Kendal Svingalis (Žvingalis)

My grandparents, Jokubas and Agota (Baukus) Žvingilas emigrated from the Suvalkija gubernia of Lithuania in 1900 and 1902, respectively.  They came from the villages of Alvitas and Paezerai.  My grandfather followed a sister, Domicella, to Glasgow, Scotland, where he worked at the Glen Garnock Steel Works, outside of the city.  My grandmother, Agota Baukus, emigrated to Glasgow in 1902 and moved in with her brother, Povilas (Paul).  Jokubas became a boarder in their apartment in the Gorbals district.  The two fell in love and were married on June 6, 1903.  A daughter, Anne, was born on February 7, 1905.  In May of 1905, they set sail from Glasgow on the S.S, Caledonia and arrived in New York City on May 27, 1905.

The Žvingilas family was taken in by Jacob’s sister, Domicella and her husband, John Dovydaitis, in a small house at 24 John Street in Waterbury, Connecticut, across the street from St. Joseph R.C. Church.  A son, Francis (my father) was born on October 19, 1906.  A second son, Vincent James, was born on September 20 at 29 James Street.  Less than two weeks later, as the economy suffered a depression, they boarded trains for Gary, Indiana, where new steel mills were under construction, and arrived on October 4, 1908.   It was a city some of us would call home for about 80 years.  We were among the first Lithuanians in this new city, founded in 1906.

Five more children were born in Gary: Simonas (Sam) (1910); Petronella („Bessie“) (1912), Stephania (“Estelle”) (1914), Edwardus (Edward) (1916) and Algirdas (Albert) (1921).  In 1910, Jacob and Paul, who had preceded them to Gary, built a small home at 1712Adams in the city’s „Patch,“ neighborhood where immigrants from dozens of countries settled.  Jacob and Paul worked as unskilled labor building frames for pouring concrete foundations for steel mill buildings.  In 1910, Jacob found a job outside the city at the Aetna Power Works, that manufactured explosives.  He stayed there until it closed 1919, after which he returned to U.S. Steel.

The children all attended Froebel School, the second K-12 school built in Gary under the direction of William A. Wirt, one of the leading school superintendents in the United States.  In 1922, the family acquired a three-story brick tenement at 1157 Jackson Street.  As a condition, my father, Frank, left school at the age of 16 and began working at the Gary Screw and Bolt Works.  Two years later, Vincent James left school and became a crane operator at the American Bridge Company.  Together with my grandfather, they paid off the mortgage in six years, or just before the Depression hit.

Gary, Indiana was a springboard for the family’s economic success.  All the men in the family worked there for some years.  My father was a crane operator at the Sheet & Tin Mill for 42 years.  Vincent, however, joined the Marion Order (Lithuanian) and became a printer for the Lithuanian newspaper, “Draugas,” in Chicago, where he set the record for the longest serving staff member (1933-1997).  He was the only family member to retain the original spelling of the name Žvingilas. Sam worked in grocery stores for a time, then U.S, Steel, before opening a lamp store in Gary in 1955, which he operated until his retirement.  Anne moved to Chicago and worked for Western Electric, assembling telephones.  Stephanie (called “Estelle”) was the first high school graduate and worked as legal secretary in Gary, she married a Purdue graduate with roots in Suvalkija.   Edward graduated from Purdue University in chemical engineering and went to work for Sinclair Oil Company.  Algirdas (Albert) was a pipefitter and, later, pipe designer for a California concern.  Petronella („Bessie“) died at the age of five from diphtheria.

Jacob Zwingalis died in 1941 of duodenal cancer at the age of 60.  Agota died of a heart attack in 1965 at the age of 82.

My father, Frank, married Alvida Matheus, a girl with Swedish ancestry, in 1934.  They had two boys: Cordell (1939-2012), and Kendall (1947-     ).  We both attended Purdue University in West Lafayette, Indiana.  Cordell later earned his EdD at the University of Iowa and worked in the educational field for more than 30 years.  I received my B.A. in English and M.A. in history from Purdue, and Master’s in Library Science from the University of Rhode Island.  I was the Rhode Island State Law Librarian for 26 years, after which I started a legal publishing business.  I have since written 30 books, including a history of Gary, Indiana, and two vocabulary building espionage novels, the second of which involves Lithuanian characters during WWII.  I have also written articles for Lithuania publications, including Bridges and Lithuanian Heritage.  Gary, Indiana: A Centennial Celebration,“ published in 2006, has been described as the „definitive history of Gary.“  My latest article is on the life of Madeleine Avietenaite (1892-1984), the most famous Lithuanian woman in the 20th century, who was my friend in her retirement years in East Putnam, Connecticut.  I also featured Madeleine in my second espionage novel, The Great Emerson Art Heist.

Only two of my father’s siblings had children: Edward and Dorothy Lewis had a daughter, Nancy (1945-2020).  Albert and Sophie Swing has two children: Rita (1949-    ) and Kenneth (1955-    ).  There are now six grandchildren, and five great grandchildren.  There are currently no family members living in Gary.  They now live in Connecticut, Indiana, Iowa, and California.

A word about the family name.  The original Žvingilas spelling was changed to Zwingalis when Anne, the oldest, was enrolled at Froebel School.  For some reason, my grandparents decoded to adopt that spelling.  When they reached adulthood, however, all but Vincent changed their names to something else.  My father changed his name to Svengalis, Sam changed it to Jackson (the street where we lived), Edward to Lewis, and Albert to Swing.  It was part of the Americanization process at the time.  My aunt Stephania (“Estelle”) married Charles Dobrowolsky, who changed his name to Darrell.  And Anne married Anthony Petrauskas, who was killed in Lithuania during a visit.

The entire history of our family appears as the final chapter in my 455-page history of Gary.  It is entitled: “A Lithuanian Pioneer Family in Gary.”  Of the 50-odd nationalities that settled in Gary over its history, this case study of a Lithuanian family takes prominence.  The current family members

My wife, Ellen, and I have been to Lithuania twice, once in 2017 and, again, in 2018 for Dainu Svente.  In 2017, we had an emotional 115-year reunion with my grandmother’s family in Suvalkija, my grandmother having left in 1902. It was the first time any of my Lithuanian family had been reunited with their American cousins.  We plan to return in June 2024 for the 100th anniversary of the first song festival.

Kendall Svengalis/Žvingilas

Guilford, Connecticut




Moshe David Osinsky [Montague Burton]: a Businessman and Philanthropist in the united Kingdom

A Worldwide Lithuania: Our Migration Story / compiled by Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023

Moshe David Osinsky in front of his shop

If you visit the website for the Burton men’s clothing company and, after browsing through their collection of jackets and pants, you notice the company’s logo, you might see that Burton was established in 1904. Unfortunately, you wouldn’t find any information about the fact that the company was founded by a Jewish immigrant from Lithuania named Moshe David Osinsky.

Osinsky was born in 1885, and until the age of 15 lived and studied in the Anykščiai region, where Jews had lived since the 17th century. He arrived in the United Kingdom alone, with barely 100 pounds to his name and unable to speak English. But over a few decades, he was able to build a clothing industry empire. To do so, he even changed his name to Montague Burton.

His slogan was: “A good suit boost’s a man’s self-esteem”. And his goal was to help make a suit affordable even for those of lesser means.

Within a few years after starting out as a street vendor, Moshe Montague opened his first shop in Chesterfield. By 1929, the number of stores in England had reached 400, and his tailoring factory in Leeds employed 10,500 workers making 30,000 suits a week for boys and men. at the time, this was the largest production infrastructure in the world. Osinsky-Burton always sought to provide the best working conditions for his employees: Every morning, they would receive a glass of fresh milk, and could avail themselves of a dentist and eye doctor, cafeteria, and break rooms on site. In recognition of his concern for his employees and his philanthropic work, Osinsky-Burton was knighted in 1931.

During World War II, the Burton company produced one quarter of all British military uniforms, and after the war the firm also sewed so-called demobilization suits – clothing collections for men returning to society after the war. Later, the company produced suits in the style of James Bond, agent 007,
a character beloved by Osinsky, and in 1966, the factory produced uniforms for the English football team that won the FIFA World Cup. Unfortunately, Moshe Montague Burton didn’t live to see this moment. After his death in 1952, leadership of the company was assumed by his son.

Ignotas Domeika: a Scientist in Chile

A Worldwide Lithuania: Our Migration Story / compiled by Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023

Chile, 2002 joint print with Poland, Michel: 2064
Poland, 2002 joint print with Chile, Michel: 3982

Take a good look at the names of these different objects: Cordillera Domeyko, a ridge in the Andean highlands; the mineral Domeykite; the town of Pueblo Domeyko; the harbour of Puerto de Domeyko; the fossils Nautilus Domeykus and Ammonites Domeykanus; the Andean fox Canis Domeykanu; the flower Viola Domeykiana; and the dinosaur Domeykodactylus. What do they all have in common? It’s not hard to notice that the names of all of these things contain a reference to their discoverer, the scientist Ignotas Domeika. The memory of this Vilnius University alumnus is commemorated by over one hundred different objects, even a meteorite and a glacier!

Ignotas Domeika, born in 1802 in Nesvizh in present-day Belarus, was a patriot and could never have imagined that he would spend the greater part of his life in faraway Chile, studying its nature and contributing to the creation of the country’s education system. What drove him to travel there?

It all began while he was studying at Vilnius University, which at the time was the oldest and largest academic institution in the entire Russian Empire. There, Domeika enrolled in the Philomath Society and, alongside Adam Mickiewicz and other students, he helped foster ideas of independence from the Russian Empire. Domeika was interrogated and imprisoned for his participation in the society’s work. Not surprisingly, the ideals of freedom also drove Domeika to take part in the uprising of 1831. After the rebellion’s suppression, he was forced to flee his homeland and, like Mickiewicz, seek refuge in France. While studying mining there and seeking to somehow still contribute to his homeland’s well-being, Domeika drafted a set of geological and geographic maps of Central Europe (including Poland and Lithuania). He completed his studies in mining in 1837 with commendations.

In an effort to improve the local mining industry, the Chilean government invited Ignotas Domeika to teach chemistry, geology, and mineralogy at the Men’s Lyceum in La Serena. Only planning to stay for a short while, always hoping to return to his homeland, and referring to himself as an “exile” in his memoirs, Domeika lived and worked in the Andean country until his death in 1889.

Thaddeus Kosciuszko [Tadas Kosciuška]: a Military Engineer in the United States

A Worldwide Lithuania: Our Migration Story / compiled by Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023

Thaddeus Kosciuszko, mid-19th century, Unknown author, © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, LNDM G 1177,

Descending down a steep staircase to a rocky grove at the famous US War Academy at West Point, one comes to a peaceful oasis – the Kosciuszko garden. The name “Saratoga” etched into one of the garden’s stone walls recalls one of the most important battles of the American Revolutionary War of the mid-18th century, in which a critical role was also played by the military engineer Thaddeus (Tadeusz) Kosciuszko.

Only a few months after Benjamin Franklin authored the draft of the American Declaration of Independence, a young man with curly brown hair walked into his print shop in Philadelphia and, in broken English, asked to serve as an officer in the new American army in its fight for freedom. That man was 30-year-old Thaddeus, who had only recently disembarked from the ship that brought him from Europe.

Kosciuszko was born in 1746 on a noble estate in the Grand Duchy of Lithuania, in current Belarus. As a child, he began learning about democratic ideals from the ancient greeks and the philosopher John Locke. After his studies at the Royal Military academy in Warsaw and training as a civil engineer in France, Kosciuszko volunteered to fight for American independence against the British.

Kosciuszko designed ingenious military fortifications by the Delaware and Hudson rivers. At the Battle of Saratoga, he proposed constructing defensive mounds and trenches on hills on a riverbend, surrounded by a thick forest, leading to the complete defeat of British forces. Kosciuszko then spent three years designing the fort of West Point on the Hudson river, which was later adapted into a military academy. He also directed the planning of the secluded rock garden.

The name of Thaddeus Kosciuszko is not only commemorated in memorial gardens, but also on streets, squares, even an island, and in Washington, DC, his statue stands near the White House. Thomas Jefferson, the third president of the United States, with whom Kosciuszko corresponded, described him in his letters as “a pure son of liberty – which is to go to all, and not to the few or the rich alone.”

Andrius Rudamina: A Missionary in Asia

A Worldwide Lithuania: Our Migration Story / compiled by Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023

Andrius Rudamina, oil on canvas

In the 17th century, getting from Europe to Asia wasn’t easy. Not only did you need money for the journey, you had to endure the long six-month journey by sea – whose perils barely half of all travellers survived. Embarking on such a journey required courage and determination, and Jesuit priest Andrius Rudamina had plenty of both. at the age of 29, he successfully completed the journey and landed in the city of Goa, India, in August 1625.

Andrius Rudamina was born to a noble family in the Ignalina region of the Grand Duchy of Lithuania, and heard a calling to the priesthood early in his life, but was not immediately able to answer it. After losing his deeply religious mother in childhood, he had to obey his father’s wishes and study philosophy and law at foreign universities. Only after the death of his father did he decide to heed his calling and enter the Jesuit Order, to which he donated the entire fortune inherited from his father.

Rudamina was the first Lithuanian to arrive in India, where he preached the Word of God and worked hard caring for patients in prisons, hospitals, and ships docked in the harbour. He soon fell ill with malaria and was sent to China to recover.

At that time, China was still isolated from the rest of the world behind the great Wall, and Rudamina had to quickly learn Chinese and understand the local culture. He soon began to preach there as well, visiting patients and the poor. Thanks to his extensive education, he was able to make friends with educated and influential Chinese mandarins. It is believed that the book, Koudou Richao (the Diary of Oral Admonitions), published in Chinese, presenting the responses of two Jesuit priests to the questions most frequently asked by the Chinese about Christianity, was written by a Chinese mandarin as dictated to Andrius Rudamina SJ and Giulio Aleni SJ.

Rudamina died at the age of 36. Although he spent only seven years in Asia, his contemporaries considered him a saint. For many years after his death, Chinese believers would pray by his grave and ask for God’s blessings.

A Rector in New York: Alexander Carolus Curtius

A Worldwide Lithuania: Our Migration Story / compiled by Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023

Alexander Carolus Curtius (Aleksandras Karolis Kuršius). United States, 1967 by Pranas Lapė From: “Dr. Alexander Carolus Cursius-Curtius”, Čikaga, 1967, p. 23

When, on a cold day in late April 1659, a boat sailed out of Amsterdam bound for the new World, one of its passengers, a Lithuanian nobleman named Alexander Carolus Curtius, still didn’t know what exactly awaited him, but he hoped it would be safer than in his homeland, then known as the Polish-Lithuanian Commonwealth, under attack by the Muscovites. Carolus Curtius’ first stop was the Netherlands.

At the time, the Netherlands was enjoying a golden age, launched by the expansion of colonies in the East and West. the population of the American Dutch colony of New Amsterdam, today’s New York, was growing, and the colony’s mayors began thinking about opening a school. But it wasn’t easy finding suitably qualitied individuals who would agree to travel to an unknown land and begin their lives anew. Curtius responded to the call. He signed a contract promising him an annual salary of 500 florins, with an additional 100 florins to cover the cost of establishing himself in the city.

Resolution of chamber at Amsterdam appointing Alexander Carolus Curtius Latin schoolmaster in New Netherlands
Source: New York State Archives. New Netherland. Council. Dutch colonial administrative correspondence, 1646-1664. Series A1810. Volume 13.

After spending over two months at sea, Carolus Curtius reached the city of new opportunities in the warm month of July, and soon opened a Latin language school for boys in lower Manhattan, on what is today Broad Street. At the time, New York had 200 buildings and a population of 1,500, but the city was growing and changing rapidly. Carolus Curtius began complaining to his employers about rising prices and asked for a raise. Although his students were performing well, his wages remained the same. Curtius also practiced as a physician. Finally, more than two years later, he left his position as rector of the New York school and returned to the Netherlands, where he defended his dissertation on “kidney and urinary bladder diseases” at Leiden university in 1662. Unfortunately, the rest of his life history remains unknown. What we do know is that Curtius became the first Lithuanian immigrant in America and the rector of the first Latin school in New York.

Nicole Žiūraitis: jeigu ten, kur dainuoja, yra bent vienas lietuvis ar lietuviškų šaknų turintis žmogus, jis prieis, pasisveikin

„Pirmasis Žiūraitis šeimos atstovas, emigravęs į JAV, buvo Nicole senelis Daniel Žiūraitis. „Jis buvo pirmasis mūsų šeimos Amerikos lietuvis. Senelis pasakojo istorijas, kai vaikai darželyje šaipėsi iš jo, kadangi jis nemokėjo anglų kalbos ir kalbėjo tik lietuviškai, – šypsosi dainininkė.  – Jis labai didžiavosi savo gimtine bei gan dažnai vyko lankyti Lietuvos, kadangi mokėsi statybininko ir baldžiaus amato iš savo tėvo Joseph. Beje, senelis man atskleidė mūsų šeimos paslaptį – jo mama buvo Lietuvos žydė iš Vilniaus”.


