She was interviewed by Christa Whitney on April 22, 2012 at the Yiddish Book Center in Amherst, Massachusetts: https://www.yiddishbookcenter.org/collections/oral-histories/interviews/woh-fi-0000290/ghita-wolpowitz-2012
Rima Dirse: nepamiršk, kad gali keisti savo nuomonę
Šiuo metu esu vaikų ir jaunimo literatūros vertėja, verčiu iš olandų kalbos į lietuvių kalbą, dirbu Vilniaus leidyklai “Nieko rimto” ir Nederlands Letterenfonds ( Nyderlandų literatūros fondas).
Lietuvoje baigiau Kauno J. Gruodžio konservatoriją, kur gavau dvigubą klasikinės ir pop daininkės diplomą. Tad po to ilgai ir daug dainavau. Lietuvoje ir už jos ribų. Teko dirbti kavinėse, restoranų show programose, koncertinėse grupėse, laimėti festivaliuose ir konkursuose t.t. ir pan. Esu dėkinga likimui, kad teko dirbti su išskirtinio talento kompozitoriais ir muzikantais, kaip Gintautas Abarius, Kęstutis Lušas, Laimis Vilkončius.
Maria Cavali: Pasirink Savo Kovas
Maria Cavali yra tarptautiniu mastu dirbanti fotografė, daugiausia dirbanti su moterimis, kartu su jomis kurianti konceptualias sesijas padedančias pasiekti idealų klientą (Branding Photography). Šiuo metu gyvena Nyderlanduose, kur sėkmingai sukūrė savo verslą.
Mūza Rubackytė: „Nesijaučiam toli“
Paryžiuje gyvenanti pianistė Mūza Rubackytė pasakoja, kad niekuomet neturėjo noro iškeliauti ilgam ar pasilikti svetur, sudeginti tuos su Gimtine jungiančius tiltus. Laikinai išvykdama iš Lietuvos, nepaliko savo mėgstamo Fortepijono katedros docentės darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nepardavė buto, išvažiavo tik su lagaminėliu – tokiu, kokį leido vežtis aviakompanija.
Ir kai tik buvo pripažintas lietuviškas pasas, ji tuoj pat jį užsisakė ir iki šiol juo didžiuojuosi, nors daugiau nei 30 metų pragyveno Prancūzijoje ir jau 15 metų gyvena Šveicarijoje.
Alma Adamkienė: pirmoji Lietuvos ponia
Alma Adamkienė, gimė 1927 m. vasario 10 dieną Šiauliuose. Ji yra lietuvių visuomenės veikėja, filantropė, Prezidento Valdo Adamkaus žmona. Sovietų kariuomenei 1944 m. veržiantis į Lietuvą, su tėvais Stasiu ir Ona Nutautais, pasitraukė į Vokietiją. Vėliau, 1949 metais, jie persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.
Alma Adamkienė Vokietijoje baigė Eikšteto gimnaziją, studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete, Bavarijoje. 1951 metais ji ištekėjo už Valdo Adamkaus. Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, ji dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau draudimo kompanijoje. Nuo 1962-ųjų ji vadovavo Adamkų įsigytai Tabor Farmos vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV.
1998-ųjų sausio 4 dieną Valdui Adamkui tapus Lietuvos Respublikos Prezidentu, ji aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1999 metų kovo 17 dieną buvo įkurtas Almos Adamkienės labdaros fondas, kurio paskirtis – padėti vaikams.
Plačiau: https://www.vle.lt/straipsnis/alma-adamkiene/ttps://www.vle.lt/straipsnis/alma-adamkiene/
Regina Matuzonytė-Ingelevičienė
Regina Matuzonytė – Ingelevičienė gimė 1905 m. rugpjūčio 29 d. Vabalninke, mirė 1980 m. kovo 30 d. Niujorke. Ji buvo Amerikos lietuvė, tapytoja, gydytojo Vlado Ingelevičiaus žmona.
Baigusi Rokiškio gimnaziją, 1925–1931 m. studijavo Kauno meno mokykloje. 1931–1936 m. mokytojavo seserų kazimieriečių gimnazijoje Kaune. 1936–1937 m. studijas gilino Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 1938 m. buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos valdybos narė. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, nuo 1949 m. JAV, Niujorke.
