Į Lietuvą atvykau, būdama vienerių.
Tėvai pardavė namą ir susipirko bilietų į traukinį, bet vizoms pinigų neužteko, tad keliavo „pusiau-zuikiu“. Devyniasdešimtais keliauti buvo paprasčiau, todėl čia vis gi atkeliavome. Man vieneri, mama ir tėvas jauni ir kupini idėjų ir jėgų. Į stotį žengėme, vilkėdami kailinius ir žieminius batus, o Vilniuje sninga šlapiu lietumi, šilta. Po daugelio metų tėvai su šypsena prisiminė šią kelionę.
Dabar jau beveik 30 metų gyvenu Lietuvoje – išmokau kalbos, pati tapau lietuvių kalbos mokytoja.
Plečiu žinią apie mūsų kalbą ir kultūrą ir drąsiai teigiu: „Lietuva – mano namai“.