Anthony Minkshlin: For Lithuania

Jau nuo 1919 m. pradžios Lietuvoje veikė britų karinė misiją. 1920 m. joje randam ir vieną įdomią asmenybę, Australijos lietuvį Anthony Minkshlin (pavardė dar buvo rašoma Minkslin ar Minkshtin).  Gimęs Vilniuje 1892 m., jis lankė Vilniaus ir Liepojos (Latvijoje) mokyklas ir 1907m būdamas penkiolikmetis išvyko į Sidnėjų. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Australijos kariuomenėje Egipte ir Prancūzijoje, 1919 m. dalyvavo kaip vertėjas britų kariuomenės ekspedicijoje į šiaurinę Rusiją (kovos vyko Archangelsko srity), tų metų gale grįžo į Liepoją aplankyti tėvus. 1920 m. ėjo vertėjo pareigas britų karinėje misijoje Kaune. Įšgyvenęs penkius pavojingus karo metus Europoje Anthony Minkshlin grįžo į Sidnėjų, čia mirė 1983 m. sulaukęs garbaus 92 metų amžiaus.

Paul Ephriam Zundolovich: kapelionas kariniuose laivuose, kursuojančiuose tarp Australijos ir Europos

Lietuvos žydas – katalikų kunigas Australijoje. Tai įdomi asmenybė, palikusi žymius pėdsakus Australijoje, apie kurią yra nemažai žinių australų šaltiniuose.

Gimęs Mosėdyje, Zundolovich (gal Zundelevich) perėjo į krikščionybę, studijavo teologiją Romoje. Baigęs mokslus jis ten ir buvo įšventintas į kunigus. 1892 m. jaunas (26 metų amžiaus) kunigas misionierius atvyko į Australiją ir tuojau buvo išsiustas į Australijos dykumą – Broken Hill miestelį. Sekė 20 metų pionieriško kunigavimo sunkiomis sąlygomis tolimuose New South Wales šiaurės vakaruose, Wilcannia ir White Cliffs apylinkėse.

Pirmojo pasaulinio karo metu jis tarnavo kaip kapelionas kariniuose laivuose, kursuojančiuose tarp Australijos ir Europos.   Nuo 1917 m. iki mirties 1935 m. jis buvo Moama (prie Murray upės) parapijos kunigas.

Daugiau žinių apie kuniga Povilą rasite žiniaraštyje Early Lithuanians in Australia:

Teresė Petravičiūtė – Gasiūnienė: The Heart and Soul of the Adelaide Lithuanian Catholic Women’s Society

Teresė had a strong faith and was an even stronger woman.

She was born in Kybartai, located close to Vilkaviškis and on the border of Kaliningrad.  She was only 20 when she left Lithuania and made her way to Germany with her aunt and her family.  In Germany she met and married Lithuanian Petras Gasiūnas. Her aunt’s family migrated to America and Petras and Teresė migrated to Australia. Teresė had a brother and two nephews who came to Australia, settling in Melbourne.

Teresė and Petras travelled on the Oxfordshire, arriving on 25 May 1949.  In Adelaide she worked her two-year contract in childcare. Later she worked for many years at Amscol (Adelaide Milk Supply Co-Operative Limited). Amscol was an extensive business producing bottled milk, ice cream, cream, cheese and butter. Teresė later worked at a belt-making factory; Petras worked at Kelvinator, manufacturer of white goods. The couple built a house in Woodville Gardens like many other Lithuanians at that time. Land was affordable and available and located close to the factories in which many of them worked.

Teresė was heavily involved in the Adelaide Lithuanian Catholic Women’s Society (Adelaidės Lietuvių Katalikių Moterų Draugija). It would be a rare occasion to go to church and not see her busy, cooking, cleaning or organising.  After Mass on Sundays, for many years, she would be busy with church work, preparing, cooking and serving lunch. Teresė was a wonderful organiser. She knew what had to be done and went out and did it. Her work was exemplary.

Teresė had a beautiful voice and was part of the chapel choir for a short time. She found performing stressful and so her involvement was short-lived.

After Lithuania’s restoration of Independence, Petras and Teresė travelled to Lithuania to be reunited with family and friends.

Teresė and Petras had no children, but life was busy and full with their involvement in the Lithuanian community. Teresė was 90 when she passed away. Petras passed away four years later in 2018.

The Legacy of Dr. Bernard Lown: Cardiologist, Inventor, Nobel Peace Prize Laureate, and Son of Lithuania

The Dedication of the Bernard Lown Peace Bridge (October 17, 2008, Dr. Bernard Lown – first on the right)

Dr. Bernard Lown was an internationally renowned American doctor of Lithuanian Jewish origin, cardiologist, inventor of the defibrillator, Nobel Peace Prize laureate.

Bernard Lown (birth name Boruch Lac) was born on 7 June 1921 in Utena. His parents were Nison and Bela Lac. One of his grandfathers was a rabbi. He lived and attended school in Utena until he was 14, and then emigrated to the USA in 1935 with his Jewish family to avoid Nazi persecution.

As a student at the University of Maine, he graduated summa cum laude in spite of the antisemitic academic policies prevalent at the time. Dr. Lown continued his education studying cardiology at Johns Hopkins Medical School, where he was also a well-known activist and in 1945, he earned the MD degree. In 1946, Dr. Bernard Lown married Louise Lown, and together they had three children: Anne, Fredric and Naomi.

Dr. Lown’s sense of moral urgency to remedy the world’s wrongs continued to influenced his work as a cardiologist. His initial research focused on understanding the causes of sudden cardiac death. Many of his ideas were initially met with hostility and considered radical, yet his published works were later heralded as medical breakthroughs.

In 1962, Dr Lown co-invented the direct current defibrillator, a device to restore a normal heartbeat, resuscitating patients from cardiac death. The device helped make open-heart surgery possible.

In 1980, he co-founded the group International Physicians for the Prevention of Nuclear War (IPPNW) in Geneva (Switzerland), uniting 150,000 doctors from 40 countries. The organisation won the Nobel Peace Prize in 1985.

Bernard Lown was a co-founder and head of Physicians for Social Responsibility (1961–1973) as well as an active participant in the Committee of Responsibility for War Injured Vietnamese Children (COR). The Lown Cardiovascular Research Foundation was founded in 1973, and continues to operate today in Brookline (Massachusetts, USA) as the Lown Institute.

Dr Lown authored or co-authored more than 400 articles in scientific publications, and received the Gandhi Peace Award, awards from the American Heart Association and UNESCO, and others.

After going to the USA in 1935, Bernard Lown visited Lithuania twice during the Soviet occupation, in 1969 and 1973. On both trips, he and his wife visited Utena, and during the 1969 trip he delivered a lecture at the Kaunas Institute of Medicine (the present-day Lithuanian University of Health Sciences).
In 2002, Bernard Lown was awarded the Cross of Commander of the Order of the Lithuanian Grand Duke Gediminas. In 2018, he was made an honorary citizen of Utena, his birthplace.

Bernard Lown died in Massachusetts in 2021, on 16 February, a day meaningful to Lithuania, at age of 99.


Vytautas Lazdauskas: He Always Felt Like He Was at Heart Lithuanian

Vytautas was born in Marijampole and attended Marijampole‘s Rygiskiu Jono Gymnasium.  After leaving school, Vytautas was a teacher of maths and science.   He entered the newly-established  national university in Kaunas as an undergraduate in the Autumn Semester of 1926 in the Faculty of Mathematics and Natural Sciences.  He was later employed by a Lithuanian Sugar company and worked his way from up from assistant chemist to Chief Engineer.  He left Lithuania in July 1944, with his sister and nephew.   Vytautas worked in numerous places around Germany and spent time in the Göttingen Displaced Persons’ Camp.  In 1948, he was accepted by Australia as a migrant.

It was less than a month after arriving in Australia that Vytautas was assigned to work as a labourer at the Storey’s Creek Tin Mining Co in Tasmania. When he left Storeys Creek in November 1949, Vytautas received a good testimonial from the Mine Manager. By then, he had begun searching for a job as a chemist in industry. He lived at several places in Launceston during these years. It was in September of that year that he received notice that he was entitled to remain in Australia indefinitely. He married an Australian woman, Jessie, in the Methodist Church.

He worked as a Chemical analyst with very little change to his responsibilities. For communication with colleagues and reporting results he clearly needed to be capable in English, by now his fourth language.  He was very diligent in his work and was fortunate to be able to work in his profession for the remainder of his career.

Vytautas was a fine chess player; he had played for Tasmania in inter-State competitions. Vytautas  didn’t vote; his view was that he was at heart Lithuanian, and to take out Australian citizenship would be to deny his country and his heritage.

He and Jessie never had children. Vytautas died in 1980 and is buried in Launceston, Tasmania.

The Remarkable Journey of Father Albinas Spurgis: Ministering to Adelaide’s Lithuanian Community

Father Albinas Spurgis was a Catholic priest sent to Australia to minister to the Adelaide Lithuanians.  He was born on September 6, 1907, in Panevėžys. He attended the Ukmergė school and later the Seminary in Kaunas. He was ordained a priest on June 23, 1932. From 1932, he spent two years at St. Peter and Paul’s church in Panevėžys and three years in Panevėžys Cathedral.  From July 1938, he was at the Gelažių parish and Šimonys. On December 12, 1943, he assumed the office of the Dean of Kupiškis.

He left Lithuania in 1944 and made his way to Germany, Oberfalce in Bavaria in the town of Weiden, where he assisted the church. He established a Lithuania camp where he served as the chaplain and Weiden Lithuanian school director.

He emigrated to the USA in 1949 and lived in Cleveland in St. Joseph’s church for the next four years. In 1953, he left for Rome and entered the Marian congregation, where he remained for two years. He returned to Chicago and engaged in pastoral work and traveled to Lithuanian congregations. In 1958, he was appointed to the Marian newspaper Draugas.

In 1969, he arrived in Adelaide and became the second Catholic priest for the Adelaide Lithuanian chapel of St. Casimir’s. He arrived on 27 November to a community meal with 60 parish members present. During the evening Father Spurgis told those present that he had heard alot about the Adelaide community in Chicago, mainly from the President of the World Lithuanian Society, Juozas Bačiunas and Bishop V. Brizgys.

Father Spurgis died on October 7, 1985, in Adelaide.

Regina Louise Petrauskaitė-Bay: An Exceptional Woman’s Dedication to the Adelaide Lithuanian Community

Born in Tauragė, Regina was 13 when WWII began.  During the Russian occupation of Lithuania, Regina witnessed her parents and neighbours shot by Russian army soldiers. Regina was forcibly conscripted into the German Army to dig trenches. Living close to the Lithuanian border, Regina learnt several languages: Lithuanian, Russian and Polish. She learnt German during the war and English when she came to Australia.

After spending several years as a refugee in the Kassel Displaced Persons camp in Germany, she migrated to Australia on the ship, Goya. When Regina worked at the Adelaide Railway Station cafeteria, she quickly became the manager. She later worked at the Government Printing Office near Parliament House in North Terrace during her early years in Adelaide.

She married Andrius Bajorūnas, who had also been living in Kassel. When Andrius could resume work in his profession as a pharmacist, they changed their surname to Bay to make it easier for Australians to pronounce.

Regina was active in the Adelaide Lithuanian community and became the President of the Adelaide Lithuanian Women’s Committee (Adelaidės Lietuvių Moterų Sekcija) after being a member for a few years.

Among many activities, these women provided morning tea for those who attended Saturday Lithuanian School and prepared Christmas Eve dinner (Kūčios) at Lithuanian House. Popular events included the fashion parades that began in the early 1960s and the annual Kartūnų Balius or Cotton Ball, a fancy-dress event held in late spring, typically in September or October. Prizes were awarded for the best-dressed attendees, and a lot of effort went into creating the prettiest cotton evening dresses.

Regina was an excellent cook, leading Moterų Sekcija (Women’s Committee) for 17 years, working extremely hard throughout. After a day’s food preparation, Regina would drive home those women who had come by bus in the morning.

In preparation for a big event, she would go to the market at the crack of dawn for provisions.  She got to know the smallgoods wholesalers in the area and as a regular customer, got good deals on behalf of the community.

Regina loved animals and fishing. She would regularly go fishing at Bowhill on the Murray River.  At one time Regina even taught her budgie to speak Lithuanian, English and German.

Regina’s commitment to the Adelaide Lithuanian community was exceptional.  Her love of Lithuania and passion for traditions which she worked so hard to maintain in the Adelaide community, were evident to all who knew her.

Katre’s Tale: A Life of Loss, Survival, and Unbreakable Bonds

Katre, as she was known, was born on the 23rd of February 1904 to Martin and Marike Genuth. She grew up with sisters, Elze and Marie and brother Vilius.  She married Martin Srugys and had a son, Gerhard Johannes. Sadly, Gerhard died of scarlet fever when he was 12. Later, Martin also passed away, and Elze remarried an older man. They had a small business making cheese in Šilute. He passed away in 1943.

At the end of World War II, Katre made her way to Germany and was reunited with her sister and her family. She lived with them in Displaced Persons camps around Germany. She travelled to Australia with her sister, brother-in-law, two nephews and two nieces. In Adelaide, Katre found employment as a cleaner at the Memorial Hospital. At first, she lived in the hospital basement apartment. Katre never learnt English fluently and her life in Australia, revolved around her family. She looked after her grandniece and nephew when they were young. She worked as a cleaner in a hospital until retirement.

Her nephew took care of her, bought her a house, where she lived until moving to a nursing home. She passed away in 1986.

Albinas: From Žemaitija to Australia – A Life of Dedication and Community Leadership

Albinas was born not far from Sėda in northern Žemaitija, where he had a brother and sister. He first joined the scouts in 1930, at the age of 12, an interest that he retained throughout his life. Albinas attended high school in Mažeikiai, but finished high school at the Vytautas Didysis Sports Institute in Klaipėda. He studied journalism at the Vytautas Didysis University. He helped produce the periodicals, Žemaičių prietelius, XX amžius, Panevežio garsas, Karys, Trimitas. In 1943 – 1944 he helped produce the underground newsletter, Žemaičių trimitas. For two years he was also in the Lithuanian Air Force. During the soviet occupation Albinas worked on the railways.

In August 1944, he fled the Russian front and escaped to Germany. He found himself in the Montomery camp in Dorverdene camp and later Seedorf, the British zone. It was in a Seedorf Displaced Persons camp that he met Ruta Pociute whom he later married. In the camp he kept active, being involved in the choir, attending classes, and participating in the publication of a cultural and literary newspaper called “Aušros belaukiant”.  He was also actively engaged in the scout movement and assisted with the scout newsletter “Būdėk”, a special four-page newsletter inserted in Aušros belaukiant”. He later moved to Rotenburg camp in 1947. At Rotenburg, he assisted in the publication of a daily newspaper, Mūsų Žinios (Our news) Žemutine Saksonija.  From 1947 to 1948, he worked on the community papers of Lietuvių žodis, Mintis, Teviškės garsas.

On the February 1949 they left Naples on the boat Nea Hellas for Australia. As Albinas had two year government work requirement, he spent about a year planting pine trees and later working in Housing Trust building homes. The skills he learnt on the job allowed him to build his own home in Warragul.  When the Australian government withdrew funds from the Housing Trust, they sold their house and moved to Melbourne. Albinas gained employment as a printer.

They became heavily involved in the Lithuanian community, with Albinas in the scouts, and he even became the president of the Australian Lithuanian and regional director of the Lithuanian Scout Association. Albinas was the President of the Melbourne Lithuanian Club for eight years, and in 1980, he was elected to the Australian Lithuanian community as President.

After retiring, Albinas and Ruta moved to Adelaide, where Ruta had family. In 1997 Albinas and Ruta celebrate their 50th wedding anniversary together. Family and friends gathered at Lithuanian House in Norwood for a lunch.

Albinas died in 1999, the funeral mass was held in the Adelaide Lithuanian chapel.

Journey of Hope: Elena and Linas Odyssey from Bumbliai to Australia

The Šutas family lived for generations in the village of Bumbliai, where Elena was born. The Šutas family was one of the largest in the village, consisting of four boys and one girl.

Elena loved dances and dancing. Dances were a great place to meet people and it was here that Elena met Linas Pimpė, who would later become her husband.  As it turned out, Linas wasn’t much of a dancer. After leaving the Army, Linas enlisted in the Tarnyba Pasienyje (Police Border Guard). As there were six children in Linas’ family and the farm would not be able to support them all, Linas chose a career in the police force. He moved to Kaunas where he became a Police Officer.

As Linas was a policeman they knew they would be at risk of being deported during WWII. For this reason, Linas, Elena and by then little Rutele, left Lithuania on foot.

In Germany, they stayed in the Displaced Persons camps, with other Russian, Poles, Latvians, Estonians and Yugoslavs also seeking refuge. The first camp they stayed in was in eastern Germany, but fear of the approaching front caused them to move again. From here they made their way to Celle in Germany, walking about 5km a day. At night they would approach homesteads and ask to sleep in the outbuildings on straw. Once they were fortunate and were welcomed into a house and offered a double bed for the night. The German homeowner, washed Elena’s feet, tended her blistered feet and covered them with ointment after which she bandaged them. They walked barefoot and unable to stop even though their feet were bloodied and blistered.

Rūta contracted diphtheria in Röbel, Germany. They took her to the doctor and she was given some medicine for a cough. There was no improvement, by this time they were living in a barn in the middle of a cold winter. Elena begged Linas to get a doctor. The next morning, they rode on the milk delivery cart to get to the doctor in the village, but it was too late. Rūta died in Elena’s arms before they arrived.

On January 6th, 1946, Linas and Elenas’ second child was born in Huntlosen British DP Hospital. They were both living in the Dinklage DP camp, 50 kilometres away. The girl was named after the child they just lost.

Four and a half years were spent in various camps around Germany. Knowing they couldn’t return to Lithuania; they didn’t have a preference for a country to migrate to. Countries offering to take refugees included England, who only wanted single women, Canada would accept couples with no children. USA allowed refugees in if they had relatives in the US, which unfortunately they did not. Australia was the first to offer refuge to families. Australia it was.