Dailininkė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir išeivijos meno raidos istorijoje. Nuo 1937 m dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje, Vokietijoje (Münchene), JAV (Niujorke, Čikagoje, Ilinojaus valstija)
Plačiau: http://old.ldm.lt/LDM/PDF/Metrastis_17/17.pdf
Pranas Šeškas
Pranas Šeškas (Fenk Seska) g. 1892 m. Sausio 1 d. Gargžduose, į Australiją atvyko 1912 m. Lietuvoje viešėjo 1922-1925 m. laikotarpyje, pasidarė Lietuvišką pasą ir susitiko būsimą žmoną Nataliją. Po poros metų laukimo 1927 metais jam pavyko ją atsivežti į Australiją, kur jie ir susituokė. Savo gyvenimą kūrė Australijoje. Sukūrė šeimą, turėjo šešis vaikus, kurie, šaltiniuose apibūdinami, kaip: kalbėję lietuviškai. Į Lietuvą daugiau nebegrįžo Pranas mirė 1967 m. Natalija – 1998 m. Australijoje.
Henry Gaidis: former FBI agent
Henry Lazarus Gaidis was born in 1940 in Baltimore, to a family of Lithuanian emigrants. His grandparents, both from mother’s and father’s side, were born in Lithuania and before the First World War, around 1900, with the first major wave of immigrants arrived in the United States.
Gaidis’ childhood was spent in the Lithuanian environment, he studied at the Catholic School of the St. Casimir Sisters. Gaidis graduated from the University of Maryland in 1962. He graduated from the U.S. Air Force Officer Training School the same year, and later – from The FBI Academy. Gaidis served in the U.S. aviation and later in the U.S. Department of Justice. He worked as an FBI agent and as a private detective when he retired. Gaidis is a collector of Lithuanian armament, an active member of the Lithuanian community, curator of the Baltimore Lithuanian House-Museum, and has been a board member of the American Lithuanian Council and the Joint Baltic American National committee for a decade. In 2021, he gifted his collection of Lithuanian militaristic artefacts to the National Museum of Lithuania.
More: https://bit.ly/3IKBKeJ
Skaistė Čičėnaitė-Glantenet: stengiamės ir vaikams įdiegti norą pažinti ir atrasti naujas kultūras, kalbas, tradicijas
„Ji prasidėjo 2007 m., kai man buvo 20 metų ir išvažiavau studijuoti pagal mainų programą į Italiją, tiksliau, Sardinijos salą. Tuo metu itin domėjausi Italijos kultūra, kalba, papročiais, muzika. Ši atradimų kelionė truko 6 mėnesius, po kurių grįžau baigti mokslų atgal į Vilnių, iš kurio ir esu kilusi. Bet studijuojant paskutiniame universiteto kurse, susipažinau su aukštaūgiu prancūzu ir mano itališka svajonė žlugo… Kad gimtų nauja dar didesnė aistra prancūziškai kultūrai.
Draugavome metus, kol jis studijavo Vilniuje. Po metų grįžau į Italiją atlikti praktiką (šįkart į Trentą, šiaurės Italijoje), bet pasibaigus praktikai širdis toliau kvietė grįžti pas mylimąjį į Prancūziją. Tad taip ir nutiko. Įgijau bakalauro laipsnį Lietuvoje ir nusipirkau bilietą į vieną pusę į Prancūzijos žemę. Taip nuo 2009 iki 2010 m. gyvenom Lilyje (kur studijavau Turizmo vadybą, o vėliau tobulinau Prancūzų kalbos žinias), šiaurės Prancūzijoje.
2010 m. susituokėme Lietuvoje, o po pusės metų išvykome į Tailandą, kur vyras atliko praktiką Bankoko UNESCO būstinėje. O 2011 m. rugsėjį pradėjau vertimų studijas Paryžiuje. Gyvenome Paryžiuje 7 metus. Tuo laikotarpiu dar pusę metų atlikau praktiką Liuksemburge Europos Parlamento Generaliniame vertimų direktorate.