Elena with two small children, Rūta, then aged three and Gintaras 21 months old were transported by truck to Genoa, Italy and boarded the ship, Protea. The Protea, an old Italian cargo ship converted into a passenger ship. The date set for departure was the 11 February 1949. Linas had left for Australia six months before. The journey took 35 days, arriving in Fremantle on the 18 March 1949.

Linas arrived in Australia and was transferred to the Bathurst Migrant Camp an ex-Army Camp. There were several Migrant camps set up by the Australian Government to house new migrants before they were allotted their place for their two-year contract. Linas worked at the Bathurst camp until January 1950.  His first job in Australia was to assist new migrants to settle in the camp. Here he worked 6 days a week for a year, he was required to reside there where food and bedding was provided for him. Linas had heard there was accommodation available in Adelaide. The accommodation being a caravan. He asked and was granted a transfer to Adelaide. Elena and the children went first.

Linas began working in a car factory and Elena found work in sewing clothes. They saved and borrowed money to buy a block of land. At first, they lived on the block in a caravan. The caravan was just an empty shell.  A wooden house was built halfway down the large ¼ acre block. This could be constructed quickly to provide a better home before building a brick house. Lithuanian friends would help them on Saturdays and in the evenings after work. In turn they would help each other build houses and in this way, families would have homes.

Linas and Elena lived in all their lives in this house. Their two children, married and had their own children. The children and grand children became involved in the Lithuanian community in Adelaide. Elena was able to visit Lithuania in 1977, and she met her brothers and their families.

Val Ramonis: skleidė žinias apie Lietuvą menkai ją pažįstantiems ir lietuviškai nekalbantiems lietuvių kilmės žmonėms užsienyje

Valentinas Ramonis gimė Kaune, 1938 m. kovo mėn. 21 d., tačiau 1944 m. kartu su šeima pasitraukė į Vokietiją ir keletą metų praleido pabėgėlių stovykloje Bambergo mieste.

1947 m. šeimai pavyko iš Vokietijos Hamburgo uosto išplaukti laivu į Venesuelą. Pasak Valentino, tuo metu daugiau nei 1000 lietuvių iš Vokietijos į Venesuelą vyko dvejais amerikiečių kariniais laivais – „U.S.S.  General S.D. Sturgis“ ir „U.S.S. General M.B. Stewart“ bei keliais lėktuvais.

Venesuelos sostinės Karakaso priemiestyje Alta Vista šeima įsigijo gabalėlį žemės, kurioje net devynerius metus statėsi namą – tiek pat metų, kiek šeima praleido ir pačioje Venesueloje. Čia, nors ir jausdamas kalbos barjerą, Valentinas baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją, studijavo dailės institute ir baigė braižybos kursus. Dar mokydamasis gimnazijoje jis piešė šaržus, kuriuos sėkmingai pardavinėjo vietiniams laikraščiams ir žurnalams.

1958 m. šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje. Čia Valentinas pradėjo dirbti „Sears, Roebuck & Co.“ kompanijos reklamos skyriuje, o vakarais toliau lankė Čikagos Meno Institutą.

1961 m. vyras gavo šaukimą į Amerikos kariuomenę, kurioje tarnavo du metus. Tarnybos metu jam buvo suteikta Amerikos pilietybė ir pakeistas asmenvardis: Valentinas Ramonaitis tapo Val Ramonis.

Grįžęs iš tarnybos, Valentinas pradėjo dirbti su kino įžymybe, aktoriumi Vincent Price. Šis puikiai išmanė apie meną, tad „Sears, Roebuck & Co.“ kompanija pasamdė jį tam, kad supirkinėtų dailininkų darbus iš viso pasaulio, kuriuos kompanija norėjo pardavinėti JAV. Valentinas turėdavo juos kataloguoti, aprašyti ir organizuoti šių darbų parodas įvairiuose JAV miestuose.  

Tuo metu Valentinas ir su savo paties dailės darbais ėmė dalyvauti įvairiose parodose. Jis įsteigė jaunųjų lietuvių dailininkų grupę „Dailė“ ir kelis metus jai vadovavo, o 1966 m. Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso metu Čikagoje jis surengė jaunųjų dailininkų parodą.

Netrukus Čikagos priemiestyje Valentino iniciatyva buvo atidaryta meno galerija. Šią uždarius, kitame Čikagos priemiestyje atidaryta dar didesnė, vėliau – ir antroji. Tačiau pablogėjusi Amerikos ekonominė padėtis ir menka meno kūrinių paklausa lėmė tai, kad galerijos buvo uždarytos.

1969 m. vyras vedė Lilę Steikūnaitę, su kuria santuokoje nugyveno 53 metus. Lilė mirė 2022 m.

1986 m. JAV lietuvių visuomenės veikėjas, verslininkas Stanley Balzekas pakvietė Valentiną būti jo įkurto lietuvių kultūros muziejaus vykdomuoju direktoriumi. Eidamas šias pareigas Valentinas organizavo įvairias programas ir parodas.

Vis dėlto, 1994 m. Valentinas paliko muziejų ir pradėjo leisti anglišką žurnalą „Lithuanian Heritage“ apie Lietuvą, skirtą lietuvių kalbos nemokantiems lietuvių kilmės žmonėms. Valentinas rūpinosi šešiskart per metus leisto žurnalo straipsniais, fotografijomis ir maketavimu, pats veždavo į spaustuvę ir paštą. Jam taip pat labai padėjo žmona. Anot Valentino, vienu metu šis leidinys turėjo daugiau nei 3000 prenumeratorių ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje.

Po 20 metų, pablogėjus Valentino sveikatai, žurnalo leidybą jis patikėjo „Draugo“ laikraščiui. Šiuo metu „Lithuanian Heritage“ leidžiamas keturiskart per metus.

Anot Valentino, pirmąjį kartą į Lietuvą jis grįžo 1992 metais. Nuo tada gimtinėje jis lankydavosi kasmet, o rinkdamas medžiagą savo žurnalui, išmaišė visą kraštą.

Šiuo metu Valentinas gyvena pietvakariniame Čikagos priemiestyje Lemonte. Jis turi dukrą ir du anūkus, o draugiją jam palaiko ir katinas.

Robert Lee Zemeckis: Academy Award for best director for the film ‘Forrest Gump’ winner is of Lithuanian descent

Robert Zemeckis „The Walk“ at Opening Ceremony of the 28th Tokyo International Film Festival

Robert Lee Zemeckis (born May, 1, 1952, Chicago, Illinois, U.S.) is American film director, producer and screenwriter.

Zemeckis was born in Chicago, Illinois to a Lithuanian American father and Italian American mother and was raised in a working-class Roman Catholic family. As a child, he loved television and was fascinated by his parents’ 8 mm film home movie camera. So, later Zemeckis studied filmmaking at the University of Southern California. However, even before Zemeckis graduated, his work caught the eye of American director Steven Spielberg, who produced Zemeckis and his friends Robert Gale’s first full-length film called ‘I Wanna Hold Your Hand’.

Robert Lee Zemeckis rose to fame in the 1990s with his trilogy of films ‘Back to the future’ and won an Academy Award for the Best Director for ‘Forest Gump’ in 1995.

Film director has visited Lithuania in 2013.


Vito Paulekas: The Vibrant Trailblazer of the Southern California „Freak Scene“

Vito Paulekas at a street festival in Los Angeles

Vitautus Alphonsus „Vito“ Paulekas (20 May 1913 – 25 October 1992), an American artist of Lithuanian descent whose vibrant presence shaped the Southern California „freak scene“ of the 1960s.

His magnetic personality and avant-garde spirit drew a community of like-minded artists, musicians, and free spirits around him. It was during this transformative era that Vito’s unique artistic vision and magnetic presence left an indelible mark on the cultural landscape.

Vito Paulekas’s influence extended far beyond the boundaries of his immediate circle. His magnetism and free-spirited approach to life attracted the attention of musicians such as The Byrds, Love, and the legendary Frank Zappa. These artists were captivated by Vito’s ethos and incorporated his bohemian sensibilities into their own music, further fueling the cultural revolution of the time.

Beyond his influence on the music scene, Vito Paulekas embodied the essence of artistic expression in all its forms. His daring performances, often accompanied by his eclectic dance troupe, pushed the boundaries of conventional art, captivating audiences with their free-flowing energy and uninhibited creativity. Vito’s uninhibited spirit and willingness to challenge societal norms served as an inspiration for countless individuals seeking an alternative path to self-expression.


Judith Vaitukaitis: biochemist whose contributions have transformed the lives of countless women

Judith Vaitukaitis

Judith Vaitukaitis, born in 1940 in Hartford, Connecticut, USA, was a biochemist of Lithuanian heritage who made significant contributions to reproductive endocrinology, particularly through her groundbreaking research on hCG, the hormone associated with pregnancy and certain types of cancer, and her development of an accurate method for measuring hCG levels, which revolutionized home pregnancy testing.

Judith’s research focused on the hormone hCG (human chorionic gonadotropin), secreted during pregnancy and certain types of cancer. With determination and expertise, she developed a method to measure hCG accurately, revolutionizing the field of reproductive endocrinology.

Thanks to Judith’s groundbreaking discovery, home pregnancy tests became a reality, offering women a convenient and private way to confirm pregnancies. Her method also aided in diagnosing and treating various forms of cancer, improving patient care and outcomes.

Despite her remarkable achievements, Judith did not seek personal gain. She selflessly shared her findings with the scientific community, empowering others to advance their research and make a difference in people’s lives.

Let us express our gratitude to Judith Vaitukaitis for her incredible contributions to science and women’s health. Her legacy continues to impact countless lives, and she serves as an inspiration to aspiring scientists around the world.


Viktorija Černičenko: Pamatyti ir pajusti gyvenimo grožį

Su Viktorija Černičenko esame pažįstamos jau daugiau nei dešimt metų – susipažinome šeštadieniais dirbdamos Čikagos lituanistinėje mokykloje, ne vieną vasarą kartu stovyklavome ,,Dainavoje“, o dabar  karts nuo karto susitinkame lietuviškuose renginiuose ar draugų suėjimuose. Kiek pažįstu Viktoriją, ji nuolat sukasi ten, kur vyksta kas nors įdomaus, nekasdieniško. Nuo 2017 m. spalio ji vadovauja Čiurlionio galerijai, įsikūrusiai Čikagoje, Jaunimo centre. Dabar ji rūpinasi abejingų nepaliekančio virtualios realybės filmo ,,Angelų takais”, sukurto pagal M. K. Čiurlionio magišką pasaulį, platinimu Amerikoje ir brandina dar ne vieną įdomų sumanymą, apie kurį, tikiuosi, išgirsim netrukus. Šiandien su Viktorija kalbamės ir apie šiuos, ir apie kitus jai reikšmingus dalykus.

Prašau papasakok apie save, savo šeimą, šaknis. 

Esu vienturtė iš Kauno. Gimiau ir augau Kalniečiuose. Mane augino Mama ir Močiutė. Dėl jųdviejų šiandien esu tokia, kokia esu. Mokiausi Vilniaus Pedagoginiame universitete, Istorijos fakultete. Lietuvoje mokytoja dirbau trumpai, Lukšos gimnazijoje Garliavoje, buvo nelengva. Per pirmą pamoką, kurią vedžiau abiturientams, vienas mokinys pakvietė į pasimatymą, tuo metu nežinojau, kaip geriau pasielgti.

Kada ir kaip atvykai į Ameriką? Kokia tavo migracijos istorija? 

Atvykau čia 2000 metais ,,pasitikti pasaulio pabaigos”. Istorija paprasta – laimėjau Žalią kortą loterijoje. Įdomi detalė, kad pati anketos net nepildžiau – ją man užpildė draugas, tuo metu gyvenęs JAV. Kad esu čia, kad viskas man atvykus buvo sukramtyta ir pateikta ant auksinės lėkštelės, esu dėkinga būtent jam.  Kai sužinojau, kad laimėjau, buvo daugiau baimės nei džiaugsmo. Bet buvau baigusi mokslus, konkretaus tolimesnio plano neturėjau, todėl viskas sustojo į savo vietas. Esu čia jau 23 metai ir dabar tuo labai džiaugiuosi.

Viktorija Černičenko su vyru

Kokie pirmi įspūdžiai, patirtys? Kas šioje šalyje patinka, kas tau nėra priimtina? 

Pirmiausia, tik atvykus, nustebino JAV panašumas į Tarybų Sąjungą. Dabar suprantu, kad būtent tai čia ir yra – skirtingų valstijų sąjunga. Šioje šalyje man patinka, kad žmonės geranoriški ir pasiruošę padėti, patinka, kad kiekvienas dirba savo srityje ir duoda uždirbti kitam, jei pats kažko nemoka ar nenori daryti. Patinka, kad gali gauti atsakymą net į kvailiausią klausimą ir tavęs už tai neteisia. Patinka, kad visi miesteliai turi viską, ko tau reikia, gali iš ten niekur ir neišvažiuoti, patinka, kad žmonės susitvarko savo aplinką ir namus. Patinka, kad nuo mažens vaikai mokomi savanorystės ir atjautos. Žinoma, yra čia ir trūkumų. Pagrindinis – šeimų bendravimo tradicijos. Šalis tokia didelė, kad vaikams išsikrausčius į kitą jos kraštą dėl mokslų, darbų ar draugų, su artimaisiais nesusitinkama metų metais. Kadangi augau labai artimai bendraudama su šeima ir giminėmis, tai mane baugina.   

Prieš keletą metų kartu dirbome Čikagos lituanistinėje mokykloje, papasakok, kaip atėjai ten, kaip sekėsi? 

Tuo metu darbas ČLM atrodė didžiulis pasiekimas. Radau skelbimą laikraštyje, nuvažiavau į interviu ir kai priėmė, be galo didžiavausi savimi. Mokiau šeštokus, ruošiau juos egzaminams. Užtruko, kol supratau, kad lietuvių kalbos ir istorijos mokymas čia ir Lietuvoje yra du visiškai skirtingi dalykai. Čia viskas daugiau apie jausmą, tradicijas, lietuvybę, pagarbą papročiams ir tautai.  Kadangi tuo metu savo vaikų dar neturėjau, tam atidaviau visą širdį.  

Ką pasakytum tėvams, kurie sako, kad jų vaikams nereikia eiti į lituanistinę mokyklą, nes jie namuose pakankamai išmoksta kalbėti lietuviškai? 

Gėda prisipažinti, bet dabar esu viena iš tų tėvų. Dėl taip susiklosčiusių aplinkybių mano vaikai dabar neina į jokią lituanistinę mokyklą.

Čia sukūrei šeimą, kartu su Andrium auginate tris vaikus. Kiek juose stiprus lietuvybės genas, kaip sekasi jį stiprinti? 

Andrius yra gimęs Ukrainoje, mano močiutė – Lenkijoje, senelis – Rusijoje, taigi mūsų šeimos genai gerokai ,,praskiesti”. Vaikai kalba lietuviškai, dažniausiai vasaras leidžiame Lietuvoje, laikomės lietuviškų papročių, tačiau labai džiaugčiausi, jei jie mokėtų ir kitų šalių kalbas bei žinotų jų tradicijas.

Anksčiau su tavim esame kalbėję, kad savo vaikus mokai namuose – kaip sekasi, ar nėra sunku, kodėl pasirinkote tokį mokymą?

Taip, kai gimė sūnus, labai daug laiko praleidau gilindamasi į namų ar lauko mokymą. Pažįstu daug šeimų, kurios pasirinko tokį kelią. Slapta joms pavydžiu, kad išdrįso. Mūsų vaikai eina į tradicines mokyklas ir atrodo, jog yra tuo patenkinti.

Prieš keletą metų tapai Jaunimo centre veikiančios Čiurlionio meno galerijos direktore. Kaip susiklostė, kad tave pakvietė į šias pareigas? 

Kai dirbau Čikagos lituanistinėje mokykloje, daug laiko praleisdavau galerijoje padėdama tvarkytis, ruoštis parodoms, ieškoti naujų menininkų, dalyvaudavau, o kartais ir vesdavau parodų atidarymus. Tuometinei galerijos direktorei Laimai Apanavičienei nusprendus pasitraukti iš pareigų, labai natūralu atrodė stoti į jos vietą. Kol kas šia veikla labai džiaugiuosi, nors ir būna įvairiausių sunkumų. 

Viktorija (trečia iš dešinės) su Jaunimo centro tarybos nariais

Papasakok apie savo draugystę su menu – ar teko studijuoti, pačiai kurti? 

Kuriu visada, kiekviename žingsnyje, kiekvieną dieną. Esu išbandžiusi daug įvairių meno rūšių: grafiką, keramiką, tapybą ant šilko ir drobės, batiką. Čikaga – puikus miestas meno mylėtojams. Kiekvienais metais aplankau tokias parodas kaip “Expo Chicago “, “SOFA”, “One of the Kind”. Mėgaujuosi menu. 

Kaip sekasi vadovauti galerijai? Turi bendraminčių, pagalbininkų? 

Taip, turiu daug bendraminčių, su kuriais aptariame Čiurlionio galerijos bendrą viziją ir idėjas ateičiai. Tačiau Amerikoje laikas yra labai brangus, todėl sunkiausia rasti galinčių ir norinčių savąjį laiką skirti neapmokamai altruistinei veiklai. Visi lekiame, bėgame, skubame, todėl labai norėčiau, kad Čiurlionio galerija taptų būtent ta vieta, kur pavyktų sustoti, suklusti, pamatyti ir pajusti gyvenimo grožį. 

Kokie ,,kalneliai” sunkiausiai įveikiami? Kas tave labiausiai ,,veža” šiame darbe? 

Man sunkiausia atimti laiką iš šeimos. Dažnai dėl to jaučiuosi kalta. Vaikai dar per maži, kad prisidėtų prie manosios veiklos.  O ,,veža” sutikti įdomūs žmonės, įvairios patirtys, gilios diskusijos. Gera, kai supranti, kad tavo veikla yra prasminga ir reikalinga. Žinoma, būna, kad galvoju, jog jau nebepatempiu, neturiu ką daugiau atiduoti. Bet tada vėl išlenda kažkas, kažkoks naujas projektas ar renginys, kas įstato atgal į vėžes ir pastumia į priekį. Tai irgi ,,veža”.

Be vadovavimo galerijai, ką dar veiki gyvenime? 

Auginu vaikus, dirbu teisme, vertėjauju ligoninių ir imigracinėse bylose. Vis daugiau ir daugiau laiko skiriu naujam virtualios realybės (VR) projektui ,,Angelų takais” pagal M. K. Čiurlionio kūrybą, kuris bando prasiskinti kelią į rinką Amerikoje. Siekiu, kad jis taptų mano pagrindine ir vienintele veikla. Tikiu, kad taip ir bus. 

Kokie tavo pomėgiai laisvalaikiu, jei tokio turi? 

Didžiausia mano aistra yra kelionės. Tik bėda, kad kuo daugiau apkeliauju, patiriu ir pamatau, tuo daugiau norisi dar ir dar. Tai paveldėjau iš Mamos. Ji visada keliavo, mane kartu vežėsi ir iki šiol keliauja bei tuo mėgaujasi. Abi visada džiaugiamės, kai tai daryti galime kartu. 

Kokiomis spalvomis pieši savo ir savo šeimos ateitį? 

Žinoma, tik šviesiomis. Tikiu, kad su vyru darome viską, jog mūsų ir mūsų vaikų ateitis būtų kuo geriausia. Nors kartais per lėkimą ir skubėjimą pritrūksta laiko pasikalbėti ar dėmesį parodyti vieni kitiems, tačiau tikiu, kad viskas bus gerai. Tikiu, kad esame pakankamai protingi ir mylintys, jog galėtume įveikti visas kliūtis.

Ar aplankot Lietuvą? Kaip jautiesi ten, kas labiausiai riša tave su gimtine? 

Taip, Lietuvą aplankom gana dažnai. Mums ten labai gera. Keliaujam, bendraujam, tyrinėjam, mokomės. Jei ne mes ten, tai vieni ar kiti tėvai čia atskrenda. Tai ir riša labiausiai. Mūsų abiejų tėvai gyvena Lietuvoje – kol jie ten, keliausim ir mes, ir vaikai. Po to nežinia, kaip bus…

Ar buvo kada minčių grįžti ten gyventi? 

Žinoma. Ypatingai, kai gimė vaikai. Atrodė, tiek daug iš jų gyvenimo atimame – senelius. Ir atvirkščiai – tiek daug atimame iš visų keturių senelių. Kadangi, kai aš augau, visada šalia buvo Močiutė, niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, kad mūsų vaikai to neturės. Dažnai apsvarstome galimybę gyventi kažkur Europoje, arčiau Lietuvos. Norisi vaikams parodyti senųjų kultūrų vertę, tradicijas, įvairovę, tačiau tam ryžtis labai sunku. Ir, atrodo, kuo toliau, tuo sunkiau.

 Ar galėtum pasidalinti savo svajonėmis, troškimais, planais? 

Artimiausiuose planuose – Dariaus Žalnieriaus paroda (NE)Žmonės Čiurlionio galerijoje, po to – Jaunimo centro piknikas, po to – Verslo forumas Čikagoje, po to – ,,Angelų takais” naujos rodymo vietos atidarymas Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, po to – Alatėjos stovykla ,,Dainavoje”, po to – Dariaus ir Girėno skrydžio metinių iškilmingas minėjimas ir interaktyvios parodos atidarymas, po to – ,,Angelų takais” “Burning Man“ festivalyje Nevadoje, po to… 

O jei trumpai, tai svajonė viena – kad visi būtume sveiki ir laimingi. Ačiū už klausimus, Loreta. 

Ačiū tau už pasikalbėjimą, linkiu, kad Tavo sumanymams būtų lemta sėkmingai išsipildyti, o Čiurlionio galerija taptų vieta, kur atėjusieji galėtų ne tik pamatyti, bet ir pajusti gyvenimo grožį.

Kalbino Loreta Timukienė

Asta Nenortienė: likimas keičia planus ir tiesia tiltus per vandenyną

Irena Valys

Kalbėdama apie savo emigracijos istoriją, Asta Nenortienė prisipažįsta, kad likimas smagiai pasijuokė iš jos, kadaise tikinusios, esą Amerikoje gyventi ji nenori, nors šią šalį arčiau pažinti būtų smagu. Tačiau šiuo metu Asta jau skaičiuoja 28 savo gyvenimo Amerikoje metus. 

Apie JAV lietuvių bendruomenės veiklą ir apie tai, iš kur atsiranda noras joje dalyvauti, apie patriotizmą, kartų skirtumus ir, žinoma, apie laimę kalbamės su Asta Nenortiene.

– Asta, kaip įsitraukėte į lietuvišką veiklą?

– Į Ameriką atvykau nemokėdama anglų kalbos, todėl iš pradžių mano galimybės buvo labai ribotos. Reikėjo skubiai mokytis kalbos, ieškoti darbo, pratintis prie kultūrų skirtumų. Buvo nelengva, nes slėgė artimųjų, draugų, darbo ir Lietuvos ilgesys. Todėl norėjosi bent truputį palengvinti savo būtį. Taigi, viena iš mano įsitraukimo į lietuvišką veiklą priežastis buvo šiek tiek savanaudiška. 

Žinoma, buvo ir kitokių priežasčių. Didelė mano gyvenimo dalis buvo susijusi su šokiais, todėl tuoj pat įsitraukiau į lietuvių tautinių šokių grupę „Berželis“. Buvau pakviesta į Hartfordo (Connecticut) apylinkės tarybą, joje dirbau virtinę metų. Organizavau, prisidėjau prie renginių organizavimo arba juos vedžiau. Netrukus man buvo patikėtos ir lietuviškos „Tėvynės garsų“ radijo valandėlės pranešėjos pareigos, taip pat įsitraukiau į Šv.Trejybės bažnyčios chorą bei skautų bendruomenę. 

,,Berželio“ 45-asis ir „Tėvynės garsų radijo“ 60-asis jubiliejus

– Nuo mažų darbų perėjote prie didesnių. Ar visuomeninė veikla reikalauja daugiau Jūsų laiko?

– Metams bėgant dalyvaujančiųjų lietuvių bendruomenės veikloje gretos retėja. Vyresnioji karta po truputį traukiasi, jų vaikai gyvenimus kuria jau kitur, o iš naujai atvykusiųjų atsiranda vis mažiau norinčiųjų lietuviškai veiklai aukoti savo laiką. Taigi, ja užsiimantiems tenka dėvėti vis „daugiau kepurių“ arba dirbti tuos pačius darbus daugelį metų. „Tėvynės garsų“ programoje darbuojuosi jau per 20 metų. Mane į ją įtraukė tuometinis jos vadovas šviesaus atminimo Alfonsas Dzikas. Ši valandėlė skamba eteryje nuo 1957 metų ir yra viena iš poros Amerikoje dar tebegyvuojančių radijo programų. „Berželio“ šokėjos karjera bėgant metams taip pat keitėsi. Kadangi Klaipėdoje įgijau choreografės/pedagogės specialybę, tuometinė grupės vadovė sviesaus atminimo Dalia Dzikienė paprašė būti jos padėjėja, o po keleto metų patikėjo man „Berželio“ vairą. Taip jau 15 metų vadovauju šiai grupei, gyvuojančiai 50 metų. 

Tenka ir bažnytiniame chore giedoti, nes dar bandome išlaikyti lietuviškas mišias. Kai mano vaikai tapo skautais, vis daugiau prisidėjau ir prie skautiškų darbų, kol pagaliau užsidirbau vyr. skautės kaklaraištį ir visa galva pasinėriau į šią veiklą. 

Kalbant apie laiką, akivaizdu, kad man (kaip ir kitiems) jo dažnai trūksta, bet, manau, jei labai nori, galima jo rasti. Viskas priklauso nuo prioritetų. Kadangi lietuvybės išlaikymas man yra labai svarbus, tad laiko tam tiesiog privalau rasti.

,,Berželio“ šokių kolektyvas

– Jūsų dalyvavimo patirtis bendruomenės veikloje įspūdinga. Tačiau paatviraukite, kokios aplinkybės lėmė įsitraukimą į tikrai rimtą veiklą, nes čia, matyt, patriotizmo tikrai nepakaktų?

– Patriotizmas yra galingas variklis. Vis dėlto esama ir kitų aspektų. Man buvo lengviau įsitraukti į šią veiklą, nes nereikėjo ieškoti bendruomenės ar galimybių. Mano vyras užaugo šioje šalyje, tad visa jo šeima vienaip ar kitaip buvo ar tebėra įsitraukusi į lietuvių bendruomenės veiklą. Vyro seneliams teko trauktis iš okupuotos Lietuvos, bet Tėvynės ilgesys jų širdyse liko visiems laikams, tą meilę jie įskiepijo savo vaikams bei anūkams. Išlaikyti gimtąją kalbą, Lietuvos istoriją ir tradicijas jiems buvo labai svarbu. Taigi, patekau į aplinką, kurioje bendruomeninė veikla buvo savaime suprantamas dalykas. 

Man nuo vaikystės taip pat buvo skiepijama meilė savo šaliai. Užaugau okupuotoje Lietuvoje ir, būdama studentė, išgyvenau visus Nepriklausomybės siekio įvykius. Todėl tai visam laikui liks mano atmintyje ir širdyje. Noriu, kad ir mūsų vaikai tai žinotų bei brangintų. Visa tai ir yra didelė paskata dirbti, nes vaikai nesimoko iš mūsų kalbų, jie mokosi iš mūsų darbų ir pavyzdžio. 

– Iš kokio miesto atvykote, kokioje šeimoje augote ir ką veikėte Lietuvoje? 

– Gimiau ir užaugau Kaune. Šeimoje buvau vienas vaikas, bet giminė buvo gana didelė. Aukštojo mokslo diplomą įgijau dabartiniame Klaipėdos universitete. Vėliau šokių mokytoja dirbau Kaune, meninio profilio mokykloje „Anima“. 

Bažnyčios choras (Hartfordas)

– Koks buvo atvykimo į Ameriką tikslas?

– Tikslo čia atvykti neturėjau, bet, trumpai tariant, esu vadinamųjų trečiabangių meilės emigrantė.

Mokydamasi universitete šokau „Vėtrungės“ tautinių šokių kolektyve. 1992 metais buvome pakviesti į išeivijos lietuvių tautinių šokių šventę (Chicago). Tai buvo pirma tokia šventė, kurioje dalyvavo šokių grupė iš nepriklausomos Lietuvos, o man tai buvo pirmas apsilankymas JAV. Čia sutikau savo būsimą vyrą. Mūsų susitikimas buvo labai trumpas, todėl iš pradžių jį vertinau kaip malonų prisiminimą. Grįžusi į Lietuvą sakiau, kad būtų smagu kada nors dar kartą pamatyti šią šalį, bet gyventi Amerikoje tikrai nenorėčiau… Va taip likimas smagiai pajuokavo (Asta juokiasi). Ir tas trumpas mudviejų susitikimas išaugo į meilę, kuri nugalėjo atstumus ir vandenyną. Mano sprendimą daugiausia lėmė tai, kad mano vyras yra lietuvis (užaugęs JAV), ir Lietuva jam labai brangi. 

– Ko tikėjotės vykdama į Ameriką? Ar priartėjote prie svajonių?

– Tikėjausi sukurti šeimą, dirbti mėgstamą darbą, išlaikyti savo tautiškumą, rasti gerų draugų būrį ir turėti galimybę pakeliauti. 

Gyvenimas pateikė įvairių išbandymų ir pamokų, tačiau taip pat leido įgyvendinti ir kai kurias svajones. Laikui bėgant kai kurie norai ir darbai keitėsi, bet kartu atsirado ir naujos galimybės. Esu dėkinga Dievui, kad savo aplinkoje turiu daug mylimų žmonių, be to galiu nuolat tobulėti ir iš naujo save atrasti. 

– Ar tik daug dirbant galima pasiekti savo tikslų, ar būna ir kitaip?

– Taip, daug dirbant Amerikoje galima daug pasiekti, bet dažnai vien sunkaus darbo nepakanka. Kartais reikia atsirasti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku arba turėti naudingų pažinčių. Jos ypač praverčia kuriant savo verslą. Mūsų šeimai reikėjo nemažai paplušėti, kad jos tradicija taptų istorija ir verslu. Deja, ir sunkaus darbo neužteko, reikėjo ieškoti rėmėjų. 

Mūsų šeima pagal senovinį receptą gamina ir parduoda lietuvišką “Krupniką”, jis populiarus tarp lietuvių bei mėgstamas amerikiečių. Mano darbas taip pat priklausau nuo draugų ar klientų rekomendacijų, taigi tai – dar viena svarbi priežąstis būti mūsų bendruomenės dalimi.

Skautų Kaziuko mugė Hartforde

– Ar turite savo pomėgių, aistrų, ar sugebėjote jų įgyti? 

– Pomėgių turiu daug, nes mano sielą maitina kūryba. Mėgstu išbandyti įvairius rankdarbius, piešti, tapyti, skaityti, o didžiausia mano aistra yra keramika. Mano mama iki šiol linksmai prisimena, kaip aš, laukuose aptikusi molio, lipdiniais apstatydavau bobutės trobą (juokiasi). Pasitaikius progai, neatsisakau ir pakeliauti, nes nauja aplinka ir patirtis taip pat įkvepia kūrybai.

– Ar vyras neprieštarauja, kad daug laiko skiriate visuomeninei veiklai?

– Neprieštarauja, nes žino, kaip tai man svarbu. Beje, jis pats yra aktyvus lietuvių bendruomenės veikloje. Jis užaugo lankydamas lietuvišką šeštadieninę mokyklą, būdamas skautu ir šokdamas. Dabar jis daug dirba su skautų organizacija ir stengiasi, kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę įsitraukti į šią veiklą ir įgyti gyvenimui reikalingų įgūdžių bei geriau pažinti mūsų šalį, tradicijas ir kultūrą.

Skautiška Astos šeima

– Jei laiką būtų galima atsukti atgal, tikėtina, eitumėte tuo pačiu keliu? 

– Trumpas atsakymas būtų – taip. Žinoma, su dabartine  patirtimi kai ką galbūt padaryčiau geriau, bet nesigailiu padariusi būtent šiuos esminius pasirinkimus. Esu dėkinga likimui už visas, kartais ir sunkias, pamokas, kurios kaskart leido atrasti geresnę savęs versiją. 

Skirta JAV Lietuvių Bendruomenės projektui ,,Lietuvybės genas“

Rasa Varankaitė-McKean: Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Rasa Lietuvoje jau spėjo apsilankyti per 40 kartų

Rasa gimė ir užaugo Čikagoje, Jungtinėse Amerikos valstijose medicinos sesers ir inžinieriaus – emigrantų iš Lietuvos šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metu Rasos mama dirbo medicinos seserimi UNRRA (United Nations, Relief and Rehabilitation Administration) organizacijoje, o tėtis, pasak Rasos, taip nenorėjęs palikti savo žmonos vienos, kad toje pačioje organizacijoje pasiryžo dirbti greitosios medicinos pagalbos vairuotoju. Vėliau, traukiantis UNRRA, kartu pasitraukė ir Rasos tėvai. Jie buvo apgyvendinti Vokietijoje, Hanau mieste, vienoje iš šios organizacijos įsteigtų stovyklų, skirtų karo pabėgėliams, nebegalintiems grįžti į tėvynę dėl sovietų okupacijos. Iš čia Rasos tėvai galiausiai išvyko į JAV.

Pati Rasa dar būdama moksleivė lankė ir lituanistinę mokyklą bei priklausė skautų organizacijai. Vėliau įstojo į Čikagos universitetą ir jį baigusi siekė karjeros finansų srityje.

Prie Rasos lietuvybės išsaugojimo neabejotinai prisidėjo gausus būrys Lietuvoje pasilikusių ir vis dar tebegyvenančių giminaičių, su kuriais pirmą kartą moteris susitiko 1989 m. Praėjus keturiolikai metų po Nepriklausomybės atgavimo į gimtąjį kraštą sugrįžo ir jos tėvai. Nuo tada Rasa Lietuvoje jau spėjo apsilankyti per 40 kartų!
Šiuo metu garbaus amžiaus sulaukusi moteris gyvena Niujorke, tačiau turi namus ir Lietuvoje, todėl viltingai žiūrėdama į ateitį, tikisi vis daugiau laiko praleisti ir tėvų gimtajame krašte.

Aleksas Radžius: Partizanų atvaizduotojų būrelio įkūrėjas

Aleksas gimė Jonavoje Antrojo pasaulinio karo metu ir būdamas dar visai vaikas – vos šešerių, kartu su nuo sovietų bėgančiais tėvais ir jaunesniuoju broliu pasitraukė į Vakarus ir nuo 1950 m. gyvena Baltimorėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Alekso tėvai tikėjosi sovietų pralaimėjimo kare ir galimybės sugrįžti į namus, tad ir vaikus augino lietuvybės dvasia. Šie lankė lituanistinę mokyklą, lietuviškas pamaldas, priklausė skautų organizacijai ir važiuodavo į išeivijos vaikams organizuojamas stovyklas.