Pabaigus mokslus, Paryžiuje gimė visi 3 mūsų vaikai – sūnus Marius ir dvynukės Milda ir Augustina. 2018 m. grįžome gyventi į Lilį, kur gyvenimo kokybė kur kas geresnė daugiavaikei šeimai nei bruzdantis Paryžius. Stengiamės ir vaikams įdiegti norą pažinti ir atrasti naujas kultūras, kalbas, tradicijas keliaudami ir nakvodami palapinėse. Kolkas vaikams toks keliavimo būdas labai patinka”.
Lena Himmelstein: creator of first maternity designs
In 1895, a 16-year-old Jewish orphan from Lithuania named Lena Himmelstein (1877–1951) arrived in New York City and found work in a sweatshop for $1 a week. In 1907, a customer asked Lena to design her something to wear during pregnancy – which was unheard of at a time when pregnant women were usually secluded until after birth. Her dresses were a hit—though she often had to be inventive about advertising. The company „Lane Bryant“ was created in 1904 with maternity designs created by Lithuanian immigrant, and now „Lane Bryant“ is the largest plus-size retailer in the United States.
More: https://jwa.org/encyclopedia/article/malsin-lane-bryant
Aras Baškauskas: „The tribe has spoken. The sole survivor“
Santa Monikoje (Kalifornijos valstija) gyvenantis jogos treneris Aras Baškauskas įrodė, kad lietuviai gali būti ne tik geri krepšininkai, bet ir sėkmingai konkuruoti kitose srityse. 2006 m. savo ištvermės ir apsukrumo dėka vaikinas laimėjo JAV televizijos kanalo CBS rodomą realybės šou „Išlikimas“ („Survivor“). A.Baškauskas Kalifornijos Irvino universitete įgijo filosofijos bakalauro diplomą. 2003 metais šios aukštosios mokyklos laikraštis jį net buvo pripažinęs populiariausiu studentu. Vėliau tame pačiame universitete vaikinas baigė verslo administravimo magistrantūros studijas.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/…/lietuvis-jav-laimejo-realybes…
Harvey Bernard Milk: lietuviška Amerikos gėjų ikona
Harvis Milkas (Harvey Bernard Milk (1930-1978) buvo Jungtinių Amerikos Valstijų politikas, 1978 m. išrinktas į San Francisko stebėtojų tarybą ir tapęs pirmuoju savo homoseksualumo neslėpusiu politiku, išrinktu į aukštas pareigas Kalifornijos valstijoje. Nors prie homoseksualių žmonių teisių gynimo Amerikoje prisidėjo labai daug asmenybių, vis tik labiausiai šioje šalyje žmonės prisimena šį, aštuntajame dešimtmetyje išgarsėjusį aktyvistą .
Harvey Milk gimė Vudmere (Woodmere), Longailande, Niujorko valstijoje 1930 m. gegužės 22 d. Jis gimė Lietuvos žydų imigrantų, William’o Milk’o ir Minerva’os Karns, šeimoje, kurių protėviai 1899 m. iš Joniškio atvyko į Niujorko valstiją.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/…/kol-lietuva-nesutaria-del…
Salomėja Regina Ruseckaitė-Pilštyniova: pirmoji gydytoja iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
Apie Salomėją Reginą Ruseckaitę-Pilštyniovą nėra žinoma daug, tad tenka pasikliauti jos pačios rašytais atsiminimais. Gimė ji 1718m. Naugarduko paviete, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 14 metų ją ištekino už gabaus okulisto ir gydytojo liuterono Jokūbo Halpiro, su kuriuo Regina išvyko į Stambulą. Ten moteris pramoko gydymo meno iš vyro bei turkų, italų, maltiečių. Po pirmojo vyro mirties ištekėjo už Austrijos karininko Juozapo Fortūnato Pilšteino, kurį lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila „Žuvelė“ priėmė į savo kariuomenę, o Salomėjai gydytojos piziciją Nesvyžiuje. Vėliau Salomėja apsistojo Vienoje ir gyveno iš gydytojos amato.
Aleksandras Mykolas Račkus: „Kaip lietuviai Amerikoje gyvena?“
Aleksandras Mykolas Račkus gimė 1893 m. birželio 7 d. Čekiškės miestelyje, Kauno apskrityje, 1910 m. su tėvu išvyko į JAV. Tėvas po keleto metų grįžo, visgi Aleksandras liko JAV, baigė mokslus ir aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą. 1913 m. Jono Basanavičiaus paskatintas ėmė rinkti Amerikos lietuvių gyvenimą ir veiklą atliepiančius eksponatus. “Draugijos užsienio lietuviams remti” pakviestas Račkus į Lietuvą atvežė savo kolekciją, Lietuvių numizmatikos ir istorijos draugijos rinkinius. Sukauptą kolekciją pervežė į Lietuvą. Kaune buvo surengtos dvi parodos, o eksponatus už simbolinę kainą įsigijo Švietimo ministerija. Taip kolekcija liko Lietuvoje, metams bėgant atsidūrė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 1936-1940 m. buvo grįžęs gyventi į Lietuvą. Prasidėjus karui išvyko atgal į JAV, kur 1965 m. spalio 9 d. Čikagoje mirė.
© Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. https://www.limis.lt/…/-/exhibit/preview/50000004933972
Rūta Klimonis Lee: Star of „Seven Brides for Seven Brothers“
Rūta Klimonis Lee was born in Canada during the interwar period into a family of Lithuanian immigrants. Later the family moved to Los Angeles, USA, where Rūta began to study acting, while performing various roles in high school plays. Rūta appeared in her first films while studying at Los Angeles City College and the University of California, but gained mass recognition after her appearance in the 1954 musical “Seven Brides for Seven Brothers”. The film was so successful that it even won an Academy Award for Best Scoring of a Musical Picture and was nominated in four additional categories
She was hosting game shows on television, appearing in musicals, westerns, dramas, comedies, crime dramas, and TV shows. During her life, Rūta created more than 2000 roles. Rūta speaks fluent Lithuanian. She has visited Lithuania many times.
More: https://lithuaniatribune.com/hollywood-actor-ruta-lee-explores-her-family-history-in-lithuania/
Elena Urbaitytė-Urbaitis: Į Ameriką patekau 1950 metais – įdomiausiu, intensyviausiu laikotarpiu
Tapytoja, skulptorė Elena Urbaitytė-Urbaitis gimė 1922 m. birželio 4 d. Kaune. 1941 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1941–1943 m. studijavo Kauno taikomosios dailės institute, vokiečiams jį uždarius, grįžo į Šiaulius. Artėjant frontui šeima persikėlė į Švėkšną, iš kur Elenai vienintelei iš šeimos pavyko pasitraukti į Vakarus. 1944 m. Urbaitytė pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Karo pabaigos sulaukė netoli Zalcburgo (Austrija). Vėliau pasitraukė į Prancūzijos okupavinėje zonoje buvusį Freiburgą, o 1950-aisiais persikėlė gyventi į JAV.
Plačiau apie menininkę: https://www.15min.lt/m/media-pasakojimai/elenos-urbaitytes-urbaitis-simtmetis-iseivijos-menininke-savo-drasa-nustebinusi-daugeli-1676
George A. Paulikas: ”Doolitle” premijos laureatas
George A. Paulikas arba Jurgis gimė 1936 m. Pagėgiuose. 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Gunsenhauseno, Niurnbergo DP stovyklose. 1949 m. atvyko į JAV, kur tėvai apsigyveno Čikagoje. Ten baigė gimnaziją ir pradėjo studijuoti fiziką Ilinojaus universitete. 1958 m. įgijo magistro laipsnį. Studijas tęsė Kalifornijos universitete Berkeley. Ten apgynė fizikos mokslų daktaro disertaciją. 1961 m. buvo pakviestas dirbti kosminio komplekso „Aerospace“ bendrovės laboratorijoje. Ėjo vykdomojo „Aerospace“ bendrovės vicepresidento pareigas 1993-1998. Vykdė mokslinius tyrimus tokiose srityse kaip atominė fizika, plazmos fizika, kosminiai spinduliai. Paskelbė keliasdešimt mokslinių straipsnių prestižiniuose mokslo leidiniuose. Nuo 1993 m iki išėjimo į pensiją 1998 m. lietuvis buvo vykdomasis „Aerospace“ bendrovės laboratorijos viceprezidentas. Už stebėjimo iš kosmoso sistemų tyrimą jis apdovanotas JAV nacionalinės žvalgybos tarnybos aukso medaliu ir prestižine „Doolittle“ premija (1998 m.).