Galbūt todėl Aleksas visą likusį savo gyvenimą paskyrė minties apie lietuvybę sklaidai išeivijoje. Jis ne tik prisidėjo prie Lietuvių namų Baltimorėje remonto, bet ir 2005 m. įkūrė aktyviai veikiantį Partizanų atvaizduotojų būrelį, kurio tiksas – 1944-1953 m. lietuvių antisovietinio pasipriešinimo rekonstrukcija.

Anna Žulanova: svajoja, kad nors trumpam galėtų grįžti namo ir aplankyti artimuosius


Anna Žulanova, Vilniaus lietuvių namų  8 a kl. mokinė, kartu su tėvais į Lietuvą iš Ukrainos sostinės Kijevo atvyko 2016 metais, būdama aštuonerių, kai gimtinėje jau lankė mokyklą, turėjo susiformavusį draugų ratą, gerai pažinojo apylinkes, buvo savyje atradusi aistrą meninei gimnastikai ir net laimėjusi pirmąją vietą Ukrainos čempionate. Deja, visi šie išvardinti teigiami dalykai nesugebėjo persverti sukauptos baimės ir nuolatinės įtampos dėl ginkluoto konflikto Kijeve, prasidėjusio 2014 metais. Mokinei šis laikotarpis jos gyvenime buvo vienas sunkiausių, kadangi jai teko atsisveikinti su brangiausiais dalykais ir pradėti naują gyvenimo etapą nežinomybėje. „Kai tik atvažiavau į Lietuvą, buvo labai sunku: kita valstybė, nesuprantama kalba, nepažįstami žmonės‘‘, – savo patirtimi dalinosi Anna. Ji taip pat akcentavo, kad iš Lietuvos žmonių sulaukė pagalbos ir palaikymo, be kurio įsitvirtinimas naujoje vietoje galėjo būti dar sunkesnis. Anna pramoko lietuvių kalbą Vilniaus lietuvių namų mokyklos išlyginamojoje klasėje, kurioje susirinko mokiniai iš įvairių pasaulio valstybių, lydimi to paties siekio – išmokti kalbėti lietuviškai. Gyvendama Lietuvoje, mergina nepamiršo ir kitos reikšmingos savo gyvenimo dalies – meninės gimnastikos. Nepaisant to, kad Lietuvoje Anna susidūrė su stipriais konkurentais, ji jau pasiekė didelių laimėjimų – užėmė trečiąją vietą Lietuvos čempionate. Šiuo metu mokinė svajoja, kad jos gimtinėje įsivyrautų taika ir ji galėtų nors trumpam sugrįžti namo aplankyti artimųjų, draugų ir bičiulių.


Annos Žulanovos migracijos istoriją užrašė Vilniaus lietuvių namų IIIb G kl. mokinė Kamila Kolesnikaitė

Agnė: „Nuolat darydavome sąrašus „už“ ir „prieš“

Stop kadras / LRT laida „Širdyje lietuvis“

Agnė 15 metų gyveno Pietų Afrikos respublikoje. Iš šios šalies kilęs jos vyras. Tačiau, politinė situacija ten pasidarė labai sudėtinga, o pagrobimas vidury dienos tapo įprastu reiškiniu. Šeima tai įvertinusi nusprendė kraustytis į Lietuvą. „Nuolat darydavome sąrašus: už ir prieš“, – prisimena moteris.


Saulius Aleksandras Dzikas: Gimęs Amerikoje, gyvas lietuviška dvasia

Sauliaus šeima – visi šokėjai

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug kalbama apie emigraciją. Ankstesnės emigrantų bangos ir ypač karo emigrantų banga, į užsienį bėgusios dėl politinių priežasčių, turėjo labai stiprų tapatybės ir patriotizmo jausmą. Tokie buvo ir Sauliaus Aleksandro Dziko, lietuvių paprastai vadinamo Sauliumi Dziku, tėvai.

– Užsienyje gyvenantiems mūsų tautiečiams Lietuva – Tėvynė, kilmės šalis. Sauliau, papasakokite, kaip ir kokiomis sąlygomis jūs atradote Lietuvių Bendruomenę (LB)?

–Nuo pat mažens tėvai mane vesdavosi į lietuvišką Šv. Trejybės bažnyčią Hartforde. Juk gimiau ir augau Naujojoje Anglijoje (New England), Šiaurės Amerikoje. Vaikystėje lankiau šeštadieninę lietuvišką „Švyturio“ mokyklą, kurios direktorė buvo mano mama. Matyt, mano, tikro lietuvaičio, genuose buvo užkoduota ir tai, kad greitai įsitraukiau į Lietuvos Atlanto rajono skautų organizaciją Hartforde. Man patiko renginiai bei skautų stovyklos, tad pradėjęs nuo „Vilkiukų“ pasiekiau skautų „Vyčio“ laipsnį.

Vėliau, mokydamasis kolegijoje, įstojau į Connecticuto studentų ateitininkų gretas, su tėvais vasaras leidome Kennebunko (Maino valstijoje) Šv. Antano Pranciškonų vienuolyne. Studijavau centriniame Connecticuto valstijos universitete (University of Connecticut), kur įgijau bakalauro laipsnį. Nuo jaunystės laikų šokau Hartfordo lietuvių tautinių šokių kolektyve „Berželis“, kuriam ilgai vadovavo mano mama. Labai mėgau tautinių šokių šventes, jos tapo pagrindiniu mano jaunystės akcentu. Įsitraukiau į lietuvišką veiklą, o daugelis joje besisukančių lietuvaičių ar lietuviškas šaknis turinčių jaunuolių tapo draugais visam gyvenimui.

– Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

–Tapatybės negalima sieti vien su kalba. Tai lemia suvokimą ir mąstymą, bendravimą su tą kalbą vartojančios bendruomenės kultūra. Manau, tam įtakos turėjo ir atkaklios tėvų pastangos. Gimiau JAV, bet lietuvių kalba ir kultūra man tebėra svarbi, jaučiu daug sentimentų savo tėvų ir senelių šaliai. Esu buvęs Lietuvoje su žmona Irene Skorupski ir dukromis. Dukroms patiko ir kai jau galėjo keliauti vienos, jos vėl ten lankėsi. Dukros ir dabar šoka tautinių šokių kolektyve „Berželis“ (po mamos mirties jam vadovauja šokėja A. Nenortienė), aktyviai dalyvauja lietuvių Atlanto skautų veikloje Hartforde. Mano tėvai ir seneliai buvo aktyvūs Hartfordo LB lyderiai, tad ir mūsų dukros iš jų perėmė meilę Tėvynei Lietuvai.

– Arčiau jus pažinau iš „Tėvynės garsų“ lietuviško radijo valandėlės, tad išsamiau papasakokite, kas jus sieja su šiuo radiju?

– Būtent kultūra labai dažnai tampa mus jungiančiu tiltu. „Tėvynės garsų“ radijo klausomasi iš kartos į kartą, tai tampa šeimos tradicija ir aš tam paskyriau savo, tautinio paveldo puoselėtojo, gyvenimo dalį. Dar studijuodamas kolegijoje, prisidėjau prie Hartfordo lietuvių bendruomenės tarybos, kuriai daugelį metų priklausė ir mano tėvas. Jau anuomet šiek tiek talkindavau tėvui kuriant lietuvišką „Tėvynės garsų“ radijo programą ir jai vadovauju iki šiol. Juk gyvenantieji toliau nuo Lietuvos trokšta girdėti lietuvišką žodį ir dainas, o radijo valandėlė tam puikiai pasitarnauja. Mano tėvas Alfonsas Dzikas (1938-2008) nuo 1963 metų vadovavo radijui, po jo mirties šią veiklą perėmė mano mama Dalia M. Dzikas (1940-2021).

Iš pradžių „Tėvynės garsų” valandėlę transliavo Hartfordo radijo stotis WPOP, nuo 1964 metų Merideno stotis WBMI, kuri vėliau buvo perkelta į Hartfordą ir pakeitė pavadinimą į WKSS. Nuo 1972-ųjų valandėlė buvo girdima per Newingtono radijo stotį WRYM, o nuo 1990 metų pavasario – per Hartfordo universiteto (The University of Hartford) stotį WWUH ir taip transliuojama iki šiol.

Beje, mano tėvas gimė Kaune po Antrojo pasaulinio karo, bet daugiau nei 40 metų gyveno Vakarų Hartforde. Jis baigė Polytechnic University in Brooklyn, University of Connecticut. Nuo devyniolikos metų dirbo pardavimų rinkodaros srityje Stanley Tools (New Britain), taip pat „Colt Firearms“ ir „Pratt & Whitney Aircraft“. Tėvas buvo JAV armijos veteranas, ilgametis Švč. Trejybės bažnyčios Hartforde atstovas ryšiams su Lietuvių bendruomene, LB narys, ėjo Hartfordo skyriaus pirmininko pareigas ir nacionaliniu lygmeniu  – viceprezidento. Jis buvo ir Lietuvos riterių tarybos narys. 2003-iųjų lapkritį tėvas pelnė JAV LB Kultūros Tarybos įsteigtą geriausio lietuviško radijo programos darbuotojo apdovanojimą. „Tėvynės garsų” radijas yra įregistruotas Connecticuto valstijoje kaip ne pelno organizacija.

Mama Dalia Minkūnaitė gimė Vilniuje, bet po Antrojo pasaulinio karo su šeima emigravo į JAV ir apsigyveno New York. Ten ji pasinėrė į LB veiklą. Jaunystėje mama šoko New York lietuvių tautinių šokių grupėje, kur atrado viso gyvenimo aistrą – lietuvių liaudies šokius. Ji baigė Hunter College (NYC) ir įgijo chemijos bakalauro laipsnį. Kai susituokė su tėvu, apsigyveno Connecticuto centre. Būdama aktyvi LB narė, ji tapo Hartfordo lietuvių šeštadieninės mokyklos „Švyturys“ mokytoja ir direktore, įkūrė ir dabar gyvuojantį lietuvių tautinių šokių kolektyvą „Berželis“ bei daugiau kaip 35 metus buvo jo vadovė. Daug metų vadovavo ir Lietuvių tautinių šokių institutui.

1981 metais buvo Hartforde vykusio Rytų pakrantės lietuvių tautinių šokių festivalio ir 1992-aisiais Čikagoje vykusio XIV lietuvių tautinių šokių festivalio meno vadovė. Aktyviai veikė Lietuvos katalikų „Ateitinikų“ federacijoje, „Tėvynės garsų“ radijuje, Lietuvos riterių moterų federacijoje ir Švč. Trejybės bažnyčios kavos klube. Mama daugiau nei 30 metų dirbo Vakarų Hartfordo viešojoje bibliotekoje, su draugais įkūrė savaitinį „Vaikščiojimo klubą“. 

Po mamos mirties radijo studiją teko kurti mūsų namuose, nes tėvai visą gyvenimą studiją turėjo savo namuose. Radijo laidas pagal grafiką man padeda vesti savanorės lietuvės. Per radiją ir internetu klausytojai girdi žinias iš Lietuvos bei lietuvių gyvenimo JAV, klausosi lietuviškos muzikos. Šis lietuviškas radijas (galbūt vienintelis Amerikoje) jau gyvuoja šešis dešimtmečius.

– Lietuvių bendruomenė, pilietiškumas, patriotizmas – kodėl tai svarbu tavo jau amerikietiškai šeimai?

– Ankstesnė emigrantų banga daug dėmesio skyrė Lietuvos laisvės bylai ir lietuvybei išlaikyti okupacijos laikotarpiu, nes ryšiai su Lietuva buvo ribojami. Šiandien svarbiau skatinti pasididžiavimą mūsų praeitimi, tautos tradicijomis ar bent siekti, kad galėtume didžiuotis šiandienos Lietuva, valstybe, kuri būtų patraukli sugrįžti ir gyventi. Tai ypač svarbu jaunoms šeimoms, norinčioms, kad jų vaikai pajustų tautos dvasią, suprastų lietuviškos kultūros tradicijas ir papročius, šoktų lietuviškus šokius, dainuotų lietuviškas dainas. Dainų ar šokių šventės, savaitgalio lietuviškų mokyklų lankymas tampa priemonėmis telktis į bendruomenę. Manau, kad svarbiausia – būti LB dalimi. Taip pat brangintinas susidomėjimas savo šaknimis bei pagarba šaliai, iš kurios yra kilusi šeima. Vis dėlto, manyčiau, kad svarbiausias yra bendruomeniškumo jausmas, žinojimas, kad priklausai bendruomenei, kurios narius vienija kultūra ir tradicijos, nepaisant skirtingų politinių pažiūrų, lietuvių kalbos įgūdžių ar interesų. 

Turime siekti, kad jauni žmonės neužmirštų laisvės kovotojų – Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvių, partizanų ir Sausio 13-ąją žuvusiųjų bei nukentėjusiųjų, žinotų, kodėl Lietuva yra laisva. Ypač svarbu nepamiršti, nuo ko turime saugoti laisvės kovų istoriją būtent šiuo neramiu laikotarpiu, kai ne vieną lietuvį aplanko nerimo mintys.

Dėkoju už nuoširdų pokalbį.

Kalbino Irena Valys

Interviu publikuotas laikraštyje „Draugas“ 03/25/23.

Skirta JAV Lietuvių Bendruomenės projektui ,,Lietuvybės genas“.

Irene ir Saulius Dzikai
Trys Dzikų šeimos kartos
„Berželis“ 2012 metais
Tautinių šokių kolektyvas „Berželis“ (1984 m.)

Eva Broksas: We Were Moving Around. No Homes, No Nothing

Eva Broksas was born in Lithuania to a Swedish father and a German mother. Her parents met in Germany, where her father had a good job. They got married six months later and settled in Lithuania, where Eva’s father worked on a big farm. Eva’s mother started having children, and they eventually had ten children.

When Eva was seven years old, the Germans and Russians went to war, and the Russians took all of the Germans in Siberia. Eva’s father was taken to Siberia, and the family had to flee to Germany. They were lucky to be able to stay in Germany, but Eva’s father died nine months after returning.

Eva and her siblings grew up in Germany and eventually crossed the border to buy land from her husband’s family, who were also from Germany. They became farmers and worked hard to build a life for themselves in Germany.

In 1952, when Eva was 45 years old, she and her family boarded the General Stuart ship in Bremerhaven and immigrated to the United States. They settled in Indiana and later moved to New York. Eva’s husband worked in a factory, and Eva worked as a seamstress.

Eva had two children, Arthur and Hilda, who are also interviewed as part of the Ellis Island Oral History Project. Despite the hardships and challenges she faced, Eva remained determined and worked hard to build a new life in the United States.

Listen to the audio recording of the interview:

Broliai Susmanai: Zambijos verslininkai iš Lietuvos

Harry Wulfsohn, Paramount chief Imwiko, Harry Susman, at Chief’s palace in Limulunga, Barotseland, 1945. ( Zion in Africa)

Europos žydai pirmą kartą atvyko į Zambiją XIX a. pabaigoje, kai ji dar buvo Jungtinės Karalystės kolonija ir vadinosi Šiaurės Rodezija. Daugelis apsigyveno tuometinėje sostinėje Livingstoune. XX a. 4 deš. pradžioje Šiaurės Rodezijoje jau gyveno šimtai žydų, o nacių atėjimas į valdžią Europoje atnešė naują žydų imigracijos bangą. Lietuvos žydai gausiai migravo pirmiausia į Pietų Afriką deimantų ir aukso karštligės metu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, tačiau kai kurie pionieriai išdrįso keliauti ir toliau, į Zambiją. 7 deš. pradžioje Šiaurės Rodezijoje gyveno apie 1000 žydų. Tačiau po Zambijos nepriklausomybės 1964 m. skaičius pradėjo mažėti, tai buvo dalis platesnio mąsto baltųjų išvykimo iš šalies. Dabar Zambijoje liko mažiau nei 50 žydų.  

Tarp įtakingiausių žydų imigrantų buvo ir broliai Susmanai, verslininkai iš Lietuvos. Broliai buvo mažos Livingstouno žydų bendruomenės lyderiai ir 1928 m. vadovavo pirmajai Šiaurės Rodezijoje sinagogos statybai. Pastatas tebestovi, tačiau šiais laikais naudojamas kaip krikščionių bažnyčia. Atsitiktinis stebėtojas niekada nesužinotų, kad tai kažkada buvo žydų garbinimo vieta, jei neryškus Dovydo žvaigždės kontūras, matomas virš pagrindinio įėjimo. 

Rietaviškiai Behras ir Taubė Susmanovitch augino penkis vaikus – vyriausias Hirsch Leib (g. 1876), antras sūnus Elias Jacob (g. 1880), jaunėlis Oskaras ir dvi seserys Debora Esther (Dora) ir Marcia. Šeima išgyveno iš pakelės užeigos kelyje į Memelį pajamų, kur, kaip sakoma, kartais pietaudavo ir patys Oginskiai. Elias, dar būdamas paaugliu, taip pat vertėsi smulkiąja prekyba, keliaudamas po Rietavo apylinkes ir prekiaudamas galanterija. Šie įgūdžiai jam pravertė ir tolimesniame gyvenime Afrikoje. 

Tėvas Behras buvo nerami siela, pasak šeimos legendos, jis buvo mažiausiai keturis kartus iškeliavęs iš Rietavo. Tačiau XIX a. 9 deš. kelionė į Ameriką jam nebuvo sėkminga. Behras buvo giliai tikintis žydas ortodoksas ir negalėjo susitaikyti su šiuolaikiniu pasauliu, pamatytu JAV. Grįžęs jis išvyko į Afriką, bet ten ilgai neužsibuvo. Parvykęs į Rietavą, paskatino vyresniuosius sūnus išbandyti laimę Pietų Afrikoje. Hirsch, kuriam tada buvo 20 metų, iškeliavo pirmas, o netrukus sekė ir šešiolikmetis Elias, jie išsilaipino Keiptaune 1896 m. ir prekiaudami galvijais pasiekė Johanesburgą. Iš ten jis keliavo į Bulavają, kur prekiavo imbieriniu alumi geležinkelio stotyje. Kaip dažnai atsitinka imigracijoje, Afrikoje pasikeitė šeimos narių vardai ir pavardės, Hirsch Leib tapo Harry, Elias Jacob – Elie, o pavardė sutrumpinta iki Susman. Pirma jų išmokta kalba buvo afrikaans, esanti šiek tiek artimesnė gimtajai jidiš, negu anglų. 

1901 m. laikomi brolių verslo pradžia, kai šie kirtę Zambezės upę pradėjo supirkinėti galvijus iš Barotselando karaliaus Levanikos. Prekyba galvijais tuo metu buvo intensyvi politinė veikla. Visuomenėje, kurioje didžioji dalis gyvulių priklausė karaliui, jo šeimai ir aristokratijai, galvijų nuosavybė buvo labai nevienoda, tad geri santykiai su karaliumi buvo būtini sėkmingai prekybai. Susmanai teigė užmezgę šiltus santykius su karaliumi. Po karaliaus Levanikos apsilankymo Edvardo VII karūnavime Londone, jie sukūrė ir padovanojo jam panašu į jam tenai patykusį mulų traukiamą vežimą. Susmanai mokėjo tapti naudingais, o karališkajai šeimai ypač patiko, kad jie nebuvo nei misionieriai, nei kolonijiniai administratoriai. 

Dažnai pastebima, kad imigrantų etninės bendruomenės pasienio zonose atlieka tarpininkų vaidmenį. Žydai nebuvo vienintelė tokia grupė Šiaurės Rodezijos pasienyje XX a. pradžioje. Buvo ir kitų panašių bendruomenių, tokių kaip škotai ir graikai, o paskui juos sekė indai. Visų jų sėkmę labiausiai lėmė glaudūs šeimyniniai ryšiai ir bendras priklausymas mažumos etninei grupei, bei aukšta motyvaciją siekti sėkmės. Indai sudarė žydams didelę konkurenciją mažmeninėje prekyboje, todėl šie pagaliau turėjo pasitraukti į didmeninę prekybą arba į kitas pramonės šakas. 

Besidžiaugdami savo verslo sėkme broliai 1905 m. bandė įtikinti tėvą Behrą Susmanovičių atvykti į Afriką. Tada jis atsisakė, bet su žmona, dukromis bei sūnumi emigravo į Palestiną. Tenai jis vyko ne kaip sionistas, o kaip pamaldus ortodoksas žydas, kuris laikė savo pareiga gyventi ir mirti Šventojoje Žemėje. Jie tapo vieni pirmųjų žydų naujakurių Tel Avive. Jų dukra Marcia Palestinoje ištekėjo už lietuvių kilmės rabino Emmanuelio Gershowitzo ir susilaukė dviejų vaikų – Moshe (Maurice) ir Hirsch (Harry). 

Susmanai nebūtų buvę Šiaurės Rodezijoje, jei jie nerizikuotų, tačiau ne visos jų avantiūros baigėsi laimingai. Haris buvo pirmasis, patekęs į gudruolių pinkles. 1908 m. jis kartu su vokiečių ir afrikanerių spekuliantais parėmė ekspediciją ieškoti Ndebele karaliaus Lobengulos lobio, kuris, kaip teigiama, buvo paslėptas Angoloje. Nereikia nė sakyti, kad Haris galiausiai grįžo tuščiomis rankomis, be vežimų, jaučių ir pinigų. 

Nuo 1909 m. įsikūrę Livingstoune, jie pavertė miestą savo verslo, ilgainiui apėmusio didžiąją dalį Šiaurės Rodezijos ir šiaurės Bečuanalando, Pietų Rodeziją, Angolą ir Kongą, centru. Maždaug šešiasdešimt metų Susmanai galėjo išnaudoti geografinę Livingstouno padėtį ir tarpvalstybinės prekybos su keturiomis čia besiribojančiomis šalimis taisyklių trūkumą. 

1910 m. Haris vedė Annie Grill, Marcuso Grilio iš Medininkų, lydėjusio Behrą Susmanovich į Afriką, dukterį. Tai buvo pirmosios žydų vestuvės, švenčiamos Šiaurės Rodezijoje. Pora susilaukė keturių vaikų: Joe, Ellos, Oscaro ir Zeldos.  

Po sesers vyro Emmanuelio mirties 1910 m. Elie apsilankė Tel Avive, norėdamas įtikinti šeimą atvykti į Afriką, bet anie grįžo į Lietuvą ir porą metų gyveno Rietave. Haris ir Elie buvo susirūpinę, kad šeima delsia atvažiuoti. Galiausiai jie parašė užsispyrusiam tėvui, kad karo atveju jie daugiau negalės pervesti jam pinigų pragyvenimui. Šis praktinis argumentas pagaliau įtikino. 1913 m. Haris Susmanas su žmona išvyko į Mėmelį tuometinėje Prūsijoje, ketindamas atvežti į Afriką tėvus ir jaunesniuosius šeimos narius. Tačiau anuomet išvažiavęs iš Rusijos imperijos nelegaliai jis dabar negalėjo kirsti sienos iš Mėmelio. Vyresnieji Susmanovitch ir jų dukra galėjo laisvai išvykti, bet du Doros berniukus teko išvežti slapta, susirangiusius po paltais ant vežimo grindų, nes jie negalėjo legaliai emigruoti dar neatlikę karinės tarnybos. Šeima išvyko į Londoną, kur Marcia liko mokykloje, o kiti iš ten „Union Castle“ laivu atplaukė į Keiptauną ir čia gyveno septynerius metus. Behro imigracijos formoje, ten kur reikėjo pasirinkti iš kur atvyko, jo žymėta „Europa“ buvo užbraukta ir įrašyta „žydas“. Marcia atvyko į Pietų Afriką šiek tiek vėliau ir ištekėjo už verslininko Luiso Rubinsteino.  

Jauniausias Behro sūnus Oskaras po nebaigtų studijų Jeruzalės ješivoje 1909 m. taip pat prisijungė prie savo brolių, kurie tuo metu jau buvo gerai įsitvirtinę Šiaurės Rodezijoje. Oskaras tapo jaunesniuoju jų verslo partneriu ir netrukus įgijo nemažą nuosavą kapitalą. Jis buvo aistringas sionistas ir didžioji jo pinigų dalis buvo skirta šiam tikslui. Taciau 1920 m. pakeliui į Palestiną Oskaras Londone mirė. Tais pačiais metais tėvai vėl išvyko į Palestiną ir į Afriką jau nebegrįžo. Haris ir Elie buvo kelis kartus juos aplankę Tel Avive. Taubė mire 1938 m., Behras mirė po trijų metų būdamas aštuoniasdešimt septyneriu. 

Elie Susman 1914 m. Johanesburge vedė Bertha Lewinson. Jie susilaukė taip pat keturių vaikų: Brunos, Peggy, Osnos ir Davido. Afrikoje plačiai paplitusio žydų verslo pavyzdys yra tai, kad Berthos tėvas tuo metu valdė viešbutį Kenijoje, o ji su dukra ir aukle keliavo į Nairobį ir Mombasą jo aplankyti.  

1916–1918 m. plėsdami savo verslą Susmanai pradėjo verstis vario kasyba Nkanos mieste, kuri ilgainiui tapo pelningiausia vario kasykla visame pasaulyje. Už gaunamas pajamas broliai pradėjo supirkinėti žemes aplink tiesiamus geležinkelius ir jose užsiimti gyvulininkyste ir auginti tabaką. 1927 m. pagrindinis brolių ūkis sudarė 14 000 arų (57 km²), ūkyje gyveno 400 žmonių. Ūkyje ne tik augino gyvulius, bet ir kukurūzus ir kviečius, tačiau 1928 m. nukritus tabako kainoms jis buvo priversti parduoti dalį žemių.  

1928 m. Susman broliai įsigijo viešbutį Bvanos Mkubvos variakasių gyvenvietėje ir mėsinę bei kepyklą Ndolos mieste. Sudarę partnerystę su Latvijos žydu, vario kasyklų savininku Isidore Kollerbergu verslininkai pradėjo plėsti viešbučių, kepyklų ir mėsinių tinklą daugelyje variakasių gyvenviečių. Vėliau netgi Elie šeimos namas buvo perstatytas ir paverstas „Windsor“ viešbučiu. Bwana Mkubwa kasyklų zonoje buvo įsteigta viena pagrindinių stovyklų tūkstančiams lenkų pabėgėlių, atvykusių į Šiaurės Rodeziją Antrojo pasaulinio karo metu, apgyvendinti. Kai kurie iš jų tapo brolių klientais ir draugais. Netrūkus broliai Susmanai įsitraukė į dar vieną verslą. Šį kartą kartu su sūnėnais Maurice ir Hariu Gersh jie 1931 m. įkūrė įmonę „Economy Stores Limited“ bei įsteigė parduotuves, ilgainiui tapusias universalinėmis. Kai dėl 1931–1933 m. ekonominio nuosmukio buvo uždarytos kasyklos, broliai Susmanai pasiuntė Maurice prižiūrėti kai kurių nuosmukio paveikto jų turto likvidavimą.  

Pasibaigus pasaulinei krizei, 1934 m. Elie Susman kartu su verslo partneriu Maxu Sonnerbergu įkūrė iki šiol veikiantį ir populiarų drabužių parduotuvių tinklą „Woolworths“. Elie perkėlė savo šeimą iš Keiptauno į Johanesburgą ir 1935 m. tapo direktoriumi. Max Sonnenberg vadovavo Keiptauno parduotuvėms, o Elie Susman – Transvaalio provincijos parduotuvėms, tame tarpe ir Johanesburgo. Apie 1940 m. broliai siekdami labiau išplėsti savo verslą Šiaurės Rodezijoje pradėjo bendradarbiauti su Latvijos žydu Hariu Wulfsohn. Kartu jie sukūrė didžiulę imperiją, apimančią 225 000 akrų fermų, 25 000 galvijų, 30 mėsinių, pieninę, kiaulidę, 150 mažmeninės prekybos parduotuvių ir Zambezi lentpjūves. 

1945 m. Haris Susman pasitraukė iš aktyvaus verslo. 1951 m. jis atšventė penkiasdešimtąsias brolių pirmojo perplaukimo per Zambezi upę metines, bet, deja, nesulaukė miesto laikrodžio, kurį jie padovanojo Livingstouno muziejui tam įvykiui paminėti, atidengimo. 1957/8? m. mirus Elie Susman, visus jo verslus perėmė sūnus Davidas Susmanas ir vedęs Anne Laski – „Marks & Spencer“ įkūrėjo Lordo Markso dukterėčią ir ilgainiui tapo vienu iš „M&S“ valdybos narių. 

Rietaviškių brolių Susmanų verslas prasidėjo Afrikos padalijimo (scramble for Africa), imperializmo ir kolonializmo klestėjimo metu. Tačiau laiku transformavęsis, išgyveno dekolonizacijos laikotarpį ir sėkmingai prisitaikė prie besiformuojančios rinkos liberalizmo eroje. 

Norintiems paskaityti daugiau 

Hugh MacMillan, An African Trading Empire: The Story of Susman Brothers & Wulfsohn, 1901-2005, 2017 

Hugh MacMillan, Frank Shapiro, Zion in Africa, 2017 

David Susman, An African Shopkeeper: Memoirs of David Susman, 2004 

Elliam Moses Mulenga, Early Jewish Settlement in Zambia, 2020 

CNN reportažas, The forgotten story of Zambia’s Jewish settlers  


Moses Kottler: Pietų Afrikos dailininkas ir skulptorius

Jano Smutso portretas, Nacionalinė portretų galerija, Londonas

2019 m. viename iš Pietų Afrikos aukcionų buvo pardavinėjamas XIX a. pabaigos samovaras, kurio pradinė kaina buvo 8000 randų (440 eurų). Jis priklausė joniškiečiui Moses Kottler. 

Moses, arba Moshe, Kottler, buvo aštuntasis Yosefo Kotlerio ir Tzirlos Solin vaikas. Šaltiniuose skiriasi informacija dėl jo gimimo datos – vieni nurodo 1892 m., kiti – 1896 m. Moshe tėvas prekiavo žemės ūkio prekėmis, o jų namai priešais sinagogą pagal anuo laiko standartus buvo gana pasiturintys. Jo gimtoji kalba buvo jidiš, bet jaunystėje Moshe taip pat išmoko vokiečių ir rusų kalbas. Vaikas nuo mažens demonstravo rankų miklumą ir puikius piešimo įgūdžius, taip atkreipė dėdės žinomo sionisto Haimo Israelio Sackso dėmesį. Sionistų kongrese Vilniuje sutikęs skulptorių Ilją Ginzburgą, parodė jam Moshe sukurto sniego senio nuotrauką. Ginzburgas patarė berniuką išmokyti skulptoriaus profesijos. 

Žydų diskriminacija, privaloma karinė tarnyba bei 1886 m. Vitvatersrando aukso karštinė ir stručių plunksnų bumas (1860–1914) paskatino žydų šeimų emigraciją į Pietų Afriką. 1910 m. paskutiniai Kottlerių šeimos nariai išvyko į Pietų Afriką. Tuo tarpu Moses išvyko į Bezalelio meno ir dizaino akademiją Jeruzalėje mokytis pas Borisą Šacą. Tačiau mokyklą jį nuvylė; tenai jis negavo jokių skulptūros ar tapybos mokymų, taigi skulptūros mokėsi savarankiškai, o lankydamasis Tel Avive pradėjo tapyti aliejumi. Šiek tiek daugiau nei šešių mėnesių studijų Bezalelyje pakako, kad Moses nuspręstų tęsti studijas Miuncheno dailės akademijoje. Pateikęs peržiūrai savo piešinius, Kottleris buvo priimtas į Akademiją, tačiau negavęs vietos skulptūros kurse, tęsė piešimą ir tapybą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Miunchenas buvo Mėlynojo raitelio – Vasilijaus Kandinskio ir  Paulo Klee miestas. Čia Kottleris turėjo progą susipažinti su šių ir kitų menininkų darbais, rodomais įvairiose Miuncheno parodose.  

Vėliau Moses išvyko mokytis į Paryžių, kur susidraugavo su Ukrainoje gimusia bei anksti į Palestiną emigravusią skulptorę Chana Orloff, su iš Lenkijoje kilusiu ir vėliau Aušvice žuvusiu tapytoju Henri Epsteinu ir tuo metu Paryžiuje studijavusių skulptoriumi Josefu Čaikovu. Didelę įtaką Kottleriui padarė Rodeno ir ypač Maillol, kurio studijoje jis lankėsi, darbai. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Kottleris grįžo į PAR ir apsigyveno stručių plunksnų verslo sostinėje Oudshurne, kur jo gausi šeima dabar turėjo ūkius ir verslą. Jis užsiėmė menais, kurdamas skulptūras ir tapydamas kaimo gyventojus.  

1916 m. Moses Kottleris persikėlė gyventi į Keiptauną. Sąlygos tuo meto meno pasaulyje buvo niūrios, nebuvo meno prekiautojų, galerijų, rimtų ketinimų turinčių kolekcininkų ir, jam kaip skulptoriui būtino dalyko – bronzos liejyklų. Įtakingiausi tapytojai buvo tradicionalistai, nusiteikę prieš Prancūzijoje ir Vokietijoje besiformuojančius avangardinio meno judėjimus. Dar 1940 m. vienas iš jų, Edwardas Roworthas atvirai gyrė Adolfo Hitlerio moderniojo meno persekiojimą Vokietijoje.  

1917 m. pradžioje Kottleris gyveno didžiuliame skurde, nes trūko užsakymų ir jis dažnai negalėjo nusipirkti net maisto. Aplinkybės šiek tiek pagerėjo, kai Kottleriui buvo pavesta nacionalinės žiniasklaidos kompanijos iliustruoti vaikišką knygą „Stebuklai“. Po to sekė užsakymas nutapyti Pietų Afrikos botanikos draugijos prezidento, vėliau Pietų Afrikos nacionalinės galerijos patikėtinių tarybos pirmininko Cecilio Jameso Sibbetto portretą. 1917 m. Kottleris daug laiko skyrė tapybai, jį ypač traukė portretai, natiurmortai ir miesto vaizdai. 1920 m. Kottleris užbaigė aukso ir deimantų kasyklų magnato Ernesto Oppenheimerio biustą. Tuo metu jis taip pat pradėjo aistringai kolekcionuoti Rytų meną. 1920 m. pabaigoje Kottleris surengė savo pirmąją skulptūros parodą Keiptauno rotušėje, tačiau paroda nebuvo sėkminga. 1921 m. jis užbaigė bronzinį Makso Michaelio, žydų verslininko ir menų patrono, biustą, kurio vardu dabar yra pavadinta Keiptauno universiteto menų mokykla. 