Lietuvos valstybę kūrusi Magdalena Avietėnaitė
Magdalena Avietėnaitė (1892-1984) viena įtakingiausių moterų tarpukario Lietuvos politikoje.
Būdama 6-erių, Magdalena su tėvais išvyko į JAV. Studijavo filogiją ir filosofiją prestižiniame universitete Šveicarijoje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Magdalena grįžo į JAV ir čia užsiėmė lietuviška leidybine veikla.
1919 m. prezidentui Antanui Smetonai pakvietus užsienio lietuvius grįžti ir prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo, Magdalena ilgai nedvejojo. Lietuvoje pradėjusi darbą kukliomis pareigybėmis, vėliau tapo Eltos vedėja, Spaudos biuro, Spaudos departamento direktore.
1940 m. birželį ji, rizikuodama savo laisve ir saugumu, su kolege išnešė iš ministerijos slaptas bylas ir perdavė jas Lietuvos archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui, parodė ne mažesnę drąsą ir gelbėdama Lietuvos aukso atsargas užsienyje.
Kai 1944 m. vasarą Magdalena pasitraukė iš Lietuvos, turtą ji sutalpino vienoje kuprinėje. Galiausiai apsistojo JAV, kur vėl įsitraukė į lietuvišką veiklą, dirbo bibliotekose, dėstė. Išėjusi į pensiją, ji apsigyveno vienuolių globojamuose senelių namuose.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/multimedija/mergaites-taip-nedaro/dramatiskas-lietuves-magdalenos-likimas-prasimuse-ten-kur-tuo-metu-buvo-galima-tik-vyrams.d?id=89434911
Renata Kemeklytė: „norėčiau parašyti knygą apie gyvenimą čia, Afrikoje“
Visada gyvenau Lietuvoje, o apie Afriką svajojau jau paauglystėje, žavėjausi afrikietiška muzika ir šokiais, spalvomis, žmonių paprastumu, vaikų šypsenomis. Afrika nėra man visiškai svetimas žemynas, esu prieš tai jau buvusi Tanzanijoje ir Zanzibare. Sakoma, kad jeigu labai labai svajoji apie tai – vieną dieną ima ir išsipildo svajonė, nes natūraliai pradedi dėti pastangas, kad pasiektum tos svajonės.
Sir Charles Roderick Carr: from England to Iran by plane
Sir Charles Roderick Carr was born in 1891, Feilding, New Zealand. He graduated from Feilding High School and Wellington College. During WWI he served in the Royal Naval Air Service, since 1918, in the Royal Air Force. On November 26, 1919, Carr was appointed as the Commander of the Lithuanian Air Force. He held this position until February 6, 1920. Later he returned to England. Died in London in 1971.
Interesting fact: In 1927, flying from England to Iran he set a new world distance record.
Romualdas Kundrotas: darbštus vyras ir Lietuvoje gali uždirbti
Mechanizatorius – suvirintojas Romualdas Kundrotas paliko traktorių ir į lietuvių pamėgtą Daniją su draugų kompanija išvažiavo remontuoti laivų. Tačiau keletą metų dirbęs sveikatai kenksmingomis sąlygomis ir ilgėdamasis šeimos, grįžo į tą patį traktorių, kurį buvo palikęs. Esą darbštus vyras ir Lietuvoje gali uždirbti, o užsienyje dėl „ilgesnio pinigo“ tenka arti.
Juozas Vytautas Gaila: ,,Gimiau lietuviu, juo ir baigsiu gyvenimą“
Chemikas, visuomenės veikėjas, lietuviško radijo valandėlių ir lietuviškos spaudos bendradarbis Juozas Vytautas Gaila (Gailevičius) gimė Virbalyje, gimnaziją baigė Diepholz (Vokietijoje), gyvenimo negandų buvo nublokštas į JAV.
Loyola kolegijoje (Baltimore, Meryland) studijavo chemijos mokslus ir įgijo bakalauro laipsnį. Dirbo įvairiose JAV ir Didžiosios Britanijos bendrovėse vyriausiuoju chemiku, technikos direktoriumi ir įmonių vadovu. Aktyviai dalyvavo JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) veikloje: buvo JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkas, po to – Krašto valdybos pirmininkas, vėliau – JAV LB Kultūros tarybos pirmininkas. Nuo 1993 metų J. V. Gaila – Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos atstovas Lietuvoje, o nuo 1996-ųjų – PLB vicepirmininkas. J. V. Gaila – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordino kavalierius.
Birutė Mary Galdikas: leading authority on orangutans
Dr. Birutė Mary Galdikas was born in Germany on 10 May 1946. Her parents, Antanas and Filomena Galdikas were Lithuanian refugees fleeing the Soviet occupation of the Baltic states following World War II. She is a Lithuanian-Canadian, anthropologist, primatologist, conservationist, ethologist, and author. She is a professor at Simon Fraser University. In the field of primatology, Galdikas is recognized as a leading authority on orangutans. In 2021 she commemorates her 50th Anniversary in the field studying and working to protect orangutans and forests in Borneo.
https://orangutan.org/50-years-in-the-field/
Regina Matuzonytė-Ingelevičienė
Regina Matuzonytė-Ingelevičienė gimė 1905 m. rugpjūčio 29 d. Vabalninke, mirė 1980 m. kovo 30 d. Niujorke. Ji buvo Amerikos lietuvė, tapytoja, gydytojo Vlado Ingelevičiaus žmona.
Baigusi Rokiškio gimnaziją, 1925–1931 m. studijavo Kauno meno mokykloje. 1931–1936 m. mokytojavo seserų kazimieriečių gimnazijoje Kaune. 1936–1937 m. studijas gilino Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 1938 m. buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos valdybos narė. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, nuo 1949 m. JAV, Niujorke.
Dailininkė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir išeivijos meno raidos istorijoje. Nuo 1937 m dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje, Vokietijoje (Münchene), JAV (Niujorke, Čikagoje, Ilinojaus valstija).
Janet Pilgrim: 1955 m. “Palyboy” žurnalo viršelio modelis
Janet Pilgrim (born Charlaine Edith Karalus June 13, 1934 – May 1, 2017) was a model. Her father Gedeminis Karalus imigrated in United States of America from Lithuania.
She became famous as a Playboy model in the 1950s. On the other hand her main job was in the journal administration, she worked there for a decade. In the early 1980s she attended college to become a nurse, and worked in geriatrics.
Ieva Liucija Husić: esu laiminga, galėdama naudoti svetur įgytus gebėjimus Lietuvos labui.
Mano vardas Ieva Liucija Husić (Žygaitė) dukrytės vardas Emilia štai trumpa mano istorijos santrauka.
2001 vasara, man 17 metų. Pilna vilčių ir idėjų važiuoju studijuoti klasikinio smuiko į Freiburgą (pietų Vokietijoje). Per 20 metų būta visko. Atradimų džiaugsmo, pažinties su skirtingomis kultūromis ir žmonėmis, sėkmės bei aukštų įvertinimų karjeros srityje. Būta ir labai sunkių akimirkų, nesėkmių, egzistencinės baimės bei jausmo, kad nepritampu, esu kitokia, kad kiekviename žingsnyje turiu įdėti 1000 kartų daugiau pastangų nei vietiniai.
Gyvenant svetur jausmai ir išgyvenimai ilgą laiką buvo itin stiprūs ir koncentruoti. Toks jausmas, kad daugelį metų buvau “parengties būsenoje” – nuolat pasiruošusi kokiam aštriam gyvenimo posūkiui ar stipriam smūgiui. Su laiku šis jausmas atslūgo, sušvelnėjo ir pagaliau visiškai išnyko.