Maždaug nuo 1924 m. Kottleris nusprendė nebetapyti ir sutelkti dėmesį tik į skulptūrą. Jo darbai netrukus sulaukė dėmesio tiek Pietų Afrikoje, tiek užsienyje. Jis sukūrė kelių žymių Pietų Afrikos visuomenės veikėjų, įskaitant buvusio ministro pirmininko Jano Smutso, tuometinio ministro pirmininko J. B. M. Hertzogo, generolo Louiso Botha, biustus. Smutso skulptūra dabar yra Nacionalinėje portretų galerijoje Londone. Dar vienas Kottlerio darbas stovi prie įėjimo į Johanesburgo teismą. Tai moters skulptūra, vaizduojanti alegorinę Teisingumo figūrą. Statula yra beveik 3 metrų aukščio, iškalta iš vientiso akmens luito. 1928 m. jis vedė audėją Evą Goldberg. 

1932 m. grįžęs į Pietų Afriką iš turo po Europą Kottleris apsigyveno Johanesburge. Kottler buvo prestižinės menininkų „Naujosios Grupės“, kurią 1938 m. įkūrė Gregoire Boonzaier ir Terence McCaw, narys. Organizacijos tikslas, be kita ko, buvo suburti menininkus ir amatininkus, kad pakeltų Pietų Afrikos meno kokybę, padėtų menininkams, turintiems finansinių sunkumų, ir rengtų parodas visoje šalyje. 1948 m. dalyvavo grupinėje Pietų Afrikos meno parodoje Tate galerijoje Londone. 1954 m. jo darbai, kartu su Irma Stern ir kitais žymiais PAR menininkais, atstovavo šalį Venecijos bienalėje.  

1957 m. Kottleris sukūrė maketą „Vyras ir moteris“ Gyventojų registravimo pastatui Pretorijoje (jame vyko pietų afrikiečių skirstymas į rases pagal neseniai priimta Gyventojų registravimo įstatymą, vieno svarbiausio apartheido įrankiu). Tačiau „Die Transvaler“ laikraštyje publikuota kūrinio nuotrauka sukėlė visuomenės pasipiktinimą, galiausiai ministrui įsakant darbą pašalinti. Jis buvo perduotas William Humphreys meno galerijai Kimberley mieste, kur tebėra ir dabar. Dėl įvairių priežasčių, įskaitant prastą nuotraukos kokybę, kuri perdėtai demonstravo kūnų seksualumą, skulptūra akimirksniu išgarsėjo ir tapo vienu plačiausiai aprašomų meno kūrinių Pietų Afrikos meno istorijoje. Savo monografijoje apie skulptorių Ute Ben Yosef paaiškina, kad nelemtas Moses Kottler reljefas „Vyras ir moteris“: … turėjo būti pašalintas dėl „nepadorumo“… Reljefas, sukurtas vakariniam frontonui, vaizdavo jauna pora, simbolizuojančią jauną Pietų Afriką. Vyras spaudžia moters ranką virš krūtinės, o kita ranka laiko jos riešą. … Jie tvirtai stovi ant raumeningų kojų, simbolizuojančių jaunos tautos stiprybę.“ 

1956–1965 m. Kottleris dirbo Johanesburgo meno galerijos patariamajame komitete, Pietų Afrikos mokslo ir meno akademijos buvo apdovanotas medaliu už skulptūrą (1962), o 1974–1975 m. buvo įvertintas retrospektyvine paroda Pretorijos meno muziejuje, Pietų Afrikos nacionalinėje galerijoje ir Johanesburgo meno galerijoje. Mirė 1977 m. Johanesburge. 

Norintiems paskaityti daugiau

Ute Ben Yosef, The Graven Image:  The Life and Work of Moses Kottler, Cape Town, 1989 

J. du P. Scholtz, Moses Kottler: His Cape years, Tafelberg: Cape Town, 1976. 

Karinos Simonson interviu su Moses sūnumi Ronnie. 

Mergaitės portretas, data nežinoma


Jan Smuts, 1949 

Mergaitė su sulenktomis rankomis, apie 1932

Vyras ir moteris, 1957


Portretas, 1956 m.

Leon Levson: Pietų Afrikos fotografas

L. Levsono šeimos archyvas

„Laikas buvo vasaros pabaigos link. Medžiai nebegalėjo išlaikyti savo sunkios naštos ir jų sunokę vaisiai krito: nuostabiai kvepiantys obuoliai, kriaušės, slyvos išsibarstė ant žemės kaip apleisti vaikai – vaikai, netekę savo motinos globos,“ – taip poetiškai Lietuvos gamtą aprašė iš gimtosios Raguvos į Kauną keliavęs vienas žinomiausių Pietų Afrikos fotografų Leonas Levsonas. 

Leonas Levsonas gimė 1883 m. Raguvoje neturtingų žydų Joshia ir Shenos Lewinsohnų šeimoje. Kartu augo dar du vaikai – berniukas Artūras ir įvaikinta mergaitė Rebeka, Leonas buvo jauniausias jų sūnus. Amžininkų žodžiais, motina buvo patraukli asmenybė ir turėjo puikų humoro jausmą. Tėvas prekiavo linais – juos supirkdavo iš vietinių kaimiečių, namuose išvalydavo ir paskui parduodavo.  

Levsonas įgijo pradinį išsilavinimą Raguvos chederyje. Jau tada pasireiškė ir mažojo Leono susidomėjimas daile, kai kartą pakeliui į sinagogą jis sutiko keliaujantį dailininką, jauną vyrą smailia raudona barzda, kurio tapomas paveikslas visiškai pakerėjo mažąjį berniuką, be to, tasai išvykdamas dar ir padovanojo Leonui pirmąjį jo gyvenime pieštuką. Levsonas pradėjo rinkti įpakavimo popierių, naudodamasis peiliuku sukonstravo kažką panašaus į stovą, vinutėmis pritvirtino kartono gabalą ir pradėjo piešti. Tuo metu jaunuolių polinkis į meną dažniausiai buvo sutinkamas priešiškai tiek šeimos, tiek visos žydų bendruomenės. Tačiau Levsonui pasisekė, nes jo susidomėjimas daile ne tik kad nebuvo smerkiamas šeimoje ar tolimesnių giminių, bet ir buvo visaip palaikomas bei skatinamas. 

1895 m. būdamas vos dvylikos metų, Leonas buvo paskirtas fotografo Arono Pulerevičiaus mokiniu Kaune. Kadangi buvo gabus piešimui, lengvai išmoko retušavimo amato ir taip susitaupė lėšų tolimesniam mokymuisi. Dirbdamas fotografo pagalbininku, įgijo nuoseklius šios profesijos pagrindus ir, kas ypač svarbu, sukaupė išsamias praktines fotografijos technikos žinias. Tais laikais dar buvo naudojamos šlapio kolodijaus plokštelės, fotografas pats turėdavo įjautrinti popierių, o pozuotojas būdavo pritvirtinamas prie kėdės, kad nesujudėtų per būtiną ilgą ekspozicijos laiką. 1897–1900 m. Levsonas lankė ir dailės pamokas Vilniaus piešimo mokykloje. 

Tačiau jau po metų susipykęs su Pulerevičiumi, Levsonas išvažiavo į Vilnių ir nuėjo ieškotis darbo pas matyt geriausią tuo meto miesto fotografą – Icką Serebriną. Patikrinęs paauglio retušavimo įgūdžius Serebrinas priėmė jį į darbą su 30 rublių alga, nors tuo metu pas jį jau ir taip dirbo vienuolika pagalbininkų. Po šešių mėnesių Serebrinas trims savaitėms išvykdamas į Paryžių kartu pasiėmė ir Leoną. Ten jie aplankė kelias meno galerijas, kurios padarė berniukui didelį įspūdį. 1900–1901 m. su savo darbdaviu fotografu gyveno Rusijoje, Chvalynske, Saratovo srityje.  

1902 m. dėl tėvo sveikatos sutrikimų ir nuogirdų apie didėjantį antisemitizmą Rusijos imperijoje Levsonas atsisakė ambicijų mokytis menų Paryžiuje ir išvežė tėvus į Pietų Afriką, sekdamas anksčiau emigravusio vyresniojo brolio Artūro pėdomis. Kaip ir dauguma kitų žydų emigrantų, iš Liepojos uosto jie krovininiu laivu atplaukė į Londoną. Čia buvo apgyvendinti Rytų Londone, greičiausiai vienoje iš laikinų keliaujančių žydų prieglaudų. O po kelių savaičių prasidėjo ilgą ir kupiną vargų kelionę į Pietų Afriką.  

Atvykęs, Levsonas jau netrukus susirado darbą „Pietų Afrikos lyderių fotografų“ Brolių Duffusų fotografijos studijoje, kurią vėliau ir perėmė. Levsonas įgijo „puikaus, jautraus ir savito portretisto“ reputaciją, ir netrukus jam jau pozavo daug žymių žmonių: diplomatai, valstybės veikėjai, verslininkai, menininkai – Pietų afrikiečiai ir svečiai. Fotografavo Levsonas ir pirmąjį Pietų Afrikos Sąjungos ministrą pirmininką generolą Louisą Bothą. 1914 m. Levsonas atvyko fotografuoti Bothos tuo metu, kai šis afrikanerių karo vadas ir buvęs maištininkas pirmą kartą (siuvėjas dar baigė paskutinius pataisymus) užsivilko britų armijos uniformą. Seansas buvo sutrukdytas dar neprasidėjęs, nes Botha buvo iškviestas dėl ką tik prasidėjusio maišto. Galiausiai foto seansas sėkmingai įvyko ir, pardavus 500 vnt. Bothos pasirašytų kopijų, buvo surinkta 1000 ginėjų karo reikmėms. Nuo to laiko Botha užsakinėjo studijinius portretus tik pas Levsoną ir netgi pakvietė jį pasilikti savo sodyboje norėdamas daugiau fotografijų. 

1913 m. Leonas vedė Roslyn Elkin, greičiausiai ją išsikvietęs iš Lietuvos. Roslyn vėliau susirgo Parkinsono liga ir Levsonas su ja išsiskyrė. 1914 m. jiems gimė vienintelė dukra Rhona Levson, vėliau tapusi žinoma skulptore bei rašytoja. Po penkių metų jis aplankė gimines JAV, ir kurį laiką dirbo emigranto iš Ukrainos Eliaso Goldenskio studijoje Filadelfijoje. JAV džiaugėsi aplankęs „Kodak“ gamyklą ir kino studiją. 

3-iajame deš. jis dažnai keliaudavo į Prancūziją, Italiją ir Didžiąją Britaniją (1934 m. ten gyveno net 6 mėnesius). Lankydamasis šiose šalyse, susipažino su tokių žymių modernizmo fotografų, kaip Alfredas Stieglitzas, Edwardas Steichenas ir Man Ray, kūriniais. Tapo Didžiosios Britanijos Karališkosios fotografijos draugijos nariu. 3-iojo deš. pradžioje suorganizavo pirmąją modernaus meno parodą Johanesburge. Tarp pristatytų menininkų buvo Matisse’as, Picasso, Lurçatas, Bara, Marcoussis ir Braque’as. Dauguma šių meno kūrinių yra išlikę jo anūko Jonathano Sterno namuose. Tuo metu prasidėjo ir jo dešimt metų trukęs romanas su brite aktore ir rašytoja Constance O’Malleson (Colette). 

1943 m. Keiptauno galerijoje Argus įvyko Levsono pirmoji paroda „Pietų Afrikos karo pastangų fotografija“, Elektros tiekimo komisijos užsakyta nufotografuoti besiruošiančias karui šalies gamyklas. Levsonas buvo užfiksavęs įvairių šalies pramonės šakų darbą karo pramonės reikmėms antrojo Pasaulinio karo metu, tarp jų – avalynės ir kojinių gamybos, mezgimo, metalo lydimo ir kt. 1944 m. jis vedė 28 metais jaunesnę britę rašytoją ir politinę aktyvistę Winifred (Freda) May MacDonald Troup.  

Karui pasibaigus ir kurui atpigus, Levsonas pradėjo kaimo ir miesto vietovėse fotografuoti juodaodžių Pietų Afrikos gyventojų gyvenimą. Apkeliavo didelę dalį Pietų Afrikos ir šalia esančių teritorijų – Basutolandą (dabartinis Lesotas), Bechuanalandą (Botsvana) ir Svazilandą (Esvatinis). Po poros metų šių kelionių metu sukurti darbai buvo pristatyti jo žinomiausioje parodoje, globojamoje Karališkosios Afrikos draugijos – „Sutikite bantus: besikeičiančių kultūrų istorija“ Londono Foyle’s meno galerijoje. 

1957–1959 m. jis pasiūlė savo pagalbą ir kontaktus amerikiečių režisieriui Lionelui Rogosinui, kuriančiam filmą „Afrika, sugrįžk“. Antiapartheido klasika tapęs 1959 m. nepriklausomo amerikiečių režisieriaus darbas filmuotas slapta, su maža komanda ir neprofesionaliais aktoriais, tačiau yra vienas iš nedaugelio PAR filmų, perteikiančių juodaodžių gyvenimą apartheido metu. Levsonas suvedė Rogosiną su politiškai aktyviais juodaodžiais PAR žurnalistais bei su žurnalo Drum rašytoju Williamu „Bloke“ Modisane, kuris vėliau prisidėjo ir prie šio filmo scenarijaus.  

1958 m. jam pagaliau buvo suteikta PAR pilietybė, tačiau po trijų metų Levsonas su žmona išvyko į Londoną, su savimi pasiėmę išlikusią fotografijų kolekciją. Londone jis sutiko ir fotografavo PAR politinį lyderį ir busimąjį prezidentą Nelsoną Mandelą. Netrukus jie vėl kraustėsi, ši kartą į Maltą. 1968 m. Leonas Levsonas mirė ir buvo palaidotas Marsa žydų kapinėse pietryčių Maltoje. 


Karina Simonson, „Gimtinės atmintis Pietų Afrikos fotografo Leono Levsono atsiminimuose“, in:  Akademinių darbų tautinių mažumų tematika konkurso laureatų tekstų rinktinė 2019-2021, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2022.  

Karina Simonson, „Žydų fotografai Pietų Afrikos Respublikoje XX a. 4–8 deš.: Leonas Levsonas ir Eli Weinbergas“, daktarės disertacija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018. 

Interviu su anūku Jonathanu Sternu, video, 2016. 

L. Levsono portretas, L.Levsono šeimos archyvas

Aktoriaus Rono Ardeno portretas

Pietų Afrikos Sąjungos ministro-pirmininko Jano Smutso portretas



Levsono dukros Rhonos portretas su lėle, 1932

Trys hererų moterys gamtovaizdyje

Kalnakasių bendrabutis, 1946

Nelsonas Mandela prie Temzės, su Mary Benson ir žmona Freda Levson, 1962

Isia Birger ir „Bata“ Mauricijuje

Isia Birger su tėvu Abrahamu prie jo lėktuvo. I. Birgerio šeimos archyvas

Nemažai daliai sovietmečiu gyvenusių Lietuvos piliečių čekų įmonės „Bata“ avalynė buvo vieni iš nedaugelio pasiekiamų užsienietiškų batų. Daug reiškė jie ir šiauliečiui Isiai Birgeriui, jų dėka ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsidūrusiame Mauricijuje, šioje Indijos vandenyno saloje vystyti „Bata“ verslo. 

Isaac (Isia) Birger(is/as) gimė Šiauliuose 1908 m. Miesto žydų bendruomenė buvo viena didžiausių šalyje, ekonominė ir socialinė žydų įtaka buvo plačiai paplitusi. Žydai buvo susiję su geležies ir chemijos pramone, daug jų dirbo raštininkais, darbininkais ir amatininkais. Jie sudarė ir daugumą odos gaminių gamintojų – avalynės fabrikas „Bata“ priklausė žydams. 

„Bata“ istorija prasidėjo devyniolikto amžiaus pabaigoje, kai Tomášas Baťa kartu su broliu Antoninu ir seserimi Anna, Čekijos Zlino miestelyje įkūrė batų fabriką. Šeimos nariai iš kartos į kartą buvo batsiuviai. 1922-aisiais, Pasaulinės ekonominės krizės metais, Baťa sugalvojo siūti batus ne tik iš odos, bet ir iš audinio, tai perpus sumažino batų kainą. „Bata“ verslas suklestėjo, o kartu ir Zlino miestas, traukęs tūkstančius darbininkų. Zline buvo sukurta išskirtinė socialinė infrastruktūra – nuo mokyklų iki didžiausio tuo metu Europoje kino teatro. Greitai „Bata“ batus pradėjo nešioti visame pasaulyje. 1935 m. „Bata“ kompanija savo gaminius eksportavo į daugiau kaip 90 šalių, ne tik į Europą ir Ameriką, bet ir į Afriką bei Aziją.  

„Bata“ batus nešiojo ir Lietuvos žmonės. 1925 m. Chaimo Frenkelio sūnus Jokūbas Frenkelis viename iš didžiausių odų fabriko pastatų atidarė modernų, mechanizuotą batų fabriką „Bata“. Čekų akcinės bendrovės steigėjais tapo Debora ir Jokūbas Frenkeliai ir kiti stambūs Šiaulių odų fabrikų savininkai. Savininkai į naująjį fabriką sukvietė dirbti geriausius Lietuvos batsiuvius, tačiau kvalifikuotų specialistų, išmanančių mechanizuotą gamybą, vis tiek trūko, taigi juos teko kviestis iš užsienio. Pradžioje fabrike dirbo tik 50 darbininkų, kurie per dieną pagamindavo apie 50 porų avalynės. Tuo pat metu dalis avalynės buvo ir importuojama. 1939 m. didžiausio Lietuvoje batų fabriko produkcija jau užėmė daugiau kaip pusę Lietuvos rinkos ir nukonkuravo nemažą dalį importinės avalynės. Būtent šiuo augimo laikotarpiu vienas iš kelių šimtų darbininkų bei tarnautojų buvo ir Isia Birgeris. 