Nuotrauka: 2021 vasara, mano dukrytei 5-eri. Akimirka, kai suvokiau, kaip puikiai ji jaučiasi Vilniuje, kad čia, kaip ir Berlyne (kur gyvename) – jos namai. Tai suvokus užsipildė tuštuma, lydėjusi mane ilgus metus.
Šiandien mano asmeninė ir profesinė veikla tampriai siejasi su Lietuva. Esu laiminga, matydama ją tokią, kokia yra šiandien. Nepaisant visų problemų ir trūkumų, ji nuostabi: laisva, tobulėjanti, išdidi.
Esu laiminga, galėdama naudoti svetur įgytus sugebėjimus būtent jos labui.
Nuotraukos iš asmeninio Ievos Liucijos Husić archyvo.
Unė Banbickaitė: pasaulis buvo jos scena
1897 m. balandžio 19 d. Laukminiškių kaime gimė Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė.
Dainuoti ir vaidinti pradėjo dar pradinėje mokykloje, 1913 m. Imperatoriškojoje konservatorijoje Sankt Peterburge studijavo muziką, vaidybą ir operą.
Siekdama tapti kino žvaigžde, 1919 m. Unė persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose ji geriau buvo žinoma kaip Unė Baye. 1922 m. debiutavo kino pasaulyje, per porą metų pasirodė kelete kino
studijos “Paramount” sukurtų filmų.
Plačiau apie Unės karjerą Dalios Cidzikaitės straipsnyje: https://bit.ly/37oYtR0
Antanas Mončys: žemaitis iš Paryžiaus
Gimęs ir užaugęs Lietuvoje, 1944 m., vykstant Antrajam pasauliniam karui, Antanas Mončys (1921-1993) – kaip ir daugelis to meto šviesuolių – buvo priverstas pasitraukti į Vakarus.
Mončys apsigyveno karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno, studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers), o 1950 m., gavęs skulptoriaus diplomą ir pelnęs Prancūzijos valstybės stipendiją, tęsė mokslus Paryžiuje, baltarusių kilmės skulptoriaus Ossipo Zadkine (1890–1967) studijoje Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Chaumiére, atelier Zadkine). Čia po metų, gavęs mokytojo rekomendaciją, pradėjo savarankišką kūrybos kelią.
Juozas Žukauskas: sporto herojus
Nuo kurpiaus iki puantų meistro
1930 m. kurpius Jankelis Simonas Blochas (1898-1961) emigravo iš Plungės į Australiją, kur įkūrė sėkmingą baleto batelių siuvyklą, veikiančią iki pat sių dienų! 1913 m. Būdamas vos penkiolikos, išvažiavo į Varnius dirbti batsiuviu, o po šešerių metų vedė vietinio batsiuvio dukrą Zisę Sandler. 1930 m. jis vienas pats išplaukė į Australiją, po dvejų metų išsinuomojo nedideles diebtuves Padingtono rajone, Oksfordo gatvėje Sidnėjuje. Žinoma, verslas nevyko be dramų. 1948 m. Marie Rambert (Ballet Rambert įkūrėja) laikraštyje “The Mail” paskelbė viešą nepasitenkinimo laišką Blocho gaminamais puantais, tad kitą savaitė Blochas išspausdino viešą atsaką, ginant savo reputaciją.
Pirmoji moteris lakūnė Lietuvoje
Žvirgždaičiuose gimusi Antanina Liorentaitė (1906-2003) šeimoje buvo jauniausia iš aštuonių vaikų, baigė mokyklą, persikėlė į Kauną ir įsidarbino telefoniste. Tačiau ramų jos gyvenimą išjudino meilė dangui – dienomis dirbdama, o naktimis skraidydama, ji sugebėjo tapti pirmąja moterimi lakūne ir parašiutininke Lietuvoje. Pirmą kartą A. Liorentaitė pakilo į orą 1932, 1933 jau gavo civilinės lakūnės licenziją . Antrasis pasaulinis karas ją nubloškė į JAV. Ten ji dirbo milijonieriaus šunų vedžiotoja, laikraščio „Lietuvių balsas“ spaudos platinimo skyriuje, kitus atsitiktinius darbus. Per tuos metus A. Liorentaitė nė karto nepakilo į dangų.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/multimedija/mergaites-taip-nedaro/tragiskos-lemties-lietuve-pakeitusi-istorija-net-nenorejo-tiketi-kad-ta-drasu-zygi-atliko-moteris.d?id=87852943
Bakučio krantas
Frederikas Edvardas Bakutis buvo JAV karinio jūrų laivyno Paramos pajėgų Antarktidoje vadas, dalyvavo Antarktidos tyrinėjimuose, padėjo pristatyti maistą ir pašto atsargas mokslininkams Antarktidoje.
Vakarų Antarktidoje lietuvių kilmės JAV kontradmirolo ir karo lakūno Bakučio vardu pavadintas krantas pirmą kartą buvo pastebėtas 1939-1941 m.
🔊Lewis Snowfield kūrinio “Bakučio krantas” garso įrašas https://bit.ly/3OQsSbF
Everesto užkariautoja
Alpinistė ir kompiuterių inžinierė Wanda Rutkiewicz – trečioji moteris pasaulyje, įkopusi į aukščiausią viršūnę, o jos istorija prasideda Plungėje! Iš kurios šeima po karo pasitraukė į Lenkiją.
1978-aisiais W. Rutkiewicz įkopė į Everestą ir tapo pirmąja moterimi įkopusia į K2, antrą aukščiausią viršūnę, laikomą viena sudėtingiausių.
2018 m. Plungė rajono savivaldybė Plungės gatvę, kurioje gimė alpinistė – pavadinos Vandos Rutkievič vardu.
Radijo dokumentika. LRT RADIJO laida apie alpinistę https://bit.ly/3MOavSP
Moterų krepšinio pradininkė
Ar yra tekę mėtyti kamuolį į senovinį krepšį, į kurį įmetus kamuolį, reikia patraukti už virvelės, kad jis iškristų?
1868 m. kovo 19 d. Senda gimė Butrimonyse, kur gyveno iki septynerių, o po to kartu su motina ir broliais emigravo į JAV. Ten ji apsigyveno Bostone, kur jau anksčiau buvo įsikūręs jos tėvas. Persikėlusi į JAV, jos šeima pakeitė pavardę į Berenson.
Senda, sužinojusiapie krepšinį, nuvyko pas krepšinio pradininku laikomą James’ą Naismith’ą, ir nusprendė pritaikyti žaidimą moterims. 1899 metais ji pritaikė šio žaidimo taisykles moterims, keliolika metų jas redagavo, o galutinė jos sukurtų taisyklių redakcija išliko aktuali daugelį dešimtmečių.
Ji už savo nuopelnus yra įrašyta Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejuje, Tarptautinio žydų sportininkų muziejuje ir Moterų krepšinio šlovės muziejuje.
Sendos Berenson sukurtos krepšinio taisyklės: https://curiosity.lib.harvard.edu/women-working-1800-1930/catalog/45-990022843610203941
Daiktų pasaulio vizionierius
Feliksas Daukantas gimė 1915 m. Cicero mieste, netoli Čikagos, lietuvių emigrantų šeimoje. 1927 m. sušeima grįžo gyventi į Lietuvą.
F. Daukantas tapo profesoriumi – sukūrė pagrindus, apibrėžiančius dizainerio veiklos specifiką, rūpinosi Lietuvos dizaino laimėjimų sklaida spaudoje. Sovietmečiu dailininkas siekė daiktus perversti ne tik funkcionaliais, bet ir estetiškais.
Neįkainojamas ir F. Daukanto kaip juvelyrikos pradininko indėlis Lietuvos kultūrai. Dailininkas pakeitė gintaro papuošalo sampratą. Jo dėka kito gintaro papuošalų dizainas bei medžiagiškumo samprata.
Daugiau apie kūrėją laidoje Daiktų istorijos – https://fb.watch/d9ve6GUAsu/
migration.story@lnm.lt
+370 (5) 262 8140