Čekų įmonei vis plečiantis, Birgeris buvo bendrovės pakviestas atvykti į Mauricijų ir ten prisidėti prie jos veiklos vystymo. Vyras sutiko ir nuo 1937 m. apsigyveno saloje. Savo pirmąją parduotuvę Mauricijuje „Bata“ atidarė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. 1939 m. saloje jau veikė keturios parduotuvės, o vėliau įmonė plėtė verslą iki 1988 m. kai ją teko parduoti. Dar prieš išvažiuojant Birgeris mokėjo jidiš, hebrajų, vokiečių, rusų ir lietuvių kalbas. Gyvenant tuometinėje britų kolonijoje prie jau turimo nemenko kalbų bagažo prisidėjo anglų, prancūzų ir čekų. Tuo metu jis buvo vienintelis žydas tarp induizmą išpažįstančios daugumos saloje, tačiau netrūkus situacija kardinaliai pasikeitė.  

1940 m. daug žydų bandė bėgti iš nacių okupuotos Europos. Viena 1580 pabėgėlių grupė, kuriai pavyko pabėgti valtimi į tuo metu britų valdomą Palestiną, buvo deportuota iš ten kaip nelegalūs imigrantai ir per visą karą laikyta Mauricijuje. Sostinės Beau Bassin kalėjimas buvo paverstas pabėgėlių stovykla-sulaikymo centru, nes britai tikėjo, kad tarp sulaikytųjų yra nacių šnipų. Kai jie pagaliau suprato, kad tarp kalinių šnipų nėra, kai kuriems iš žydų buvo leista išvykti dirbti už kalėjimo ribų. Jų sulaikymo metu beveik 18 mėnesių nebuvo leidžiamas joks šeimyninis gyvenimas, vyrai buvo laikomi kalėjime, o moterys – geležinėse trobelėse šalia. Galiausiai ištekėjusioms moterims buvo leista tam tikromis paros valandomis aplankyti savo vyrus, o vienišiems sulaikytiesiems leista tuoktis, tad greitu metu stovykloje gimė 60 vaikų. Ši išskirtinė žydų bendruomenė ten gyveno visą likusį karą, po kurio dauguma išvyko į Palestiną, o dalis grįžo į Europą.  

Arčiausiai salos esanti žydų bendruomenė buvo Pietų Afrikoje, nutolusi 3637 kilometrus. Stovykloje suimtieji sirgo tropinėmis ligomis, trūko maisto ir drabužių. Tad Birgeris kiek galėdamas rėmė sulaikytuosius ir palaikė ryšius tarp Pietų Afrikos žydų deputatų tarybos ir Didžiosios Britanijos valdžios Mauricijuje. Jo dėka jiems buvo suteikta pagalba maistui, drabužiams, vaistams, apeiginiams daiktams ir muzikos instrumentams. Dėl savo veiklos Taryba tapo svarbiu informacijos šaltiniu apie sulaikytųjų Mauricijuje sąlygas likusiam žydų pasauliui. Netrukus Isia Birgeris buvo išrinktas Didžiosios Britanijos pasiuntinybės atstovu. Jo vaidmuo būtų priimti pabėgėliams skirtas siuntas ir užtikrinti jų paskirstymą, ieškoti dingusių daiktų, rūpintis religiniu ugdymu aspektais. Nors Pietų Afrikos žydai daug prisidėjo prie stovyklos gyvenimo sąlygų pagerinimo, Mauricijaus vyriausybė buvo nusistačiusi priešiškai. Jie teigė, kad Birgerio kaip atstovo funkcijas jau tinkamai atlieka patys suimtieji. Be to, remiantis jų turima informacija, bendrovė „Bata“, kurioje dirbo Birgeris, „…yra priešo įtakoje“. 

Tuo metu išties sklandė gandai apie „Bata“ įkūrėjo kolaboravimą su naciais ir pasibaigus karui Čekoslovakijos valdžia netgi nuteisė Tomo Batos pusbrolį Janą Antoniną Batą 15 metų laisvės atėmimo už bendradarbiavimą su nacių okupantais. Įmonės Čekoslovakijos turtas taip pat buvo areštuotas valstybės – likus keliems mėnesiams iki komunistų atėjimo į valdžią. Šį kaltinimą jo šeima visada griežtai neigė, bet tik 2007 m. Tomas Bata buvo oficialiai išteisintas. Tada ir tapo plačiai žinoma, kad „Bata“ finansavo Čekoslovakijos vyriausybę tremtyje ir padėjo 300 žydų šeimų pabėgti nuo Holokausto, išsiųsdama jas į Kanadą, JAV, Meksiką ir Kiniją dirbti įmonės gamyklose. 

Po karo Isia Birgeris vedė mauritietę katalikę ir 1953 m. sostinėje Port Luise įkūrė kompaniją Blanche-Birger, prekiavusią kasos aparatais ir buitine technika. Netrukus įmonė išplėtė savo veiklą į kitus sektorius, tokius kaip draudimo, statybinių medžiagų ir biuro įrangos veikla. Birgeris taip pat pradėjo rūpintis stovyklos žydų palaidojimais, atskirdamas juos nuo bendrų Šv. Martino kapinių. Jo sūnus Markas tęsė tėvo darbą, finansuodamas kapinių priežiūrą, kur buvo palaidoti 128 žydų pabėgėliai, sulaikymo metu mirė nuo maliarijos, šiltinės ir kitų priežasčių. Jo dėka iškilo ir tėvui skirta lentelė: Isia Birger, 1908-1989. 


Geneviéve Pitot, “The Mauritian Shekel: The Story of Jewish Detainees in Mauritius, 1940-1945”, 2000 

The Beau Bassin Jewish Detainees Memorial & Information Centre  

Kaip nesubankrutuoti ir čekiškais batais apauti visą pasaulį: Baťa ir jo verslo klestėjimas 

Virtulai paroda Fabrikas „Batas“ Šiaulių „Aušros“ muziejuje 

Esther Barsel: „Būk stiprus ir drąsus“

Esther Barsel su tėvais, Midelburgas, PAR

„Ar tavo mama turi puslapį Wikipedijoje?“, viename iš straipsnių klausia raguvietės Esther Barsel dukra, „nes mano turi, ir vienuolika puslapių Google nuorodų“. 

Esther Barsel gimė 1924 m. spalio 17 d. Josepho Levino ir Sonios Garenblumaitės šeimoje Raguvoje, Panevėžio apskrityje. Motinos pusė, Garenblumai, buvo gerbiama ir klestinti šeima, vaikai prižiūrėti ir gerai mokinosi. Tuo tarpu tėvas Josephas Levinas bėgdamas nuo pogromų 1915 m. persikėlė į Raguvą iš Ukrainos. O vėliau, siekdamas kad jo nesurastų policija, prisiėmė žuvusio vyro Liebo Lurije tapatybę, tokiu vardu jis susipažino ir su Esther motina Sonia.  

Esterai buvo 6 mėnesiai kai 1926 m. jos tėvas, dar kaip Lurije, išvyko į Pietų Afriką, tačiau tenai grąžino savo Levino vardą. Jis apsistojo pas Sonios brolį Abraomą Bloomą (buvusį Garenblumą) Midelburge. Esther ir jos motina Sonia atvyko į Pietų Afriką 1927 m. Tada tėvas nusipirko ūkinių prekių parduotuvę maždaug 20 kilometrų nuo Midelburgo, kurią apie 1936 m. pardavus, šeima persikėlė gyventi į Johanesburgą. 

Esther Barsel, būdama vos keturiolikos metų, įstojo į Jaunųjų komunistų lygą. Paskatinta draugo, ji taip pat tapo Pietų Afrikos komunistų partijos nare. Dirbdama sekretore ir buhaltere Sovietų Sąjungos palaikymo draugijoje, Esther susipažino su busimu vyru, litvaku Hymie Barsel. Jie susituokė 1945 m. Johanesburge. Pora kartu daug keliavo traukiniais po šalį įvairiuose miestuose pasakodami bendražygiams apie Karlą Marksą. 1955 m. Hymie ir Esther kartu organizavo Liaudies kongresą. Jo metu buvo parengta Laisvės chartija, tapusi pagrindinių pasipriešinimo apartheidui principų pareiškimu ir simboliu. 1956 m. jie buvo tarp Moterų žygio Pretorijoje organizatorių. Barsel nenuilstamai dirbo pogrindyje, buvo ryšininkė tarp uždraustų išsivadavimo judėjimų ir atvirai dirbančių aktyvistų. 

Labai ankstų ir šaltą 1964 m. žiemos rytą Esther Barsel ir jos vyras buvo suimti saugumo policijos savo namuose Johanesburge. Jiems net nebuvo leista susitarti dėl savo trijų mažamečių dukterų – Sonios, Lindos ir Merlės priežiūros – vaikai stebėjo, kaip jų tėvai buvo išvežami. Esther buvo uždaryta į izoliatorių. Bandydamos priversti valstybę nedelsiant pateikti kaltinimus arba jas paleisti (tuo metu buvo įprasta, kad suimtieji ištisus mėnesius būdavo laikomi be kaltinimų, kentėdami tardymus ir kankinimus), Barsel ir kitos sulaikytos moterys netrukus paskelbė bado streiką. Barsel ištvėrė 35 dienas. Po 53 dienų praleistų vienutėje ji galiausiai buvo pripažinta kalta. Kartu su kitais suimtaisiais jai buvo pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo tuo metu jau uždraustoje Komunistų partijos veikloje. 

1965 m. Esther buvo išsiųsta trejiems metams sunkiųjų darbų į atokų Barbertono kalėjimą, pagarsėjusi žiauriu elgesiu su kaliniais. Šalia jos kameros kurį laiką, iki jis buvo išsiųstas toliau kalėti į Robeno salą, buvo Nelsono Mandelos kamera. „Tuo metu mano tėvas buvo visiškai palūžęs“, – prisiminė jauniausia Barsel dukra Merle. „Jis jautėsi labai vienišas, bet mes daug laiko praleisdavome kartu ir mamai rinkome politinių įvykių iškarpas iš laikraščių, kad jai išėjus iš kalėjimo, ji galėtų pasivyti kas nutiko per tą laiką”. Šis teismas buvo vienintelis teismo procesas apartheido istorijoje, kurio metu buvo sulaikytos septynios baltosios moterys. Vienas saugumo policijos pareigūnas tuo metu pakomentavo: „Apartheidu buvo siekiama suteikti mūsų moterims geriausią gyvenimą“. Kodėl jos jo atsisakė? 

Išėjus iš kalėjimo, Esther gyvenimas apie dvidešimt metų buvo valdžios suvaržytas. Ji turėjo nuolatos prisistatyti policijai, jai buvo uždrausta lankytis įvairiose viešose vietose ir mokyklose. Ji galėdavo bendrauti tik su vienu žmogumi vienu metu, taip uždraudžiant dalyvauti susirinkimuose. 

Esther Barsel buvo Pietų Afrikos komunistų partijos vadovo Chriso Hanio asmeninė sekretorė, nuo jo sugrįžimo iš 30 metų tremties Zambijoje 1990 m. iki pat žūties 1993 m. Ji buvo labai paveikta jo nužudymo ir nors turėjo dievinamus tris dukteris, penkis anūkus ir keturis proanūkius, iki mirties laikė raktų pakabuką ne su jais, o su Chriso Hanio nuotrauka. 

Esther Barsel iki pat gyvenimo pabaigos aktyviai dalyvavo kuriant teigiamus pokyčius šalyje. Ji jautėsi įsipareigojusi skleisti žinią tarp jaunimo apie kovą už demokratiją ir darbininkų teises bei buvo reguliariai matoma Pietų Afrikos profesinių sąjungų kongreso būstinėje Johanesburge. Net būdama 81-erių, 2006 m., ji tinklaraštyje rašė apie, nors jau ir seniai nebeveikiančią, Sovietų Sąjungos palaikymo draugiją. Tačiau jos atsidavimas kovai kainavo jos šeimai, ji jautėsi atėmusi iš vaikų nerūpestingą vaikystę, nes jos ir Hymie namai buvo nuolat stebimi saugumo policijos, o tėvai arba už grotų, arba namų arešte, taip pat jos komunistinė veikla atitolino ją nuo žydų bendruomenės. 

Tarp Esther Barsel draugų buvo ir pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos prezidentas Nelsonas Mandela. Ji dar spėjo atšvęsti jo ir kelių kitų jo artimiausių draugų kompanijoje Mandelos devyniasdešimtąjį gimtadienį. Jai netrukus mirus (2008 m.), Mandela nusiuntė Barsel šeimai jautrų užuojautos laišką, kuris buvo perskaitytas per jos laidotuves. Kiti Esther bendražygiai taip pat kalbėjo, kad ji paaukojo savo gerai aprūpintą baltųjų gyvenimą ir atsidavė engiamųjų kovai. Barsel buvo valstybės pagerbta už neįkainojamą indėlį į kovą su apartheidu sukuriant jos beveik dvylikos metrų portretą Johanesburgo Konstituciniame teisme su užrašu „maištininkė“ ir Barbertono muziejuje surengtą parodą, kurioje buvo pasakojama apie moterų politinių kalinių patirtis, tame tarpe ir Esther. Barsel kamera yra pateikiama muziejuje kaip memorialinė instaliacija. 

Esther Barsel tikėjo, kad kaip žydė privalo kovot už socialinį teisingumą. Kaip ir daugumoje po Antrojo pasaulinio karo susiformavusių diasporų, jauni, idealistiškai nusiteikę žydai, pasiryžę niekada nebebūti Holokausto baisumų liudininkais, stojo į komunistų partiją. Pietų Afrika nebuvo išimtis. O ko gero, geriausias būdas apibendrinti kas suformavo jos atsidavimą kovai su apartheidu, yra jos mėgstama citata iš Ha-Shomer ha-Zair žydų jaunimo judėjimo – „Chazak ve’ematz“, reiškianti „Būk stiprus ir drąsus“. Būtent jos stiprybė ir drąsa susidūrus su sunkumais leido raguvietei Esther Barsel tapti svarbia dalyve panaikinant apartheidą Pietų Afrikoje. 


Sunny Lubner, Comrade Esther, 2009. 

Nelson Mandela Foundation, Madiba mourns the death of Esther Barsel, 2008. 

SAJM Jewish Digital Archive Project.


Reportažas apie Esther Barsel. Pietų Afrikos Žydų muziejus

Esther Barsel, 1927, Raguva. Pietų Afrikos Žydų muziejus

Esther ir Hymie Barsel vestuvės, 1945. Pietų Afrikos Žydų muziejus

Esther Barsel, prie savo namų Johanesburge, 8 deš. Pietų Afrikos Žydų muziejus

Esther Barsel ir Nelsonas Mandela, Johanesburgas, 2008. Pietų Afrikos Žydų muziejus

Al Jolson: one of the most popular and influential entertainers

Al Jolson was a Lithuanian-American singer, comedian, and actor, who became one of the most popular and influential entertainers of the early 20th century. Born in Seredžius, Lithuania, in 1886, he immigrated to the United States with his family as a child and grew up in Washington, D.C. Jolson began his career as a minstrel performer, performing in blackface, but he later abandoned this style and became known for his powerful, emotive voice and energetic stage presence.

Jolson’s most famous role was in the first feature-length talking picture, „The Jazz Singer“ (1927), in which he portrayed a young Jewish man who struggles between his love of jazz music and his father’s desire for him to become a cantor. The film was a major box-office success and marked a turning point in the film industry, as it ushered in the era of sound in movies. Jolson’s rendition of „Mammy“ in the film became one of his most famous and enduring performances.

Throughout his career, Jolson recorded hundreds of songs and starred in several films and Broadway shows. He was known for his unique vocal style, which combined elements of jazz, blues, and vaudeville. Jolson was also a pioneer in the use of microphones in live performance, which allowed him to project his voice more effectively and reach larger audiences. His influence on popular music and entertainment was profound, and he was widely regarded as one of the greatest entertainers of his time.

Watch „The Jazz Singer“ film online:

Al Jaffee: the longest-working cartoonist

Cartoonist Al Jaffee at the New York Comic Convention in Manhattan, October 9, 2010. Photo by Luigi Novi.

Al Jaffee, an American cartoonist who was born in Savannah, Georgia, but grew up in Lithuania, made his career in New York. His parents were Jewish immigrants from Zarasai, Lithuania. His father had a management job at a department store in Savannah.

Jaffee’s career as a cartoonist spanned from 1942 to 2021, and he was included in the Guinness Book of World Records in 2016 for being the longest-working cartoonist. Jaffee’s most significant contribution to the satirical magazine „Mad“ was his invention of the „Fold-in“ feature in 1964, which became a regular part of the magazine until its closure in 2019.

Jaffee used his talent for parody to critique and change culture by satirizing future real-life inventions, such as the automatic redial phone and computer spell-checker. Art helped Jaffee overcome childhood challenges, including poverty and bullying in Lithuania, and gain acceptance into a prestigious art school in New York City, where he befriended future „Mad“ illustrator Will Elder and editor Harvey Kurtzman.

Jaffee’s passion for cartooning led him to work for „Timely Comics,“ which later became „Marvel Comics,“ and the „New York Herald Tribune.“ Despite his success, Jaffee remained humble about his craft and the illusion of magic that his drawings could create.

Read more: