Lietuva – mano namai. Margarita Rakalovich istorija

Į Lietuvą atvykau, būdama vienerių.
Tėvai pardavė namą ir susipirko bilietų į traukinį, bet vizoms pinigų neužteko, tad keliavo „pusiau-zuikiu“. Devyniasdešimtais keliauti buvo paprasčiau, todėl čia vis gi atkeliavome. Man vieneri, mama ir tėvas jauni ir kupini idėjų ir jėgų. Į stotį žengėme, vilkėdami kailinius ir žieminius batus, o Vilniuje sninga šlapiu lietumi, šilta. Po daugelio metų tėvai su šypsena prisiminė šią kelionę.
Dabar jau beveik 30 metų gyvenu Lietuvoje – išmokau kalbos, pati tapau lietuvių kalbos mokytoja.
Plečiu žinią apie mūsų kalbą ir kultūrą ir drąsiai teigiu: „Lietuva – mano namai“.

Kendal Svingalis (Žvingalis)

My grandparents, Jokubas and Agota (Baukus) Žvingilas emigrated from the Suvalkija gubernia of Lithuania in 1900 and 1902, respectively.  They came from the villages of Alvitas and Paezerai.  My grandfather followed a sister, Domicella, to Glasgow, Scotland, where he worked at the Glen Garnock Steel Works, outside of the city.  My grandmother, Agota Baukus, emigrated to Glasgow in 1902 and moved in with her brother, Povilas (Paul).  Jokubas became a boarder in their apartment in the Gorbals district.  The two fell in love and were married on June 6, 1903.  A daughter, Anne, was born on February 7, 1905.  In May of 1905, they set sail from Glasgow on the S.S, Caledonia and arrived in New York City on May 27, 1905.

The Žvingilas family was taken in by Jacob’s sister, Domicella and her husband, John Dovydaitis, in a small house at 24 John Street in Waterbury, Connecticut, across the street from St. Joseph R.C. Church.  A son, Francis (my father) was born on October 19, 1906.  A second son, Vincent James, was born on September 20 at 29 James Street.  Less than two weeks later, as the economy suffered a depression, they boarded trains for Gary, Indiana, where new steel mills were under construction, and arrived on October 4, 1908.   It was a city some of us would call home for about 80 years.  We were among the first Lithuanians in this new city, founded in 1906.

Five more children were born in Gary: Simonas (Sam) (1910); Petronella („Bessie“) (1912), Stephania (“Estelle”) (1914), Edwardus (Edward) (1916) and Algirdas (Albert) (1921).  In 1910, Jacob and Paul, who had preceded them to Gary, built a small home at 1712Adams in the city’s „Patch,“ neighborhood where immigrants from dozens of countries settled.  Jacob and Paul worked as unskilled labor building frames for pouring concrete foundations for steel mill buildings.  In 1910, Jacob found a job outside the city at the Aetna Power Works, that manufactured explosives.  He stayed there until it closed 1919, after which he returned to U.S. Steel.

The children all attended Froebel School, the second K-12 school built in Gary under the direction of William A. Wirt, one of the leading school superintendents in the United States.  In 1922, the family acquired a three-story brick tenement at 1157 Jackson Street.  As a condition, my father, Frank, left school at the age of 16 and began working at the Gary Screw and Bolt Works.  Two years later, Vincent James left school and became a crane operator at the American Bridge Company.  Together with my grandfather, they paid off the mortgage in six years, or just before the Depression hit.

Gary, Indiana was a springboard for the family’s economic success.  All the men in the family worked there for some years.  My father was a crane operator at the Sheet & Tin Mill for 42 years.  Vincent, however, joined the Marion Order (Lithuanian) and became a printer for the Lithuanian newspaper, “Draugas,” in Chicago, where he set the record for the longest serving staff member (1933-1997).  He was the only family member to retain the original spelling of the name Žvingilas. Sam worked in grocery stores for a time, then U.S, Steel, before opening a lamp store in Gary in 1955, which he operated until his retirement.  Anne moved to Chicago and worked for Western Electric, assembling telephones.  Stephanie (called “Estelle”) was the first high school graduate and worked as legal secretary in Gary, she married a Purdue graduate with roots in Suvalkija.   Edward graduated from Purdue University in chemical engineering and went to work for Sinclair Oil Company.  Algirdas (Albert) was a pipefitter and, later, pipe designer for a California concern.  Petronella („Bessie“) died at the age of five from diphtheria.

Jacob Zwingalis died in 1941 of duodenal cancer at the age of 60.  Agota died of a heart attack in 1965 at the age of 82.

My father, Frank, married Alvida Matheus, a girl with Swedish ancestry, in 1934.  They had two boys: Cordell (1939-2012), and Kendall (1947-     ).  We both attended Purdue University in West Lafayette, Indiana.  Cordell later earned his EdD at the University of Iowa and worked in the educational field for more than 30 years.  I received my B.A. in English and M.A. in history from Purdue, and Master’s in Library Science from the University of Rhode Island.  I was the Rhode Island State Law Librarian for 26 years, after which I started a legal publishing business.  I have since written 30 books, including a history of Gary, Indiana, and two vocabulary building espionage novels, the second of which involves Lithuanian characters during WWII.  I have also written articles for Lithuania publications, including Bridges and Lithuanian Heritage.  Gary, Indiana: A Centennial Celebration,“ published in 2006, has been described as the „definitive history of Gary.“  My latest article is on the life of Madeleine Avietenaite (1892-1984), the most famous Lithuanian woman in the 20th century, who was my friend in her retirement years in East Putnam, Connecticut.  I also featured Madeleine in my second espionage novel, The Great Emerson Art Heist.

Only two of my father’s siblings had children: Edward and Dorothy Lewis had a daughter, Nancy (1945-2020).  Albert and Sophie Swing has two children: Rita (1949-    ) and Kenneth (1955-    ).  There are now six grandchildren, and five great grandchildren.  There are currently no family members living in Gary.  They now live in Connecticut, Indiana, Iowa, and California.

A word about the family name.  The original Žvingilas spelling was changed to Zwingalis when Anne, the oldest, was enrolled at Froebel School.  For some reason, my grandparents decoded to adopt that spelling.  When they reached adulthood, however, all but Vincent changed their names to something else.  My father changed his name to Svengalis, Sam changed it to Jackson (the street where we lived), Edward to Lewis, and Albert to Swing.  It was part of the Americanization process at the time.  My aunt Stephania (“Estelle”) married Charles Dobrowolsky, who changed his name to Darrell.  And Anne married Anthony Petrauskas, who was killed in Lithuania during a visit.

The entire history of our family appears as the final chapter in my 455-page history of Gary.  It is entitled: “A Lithuanian Pioneer Family in Gary.”  Of the 50-odd nationalities that settled in Gary over its history, this case study of a Lithuanian family takes prominence.  The current family members

My wife, Ellen, and I have been to Lithuania twice, once in 2017 and, again, in 2018 for Dainu Svente.  In 2017, we had an emotional 115-year reunion with my grandmother’s family in Suvalkija, my grandmother having left in 1902. It was the first time any of my Lithuanian family had been reunited with their American cousins.  We plan to return in June 2024 for the 100th anniversary of the first song festival.

Kendall Svengalis/Žvingilas

Guilford, Connecticut




Moshe David Osinsky [Montague Burton]: a Businessman and Philanthropist in the united Kingdom

A Worldwide Lithuania: Our Migration Story / compiled by Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023

Moshe David Osinsky in front of his shop

If you visit the website for the Burton men’s clothing company and, after browsing through their collection of jackets and pants, you notice the company’s logo, you might see that Burton was established in 1904. Unfortunately, you wouldn’t find any information about the fact that the company was founded by a Jewish immigrant from Lithuania named Moshe David Osinsky.

Osinsky was born in 1885, and until the age of 15 lived and studied in the Anykščiai region, where Jews had lived since the 17th century. He arrived in the United Kingdom alone, with barely 100 pounds to his name and unable to speak English. But over a few decades, he was able to build a clothing industry empire. To do so, he even changed his name to Montague Burton.

His slogan was: “A good suit boost’s a man’s self-esteem”. And his goal was to help make a suit affordable even for those of lesser means.

Within a few years after starting out as a street vendor, Moshe Montague opened his first shop in Chesterfield. By 1929, the number of stores in England had reached 400, and his tailoring factory in Leeds employed 10,500 workers making 30,000 suits a week for boys and men. at the time, this was the largest production infrastructure in the world. Osinsky-Burton always sought to provide the best working conditions for his employees: Every morning, they would receive a glass of fresh milk, and could avail themselves of a dentist and eye doctor, cafeteria, and break rooms on site. In recognition of his concern for his employees and his philanthropic work, Osinsky-Burton was knighted in 1931.

During World War II, the Burton company produced one quarter of all British military uniforms, and after the war the firm also sewed so-called demobilization suits – clothing collections for men returning to society after the war. Later, the company produced suits in the style of James Bond, agent 007,
a character beloved by Osinsky, and in 1966, the factory produced uniforms for the English football team that won the FIFA World Cup. Unfortunately, Moshe Montague Burton didn’t live to see this moment. After his death in 1952, leadership of the company was assumed by his son.

Ignotas Domeika: a Scientist in Chile

A Worldwide Lithuania: Our Migration Story / compiled by Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023

Chile, 2002 joint print with Poland, Michel: 2064
Poland, 2002 joint print with Chile, Michel: 3982

Take a good look at the names of these different objects: Cordillera Domeyko, a ridge in the Andean highlands; the mineral Domeykite; the town of Pueblo Domeyko; the harbour of Puerto de Domeyko; the fossils Nautilus Domeykus and Ammonites Domeykanus; the Andean fox Canis Domeykanu; the flower Viola Domeykiana; and the dinosaur Domeykodactylus. What do they all have in common? It’s not hard to notice that the names of all of these things contain a reference to their discoverer, the scientist Ignotas Domeika. The memory of this Vilnius University alumnus is commemorated by over one hundred different objects, even a meteorite and a glacier!

Ignotas Domeika, born in 1802 in Nesvizh in present-day Belarus, was a patriot and could never have imagined that he would spend the greater part of his life in faraway Chile, studying its nature and contributing to the creation of the country’s education system. What drove him to travel there?

It all began while he was studying at Vilnius University, which at the time was the oldest and largest academic institution in the entire Russian Empire. There, Domeika enrolled in the Philomath Society and, alongside Adam Mickiewicz and other students, he helped foster ideas of independence from the Russian Empire. Domeika was interrogated and imprisoned for his participation in the society’s work. Not surprisingly, the ideals of freedom also drove Domeika to take part in the uprising of 1831. After the rebellion’s suppression, he was forced to flee his homeland and, like Mickiewicz, seek refuge in France. While studying mining there and seeking to somehow still contribute to his homeland’s well-being, Domeika drafted a set of geological and geographic maps of Central Europe (including Poland and Lithuania). He completed his studies in mining in 1837 with commendations.

In an effort to improve the local mining industry, the Chilean government invited Ignotas Domeika to teach chemistry, geology, and mineralogy at the Men’s Lyceum in La Serena. Only planning to stay for a short while, always hoping to return to his homeland, and referring to himself as an “exile” in his memoirs, Domeika lived and worked in the Andean country until his death in 1889.

Thaddeus Kosciuszko [Tadas Kosciuška]: a Military Engineer in the United States

A Worldwide Lithuania: Our Migration Story / compiled by Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023

Thaddeus Kosciuszko, mid-19th century, Unknown author, © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, LNDM G 1177,

Descending down a steep staircase to a rocky grove at the famous US War Academy at West Point, one comes to a peaceful oasis – the Kosciuszko garden. The name “Saratoga” etched into one of the garden’s stone walls recalls one of the most important battles of the American Revolutionary War of the mid-18th century, in which a critical role was also played by the military engineer Thaddeus (Tadeusz) Kosciuszko.

Only a few months after Benjamin Franklin authored the draft of the American Declaration of Independence, a young man with curly brown hair walked into his print shop in Philadelphia and, in broken English, asked to serve as an officer in the new American army in its fight for freedom. That man was 30-year-old Thaddeus, who had only recently disembarked from the ship that brought him from Europe.

Kosciuszko was born in 1746 on a noble estate in the Grand Duchy of Lithuania, in current Belarus. As a child, he began learning about democratic ideals from the ancient greeks and the philosopher John Locke. After his studies at the Royal Military academy in Warsaw and training as a civil engineer in France, Kosciuszko volunteered to fight for American independence against the British.

Kosciuszko designed ingenious military fortifications by the Delaware and Hudson rivers. At the Battle of Saratoga, he proposed constructing defensive mounds and trenches on hills on a riverbend, surrounded by a thick forest, leading to the complete defeat of British forces. Kosciuszko then spent three years designing the fort of West Point on the Hudson river, which was later adapted into a military academy. He also directed the planning of the secluded rock garden.

The name of Thaddeus Kosciuszko is not only commemorated in memorial gardens, but also on streets, squares, even an island, and in Washington, DC, his statue stands near the White House. Thomas Jefferson, the third president of the United States, with whom Kosciuszko corresponded, described him in his letters as “a pure son of liberty – which is to go to all, and not to the few or the rich alone.”

Andrius Rudamina: A Missionary in Asia

A Worldwide Lithuania: Our Migration Story / compiled by Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023

Andrius Rudamina, oil on canvas

In the 17th century, getting from Europe to Asia wasn’t easy. Not only did you need money for the journey, you had to endure the long six-month journey by sea – whose perils barely half of all travellers survived. Embarking on such a journey required courage and determination, and Jesuit priest Andrius Rudamina had plenty of both. at the age of 29, he successfully completed the journey and landed in the city of Goa, India, in August 1625.

Andrius Rudamina was born to a noble family in the Ignalina region of the Grand Duchy of Lithuania, and heard a calling to the priesthood early in his life, but was not immediately able to answer it. After losing his deeply religious mother in childhood, he had to obey his father’s wishes and study philosophy and law at foreign universities. Only after the death of his father did he decide to heed his calling and enter the Jesuit Order, to which he donated the entire fortune inherited from his father.

Rudamina was the first Lithuanian to arrive in India, where he preached the Word of God and worked hard caring for patients in prisons, hospitals, and ships docked in the harbour. He soon fell ill with malaria and was sent to China to recover.

At that time, China was still isolated from the rest of the world behind the great Wall, and Rudamina had to quickly learn Chinese and understand the local culture. He soon began to preach there as well, visiting patients and the poor. Thanks to his extensive education, he was able to make friends with educated and influential Chinese mandarins. It is believed that the book, Koudou Richao (the Diary of Oral Admonitions), published in Chinese, presenting the responses of two Jesuit priests to the questions most frequently asked by the Chinese about Christianity, was written by a Chinese mandarin as dictated to Andrius Rudamina SJ and Giulio Aleni SJ.

Rudamina died at the age of 36. Although he spent only seven years in Asia, his contemporaries considered him a saint. For many years after his death, Chinese believers would pray by his grave and ask for God’s blessings.

A Rector in New York: Alexander Carolus Curtius

A Worldwide Lithuania: Our Migration Story / compiled by Giedrė Milerytė-Japertienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2023

Alexander Carolus Curtius (Aleksandras Karolis Kuršius). United States, 1967 by Pranas Lapė From: “Dr. Alexander Carolus Cursius-Curtius”, Čikaga, 1967, p. 23

When, on a cold day in late April 1659, a boat sailed out of Amsterdam bound for the new World, one of its passengers, a Lithuanian nobleman named Alexander Carolus Curtius, still didn’t know what exactly awaited him, but he hoped it would be safer than in his homeland, then known as the Polish-Lithuanian Commonwealth, under attack by the Muscovites. Carolus Curtius’ first stop was the Netherlands.

At the time, the Netherlands was enjoying a golden age, launched by the expansion of colonies in the East and West. the population of the American Dutch colony of New Amsterdam, today’s New York, was growing, and the colony’s mayors began thinking about opening a school. But it wasn’t easy finding suitably qualitied individuals who would agree to travel to an unknown land and begin their lives anew. Curtius responded to the call. He signed a contract promising him an annual salary of 500 florins, with an additional 100 florins to cover the cost of establishing himself in the city.

Resolution of chamber at Amsterdam appointing Alexander Carolus Curtius Latin schoolmaster in New Netherlands
Source: New York State Archives. New Netherland. Council. Dutch colonial administrative correspondence, 1646-1664. Series A1810. Volume 13.

After spending over two months at sea, Carolus Curtius reached the city of new opportunities in the warm month of July, and soon opened a Latin language school for boys in lower Manhattan, on what is today Broad Street. At the time, New York had 200 buildings and a population of 1,500, but the city was growing and changing rapidly. Carolus Curtius began complaining to his employers about rising prices and asked for a raise. Although his students were performing well, his wages remained the same. Curtius also practiced as a physician. Finally, more than two years later, he left his position as rector of the New York school and returned to the Netherlands, where he defended his dissertation on “kidney and urinary bladder diseases” at Leiden university in 1662. Unfortunately, the rest of his life history remains unknown. What we do know is that Curtius became the first Lithuanian immigrant in America and the rector of the first Latin school in New York.

Nicole Žiūraitis: jeigu ten, kur dainuoja, yra bent vienas lietuvis ar lietuviškų šaknų turintis žmogus, jis prieis, pasisveikin

„Pirmasis Žiūraitis šeimos atstovas, emigravęs į JAV, buvo Nicole senelis Daniel Žiūraitis. „Jis buvo pirmasis mūsų šeimos Amerikos lietuvis. Senelis pasakojo istorijas, kai vaikai darželyje šaipėsi iš jo, kadangi jis nemokėjo anglų kalbos ir kalbėjo tik lietuviškai, – šypsosi dainininkė.  – Jis labai didžiavosi savo gimtine bei gan dažnai vyko lankyti Lietuvos, kadangi mokėsi statybininko ir baldžiaus amato iš savo tėvo Joseph. Beje, senelis man atskleidė mūsų šeimos paslaptį – jo mama buvo Lietuvos žydė iš Vilniaus”.


Anthony Minkshlin: For Lithuania

Jau nuo 1919 m. pradžios Lietuvoje veikė britų karinė misiją. 1920 m. joje randam ir vieną įdomią asmenybę, Australijos lietuvį Anthony Minkshlin (pavardė dar buvo rašoma Minkslin ar Minkshtin).  Gimęs Vilniuje 1892 m., jis lankė Vilniaus ir Liepojos (Latvijoje) mokyklas ir 1907m būdamas penkiolikmetis išvyko į Sidnėjų. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Australijos kariuomenėje Egipte ir Prancūzijoje, 1919 m. dalyvavo kaip vertėjas britų kariuomenės ekspedicijoje į šiaurinę Rusiją (kovos vyko Archangelsko srity), tų metų gale grįžo į Liepoją aplankyti tėvus. 1920 m. ėjo vertėjo pareigas britų karinėje misijoje Kaune. Įšgyvenęs penkius pavojingus karo metus Europoje Anthony Minkshlin grįžo į Sidnėjų, čia mirė 1983 m. sulaukęs garbaus 92 metų amžiaus.

Paul Ephriam Zundolovich: kapelionas kariniuose laivuose, kursuojančiuose tarp Australijos ir Europos

Lietuvos žydas – katalikų kunigas Australijoje. Tai įdomi asmenybė, palikusi žymius pėdsakus Australijoje, apie kurią yra nemažai žinių australų šaltiniuose.

Gimęs Mosėdyje, Zundolovich (gal Zundelevich) perėjo į krikščionybę, studijavo teologiją Romoje. Baigęs mokslus jis ten ir buvo įšventintas į kunigus. 1892 m. jaunas (26 metų amžiaus) kunigas misionierius atvyko į Australiją ir tuojau buvo išsiustas į Australijos dykumą – Broken Hill miestelį. Sekė 20 metų pionieriško kunigavimo sunkiomis sąlygomis tolimuose New South Wales šiaurės vakaruose, Wilcannia ir White Cliffs apylinkėse.

Pirmojo pasaulinio karo metu jis tarnavo kaip kapelionas kariniuose laivuose, kursuojančiuose tarp Australijos ir Europos.   Nuo 1917 m. iki mirties 1935 m. jis buvo Moama (prie Murray upės) parapijos kunigas.

Daugiau žinių apie kuniga Povilą rasite žiniaraštyje Early Lithuanians in Australia:

Teresė Petravičiūtė – Gasiūnienė: The Heart and Soul of the Adelaide Lithuanian Catholic Women’s Society

Teresė had a strong faith and was an even stronger woman.

She was born in Kybartai, located close to Vilkaviškis and on the border of Kaliningrad.  She was only 20 when she left Lithuania and made her way to Germany with her aunt and her family.  In Germany she met and married Lithuanian Petras Gasiūnas. Her aunt’s family migrated to America and Petras and Teresė migrated to Australia. Teresė had a brother and two nephews who came to Australia, settling in Melbourne.

Teresė and Petras travelled on the Oxfordshire, arriving on 25 May 1949.  In Adelaide she worked her two-year contract in childcare. Later she worked for many years at Amscol (Adelaide Milk Supply Co-Operative Limited). Amscol was an extensive business producing bottled milk, ice cream, cream, cheese and butter. Teresė later worked at a belt-making factory; Petras worked at Kelvinator, manufacturer of white goods. The couple built a house in Woodville Gardens like many other Lithuanians at that time. Land was affordable and available and located close to the factories in which many of them worked.

Teresė was heavily involved in the Adelaide Lithuanian Catholic Women’s Society (Adelaidės Lietuvių Katalikių Moterų Draugija). It would be a rare occasion to go to church and not see her busy, cooking, cleaning or organising.  After Mass on Sundays, for many years, she would be busy with church work, preparing, cooking and serving lunch. Teresė was a wonderful organiser. She knew what had to be done and went out and did it. Her work was exemplary.

Teresė had a beautiful voice and was part of the chapel choir for a short time. She found performing stressful and so her involvement was short-lived.

After Lithuania’s restoration of Independence, Petras and Teresė travelled to Lithuania to be reunited with family and friends.

Teresė and Petras had no children, but life was busy and full with their involvement in the Lithuanian community. Teresė was 90 when she passed away. Petras passed away four years later in 2018.

The Legacy of Dr. Bernard Lown: Cardiologist, Inventor, Nobel Peace Prize Laureate, and Son of Lithuania

The Dedication of the Bernard Lown Peace Bridge (October 17, 2008, Dr. Bernard Lown – first on the right)

Dr. Bernard Lown was an internationally renowned American doctor of Lithuanian Jewish origin, cardiologist, inventor of the defibrillator, Nobel Peace Prize laureate.

Bernard Lown (birth name Boruch Lac) was born on 7 June 1921 in Utena. His parents were Nison and Bela Lac. One of his grandfathers was a rabbi. He lived and attended school in Utena until he was 14, and then emigrated to the USA in 1935 with his Jewish family to avoid Nazi persecution.

As a student at the University of Maine, he graduated summa cum laude in spite of the antisemitic academic policies prevalent at the time. Dr. Lown continued his education studying cardiology at Johns Hopkins Medical School, where he was also a well-known activist and in 1945, he earned the MD degree. In 1946, Dr. Bernard Lown married Louise Lown, and together they had three children: Anne, Fredric and Naomi.

Dr. Lown’s sense of moral urgency to remedy the world’s wrongs continued to influenced his work as a cardiologist. His initial research focused on understanding the causes of sudden cardiac death. Many of his ideas were initially met with hostility and considered radical, yet his published works were later heralded as medical breakthroughs.

In 1962, Dr Lown co-invented the direct current defibrillator, a device to restore a normal heartbeat, resuscitating patients from cardiac death. The device helped make open-heart surgery possible.

In 1980, he co-founded the group International Physicians for the Prevention of Nuclear War (IPPNW) in Geneva (Switzerland), uniting 150,000 doctors from 40 countries. The organisation won the Nobel Peace Prize in 1985.

Bernard Lown was a co-founder and head of Physicians for Social Responsibility (1961–1973) as well as an active participant in the Committee of Responsibility for War Injured Vietnamese Children (COR). The Lown Cardiovascular Research Foundation was founded in 1973, and continues to operate today in Brookline (Massachusetts, USA) as the Lown Institute.

Dr Lown authored or co-authored more than 400 articles in scientific publications, and received the Gandhi Peace Award, awards from the American Heart Association and UNESCO, and others.

After going to the USA in 1935, Bernard Lown visited Lithuania twice during the Soviet occupation, in 1969 and 1973. On both trips, he and his wife visited Utena, and during the 1969 trip he delivered a lecture at the Kaunas Institute of Medicine (the present-day Lithuanian University of Health Sciences).
In 2002, Bernard Lown was awarded the Cross of Commander of the Order of the Lithuanian Grand Duke Gediminas. In 2018, he was made an honorary citizen of Utena, his birthplace.

Bernard Lown died in Massachusetts in 2021, on 16 February, a day meaningful to Lithuania, at age of 99.


Vytautas Lazdauskas: He Always Felt Like He Was at Heart Lithuanian

Vytautas was born in Marijampole and attended Marijampole‘s Rygiskiu Jono Gymnasium.  After leaving school, Vytautas was a teacher of maths and science.   He entered the newly-established  national university in Kaunas as an undergraduate in the Autumn Semester of 1926 in the Faculty of Mathematics and Natural Sciences.  He was later employed by a Lithuanian Sugar company and worked his way from up from assistant chemist to Chief Engineer.  He left Lithuania in July 1944, with his sister and nephew.   Vytautas worked in numerous places around Germany and spent time in the Göttingen Displaced Persons’ Camp.  In 1948, he was accepted by Australia as a migrant.

It was less than a month after arriving in Australia that Vytautas was assigned to work as a labourer at the Storey’s Creek Tin Mining Co in Tasmania. When he left Storeys Creek in November 1949, Vytautas received a good testimonial from the Mine Manager. By then, he had begun searching for a job as a chemist in industry. He lived at several places in Launceston during these years. It was in September of that year that he received notice that he was entitled to remain in Australia indefinitely. He married an Australian woman, Jessie, in the Methodist Church.

He worked as a Chemical analyst with very little change to his responsibilities. For communication with colleagues and reporting results he clearly needed to be capable in English, by now his fourth language.  He was very diligent in his work and was fortunate to be able to work in his profession for the remainder of his career.

Vytautas was a fine chess player; he had played for Tasmania in inter-State competitions. Vytautas  didn’t vote; his view was that he was at heart Lithuanian, and to take out Australian citizenship would be to deny his country and his heritage.

He and Jessie never had children. Vytautas died in 1980 and is buried in Launceston, Tasmania.

The Remarkable Journey of Father Albinas Spurgis: Ministering to Adelaide’s Lithuanian Community

Father Albinas Spurgis was a Catholic priest sent to Australia to minister to the Adelaide Lithuanians.  He was born on September 6, 1907, in Panevėžys. He attended the Ukmergė school and later the Seminary in Kaunas. He was ordained a priest on June 23, 1932. From 1932, he spent two years at St. Peter and Paul’s church in Panevėžys and three years in Panevėžys Cathedral.  From July 1938, he was at the Gelažių parish and Šimonys. On December 12, 1943, he assumed the office of the Dean of Kupiškis.

He left Lithuania in 1944 and made his way to Germany, Oberfalce in Bavaria in the town of Weiden, where he assisted the church. He established a Lithuania camp where he served as the chaplain and Weiden Lithuanian school director.

He emigrated to the USA in 1949 and lived in Cleveland in St. Joseph’s church for the next four years. In 1953, he left for Rome and entered the Marian congregation, where he remained for two years. He returned to Chicago and engaged in pastoral work and traveled to Lithuanian congregations. In 1958, he was appointed to the Marian newspaper Draugas.

In 1969, he arrived in Adelaide and became the second Catholic priest for the Adelaide Lithuanian chapel of St. Casimir’s. He arrived on 27 November to a community meal with 60 parish members present. During the evening Father Spurgis told those present that he had heard alot about the Adelaide community in Chicago, mainly from the President of the World Lithuanian Society, Juozas Bačiunas and Bishop V. Brizgys.

Father Spurgis died on October 7, 1985, in Adelaide.

Regina Louise Petrauskaitė-Bay: An Exceptional Woman’s Dedication to the Adelaide Lithuanian Community

Born in Tauragė, Regina was 13 when WWII began.  During the Russian occupation of Lithuania, Regina witnessed her parents and neighbours shot by Russian army soldiers. Regina was forcibly conscripted into the German Army to dig trenches. Living close to the Lithuanian border, Regina learnt several languages: Lithuanian, Russian and Polish. She learnt German during the war and English when she came to Australia.

After spending several years as a refugee in the Kassel Displaced Persons camp in Germany, she migrated to Australia on the ship, Goya. When Regina worked at the Adelaide Railway Station cafeteria, she quickly became the manager. She later worked at the Government Printing Office near Parliament House in North Terrace during her early years in Adelaide.

She married Andrius Bajorūnas, who had also been living in Kassel. When Andrius could resume work in his profession as a pharmacist, they changed their surname to Bay to make it easier for Australians to pronounce.

Regina was active in the Adelaide Lithuanian community and became the President of the Adelaide Lithuanian Women’s Committee (Adelaidės Lietuvių Moterų Sekcija) after being a member for a few years.

Among many activities, these women provided morning tea for those who attended Saturday Lithuanian School and prepared Christmas Eve dinner (Kūčios) at Lithuanian House. Popular events included the fashion parades that began in the early 1960s and the annual Kartūnų Balius or Cotton Ball, a fancy-dress event held in late spring, typically in September or October. Prizes were awarded for the best-dressed attendees, and a lot of effort went into creating the prettiest cotton evening dresses.

Regina was an excellent cook, leading Moterų Sekcija (Women’s Committee) for 17 years, working extremely hard throughout. After a day’s food preparation, Regina would drive home those women who had come by bus in the morning.

In preparation for a big event, she would go to the market at the crack of dawn for provisions.  She got to know the smallgoods wholesalers in the area and as a regular customer, got good deals on behalf of the community.

Regina loved animals and fishing. She would regularly go fishing at Bowhill on the Murray River.  At one time Regina even taught her budgie to speak Lithuanian, English and German.

Regina’s commitment to the Adelaide Lithuanian community was exceptional.  Her love of Lithuania and passion for traditions which she worked so hard to maintain in the Adelaide community, were evident to all who knew her.

Katre’s Tale: A Life of Loss, Survival, and Unbreakable Bonds

Katre, as she was known, was born on the 23rd of February 1904 to Martin and Marike Genuth. She grew up with sisters, Elze and Marie and brother Vilius.  She married Martin Srugys and had a son, Gerhard Johannes. Sadly, Gerhard died of scarlet fever when he was 12. Later, Martin also passed away, and Elze remarried an older man. They had a small business making cheese in Šilute. He passed away in 1943.

At the end of World War II, Katre made her way to Germany and was reunited with her sister and her family. She lived with them in Displaced Persons camps around Germany. She travelled to Australia with her sister, brother-in-law, two nephews and two nieces. In Adelaide, Katre found employment as a cleaner at the Memorial Hospital. At first, she lived in the hospital basement apartment. Katre never learnt English fluently and her life in Australia, revolved around her family. She looked after her grandniece and nephew when they were young. She worked as a cleaner in a hospital until retirement.

Her nephew took care of her, bought her a house, where she lived until moving to a nursing home. She passed away in 1986.

Albinas: From Žemaitija to Australia – A Life of Dedication and Community Leadership

Albinas was born not far from Sėda in northern Žemaitija, where he had a brother and sister. He first joined the scouts in 1930, at the age of 12, an interest that he retained throughout his life. Albinas attended high school in Mažeikiai, but finished high school at the Vytautas Didysis Sports Institute in Klaipėda. He studied journalism at the Vytautas Didysis University. He helped produce the periodicals, Žemaičių prietelius, XX amžius, Panevežio garsas, Karys, Trimitas. In 1943 – 1944 he helped produce the underground newsletter, Žemaičių trimitas. For two years he was also in the Lithuanian Air Force. During the soviet occupation Albinas worked on the railways.

In August 1944, he fled the Russian front and escaped to Germany. He found himself in the Montomery camp in Dorverdene camp and later Seedorf, the British zone. It was in a Seedorf Displaced Persons camp that he met Ruta Pociute whom he later married. In the camp he kept active, being involved in the choir, attending classes, and participating in the publication of a cultural and literary newspaper called “Aušros belaukiant”.  He was also actively engaged in the scout movement and assisted with the scout newsletter “Būdėk”, a special four-page newsletter inserted in Aušros belaukiant”. He later moved to Rotenburg camp in 1947. At Rotenburg, he assisted in the publication of a daily newspaper, Mūsų Žinios (Our news) Žemutine Saksonija.  From 1947 to 1948, he worked on the community papers of Lietuvių žodis, Mintis, Teviškės garsas.

On the February 1949 they left Naples on the boat Nea Hellas for Australia. As Albinas had two year government work requirement, he spent about a year planting pine trees and later working in Housing Trust building homes. The skills he learnt on the job allowed him to build his own home in Warragul.  When the Australian government withdrew funds from the Housing Trust, they sold their house and moved to Melbourne. Albinas gained employment as a printer.

They became heavily involved in the Lithuanian community, with Albinas in the scouts, and he even became the president of the Australian Lithuanian and regional director of the Lithuanian Scout Association. Albinas was the President of the Melbourne Lithuanian Club for eight years, and in 1980, he was elected to the Australian Lithuanian community as President.

After retiring, Albinas and Ruta moved to Adelaide, where Ruta had family. In 1997 Albinas and Ruta celebrate their 50th wedding anniversary together. Family and friends gathered at Lithuanian House in Norwood for a lunch.

Albinas died in 1999, the funeral mass was held in the Adelaide Lithuanian chapel.

Journey of Hope: Elena and Linas Odyssey from Bumbliai to Australia

The Šutas family lived for generations in the village of Bumbliai, where Elena was born. The Šutas family was one of the largest in the village, consisting of four boys and one girl.

Elena loved dances and dancing. Dances were a great place to meet people and it was here that Elena met Linas Pimpė, who would later become her husband.  As it turned out, Linas wasn’t much of a dancer. After leaving the Army, Linas enlisted in the Tarnyba Pasienyje (Police Border Guard). As there were six children in Linas’ family and the farm would not be able to support them all, Linas chose a career in the police force. He moved to Kaunas where he became a Police Officer.

As Linas was a policeman they knew they would be at risk of being deported during WWII. For this reason, Linas, Elena and by then little Rutele, left Lithuania on foot.

In Germany, they stayed in the Displaced Persons camps, with other Russian, Poles, Latvians, Estonians and Yugoslavs also seeking refuge. The first camp they stayed in was in eastern Germany, but fear of the approaching front caused them to move again. From here they made their way to Celle in Germany, walking about 5km a day. At night they would approach homesteads and ask to sleep in the outbuildings on straw. Once they were fortunate and were welcomed into a house and offered a double bed for the night. The German homeowner, washed Elena’s feet, tended her blistered feet and covered them with ointment after which she bandaged them. They walked barefoot and unable to stop even though their feet were bloodied and blistered.

Rūta contracted diphtheria in Röbel, Germany. They took her to the doctor and she was given some medicine for a cough. There was no improvement, by this time they were living in a barn in the middle of a cold winter. Elena begged Linas to get a doctor. The next morning, they rode on the milk delivery cart to get to the doctor in the village, but it was too late. Rūta died in Elena’s arms before they arrived.

On January 6th, 1946, Linas and Elenas’ second child was born in Huntlosen British DP Hospital. They were both living in the Dinklage DP camp, 50 kilometres away. The girl was named after the child they just lost.

Four and a half years were spent in various camps around Germany. Knowing they couldn’t return to Lithuania; they didn’t have a preference for a country to migrate to. Countries offering to take refugees included England, who only wanted single women, Canada would accept couples with no children. USA allowed refugees in if they had relatives in the US, which unfortunately they did not. Australia was the first to offer refuge to families. Australia it was.

Elena with two small children, Rūta, then aged three and Gintaras 21 months old were transported by truck to Genoa, Italy and boarded the ship, Protea. The Protea, an old Italian cargo ship converted into a passenger ship. The date set for departure was the 11 February 1949. Linas had left for Australia six months before. The journey took 35 days, arriving in Fremantle on the 18 March 1949.

Linas arrived in Australia and was transferred to the Bathurst Migrant Camp an ex-Army Camp. There were several Migrant camps set up by the Australian Government to house new migrants before they were allotted their place for their two-year contract. Linas worked at the Bathurst camp until January 1950.  His first job in Australia was to assist new migrants to settle in the camp. Here he worked 6 days a week for a year, he was required to reside there where food and bedding was provided for him. Linas had heard there was accommodation available in Adelaide. The accommodation being a caravan. He asked and was granted a transfer to Adelaide. Elena and the children went first.

Linas began working in a car factory and Elena found work in sewing clothes. They saved and borrowed money to buy a block of land. At first, they lived on the block in a caravan. The caravan was just an empty shell.  A wooden house was built halfway down the large ¼ acre block. This could be constructed quickly to provide a better home before building a brick house. Lithuanian friends would help them on Saturdays and in the evenings after work. In turn they would help each other build houses and in this way, families would have homes.

Linas and Elena lived in all their lives in this house. Their two children, married and had their own children. The children and grand children became involved in the Lithuanian community in Adelaide. Elena was able to visit Lithuania in 1977, and she met her brothers and their families.

Val Ramonis: skleidė žinias apie Lietuvą menkai ją pažįstantiems ir lietuviškai nekalbantiems lietuvių kilmės žmonėms užsienyje

Valentinas Ramonis gimė Kaune, 1938 m. kovo mėn. 21 d., tačiau 1944 m. kartu su šeima pasitraukė į Vokietiją ir keletą metų praleido pabėgėlių stovykloje Bambergo mieste.

1947 m. šeimai pavyko iš Vokietijos Hamburgo uosto išplaukti laivu į Venesuelą. Pasak Valentino, tuo metu daugiau nei 1000 lietuvių iš Vokietijos į Venesuelą vyko dvejais amerikiečių kariniais laivais – „U.S.S.  General S.D. Sturgis“ ir „U.S.S. General M.B. Stewart“ bei keliais lėktuvais.

Venesuelos sostinės Karakaso priemiestyje Alta Vista šeima įsigijo gabalėlį žemės, kurioje net devynerius metus statėsi namą – tiek pat metų, kiek šeima praleido ir pačioje Venesueloje. Čia, nors ir jausdamas kalbos barjerą, Valentinas baigė pradinę mokyklą ir gimnaziją, studijavo dailės institute ir baigė braižybos kursus. Dar mokydamasis gimnazijoje jis piešė šaržus, kuriuos sėkmingai pardavinėjo vietiniams laikraščiams ir žurnalams.

1958 m. šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje. Čia Valentinas pradėjo dirbti „Sears, Roebuck & Co.“ kompanijos reklamos skyriuje, o vakarais toliau lankė Čikagos Meno Institutą.

1961 m. vyras gavo šaukimą į Amerikos kariuomenę, kurioje tarnavo du metus. Tarnybos metu jam buvo suteikta Amerikos pilietybė ir pakeistas asmenvardis: Valentinas Ramonaitis tapo Val Ramonis.

Grįžęs iš tarnybos, Valentinas pradėjo dirbti su kino įžymybe, aktoriumi Vincent Price. Šis puikiai išmanė apie meną, tad „Sears, Roebuck & Co.“ kompanija pasamdė jį tam, kad supirkinėtų dailininkų darbus iš viso pasaulio, kuriuos kompanija norėjo pardavinėti JAV. Valentinas turėdavo juos kataloguoti, aprašyti ir organizuoti šių darbų parodas įvairiuose JAV miestuose.  

Tuo metu Valentinas ir su savo paties dailės darbais ėmė dalyvauti įvairiose parodose. Jis įsteigė jaunųjų lietuvių dailininkų grupę „Dailė“ ir kelis metus jai vadovavo, o 1966 m. Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongreso metu Čikagoje jis surengė jaunųjų dailininkų parodą.

Netrukus Čikagos priemiestyje Valentino iniciatyva buvo atidaryta meno galerija. Šią uždarius, kitame Čikagos priemiestyje atidaryta dar didesnė, vėliau – ir antroji. Tačiau pablogėjusi Amerikos ekonominė padėtis ir menka meno kūrinių paklausa lėmė tai, kad galerijos buvo uždarytos.

1969 m. vyras vedė Lilę Steikūnaitę, su kuria santuokoje nugyveno 53 metus. Lilė mirė 2022 m.

1986 m. JAV lietuvių visuomenės veikėjas, verslininkas Stanley Balzekas pakvietė Valentiną būti jo įkurto lietuvių kultūros muziejaus vykdomuoju direktoriumi. Eidamas šias pareigas Valentinas organizavo įvairias programas ir parodas.

Vis dėlto, 1994 m. Valentinas paliko muziejų ir pradėjo leisti anglišką žurnalą „Lithuanian Heritage“ apie Lietuvą, skirtą lietuvių kalbos nemokantiems lietuvių kilmės žmonėms. Valentinas rūpinosi šešiskart per metus leisto žurnalo straipsniais, fotografijomis ir maketavimu, pats veždavo į spaustuvę ir paštą. Jam taip pat labai padėjo žmona. Anot Valentino, vienu metu šis leidinys turėjo daugiau nei 3000 prenumeratorių ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje.

Po 20 metų, pablogėjus Valentino sveikatai, žurnalo leidybą jis patikėjo „Draugo“ laikraščiui. Šiuo metu „Lithuanian Heritage“ leidžiamas keturiskart per metus.

Anot Valentino, pirmąjį kartą į Lietuvą jis grįžo 1992 metais. Nuo tada gimtinėje jis lankydavosi kasmet, o rinkdamas medžiagą savo žurnalui, išmaišė visą kraštą.

Šiuo metu Valentinas gyvena pietvakariniame Čikagos priemiestyje Lemonte. Jis turi dukrą ir du anūkus, o draugiją jam palaiko ir katinas.

Robert Lee Zemeckis: Academy Award for best director for the film ‘Forrest Gump’ winner is of Lithuanian descent

Robert Zemeckis „The Walk“ at Opening Ceremony of the 28th Tokyo International Film Festival

Robert Lee Zemeckis (born May, 1, 1952, Chicago, Illinois, U.S.) is American film director, producer and screenwriter.

Zemeckis was born in Chicago, Illinois to a Lithuanian American father and Italian American mother and was raised in a working-class Roman Catholic family. As a child, he loved television and was fascinated by his parents’ 8 mm film home movie camera. So, later Zemeckis studied filmmaking at the University of Southern California. However, even before Zemeckis graduated, his work caught the eye of American director Steven Spielberg, who produced Zemeckis and his friends Robert Gale’s first full-length film called ‘I Wanna Hold Your Hand’.

Robert Lee Zemeckis rose to fame in the 1990s with his trilogy of films ‘Back to the future’ and won an Academy Award for the Best Director for ‘Forest Gump’ in 1995.

Film director has visited Lithuania in 2013.


Vito Paulekas: The Vibrant Trailblazer of the Southern California „Freak Scene“

Vito Paulekas at a street festival in Los Angeles

Vitautus Alphonsus „Vito“ Paulekas (20 May 1913 – 25 October 1992), an American artist of Lithuanian descent whose vibrant presence shaped the Southern California „freak scene“ of the 1960s.

His magnetic personality and avant-garde spirit drew a community of like-minded artists, musicians, and free spirits around him. It was during this transformative era that Vito’s unique artistic vision and magnetic presence left an indelible mark on the cultural landscape.

Vito Paulekas’s influence extended far beyond the boundaries of his immediate circle. His magnetism and free-spirited approach to life attracted the attention of musicians such as The Byrds, Love, and the legendary Frank Zappa. These artists were captivated by Vito’s ethos and incorporated his bohemian sensibilities into their own music, further fueling the cultural revolution of the time.

Beyond his influence on the music scene, Vito Paulekas embodied the essence of artistic expression in all its forms. His daring performances, often accompanied by his eclectic dance troupe, pushed the boundaries of conventional art, captivating audiences with their free-flowing energy and uninhibited creativity. Vito’s uninhibited spirit and willingness to challenge societal norms served as an inspiration for countless individuals seeking an alternative path to self-expression.


Judith Vaitukaitis: biochemist whose contributions have transformed the lives of countless women

Judith Vaitukaitis

Judith Vaitukaitis, born in 1940 in Hartford, Connecticut, USA, was a biochemist of Lithuanian heritage who made significant contributions to reproductive endocrinology, particularly through her groundbreaking research on hCG, the hormone associated with pregnancy and certain types of cancer, and her development of an accurate method for measuring hCG levels, which revolutionized home pregnancy testing.

Judith’s research focused on the hormone hCG (human chorionic gonadotropin), secreted during pregnancy and certain types of cancer. With determination and expertise, she developed a method to measure hCG accurately, revolutionizing the field of reproductive endocrinology.

Thanks to Judith’s groundbreaking discovery, home pregnancy tests became a reality, offering women a convenient and private way to confirm pregnancies. Her method also aided in diagnosing and treating various forms of cancer, improving patient care and outcomes.

Despite her remarkable achievements, Judith did not seek personal gain. She selflessly shared her findings with the scientific community, empowering others to advance their research and make a difference in people’s lives.

Let us express our gratitude to Judith Vaitukaitis for her incredible contributions to science and women’s health. Her legacy continues to impact countless lives, and she serves as an inspiration to aspiring scientists around the world.


Viktorija Černičenko: Pamatyti ir pajusti gyvenimo grožį

Su Viktorija Černičenko esame pažįstamos jau daugiau nei dešimt metų – susipažinome šeštadieniais dirbdamos Čikagos lituanistinėje mokykloje, ne vieną vasarą kartu stovyklavome ,,Dainavoje“, o dabar  karts nuo karto susitinkame lietuviškuose renginiuose ar draugų suėjimuose. Kiek pažįstu Viktoriją, ji nuolat sukasi ten, kur vyksta kas nors įdomaus, nekasdieniško. Nuo 2017 m. spalio ji vadovauja Čiurlionio galerijai, įsikūrusiai Čikagoje, Jaunimo centre. Dabar ji rūpinasi abejingų nepaliekančio virtualios realybės filmo ,,Angelų takais”, sukurto pagal M. K. Čiurlionio magišką pasaulį, platinimu Amerikoje ir brandina dar ne vieną įdomų sumanymą, apie kurį, tikiuosi, išgirsim netrukus. Šiandien su Viktorija kalbamės ir apie šiuos, ir apie kitus jai reikšmingus dalykus.

Prašau papasakok apie save, savo šeimą, šaknis. 

Esu vienturtė iš Kauno. Gimiau ir augau Kalniečiuose. Mane augino Mama ir Močiutė. Dėl jųdviejų šiandien esu tokia, kokia esu. Mokiausi Vilniaus Pedagoginiame universitete, Istorijos fakultete. Lietuvoje mokytoja dirbau trumpai, Lukšos gimnazijoje Garliavoje, buvo nelengva. Per pirmą pamoką, kurią vedžiau abiturientams, vienas mokinys pakvietė į pasimatymą, tuo metu nežinojau, kaip geriau pasielgti.

Kada ir kaip atvykai į Ameriką? Kokia tavo migracijos istorija? 

Atvykau čia 2000 metais ,,pasitikti pasaulio pabaigos”. Istorija paprasta – laimėjau Žalią kortą loterijoje. Įdomi detalė, kad pati anketos net nepildžiau – ją man užpildė draugas, tuo metu gyvenęs JAV. Kad esu čia, kad viskas man atvykus buvo sukramtyta ir pateikta ant auksinės lėkštelės, esu dėkinga būtent jam.  Kai sužinojau, kad laimėjau, buvo daugiau baimės nei džiaugsmo. Bet buvau baigusi mokslus, konkretaus tolimesnio plano neturėjau, todėl viskas sustojo į savo vietas. Esu čia jau 23 metai ir dabar tuo labai džiaugiuosi.

Viktorija Černičenko su vyru

Kokie pirmi įspūdžiai, patirtys? Kas šioje šalyje patinka, kas tau nėra priimtina? 

Pirmiausia, tik atvykus, nustebino JAV panašumas į Tarybų Sąjungą. Dabar suprantu, kad būtent tai čia ir yra – skirtingų valstijų sąjunga. Šioje šalyje man patinka, kad žmonės geranoriški ir pasiruošę padėti, patinka, kad kiekvienas dirba savo srityje ir duoda uždirbti kitam, jei pats kažko nemoka ar nenori daryti. Patinka, kad gali gauti atsakymą net į kvailiausią klausimą ir tavęs už tai neteisia. Patinka, kad visi miesteliai turi viską, ko tau reikia, gali iš ten niekur ir neišvažiuoti, patinka, kad žmonės susitvarko savo aplinką ir namus. Patinka, kad nuo mažens vaikai mokomi savanorystės ir atjautos. Žinoma, yra čia ir trūkumų. Pagrindinis – šeimų bendravimo tradicijos. Šalis tokia didelė, kad vaikams išsikrausčius į kitą jos kraštą dėl mokslų, darbų ar draugų, su artimaisiais nesusitinkama metų metais. Kadangi augau labai artimai bendraudama su šeima ir giminėmis, tai mane baugina.   

Prieš keletą metų kartu dirbome Čikagos lituanistinėje mokykloje, papasakok, kaip atėjai ten, kaip sekėsi? 

Tuo metu darbas ČLM atrodė didžiulis pasiekimas. Radau skelbimą laikraštyje, nuvažiavau į interviu ir kai priėmė, be galo didžiavausi savimi. Mokiau šeštokus, ruošiau juos egzaminams. Užtruko, kol supratau, kad lietuvių kalbos ir istorijos mokymas čia ir Lietuvoje yra du visiškai skirtingi dalykai. Čia viskas daugiau apie jausmą, tradicijas, lietuvybę, pagarbą papročiams ir tautai.  Kadangi tuo metu savo vaikų dar neturėjau, tam atidaviau visą širdį.  

Ką pasakytum tėvams, kurie sako, kad jų vaikams nereikia eiti į lituanistinę mokyklą, nes jie namuose pakankamai išmoksta kalbėti lietuviškai? 

Gėda prisipažinti, bet dabar esu viena iš tų tėvų. Dėl taip susiklosčiusių aplinkybių mano vaikai dabar neina į jokią lituanistinę mokyklą.

Čia sukūrei šeimą, kartu su Andrium auginate tris vaikus. Kiek juose stiprus lietuvybės genas, kaip sekasi jį stiprinti? 

Andrius yra gimęs Ukrainoje, mano močiutė – Lenkijoje, senelis – Rusijoje, taigi mūsų šeimos genai gerokai ,,praskiesti”. Vaikai kalba lietuviškai, dažniausiai vasaras leidžiame Lietuvoje, laikomės lietuviškų papročių, tačiau labai džiaugčiausi, jei jie mokėtų ir kitų šalių kalbas bei žinotų jų tradicijas.

Anksčiau su tavim esame kalbėję, kad savo vaikus mokai namuose – kaip sekasi, ar nėra sunku, kodėl pasirinkote tokį mokymą?

Taip, kai gimė sūnus, labai daug laiko praleidau gilindamasi į namų ar lauko mokymą. Pažįstu daug šeimų, kurios pasirinko tokį kelią. Slapta joms pavydžiu, kad išdrįso. Mūsų vaikai eina į tradicines mokyklas ir atrodo, jog yra tuo patenkinti.

Prieš keletą metų tapai Jaunimo centre veikiančios Čiurlionio meno galerijos direktore. Kaip susiklostė, kad tave pakvietė į šias pareigas? 

Kai dirbau Čikagos lituanistinėje mokykloje, daug laiko praleisdavau galerijoje padėdama tvarkytis, ruoštis parodoms, ieškoti naujų menininkų, dalyvaudavau, o kartais ir vesdavau parodų atidarymus. Tuometinei galerijos direktorei Laimai Apanavičienei nusprendus pasitraukti iš pareigų, labai natūralu atrodė stoti į jos vietą. Kol kas šia veikla labai džiaugiuosi, nors ir būna įvairiausių sunkumų. 

Viktorija (trečia iš dešinės) su Jaunimo centro tarybos nariais

Papasakok apie savo draugystę su menu – ar teko studijuoti, pačiai kurti? 

Kuriu visada, kiekviename žingsnyje, kiekvieną dieną. Esu išbandžiusi daug įvairių meno rūšių: grafiką, keramiką, tapybą ant šilko ir drobės, batiką. Čikaga – puikus miestas meno mylėtojams. Kiekvienais metais aplankau tokias parodas kaip “Expo Chicago “, “SOFA”, “One of the Kind”. Mėgaujuosi menu. 

Kaip sekasi vadovauti galerijai? Turi bendraminčių, pagalbininkų? 

Taip, turiu daug bendraminčių, su kuriais aptariame Čiurlionio galerijos bendrą viziją ir idėjas ateičiai. Tačiau Amerikoje laikas yra labai brangus, todėl sunkiausia rasti galinčių ir norinčių savąjį laiką skirti neapmokamai altruistinei veiklai. Visi lekiame, bėgame, skubame, todėl labai norėčiau, kad Čiurlionio galerija taptų būtent ta vieta, kur pavyktų sustoti, suklusti, pamatyti ir pajusti gyvenimo grožį. 

Kokie ,,kalneliai” sunkiausiai įveikiami? Kas tave labiausiai ,,veža” šiame darbe? 

Man sunkiausia atimti laiką iš šeimos. Dažnai dėl to jaučiuosi kalta. Vaikai dar per maži, kad prisidėtų prie manosios veiklos.  O ,,veža” sutikti įdomūs žmonės, įvairios patirtys, gilios diskusijos. Gera, kai supranti, kad tavo veikla yra prasminga ir reikalinga. Žinoma, būna, kad galvoju, jog jau nebepatempiu, neturiu ką daugiau atiduoti. Bet tada vėl išlenda kažkas, kažkoks naujas projektas ar renginys, kas įstato atgal į vėžes ir pastumia į priekį. Tai irgi ,,veža”.

Be vadovavimo galerijai, ką dar veiki gyvenime? 

Auginu vaikus, dirbu teisme, vertėjauju ligoninių ir imigracinėse bylose. Vis daugiau ir daugiau laiko skiriu naujam virtualios realybės (VR) projektui ,,Angelų takais” pagal M. K. Čiurlionio kūrybą, kuris bando prasiskinti kelią į rinką Amerikoje. Siekiu, kad jis taptų mano pagrindine ir vienintele veikla. Tikiu, kad taip ir bus. 

Kokie tavo pomėgiai laisvalaikiu, jei tokio turi? 

Didžiausia mano aistra yra kelionės. Tik bėda, kad kuo daugiau apkeliauju, patiriu ir pamatau, tuo daugiau norisi dar ir dar. Tai paveldėjau iš Mamos. Ji visada keliavo, mane kartu vežėsi ir iki šiol keliauja bei tuo mėgaujasi. Abi visada džiaugiamės, kai tai daryti galime kartu. 

Kokiomis spalvomis pieši savo ir savo šeimos ateitį? 

Žinoma, tik šviesiomis. Tikiu, kad su vyru darome viską, jog mūsų ir mūsų vaikų ateitis būtų kuo geriausia. Nors kartais per lėkimą ir skubėjimą pritrūksta laiko pasikalbėti ar dėmesį parodyti vieni kitiems, tačiau tikiu, kad viskas bus gerai. Tikiu, kad esame pakankamai protingi ir mylintys, jog galėtume įveikti visas kliūtis.

Ar aplankot Lietuvą? Kaip jautiesi ten, kas labiausiai riša tave su gimtine? 

Taip, Lietuvą aplankom gana dažnai. Mums ten labai gera. Keliaujam, bendraujam, tyrinėjam, mokomės. Jei ne mes ten, tai vieni ar kiti tėvai čia atskrenda. Tai ir riša labiausiai. Mūsų abiejų tėvai gyvena Lietuvoje – kol jie ten, keliausim ir mes, ir vaikai. Po to nežinia, kaip bus…

Ar buvo kada minčių grįžti ten gyventi? 

Žinoma. Ypatingai, kai gimė vaikai. Atrodė, tiek daug iš jų gyvenimo atimame – senelius. Ir atvirkščiai – tiek daug atimame iš visų keturių senelių. Kadangi, kai aš augau, visada šalia buvo Močiutė, niekaip negalėjau susitaikyti su tuo, kad mūsų vaikai to neturės. Dažnai apsvarstome galimybę gyventi kažkur Europoje, arčiau Lietuvos. Norisi vaikams parodyti senųjų kultūrų vertę, tradicijas, įvairovę, tačiau tam ryžtis labai sunku. Ir, atrodo, kuo toliau, tuo sunkiau.

 Ar galėtum pasidalinti savo svajonėmis, troškimais, planais? 

Artimiausiuose planuose – Dariaus Žalnieriaus paroda (NE)Žmonės Čiurlionio galerijoje, po to – Jaunimo centro piknikas, po to – Verslo forumas Čikagoje, po to – ,,Angelų takais” naujos rodymo vietos atidarymas Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, po to – Alatėjos stovykla ,,Dainavoje”, po to – Dariaus ir Girėno skrydžio metinių iškilmingas minėjimas ir interaktyvios parodos atidarymas, po to – ,,Angelų takais” “Burning Man“ festivalyje Nevadoje, po to… 

O jei trumpai, tai svajonė viena – kad visi būtume sveiki ir laimingi. Ačiū už klausimus, Loreta. 

Ačiū tau už pasikalbėjimą, linkiu, kad Tavo sumanymams būtų lemta sėkmingai išsipildyti, o Čiurlionio galerija taptų vieta, kur atėjusieji galėtų ne tik pamatyti, bet ir pajusti gyvenimo grožį.

Kalbino Loreta Timukienė

Asta Nenortienė: likimas keičia planus ir tiesia tiltus per vandenyną

Irena Valys

Kalbėdama apie savo emigracijos istoriją, Asta Nenortienė prisipažįsta, kad likimas smagiai pasijuokė iš jos, kadaise tikinusios, esą Amerikoje gyventi ji nenori, nors šią šalį arčiau pažinti būtų smagu. Tačiau šiuo metu Asta jau skaičiuoja 28 savo gyvenimo Amerikoje metus. 

Apie JAV lietuvių bendruomenės veiklą ir apie tai, iš kur atsiranda noras joje dalyvauti, apie patriotizmą, kartų skirtumus ir, žinoma, apie laimę kalbamės su Asta Nenortiene.

– Asta, kaip įsitraukėte į lietuvišką veiklą?

– Į Ameriką atvykau nemokėdama anglų kalbos, todėl iš pradžių mano galimybės buvo labai ribotos. Reikėjo skubiai mokytis kalbos, ieškoti darbo, pratintis prie kultūrų skirtumų. Buvo nelengva, nes slėgė artimųjų, draugų, darbo ir Lietuvos ilgesys. Todėl norėjosi bent truputį palengvinti savo būtį. Taigi, viena iš mano įsitraukimo į lietuvišką veiklą priežastis buvo šiek tiek savanaudiška. 

Žinoma, buvo ir kitokių priežasčių. Didelė mano gyvenimo dalis buvo susijusi su šokiais, todėl tuoj pat įsitraukiau į lietuvių tautinių šokių grupę „Berželis“. Buvau pakviesta į Hartfordo (Connecticut) apylinkės tarybą, joje dirbau virtinę metų. Organizavau, prisidėjau prie renginių organizavimo arba juos vedžiau. Netrukus man buvo patikėtos ir lietuviškos „Tėvynės garsų“ radijo valandėlės pranešėjos pareigos, taip pat įsitraukiau į Šv.Trejybės bažnyčios chorą bei skautų bendruomenę. 

,,Berželio“ 45-asis ir „Tėvynės garsų radijo“ 60-asis jubiliejus

– Nuo mažų darbų perėjote prie didesnių. Ar visuomeninė veikla reikalauja daugiau Jūsų laiko?

– Metams bėgant dalyvaujančiųjų lietuvių bendruomenės veikloje gretos retėja. Vyresnioji karta po truputį traukiasi, jų vaikai gyvenimus kuria jau kitur, o iš naujai atvykusiųjų atsiranda vis mažiau norinčiųjų lietuviškai veiklai aukoti savo laiką. Taigi, ja užsiimantiems tenka dėvėti vis „daugiau kepurių“ arba dirbti tuos pačius darbus daugelį metų. „Tėvynės garsų“ programoje darbuojuosi jau per 20 metų. Mane į ją įtraukė tuometinis jos vadovas šviesaus atminimo Alfonsas Dzikas. Ši valandėlė skamba eteryje nuo 1957 metų ir yra viena iš poros Amerikoje dar tebegyvuojančių radijo programų. „Berželio“ šokėjos karjera bėgant metams taip pat keitėsi. Kadangi Klaipėdoje įgijau choreografės/pedagogės specialybę, tuometinė grupės vadovė sviesaus atminimo Dalia Dzikienė paprašė būti jos padėjėja, o po keleto metų patikėjo man „Berželio“ vairą. Taip jau 15 metų vadovauju šiai grupei, gyvuojančiai 50 metų. 

Tenka ir bažnytiniame chore giedoti, nes dar bandome išlaikyti lietuviškas mišias. Kai mano vaikai tapo skautais, vis daugiau prisidėjau ir prie skautiškų darbų, kol pagaliau užsidirbau vyr. skautės kaklaraištį ir visa galva pasinėriau į šią veiklą. 

Kalbant apie laiką, akivaizdu, kad man (kaip ir kitiems) jo dažnai trūksta, bet, manau, jei labai nori, galima jo rasti. Viskas priklauso nuo prioritetų. Kadangi lietuvybės išlaikymas man yra labai svarbus, tad laiko tam tiesiog privalau rasti.

,,Berželio“ šokių kolektyvas

– Jūsų dalyvavimo patirtis bendruomenės veikloje įspūdinga. Tačiau paatviraukite, kokios aplinkybės lėmė įsitraukimą į tikrai rimtą veiklą, nes čia, matyt, patriotizmo tikrai nepakaktų?

– Patriotizmas yra galingas variklis. Vis dėlto esama ir kitų aspektų. Man buvo lengviau įsitraukti į šią veiklą, nes nereikėjo ieškoti bendruomenės ar galimybių. Mano vyras užaugo šioje šalyje, tad visa jo šeima vienaip ar kitaip buvo ar tebėra įsitraukusi į lietuvių bendruomenės veiklą. Vyro seneliams teko trauktis iš okupuotos Lietuvos, bet Tėvynės ilgesys jų širdyse liko visiems laikams, tą meilę jie įskiepijo savo vaikams bei anūkams. Išlaikyti gimtąją kalbą, Lietuvos istoriją ir tradicijas jiems buvo labai svarbu. Taigi, patekau į aplinką, kurioje bendruomeninė veikla buvo savaime suprantamas dalykas. 

Man nuo vaikystės taip pat buvo skiepijama meilė savo šaliai. Užaugau okupuotoje Lietuvoje ir, būdama studentė, išgyvenau visus Nepriklausomybės siekio įvykius. Todėl tai visam laikui liks mano atmintyje ir širdyje. Noriu, kad ir mūsų vaikai tai žinotų bei brangintų. Visa tai ir yra didelė paskata dirbti, nes vaikai nesimoko iš mūsų kalbų, jie mokosi iš mūsų darbų ir pavyzdžio. 

– Iš kokio miesto atvykote, kokioje šeimoje augote ir ką veikėte Lietuvoje? 

– Gimiau ir užaugau Kaune. Šeimoje buvau vienas vaikas, bet giminė buvo gana didelė. Aukštojo mokslo diplomą įgijau dabartiniame Klaipėdos universitete. Vėliau šokių mokytoja dirbau Kaune, meninio profilio mokykloje „Anima“. 

Bažnyčios choras (Hartfordas)

– Koks buvo atvykimo į Ameriką tikslas?

– Tikslo čia atvykti neturėjau, bet, trumpai tariant, esu vadinamųjų trečiabangių meilės emigrantė.

Mokydamasi universitete šokau „Vėtrungės“ tautinių šokių kolektyve. 1992 metais buvome pakviesti į išeivijos lietuvių tautinių šokių šventę (Chicago). Tai buvo pirma tokia šventė, kurioje dalyvavo šokių grupė iš nepriklausomos Lietuvos, o man tai buvo pirmas apsilankymas JAV. Čia sutikau savo būsimą vyrą. Mūsų susitikimas buvo labai trumpas, todėl iš pradžių jį vertinau kaip malonų prisiminimą. Grįžusi į Lietuvą sakiau, kad būtų smagu kada nors dar kartą pamatyti šią šalį, bet gyventi Amerikoje tikrai nenorėčiau… Va taip likimas smagiai pajuokavo (Asta juokiasi). Ir tas trumpas mudviejų susitikimas išaugo į meilę, kuri nugalėjo atstumus ir vandenyną. Mano sprendimą daugiausia lėmė tai, kad mano vyras yra lietuvis (užaugęs JAV), ir Lietuva jam labai brangi. 

– Ko tikėjotės vykdama į Ameriką? Ar priartėjote prie svajonių?

– Tikėjausi sukurti šeimą, dirbti mėgstamą darbą, išlaikyti savo tautiškumą, rasti gerų draugų būrį ir turėti galimybę pakeliauti. 

Gyvenimas pateikė įvairių išbandymų ir pamokų, tačiau taip pat leido įgyvendinti ir kai kurias svajones. Laikui bėgant kai kurie norai ir darbai keitėsi, bet kartu atsirado ir naujos galimybės. Esu dėkinga Dievui, kad savo aplinkoje turiu daug mylimų žmonių, be to galiu nuolat tobulėti ir iš naujo save atrasti. 

– Ar tik daug dirbant galima pasiekti savo tikslų, ar būna ir kitaip?

– Taip, daug dirbant Amerikoje galima daug pasiekti, bet dažnai vien sunkaus darbo nepakanka. Kartais reikia atsirasti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku arba turėti naudingų pažinčių. Jos ypač praverčia kuriant savo verslą. Mūsų šeimai reikėjo nemažai paplušėti, kad jos tradicija taptų istorija ir verslu. Deja, ir sunkaus darbo neužteko, reikėjo ieškoti rėmėjų. 

Mūsų šeima pagal senovinį receptą gamina ir parduoda lietuvišką “Krupniką”, jis populiarus tarp lietuvių bei mėgstamas amerikiečių. Mano darbas taip pat priklausau nuo draugų ar klientų rekomendacijų, taigi tai – dar viena svarbi priežąstis būti mūsų bendruomenės dalimi.

Skautų Kaziuko mugė Hartforde

– Ar turite savo pomėgių, aistrų, ar sugebėjote jų įgyti? 

– Pomėgių turiu daug, nes mano sielą maitina kūryba. Mėgstu išbandyti įvairius rankdarbius, piešti, tapyti, skaityti, o didžiausia mano aistra yra keramika. Mano mama iki šiol linksmai prisimena, kaip aš, laukuose aptikusi molio, lipdiniais apstatydavau bobutės trobą (juokiasi). Pasitaikius progai, neatsisakau ir pakeliauti, nes nauja aplinka ir patirtis taip pat įkvepia kūrybai.

– Ar vyras neprieštarauja, kad daug laiko skiriate visuomeninei veiklai?

– Neprieštarauja, nes žino, kaip tai man svarbu. Beje, jis pats yra aktyvus lietuvių bendruomenės veikloje. Jis užaugo lankydamas lietuvišką šeštadieninę mokyklą, būdamas skautu ir šokdamas. Dabar jis daug dirba su skautų organizacija ir stengiasi, kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę įsitraukti į šią veiklą ir įgyti gyvenimui reikalingų įgūdžių bei geriau pažinti mūsų šalį, tradicijas ir kultūrą.

Skautiška Astos šeima

– Jei laiką būtų galima atsukti atgal, tikėtina, eitumėte tuo pačiu keliu? 

– Trumpas atsakymas būtų – taip. Žinoma, su dabartine  patirtimi kai ką galbūt padaryčiau geriau, bet nesigailiu padariusi būtent šiuos esminius pasirinkimus. Esu dėkinga likimui už visas, kartais ir sunkias, pamokas, kurios kaskart leido atrasti geresnę savęs versiją. 

Skirta JAV Lietuvių Bendruomenės projektui ,,Lietuvybės genas“

Rasa Varankaitė-McKean: Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Rasa Lietuvoje jau spėjo apsilankyti per 40 kartų

Rasa gimė ir užaugo Čikagoje, Jungtinėse Amerikos valstijose medicinos sesers ir inžinieriaus – emigrantų iš Lietuvos šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metu Rasos mama dirbo medicinos seserimi UNRRA (United Nations, Relief and Rehabilitation Administration) organizacijoje, o tėtis, pasak Rasos, taip nenorėjęs palikti savo žmonos vienos, kad toje pačioje organizacijoje pasiryžo dirbti greitosios medicinos pagalbos vairuotoju. Vėliau, traukiantis UNRRA, kartu pasitraukė ir Rasos tėvai. Jie buvo apgyvendinti Vokietijoje, Hanau mieste, vienoje iš šios organizacijos įsteigtų stovyklų, skirtų karo pabėgėliams, nebegalintiems grįžti į tėvynę dėl sovietų okupacijos. Iš čia Rasos tėvai galiausiai išvyko į JAV.

Pati Rasa dar būdama moksleivė lankė ir lituanistinę mokyklą bei priklausė skautų organizacijai. Vėliau įstojo į Čikagos universitetą ir jį baigusi siekė karjeros finansų srityje.

Prie Rasos lietuvybės išsaugojimo neabejotinai prisidėjo gausus būrys Lietuvoje pasilikusių ir vis dar tebegyvenančių giminaičių, su kuriais pirmą kartą moteris susitiko 1989 m. Praėjus keturiolikai metų po Nepriklausomybės atgavimo į gimtąjį kraštą sugrįžo ir jos tėvai. Nuo tada Rasa Lietuvoje jau spėjo apsilankyti per 40 kartų!
Šiuo metu garbaus amžiaus sulaukusi moteris gyvena Niujorke, tačiau turi namus ir Lietuvoje, todėl viltingai žiūrėdama į ateitį, tikisi vis daugiau laiko praleisti ir tėvų gimtajame krašte.

Aleksas Radžius: Partizanų atvaizduotojų būrelio įkūrėjas

Aleksas gimė Jonavoje Antrojo pasaulinio karo metu ir būdamas dar visai vaikas – vos šešerių, kartu su nuo sovietų bėgančiais tėvais ir jaunesniuoju broliu pasitraukė į Vakarus ir nuo 1950 m. gyvena Baltimorėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Alekso tėvai tikėjosi sovietų pralaimėjimo kare ir galimybės sugrįžti į namus, tad ir vaikus augino lietuvybės dvasia. Šie lankė lituanistinę mokyklą, lietuviškas pamaldas, priklausė skautų organizacijai ir važiuodavo į išeivijos vaikams organizuojamas stovyklas.

Galbūt todėl Aleksas visą likusį savo gyvenimą paskyrė minties apie lietuvybę sklaidai išeivijoje. Jis ne tik prisidėjo prie Lietuvių namų Baltimorėje remonto, bet ir 2005 m. įkūrė aktyviai veikiantį Partizanų atvaizduotojų būrelį, kurio tiksas – 1944-1953 m. lietuvių antisovietinio pasipriešinimo rekonstrukcija.

Anna Žulanova: svajoja, kad nors trumpam galėtų grįžti namo ir aplankyti artimuosius


Anna Žulanova, Vilniaus lietuvių namų  8 a kl. mokinė, kartu su tėvais į Lietuvą iš Ukrainos sostinės Kijevo atvyko 2016 metais, būdama aštuonerių, kai gimtinėje jau lankė mokyklą, turėjo susiformavusį draugų ratą, gerai pažinojo apylinkes, buvo savyje atradusi aistrą meninei gimnastikai ir net laimėjusi pirmąją vietą Ukrainos čempionate. Deja, visi šie išvardinti teigiami dalykai nesugebėjo persverti sukauptos baimės ir nuolatinės įtampos dėl ginkluoto konflikto Kijeve, prasidėjusio 2014 metais. Mokinei šis laikotarpis jos gyvenime buvo vienas sunkiausių, kadangi jai teko atsisveikinti su brangiausiais dalykais ir pradėti naują gyvenimo etapą nežinomybėje. „Kai tik atvažiavau į Lietuvą, buvo labai sunku: kita valstybė, nesuprantama kalba, nepažįstami žmonės‘‘, – savo patirtimi dalinosi Anna. Ji taip pat akcentavo, kad iš Lietuvos žmonių sulaukė pagalbos ir palaikymo, be kurio įsitvirtinimas naujoje vietoje galėjo būti dar sunkesnis. Anna pramoko lietuvių kalbą Vilniaus lietuvių namų mokyklos išlyginamojoje klasėje, kurioje susirinko mokiniai iš įvairių pasaulio valstybių, lydimi to paties siekio – išmokti kalbėti lietuviškai. Gyvendama Lietuvoje, mergina nepamiršo ir kitos reikšmingos savo gyvenimo dalies – meninės gimnastikos. Nepaisant to, kad Lietuvoje Anna susidūrė su stipriais konkurentais, ji jau pasiekė didelių laimėjimų – užėmė trečiąją vietą Lietuvos čempionate. Šiuo metu mokinė svajoja, kad jos gimtinėje įsivyrautų taika ir ji galėtų nors trumpam sugrįžti namo aplankyti artimųjų, draugų ir bičiulių.


Annos Žulanovos migracijos istoriją užrašė Vilniaus lietuvių namų IIIb G kl. mokinė Kamila Kolesnikaitė

Agnė: „Nuolat darydavome sąrašus „už“ ir „prieš“

Stop kadras / LRT laida „Širdyje lietuvis“

Agnė 15 metų gyveno Pietų Afrikos respublikoje. Iš šios šalies kilęs jos vyras. Tačiau, politinė situacija ten pasidarė labai sudėtinga, o pagrobimas vidury dienos tapo įprastu reiškiniu. Šeima tai įvertinusi nusprendė kraustytis į Lietuvą. „Nuolat darydavome sąrašus: už ir prieš“, – prisimena moteris.


Saulius Aleksandras Dzikas: Gimęs Amerikoje, gyvas lietuviška dvasia

Sauliaus šeima – visi šokėjai

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug kalbama apie emigraciją. Ankstesnės emigrantų bangos ir ypač karo emigrantų banga, į užsienį bėgusios dėl politinių priežasčių, turėjo labai stiprų tapatybės ir patriotizmo jausmą. Tokie buvo ir Sauliaus Aleksandro Dziko, lietuvių paprastai vadinamo Sauliumi Dziku, tėvai.

– Užsienyje gyvenantiems mūsų tautiečiams Lietuva – Tėvynė, kilmės šalis. Sauliau, papasakokite, kaip ir kokiomis sąlygomis jūs atradote Lietuvių Bendruomenę (LB)?

–Nuo pat mažens tėvai mane vesdavosi į lietuvišką Šv. Trejybės bažnyčią Hartforde. Juk gimiau ir augau Naujojoje Anglijoje (New England), Šiaurės Amerikoje. Vaikystėje lankiau šeštadieninę lietuvišką „Švyturio“ mokyklą, kurios direktorė buvo mano mama. Matyt, mano, tikro lietuvaičio, genuose buvo užkoduota ir tai, kad greitai įsitraukiau į Lietuvos Atlanto rajono skautų organizaciją Hartforde. Man patiko renginiai bei skautų stovyklos, tad pradėjęs nuo „Vilkiukų“ pasiekiau skautų „Vyčio“ laipsnį.

Vėliau, mokydamasis kolegijoje, įstojau į Connecticuto studentų ateitininkų gretas, su tėvais vasaras leidome Kennebunko (Maino valstijoje) Šv. Antano Pranciškonų vienuolyne. Studijavau centriniame Connecticuto valstijos universitete (University of Connecticut), kur įgijau bakalauro laipsnį. Nuo jaunystės laikų šokau Hartfordo lietuvių tautinių šokių kolektyve „Berželis“, kuriam ilgai vadovavo mano mama. Labai mėgau tautinių šokių šventes, jos tapo pagrindiniu mano jaunystės akcentu. Įsitraukiau į lietuvišką veiklą, o daugelis joje besisukančių lietuvaičių ar lietuviškas šaknis turinčių jaunuolių tapo draugais visam gyvenimui.

– Ką jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

–Tapatybės negalima sieti vien su kalba. Tai lemia suvokimą ir mąstymą, bendravimą su tą kalbą vartojančios bendruomenės kultūra. Manau, tam įtakos turėjo ir atkaklios tėvų pastangos. Gimiau JAV, bet lietuvių kalba ir kultūra man tebėra svarbi, jaučiu daug sentimentų savo tėvų ir senelių šaliai. Esu buvęs Lietuvoje su žmona Irene Skorupski ir dukromis. Dukroms patiko ir kai jau galėjo keliauti vienos, jos vėl ten lankėsi. Dukros ir dabar šoka tautinių šokių kolektyve „Berželis“ (po mamos mirties jam vadovauja šokėja A. Nenortienė), aktyviai dalyvauja lietuvių Atlanto skautų veikloje Hartforde. Mano tėvai ir seneliai buvo aktyvūs Hartfordo LB lyderiai, tad ir mūsų dukros iš jų perėmė meilę Tėvynei Lietuvai.

– Arčiau jus pažinau iš „Tėvynės garsų“ lietuviško radijo valandėlės, tad išsamiau papasakokite, kas jus sieja su šiuo radiju?

– Būtent kultūra labai dažnai tampa mus jungiančiu tiltu. „Tėvynės garsų“ radijo klausomasi iš kartos į kartą, tai tampa šeimos tradicija ir aš tam paskyriau savo, tautinio paveldo puoselėtojo, gyvenimo dalį. Dar studijuodamas kolegijoje, prisidėjau prie Hartfordo lietuvių bendruomenės tarybos, kuriai daugelį metų priklausė ir mano tėvas. Jau anuomet šiek tiek talkindavau tėvui kuriant lietuvišką „Tėvynės garsų“ radijo programą ir jai vadovauju iki šiol. Juk gyvenantieji toliau nuo Lietuvos trokšta girdėti lietuvišką žodį ir dainas, o radijo valandėlė tam puikiai pasitarnauja. Mano tėvas Alfonsas Dzikas (1938-2008) nuo 1963 metų vadovavo radijui, po jo mirties šią veiklą perėmė mano mama Dalia M. Dzikas (1940-2021).

Iš pradžių „Tėvynės garsų” valandėlę transliavo Hartfordo radijo stotis WPOP, nuo 1964 metų Merideno stotis WBMI, kuri vėliau buvo perkelta į Hartfordą ir pakeitė pavadinimą į WKSS. Nuo 1972-ųjų valandėlė buvo girdima per Newingtono radijo stotį WRYM, o nuo 1990 metų pavasario – per Hartfordo universiteto (The University of Hartford) stotį WWUH ir taip transliuojama iki šiol.

Beje, mano tėvas gimė Kaune po Antrojo pasaulinio karo, bet daugiau nei 40 metų gyveno Vakarų Hartforde. Jis baigė Polytechnic University in Brooklyn, University of Connecticut. Nuo devyniolikos metų dirbo pardavimų rinkodaros srityje Stanley Tools (New Britain), taip pat „Colt Firearms“ ir „Pratt & Whitney Aircraft“. Tėvas buvo JAV armijos veteranas, ilgametis Švč. Trejybės bažnyčios Hartforde atstovas ryšiams su Lietuvių bendruomene, LB narys, ėjo Hartfordo skyriaus pirmininko pareigas ir nacionaliniu lygmeniu  – viceprezidento. Jis buvo ir Lietuvos riterių tarybos narys. 2003-iųjų lapkritį tėvas pelnė JAV LB Kultūros Tarybos įsteigtą geriausio lietuviško radijo programos darbuotojo apdovanojimą. „Tėvynės garsų” radijas yra įregistruotas Connecticuto valstijoje kaip ne pelno organizacija.

Mama Dalia Minkūnaitė gimė Vilniuje, bet po Antrojo pasaulinio karo su šeima emigravo į JAV ir apsigyveno New York. Ten ji pasinėrė į LB veiklą. Jaunystėje mama šoko New York lietuvių tautinių šokių grupėje, kur atrado viso gyvenimo aistrą – lietuvių liaudies šokius. Ji baigė Hunter College (NYC) ir įgijo chemijos bakalauro laipsnį. Kai susituokė su tėvu, apsigyveno Connecticuto centre. Būdama aktyvi LB narė, ji tapo Hartfordo lietuvių šeštadieninės mokyklos „Švyturys“ mokytoja ir direktore, įkūrė ir dabar gyvuojantį lietuvių tautinių šokių kolektyvą „Berželis“ bei daugiau kaip 35 metus buvo jo vadovė. Daug metų vadovavo ir Lietuvių tautinių šokių institutui.

1981 metais buvo Hartforde vykusio Rytų pakrantės lietuvių tautinių šokių festivalio ir 1992-aisiais Čikagoje vykusio XIV lietuvių tautinių šokių festivalio meno vadovė. Aktyviai veikė Lietuvos katalikų „Ateitinikų“ federacijoje, „Tėvynės garsų“ radijuje, Lietuvos riterių moterų federacijoje ir Švč. Trejybės bažnyčios kavos klube. Mama daugiau nei 30 metų dirbo Vakarų Hartfordo viešojoje bibliotekoje, su draugais įkūrė savaitinį „Vaikščiojimo klubą“. 

Po mamos mirties radijo studiją teko kurti mūsų namuose, nes tėvai visą gyvenimą studiją turėjo savo namuose. Radijo laidas pagal grafiką man padeda vesti savanorės lietuvės. Per radiją ir internetu klausytojai girdi žinias iš Lietuvos bei lietuvių gyvenimo JAV, klausosi lietuviškos muzikos. Šis lietuviškas radijas (galbūt vienintelis Amerikoje) jau gyvuoja šešis dešimtmečius.

– Lietuvių bendruomenė, pilietiškumas, patriotizmas – kodėl tai svarbu tavo jau amerikietiškai šeimai?

– Ankstesnė emigrantų banga daug dėmesio skyrė Lietuvos laisvės bylai ir lietuvybei išlaikyti okupacijos laikotarpiu, nes ryšiai su Lietuva buvo ribojami. Šiandien svarbiau skatinti pasididžiavimą mūsų praeitimi, tautos tradicijomis ar bent siekti, kad galėtume didžiuotis šiandienos Lietuva, valstybe, kuri būtų patraukli sugrįžti ir gyventi. Tai ypač svarbu jaunoms šeimoms, norinčioms, kad jų vaikai pajustų tautos dvasią, suprastų lietuviškos kultūros tradicijas ir papročius, šoktų lietuviškus šokius, dainuotų lietuviškas dainas. Dainų ar šokių šventės, savaitgalio lietuviškų mokyklų lankymas tampa priemonėmis telktis į bendruomenę. Manau, kad svarbiausia – būti LB dalimi. Taip pat brangintinas susidomėjimas savo šaknimis bei pagarba šaliai, iš kurios yra kilusi šeima. Vis dėlto, manyčiau, kad svarbiausias yra bendruomeniškumo jausmas, žinojimas, kad priklausai bendruomenei, kurios narius vienija kultūra ir tradicijos, nepaisant skirtingų politinių pažiūrų, lietuvių kalbos įgūdžių ar interesų. 

Turime siekti, kad jauni žmonės neužmirštų laisvės kovotojų – Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvių, partizanų ir Sausio 13-ąją žuvusiųjų bei nukentėjusiųjų, žinotų, kodėl Lietuva yra laisva. Ypač svarbu nepamiršti, nuo ko turime saugoti laisvės kovų istoriją būtent šiuo neramiu laikotarpiu, kai ne vieną lietuvį aplanko nerimo mintys.

Dėkoju už nuoširdų pokalbį.

Kalbino Irena Valys

Interviu publikuotas laikraštyje „Draugas“ 03/25/23.

Skirta JAV Lietuvių Bendruomenės projektui ,,Lietuvybės genas“.

Irene ir Saulius Dzikai
Trys Dzikų šeimos kartos
„Berželis“ 2012 metais
Tautinių šokių kolektyvas „Berželis“ (1984 m.)

Eva Broksas: We Were Moving Around. No Homes, No Nothing

Eva Broksas was born in Lithuania to a Swedish father and a German mother. Her parents met in Germany, where her father had a good job. They got married six months later and settled in Lithuania, where Eva’s father worked on a big farm. Eva’s mother started having children, and they eventually had ten children.

When Eva was seven years old, the Germans and Russians went to war, and the Russians took all of the Germans in Siberia. Eva’s father was taken to Siberia, and the family had to flee to Germany. They were lucky to be able to stay in Germany, but Eva’s father died nine months after returning.

Eva and her siblings grew up in Germany and eventually crossed the border to buy land from her husband’s family, who were also from Germany. They became farmers and worked hard to build a life for themselves in Germany.

In 1952, when Eva was 45 years old, she and her family boarded the General Stuart ship in Bremerhaven and immigrated to the United States. They settled in Indiana and later moved to New York. Eva’s husband worked in a factory, and Eva worked as a seamstress.

Eva had two children, Arthur and Hilda, who are also interviewed as part of the Ellis Island Oral History Project. Despite the hardships and challenges she faced, Eva remained determined and worked hard to build a new life in the United States.

Listen to the audio recording of the interview:

Broliai Susmanai: Zambijos verslininkai iš Lietuvos

Harry Wulfsohn, Paramount chief Imwiko, Harry Susman, at Chief’s palace in Limulunga, Barotseland, 1945. ( Zion in Africa)

Europos žydai pirmą kartą atvyko į Zambiją XIX a. pabaigoje, kai ji dar buvo Jungtinės Karalystės kolonija ir vadinosi Šiaurės Rodezija. Daugelis apsigyveno tuometinėje sostinėje Livingstoune. XX a. 4 deš. pradžioje Šiaurės Rodezijoje jau gyveno šimtai žydų, o nacių atėjimas į valdžią Europoje atnešė naują žydų imigracijos bangą. Lietuvos žydai gausiai migravo pirmiausia į Pietų Afriką deimantų ir aukso karštligės metu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, tačiau kai kurie pionieriai išdrįso keliauti ir toliau, į Zambiją. 7 deš. pradžioje Šiaurės Rodezijoje gyveno apie 1000 žydų. Tačiau po Zambijos nepriklausomybės 1964 m. skaičius pradėjo mažėti, tai buvo dalis platesnio mąsto baltųjų išvykimo iš šalies. Dabar Zambijoje liko mažiau nei 50 žydų.  

Tarp įtakingiausių žydų imigrantų buvo ir broliai Susmanai, verslininkai iš Lietuvos. Broliai buvo mažos Livingstouno žydų bendruomenės lyderiai ir 1928 m. vadovavo pirmajai Šiaurės Rodezijoje sinagogos statybai. Pastatas tebestovi, tačiau šiais laikais naudojamas kaip krikščionių bažnyčia. Atsitiktinis stebėtojas niekada nesužinotų, kad tai kažkada buvo žydų garbinimo vieta, jei neryškus Dovydo žvaigždės kontūras, matomas virš pagrindinio įėjimo. 

Rietaviškiai Behras ir Taubė Susmanovitch augino penkis vaikus – vyriausias Hirsch Leib (g. 1876), antras sūnus Elias Jacob (g. 1880), jaunėlis Oskaras ir dvi seserys Debora Esther (Dora) ir Marcia. Šeima išgyveno iš pakelės užeigos kelyje į Memelį pajamų, kur, kaip sakoma, kartais pietaudavo ir patys Oginskiai. Elias, dar būdamas paaugliu, taip pat vertėsi smulkiąja prekyba, keliaudamas po Rietavo apylinkes ir prekiaudamas galanterija. Šie įgūdžiai jam pravertė ir tolimesniame gyvenime Afrikoje. 

Tėvas Behras buvo nerami siela, pasak šeimos legendos, jis buvo mažiausiai keturis kartus iškeliavęs iš Rietavo. Tačiau XIX a. 9 deš. kelionė į Ameriką jam nebuvo sėkminga. Behras buvo giliai tikintis žydas ortodoksas ir negalėjo susitaikyti su šiuolaikiniu pasauliu, pamatytu JAV. Grįžęs jis išvyko į Afriką, bet ten ilgai neužsibuvo. Parvykęs į Rietavą, paskatino vyresniuosius sūnus išbandyti laimę Pietų Afrikoje. Hirsch, kuriam tada buvo 20 metų, iškeliavo pirmas, o netrukus sekė ir šešiolikmetis Elias, jie išsilaipino Keiptaune 1896 m. ir prekiaudami galvijais pasiekė Johanesburgą. Iš ten jis keliavo į Bulavają, kur prekiavo imbieriniu alumi geležinkelio stotyje. Kaip dažnai atsitinka imigracijoje, Afrikoje pasikeitė šeimos narių vardai ir pavardės, Hirsch Leib tapo Harry, Elias Jacob – Elie, o pavardė sutrumpinta iki Susman. Pirma jų išmokta kalba buvo afrikaans, esanti šiek tiek artimesnė gimtajai jidiš, negu anglų. 

1901 m. laikomi brolių verslo pradžia, kai šie kirtę Zambezės upę pradėjo supirkinėti galvijus iš Barotselando karaliaus Levanikos. Prekyba galvijais tuo metu buvo intensyvi politinė veikla. Visuomenėje, kurioje didžioji dalis gyvulių priklausė karaliui, jo šeimai ir aristokratijai, galvijų nuosavybė buvo labai nevienoda, tad geri santykiai su karaliumi buvo būtini sėkmingai prekybai. Susmanai teigė užmezgę šiltus santykius su karaliumi. Po karaliaus Levanikos apsilankymo Edvardo VII karūnavime Londone, jie sukūrė ir padovanojo jam panašu į jam tenai patykusį mulų traukiamą vežimą. Susmanai mokėjo tapti naudingais, o karališkajai šeimai ypač patiko, kad jie nebuvo nei misionieriai, nei kolonijiniai administratoriai. 

Dažnai pastebima, kad imigrantų etninės bendruomenės pasienio zonose atlieka tarpininkų vaidmenį. Žydai nebuvo vienintelė tokia grupė Šiaurės Rodezijos pasienyje XX a. pradžioje. Buvo ir kitų panašių bendruomenių, tokių kaip škotai ir graikai, o paskui juos sekė indai. Visų jų sėkmę labiausiai lėmė glaudūs šeimyniniai ryšiai ir bendras priklausymas mažumos etninei grupei, bei aukšta motyvaciją siekti sėkmės. Indai sudarė žydams didelę konkurenciją mažmeninėje prekyboje, todėl šie pagaliau turėjo pasitraukti į didmeninę prekybą arba į kitas pramonės šakas. 

Besidžiaugdami savo verslo sėkme broliai 1905 m. bandė įtikinti tėvą Behrą Susmanovičių atvykti į Afriką. Tada jis atsisakė, bet su žmona, dukromis bei sūnumi emigravo į Palestiną. Tenai jis vyko ne kaip sionistas, o kaip pamaldus ortodoksas žydas, kuris laikė savo pareiga gyventi ir mirti Šventojoje Žemėje. Jie tapo vieni pirmųjų žydų naujakurių Tel Avive. Jų dukra Marcia Palestinoje ištekėjo už lietuvių kilmės rabino Emmanuelio Gershowitzo ir susilaukė dviejų vaikų – Moshe (Maurice) ir Hirsch (Harry). 

Susmanai nebūtų buvę Šiaurės Rodezijoje, jei jie nerizikuotų, tačiau ne visos jų avantiūros baigėsi laimingai. Haris buvo pirmasis, patekęs į gudruolių pinkles. 1908 m. jis kartu su vokiečių ir afrikanerių spekuliantais parėmė ekspediciją ieškoti Ndebele karaliaus Lobengulos lobio, kuris, kaip teigiama, buvo paslėptas Angoloje. Nereikia nė sakyti, kad Haris galiausiai grįžo tuščiomis rankomis, be vežimų, jaučių ir pinigų. 

Nuo 1909 m. įsikūrę Livingstoune, jie pavertė miestą savo verslo, ilgainiui apėmusio didžiąją dalį Šiaurės Rodezijos ir šiaurės Bečuanalando, Pietų Rodeziją, Angolą ir Kongą, centru. Maždaug šešiasdešimt metų Susmanai galėjo išnaudoti geografinę Livingstouno padėtį ir tarpvalstybinės prekybos su keturiomis čia besiribojančiomis šalimis taisyklių trūkumą. 

1910 m. Haris vedė Annie Grill, Marcuso Grilio iš Medininkų, lydėjusio Behrą Susmanovich į Afriką, dukterį. Tai buvo pirmosios žydų vestuvės, švenčiamos Šiaurės Rodezijoje. Pora susilaukė keturių vaikų: Joe, Ellos, Oscaro ir Zeldos.  

Po sesers vyro Emmanuelio mirties 1910 m. Elie apsilankė Tel Avive, norėdamas įtikinti šeimą atvykti į Afriką, bet anie grįžo į Lietuvą ir porą metų gyveno Rietave. Haris ir Elie buvo susirūpinę, kad šeima delsia atvažiuoti. Galiausiai jie parašė užsispyrusiam tėvui, kad karo atveju jie daugiau negalės pervesti jam pinigų pragyvenimui. Šis praktinis argumentas pagaliau įtikino. 1913 m. Haris Susmanas su žmona išvyko į Mėmelį tuometinėje Prūsijoje, ketindamas atvežti į Afriką tėvus ir jaunesniuosius šeimos narius. Tačiau anuomet išvažiavęs iš Rusijos imperijos nelegaliai jis dabar negalėjo kirsti sienos iš Mėmelio. Vyresnieji Susmanovitch ir jų dukra galėjo laisvai išvykti, bet du Doros berniukus teko išvežti slapta, susirangiusius po paltais ant vežimo grindų, nes jie negalėjo legaliai emigruoti dar neatlikę karinės tarnybos. Šeima išvyko į Londoną, kur Marcia liko mokykloje, o kiti iš ten „Union Castle“ laivu atplaukė į Keiptauną ir čia gyveno septynerius metus. Behro imigracijos formoje, ten kur reikėjo pasirinkti iš kur atvyko, jo žymėta „Europa“ buvo užbraukta ir įrašyta „žydas“. Marcia atvyko į Pietų Afriką šiek tiek vėliau ir ištekėjo už verslininko Luiso Rubinsteino.  

Jauniausias Behro sūnus Oskaras po nebaigtų studijų Jeruzalės ješivoje 1909 m. taip pat prisijungė prie savo brolių, kurie tuo metu jau buvo gerai įsitvirtinę Šiaurės Rodezijoje. Oskaras tapo jaunesniuoju jų verslo partneriu ir netrukus įgijo nemažą nuosavą kapitalą. Jis buvo aistringas sionistas ir didžioji jo pinigų dalis buvo skirta šiam tikslui. Taciau 1920 m. pakeliui į Palestiną Oskaras Londone mirė. Tais pačiais metais tėvai vėl išvyko į Palestiną ir į Afriką jau nebegrįžo. Haris ir Elie buvo kelis kartus juos aplankę Tel Avive. Taubė mire 1938 m., Behras mirė po trijų metų būdamas aštuoniasdešimt septyneriu. 

Elie Susman 1914 m. Johanesburge vedė Bertha Lewinson. Jie susilaukė taip pat keturių vaikų: Brunos, Peggy, Osnos ir Davido. Afrikoje plačiai paplitusio žydų verslo pavyzdys yra tai, kad Berthos tėvas tuo metu valdė viešbutį Kenijoje, o ji su dukra ir aukle keliavo į Nairobį ir Mombasą jo aplankyti.  

1916–1918 m. plėsdami savo verslą Susmanai pradėjo verstis vario kasyba Nkanos mieste, kuri ilgainiui tapo pelningiausia vario kasykla visame pasaulyje. Už gaunamas pajamas broliai pradėjo supirkinėti žemes aplink tiesiamus geležinkelius ir jose užsiimti gyvulininkyste ir auginti tabaką. 1927 m. pagrindinis brolių ūkis sudarė 14 000 arų (57 km²), ūkyje gyveno 400 žmonių. Ūkyje ne tik augino gyvulius, bet ir kukurūzus ir kviečius, tačiau 1928 m. nukritus tabako kainoms jis buvo priversti parduoti dalį žemių.  

1928 m. Susman broliai įsigijo viešbutį Bvanos Mkubvos variakasių gyvenvietėje ir mėsinę bei kepyklą Ndolos mieste. Sudarę partnerystę su Latvijos žydu, vario kasyklų savininku Isidore Kollerbergu verslininkai pradėjo plėsti viešbučių, kepyklų ir mėsinių tinklą daugelyje variakasių gyvenviečių. Vėliau netgi Elie šeimos namas buvo perstatytas ir paverstas „Windsor“ viešbučiu. Bwana Mkubwa kasyklų zonoje buvo įsteigta viena pagrindinių stovyklų tūkstančiams lenkų pabėgėlių, atvykusių į Šiaurės Rodeziją Antrojo pasaulinio karo metu, apgyvendinti. Kai kurie iš jų tapo brolių klientais ir draugais. Netrūkus broliai Susmanai įsitraukė į dar vieną verslą. Šį kartą kartu su sūnėnais Maurice ir Hariu Gersh jie 1931 m. įkūrė įmonę „Economy Stores Limited“ bei įsteigė parduotuves, ilgainiui tapusias universalinėmis. Kai dėl 1931–1933 m. ekonominio nuosmukio buvo uždarytos kasyklos, broliai Susmanai pasiuntė Maurice prižiūrėti kai kurių nuosmukio paveikto jų turto likvidavimą.  

Pasibaigus pasaulinei krizei, 1934 m. Elie Susman kartu su verslo partneriu Maxu Sonnerbergu įkūrė iki šiol veikiantį ir populiarų drabužių parduotuvių tinklą „Woolworths“. Elie perkėlė savo šeimą iš Keiptauno į Johanesburgą ir 1935 m. tapo direktoriumi. Max Sonnenberg vadovavo Keiptauno parduotuvėms, o Elie Susman – Transvaalio provincijos parduotuvėms, tame tarpe ir Johanesburgo. Apie 1940 m. broliai siekdami labiau išplėsti savo verslą Šiaurės Rodezijoje pradėjo bendradarbiauti su Latvijos žydu Hariu Wulfsohn. Kartu jie sukūrė didžiulę imperiją, apimančią 225 000 akrų fermų, 25 000 galvijų, 30 mėsinių, pieninę, kiaulidę, 150 mažmeninės prekybos parduotuvių ir Zambezi lentpjūves. 

1945 m. Haris Susman pasitraukė iš aktyvaus verslo. 1951 m. jis atšventė penkiasdešimtąsias brolių pirmojo perplaukimo per Zambezi upę metines, bet, deja, nesulaukė miesto laikrodžio, kurį jie padovanojo Livingstouno muziejui tam įvykiui paminėti, atidengimo. 1957/8? m. mirus Elie Susman, visus jo verslus perėmė sūnus Davidas Susmanas ir vedęs Anne Laski – „Marks & Spencer“ įkūrėjo Lordo Markso dukterėčią ir ilgainiui tapo vienu iš „M&S“ valdybos narių. 

Rietaviškių brolių Susmanų verslas prasidėjo Afrikos padalijimo (scramble for Africa), imperializmo ir kolonializmo klestėjimo metu. Tačiau laiku transformavęsis, išgyveno dekolonizacijos laikotarpį ir sėkmingai prisitaikė prie besiformuojančios rinkos liberalizmo eroje. 

Norintiems paskaityti daugiau 

Hugh MacMillan, An African Trading Empire: The Story of Susman Brothers & Wulfsohn, 1901-2005, 2017 

Hugh MacMillan, Frank Shapiro, Zion in Africa, 2017 

David Susman, An African Shopkeeper: Memoirs of David Susman, 2004 

Elliam Moses Mulenga, Early Jewish Settlement in Zambia, 2020 

CNN reportažas, The forgotten story of Zambia’s Jewish settlers  


Moses Kottler: Pietų Afrikos dailininkas ir skulptorius

Jano Smutso portretas, Nacionalinė portretų galerija, Londonas

2019 m. viename iš Pietų Afrikos aukcionų buvo pardavinėjamas XIX a. pabaigos samovaras, kurio pradinė kaina buvo 8000 randų (440 eurų). Jis priklausė joniškiečiui Moses Kottler. 

Moses, arba Moshe, Kottler, buvo aštuntasis Yosefo Kotlerio ir Tzirlos Solin vaikas. Šaltiniuose skiriasi informacija dėl jo gimimo datos – vieni nurodo 1892 m., kiti – 1896 m. Moshe tėvas prekiavo žemės ūkio prekėmis, o jų namai priešais sinagogą pagal anuo laiko standartus buvo gana pasiturintys. Jo gimtoji kalba buvo jidiš, bet jaunystėje Moshe taip pat išmoko vokiečių ir rusų kalbas. Vaikas nuo mažens demonstravo rankų miklumą ir puikius piešimo įgūdžius, taip atkreipė dėdės žinomo sionisto Haimo Israelio Sackso dėmesį. Sionistų kongrese Vilniuje sutikęs skulptorių Ilją Ginzburgą, parodė jam Moshe sukurto sniego senio nuotrauką. Ginzburgas patarė berniuką išmokyti skulptoriaus profesijos. 

Žydų diskriminacija, privaloma karinė tarnyba bei 1886 m. Vitvatersrando aukso karštinė ir stručių plunksnų bumas (1860–1914) paskatino žydų šeimų emigraciją į Pietų Afriką. 1910 m. paskutiniai Kottlerių šeimos nariai išvyko į Pietų Afriką. Tuo tarpu Moses išvyko į Bezalelio meno ir dizaino akademiją Jeruzalėje mokytis pas Borisą Šacą. Tačiau mokyklą jį nuvylė; tenai jis negavo jokių skulptūros ar tapybos mokymų, taigi skulptūros mokėsi savarankiškai, o lankydamasis Tel Avive pradėjo tapyti aliejumi. Šiek tiek daugiau nei šešių mėnesių studijų Bezalelyje pakako, kad Moses nuspręstų tęsti studijas Miuncheno dailės akademijoje. Pateikęs peržiūrai savo piešinius, Kottleris buvo priimtas į Akademiją, tačiau negavęs vietos skulptūros kurse, tęsė piešimą ir tapybą. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Miunchenas buvo Mėlynojo raitelio – Vasilijaus Kandinskio ir  Paulo Klee miestas. Čia Kottleris turėjo progą susipažinti su šių ir kitų menininkų darbais, rodomais įvairiose Miuncheno parodose.  

Vėliau Moses išvyko mokytis į Paryžių, kur susidraugavo su Ukrainoje gimusia bei anksti į Palestiną emigravusią skulptorę Chana Orloff, su iš Lenkijoje kilusiu ir vėliau Aušvice žuvusiu tapytoju Henri Epsteinu ir tuo metu Paryžiuje studijavusių skulptoriumi Josefu Čaikovu. Didelę įtaką Kottleriui padarė Rodeno ir ypač Maillol, kurio studijoje jis lankėsi, darbai. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Kottleris grįžo į PAR ir apsigyveno stručių plunksnų verslo sostinėje Oudshurne, kur jo gausi šeima dabar turėjo ūkius ir verslą. Jis užsiėmė menais, kurdamas skulptūras ir tapydamas kaimo gyventojus.  

1916 m. Moses Kottleris persikėlė gyventi į Keiptauną. Sąlygos tuo meto meno pasaulyje buvo niūrios, nebuvo meno prekiautojų, galerijų, rimtų ketinimų turinčių kolekcininkų ir, jam kaip skulptoriui būtino dalyko – bronzos liejyklų. Įtakingiausi tapytojai buvo tradicionalistai, nusiteikę prieš Prancūzijoje ir Vokietijoje besiformuojančius avangardinio meno judėjimus. Dar 1940 m. vienas iš jų, Edwardas Roworthas atvirai gyrė Adolfo Hitlerio moderniojo meno persekiojimą Vokietijoje.  

1917 m. pradžioje Kottleris gyveno didžiuliame skurde, nes trūko užsakymų ir jis dažnai negalėjo nusipirkti net maisto. Aplinkybės šiek tiek pagerėjo, kai Kottleriui buvo pavesta nacionalinės žiniasklaidos kompanijos iliustruoti vaikišką knygą „Stebuklai“. Po to sekė užsakymas nutapyti Pietų Afrikos botanikos draugijos prezidento, vėliau Pietų Afrikos nacionalinės galerijos patikėtinių tarybos pirmininko Cecilio Jameso Sibbetto portretą. 1917 m. Kottleris daug laiko skyrė tapybai, jį ypač traukė portretai, natiurmortai ir miesto vaizdai. 1920 m. Kottleris užbaigė aukso ir deimantų kasyklų magnato Ernesto Oppenheimerio biustą. Tuo metu jis taip pat pradėjo aistringai kolekcionuoti Rytų meną. 1920 m. pabaigoje Kottleris surengė savo pirmąją skulptūros parodą Keiptauno rotušėje, tačiau paroda nebuvo sėkminga. 1921 m. jis užbaigė bronzinį Makso Michaelio, žydų verslininko ir menų patrono, biustą, kurio vardu dabar yra pavadinta Keiptauno universiteto menų mokykla. 

Maždaug nuo 1924 m. Kottleris nusprendė nebetapyti ir sutelkti dėmesį tik į skulptūrą. Jo darbai netrukus sulaukė dėmesio tiek Pietų Afrikoje, tiek užsienyje. Jis sukūrė kelių žymių Pietų Afrikos visuomenės veikėjų, įskaitant buvusio ministro pirmininko Jano Smutso, tuometinio ministro pirmininko J. B. M. Hertzogo, generolo Louiso Botha, biustus. Smutso skulptūra dabar yra Nacionalinėje portretų galerijoje Londone. Dar vienas Kottlerio darbas stovi prie įėjimo į Johanesburgo teismą. Tai moters skulptūra, vaizduojanti alegorinę Teisingumo figūrą. Statula yra beveik 3 metrų aukščio, iškalta iš vientiso akmens luito. 1928 m. jis vedė audėją Evą Goldberg. 

1932 m. grįžęs į Pietų Afriką iš turo po Europą Kottleris apsigyveno Johanesburge. Kottler buvo prestižinės menininkų „Naujosios Grupės“, kurią 1938 m. įkūrė Gregoire Boonzaier ir Terence McCaw, narys. Organizacijos tikslas, be kita ko, buvo suburti menininkus ir amatininkus, kad pakeltų Pietų Afrikos meno kokybę, padėtų menininkams, turintiems finansinių sunkumų, ir rengtų parodas visoje šalyje. 1948 m. dalyvavo grupinėje Pietų Afrikos meno parodoje Tate galerijoje Londone. 1954 m. jo darbai, kartu su Irma Stern ir kitais žymiais PAR menininkais, atstovavo šalį Venecijos bienalėje.  

1957 m. Kottleris sukūrė maketą „Vyras ir moteris“ Gyventojų registravimo pastatui Pretorijoje (jame vyko pietų afrikiečių skirstymas į rases pagal neseniai priimta Gyventojų registravimo įstatymą, vieno svarbiausio apartheido įrankiu). Tačiau „Die Transvaler“ laikraštyje publikuota kūrinio nuotrauka sukėlė visuomenės pasipiktinimą, galiausiai ministrui įsakant darbą pašalinti. Jis buvo perduotas William Humphreys meno galerijai Kimberley mieste, kur tebėra ir dabar. Dėl įvairių priežasčių, įskaitant prastą nuotraukos kokybę, kuri perdėtai demonstravo kūnų seksualumą, skulptūra akimirksniu išgarsėjo ir tapo vienu plačiausiai aprašomų meno kūrinių Pietų Afrikos meno istorijoje. Savo monografijoje apie skulptorių Ute Ben Yosef paaiškina, kad nelemtas Moses Kottler reljefas „Vyras ir moteris“: … turėjo būti pašalintas dėl „nepadorumo“… Reljefas, sukurtas vakariniam frontonui, vaizdavo jauna pora, simbolizuojančią jauną Pietų Afriką. Vyras spaudžia moters ranką virš krūtinės, o kita ranka laiko jos riešą. … Jie tvirtai stovi ant raumeningų kojų, simbolizuojančių jaunos tautos stiprybę.“ 

1956–1965 m. Kottleris dirbo Johanesburgo meno galerijos patariamajame komitete, Pietų Afrikos mokslo ir meno akademijos buvo apdovanotas medaliu už skulptūrą (1962), o 1974–1975 m. buvo įvertintas retrospektyvine paroda Pretorijos meno muziejuje, Pietų Afrikos nacionalinėje galerijoje ir Johanesburgo meno galerijoje. Mirė 1977 m. Johanesburge. 

Norintiems paskaityti daugiau

Ute Ben Yosef, The Graven Image:  The Life and Work of Moses Kottler, Cape Town, 1989 

J. du P. Scholtz, Moses Kottler: His Cape years, Tafelberg: Cape Town, 1976. 

Karinos Simonson interviu su Moses sūnumi Ronnie. 

Mergaitės portretas, data nežinoma


Jan Smuts, 1949 

Mergaitė su sulenktomis rankomis, apie 1932

Vyras ir moteris, 1957


Portretas, 1956 m.

Leon Levson: Pietų Afrikos fotografas

L. Levsono šeimos archyvas

„Laikas buvo vasaros pabaigos link. Medžiai nebegalėjo išlaikyti savo sunkios naštos ir jų sunokę vaisiai krito: nuostabiai kvepiantys obuoliai, kriaušės, slyvos išsibarstė ant žemės kaip apleisti vaikai – vaikai, netekę savo motinos globos,“ – taip poetiškai Lietuvos gamtą aprašė iš gimtosios Raguvos į Kauną keliavęs vienas žinomiausių Pietų Afrikos fotografų Leonas Levsonas. 

Leonas Levsonas gimė 1883 m. Raguvoje neturtingų žydų Joshia ir Shenos Lewinsohnų šeimoje. Kartu augo dar du vaikai – berniukas Artūras ir įvaikinta mergaitė Rebeka, Leonas buvo jauniausias jų sūnus. Amžininkų žodžiais, motina buvo patraukli asmenybė ir turėjo puikų humoro jausmą. Tėvas prekiavo linais – juos supirkdavo iš vietinių kaimiečių, namuose išvalydavo ir paskui parduodavo.  

Levsonas įgijo pradinį išsilavinimą Raguvos chederyje. Jau tada pasireiškė ir mažojo Leono susidomėjimas daile, kai kartą pakeliui į sinagogą jis sutiko keliaujantį dailininką, jauną vyrą smailia raudona barzda, kurio tapomas paveikslas visiškai pakerėjo mažąjį berniuką, be to, tasai išvykdamas dar ir padovanojo Leonui pirmąjį jo gyvenime pieštuką. Levsonas pradėjo rinkti įpakavimo popierių, naudodamasis peiliuku sukonstravo kažką panašaus į stovą, vinutėmis pritvirtino kartono gabalą ir pradėjo piešti. Tuo metu jaunuolių polinkis į meną dažniausiai buvo sutinkamas priešiškai tiek šeimos, tiek visos žydų bendruomenės. Tačiau Levsonui pasisekė, nes jo susidomėjimas daile ne tik kad nebuvo smerkiamas šeimoje ar tolimesnių giminių, bet ir buvo visaip palaikomas bei skatinamas. 

1895 m. būdamas vos dvylikos metų, Leonas buvo paskirtas fotografo Arono Pulerevičiaus mokiniu Kaune. Kadangi buvo gabus piešimui, lengvai išmoko retušavimo amato ir taip susitaupė lėšų tolimesniam mokymuisi. Dirbdamas fotografo pagalbininku, įgijo nuoseklius šios profesijos pagrindus ir, kas ypač svarbu, sukaupė išsamias praktines fotografijos technikos žinias. Tais laikais dar buvo naudojamos šlapio kolodijaus plokštelės, fotografas pats turėdavo įjautrinti popierių, o pozuotojas būdavo pritvirtinamas prie kėdės, kad nesujudėtų per būtiną ilgą ekspozicijos laiką. 1897–1900 m. Levsonas lankė ir dailės pamokas Vilniaus piešimo mokykloje. 

Tačiau jau po metų susipykęs su Pulerevičiumi, Levsonas išvažiavo į Vilnių ir nuėjo ieškotis darbo pas matyt geriausią tuo meto miesto fotografą – Icką Serebriną. Patikrinęs paauglio retušavimo įgūdžius Serebrinas priėmė jį į darbą su 30 rublių alga, nors tuo metu pas jį jau ir taip dirbo vienuolika pagalbininkų. Po šešių mėnesių Serebrinas trims savaitėms išvykdamas į Paryžių kartu pasiėmė ir Leoną. Ten jie aplankė kelias meno galerijas, kurios padarė berniukui didelį įspūdį. 1900–1901 m. su savo darbdaviu fotografu gyveno Rusijoje, Chvalynske, Saratovo srityje.  

1902 m. dėl tėvo sveikatos sutrikimų ir nuogirdų apie didėjantį antisemitizmą Rusijos imperijoje Levsonas atsisakė ambicijų mokytis menų Paryžiuje ir išvežė tėvus į Pietų Afriką, sekdamas anksčiau emigravusio vyresniojo brolio Artūro pėdomis. Kaip ir dauguma kitų žydų emigrantų, iš Liepojos uosto jie krovininiu laivu atplaukė į Londoną. Čia buvo apgyvendinti Rytų Londone, greičiausiai vienoje iš laikinų keliaujančių žydų prieglaudų. O po kelių savaičių prasidėjo ilgą ir kupiną vargų kelionę į Pietų Afriką.  

Atvykęs, Levsonas jau netrukus susirado darbą „Pietų Afrikos lyderių fotografų“ Brolių Duffusų fotografijos studijoje, kurią vėliau ir perėmė. Levsonas įgijo „puikaus, jautraus ir savito portretisto“ reputaciją, ir netrukus jam jau pozavo daug žymių žmonių: diplomatai, valstybės veikėjai, verslininkai, menininkai – Pietų afrikiečiai ir svečiai. Fotografavo Levsonas ir pirmąjį Pietų Afrikos Sąjungos ministrą pirmininką generolą Louisą Bothą. 1914 m. Levsonas atvyko fotografuoti Bothos tuo metu, kai šis afrikanerių karo vadas ir buvęs maištininkas pirmą kartą (siuvėjas dar baigė paskutinius pataisymus) užsivilko britų armijos uniformą. Seansas buvo sutrukdytas dar neprasidėjęs, nes Botha buvo iškviestas dėl ką tik prasidėjusio maišto. Galiausiai foto seansas sėkmingai įvyko ir, pardavus 500 vnt. Bothos pasirašytų kopijų, buvo surinkta 1000 ginėjų karo reikmėms. Nuo to laiko Botha užsakinėjo studijinius portretus tik pas Levsoną ir netgi pakvietė jį pasilikti savo sodyboje norėdamas daugiau fotografijų. 

1913 m. Leonas vedė Roslyn Elkin, greičiausiai ją išsikvietęs iš Lietuvos. Roslyn vėliau susirgo Parkinsono liga ir Levsonas su ja išsiskyrė. 1914 m. jiems gimė vienintelė dukra Rhona Levson, vėliau tapusi žinoma skulptore bei rašytoja. Po penkių metų jis aplankė gimines JAV, ir kurį laiką dirbo emigranto iš Ukrainos Eliaso Goldenskio studijoje Filadelfijoje. JAV džiaugėsi aplankęs „Kodak“ gamyklą ir kino studiją. 

3-iajame deš. jis dažnai keliaudavo į Prancūziją, Italiją ir Didžiąją Britaniją (1934 m. ten gyveno net 6 mėnesius). Lankydamasis šiose šalyse, susipažino su tokių žymių modernizmo fotografų, kaip Alfredas Stieglitzas, Edwardas Steichenas ir Man Ray, kūriniais. Tapo Didžiosios Britanijos Karališkosios fotografijos draugijos nariu. 3-iojo deš. pradžioje suorganizavo pirmąją modernaus meno parodą Johanesburge. Tarp pristatytų menininkų buvo Matisse’as, Picasso, Lurçatas, Bara, Marcoussis ir Braque’as. Dauguma šių meno kūrinių yra išlikę jo anūko Jonathano Sterno namuose. Tuo metu prasidėjo ir jo dešimt metų trukęs romanas su brite aktore ir rašytoja Constance O’Malleson (Colette). 

1943 m. Keiptauno galerijoje Argus įvyko Levsono pirmoji paroda „Pietų Afrikos karo pastangų fotografija“, Elektros tiekimo komisijos užsakyta nufotografuoti besiruošiančias karui šalies gamyklas. Levsonas buvo užfiksavęs įvairių šalies pramonės šakų darbą karo pramonės reikmėms antrojo Pasaulinio karo metu, tarp jų – avalynės ir kojinių gamybos, mezgimo, metalo lydimo ir kt. 1944 m. jis vedė 28 metais jaunesnę britę rašytoją ir politinę aktyvistę Winifred (Freda) May MacDonald Troup.  

Karui pasibaigus ir kurui atpigus, Levsonas pradėjo kaimo ir miesto vietovėse fotografuoti juodaodžių Pietų Afrikos gyventojų gyvenimą. Apkeliavo didelę dalį Pietų Afrikos ir šalia esančių teritorijų – Basutolandą (dabartinis Lesotas), Bechuanalandą (Botsvana) ir Svazilandą (Esvatinis). Po poros metų šių kelionių metu sukurti darbai buvo pristatyti jo žinomiausioje parodoje, globojamoje Karališkosios Afrikos draugijos – „Sutikite bantus: besikeičiančių kultūrų istorija“ Londono Foyle’s meno galerijoje. 

1957–1959 m. jis pasiūlė savo pagalbą ir kontaktus amerikiečių režisieriui Lionelui Rogosinui, kuriančiam filmą „Afrika, sugrįžk“. Antiapartheido klasika tapęs 1959 m. nepriklausomo amerikiečių režisieriaus darbas filmuotas slapta, su maža komanda ir neprofesionaliais aktoriais, tačiau yra vienas iš nedaugelio PAR filmų, perteikiančių juodaodžių gyvenimą apartheido metu. Levsonas suvedė Rogosiną su politiškai aktyviais juodaodžiais PAR žurnalistais bei su žurnalo Drum rašytoju Williamu „Bloke“ Modisane, kuris vėliau prisidėjo ir prie šio filmo scenarijaus.  

1958 m. jam pagaliau buvo suteikta PAR pilietybė, tačiau po trijų metų Levsonas su žmona išvyko į Londoną, su savimi pasiėmę išlikusią fotografijų kolekciją. Londone jis sutiko ir fotografavo PAR politinį lyderį ir busimąjį prezidentą Nelsoną Mandelą. Netrukus jie vėl kraustėsi, ši kartą į Maltą. 1968 m. Leonas Levsonas mirė ir buvo palaidotas Marsa žydų kapinėse pietryčių Maltoje. 


Karina Simonson, „Gimtinės atmintis Pietų Afrikos fotografo Leono Levsono atsiminimuose“, in:  Akademinių darbų tautinių mažumų tematika konkurso laureatų tekstų rinktinė 2019-2021, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2022.  

Karina Simonson, „Žydų fotografai Pietų Afrikos Respublikoje XX a. 4–8 deš.: Leonas Levsonas ir Eli Weinbergas“, daktarės disertacija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018. 

Interviu su anūku Jonathanu Sternu, video, 2016. 

L. Levsono portretas, L.Levsono šeimos archyvas

Aktoriaus Rono Ardeno portretas

Pietų Afrikos Sąjungos ministro-pirmininko Jano Smutso portretas



Levsono dukros Rhonos portretas su lėle, 1932

Trys hererų moterys gamtovaizdyje

Kalnakasių bendrabutis, 1946

Nelsonas Mandela prie Temzės, su Mary Benson ir žmona Freda Levson, 1962

Isia Birger ir „Bata“ Mauricijuje

Isia Birger su tėvu Abrahamu prie jo lėktuvo. I. Birgerio šeimos archyvas

Nemažai daliai sovietmečiu gyvenusių Lietuvos piliečių čekų įmonės „Bata“ avalynė buvo vieni iš nedaugelio pasiekiamų užsienietiškų batų. Daug reiškė jie ir šiauliečiui Isiai Birgeriui, jų dėka ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsidūrusiame Mauricijuje, šioje Indijos vandenyno saloje vystyti „Bata“ verslo. 

Isaac (Isia) Birger(is/as) gimė Šiauliuose 1908 m. Miesto žydų bendruomenė buvo viena didžiausių šalyje, ekonominė ir socialinė žydų įtaka buvo plačiai paplitusi. Žydai buvo susiję su geležies ir chemijos pramone, daug jų dirbo raštininkais, darbininkais ir amatininkais. Jie sudarė ir daugumą odos gaminių gamintojų – avalynės fabrikas „Bata“ priklausė žydams. 

„Bata“ istorija prasidėjo devyniolikto amžiaus pabaigoje, kai Tomášas Baťa kartu su broliu Antoninu ir seserimi Anna, Čekijos Zlino miestelyje įkūrė batų fabriką. Šeimos nariai iš kartos į kartą buvo batsiuviai. 1922-aisiais, Pasaulinės ekonominės krizės metais, Baťa sugalvojo siūti batus ne tik iš odos, bet ir iš audinio, tai perpus sumažino batų kainą. „Bata“ verslas suklestėjo, o kartu ir Zlino miestas, traukęs tūkstančius darbininkų. Zline buvo sukurta išskirtinė socialinė infrastruktūra – nuo mokyklų iki didžiausio tuo metu Europoje kino teatro. Greitai „Bata“ batus pradėjo nešioti visame pasaulyje. 1935 m. „Bata“ kompanija savo gaminius eksportavo į daugiau kaip 90 šalių, ne tik į Europą ir Ameriką, bet ir į Afriką bei Aziją.  

„Bata“ batus nešiojo ir Lietuvos žmonės. 1925 m. Chaimo Frenkelio sūnus Jokūbas Frenkelis viename iš didžiausių odų fabriko pastatų atidarė modernų, mechanizuotą batų fabriką „Bata“. Čekų akcinės bendrovės steigėjais tapo Debora ir Jokūbas Frenkeliai ir kiti stambūs Šiaulių odų fabrikų savininkai. Savininkai į naująjį fabriką sukvietė dirbti geriausius Lietuvos batsiuvius, tačiau kvalifikuotų specialistų, išmanančių mechanizuotą gamybą, vis tiek trūko, taigi juos teko kviestis iš užsienio. Pradžioje fabrike dirbo tik 50 darbininkų, kurie per dieną pagamindavo apie 50 porų avalynės. Tuo pat metu dalis avalynės buvo ir importuojama. 1939 m. didžiausio Lietuvoje batų fabriko produkcija jau užėmė daugiau kaip pusę Lietuvos rinkos ir nukonkuravo nemažą dalį importinės avalynės. Būtent šiuo augimo laikotarpiu vienas iš kelių šimtų darbininkų bei tarnautojų buvo ir Isia Birgeris. 

Čekų įmonei vis plečiantis, Birgeris buvo bendrovės pakviestas atvykti į Mauricijų ir ten prisidėti prie jos veiklos vystymo. Vyras sutiko ir nuo 1937 m. apsigyveno saloje. Savo pirmąją parduotuvę Mauricijuje „Bata“ atidarė praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. 1939 m. saloje jau veikė keturios parduotuvės, o vėliau įmonė plėtė verslą iki 1988 m. kai ją teko parduoti. Dar prieš išvažiuojant Birgeris mokėjo jidiš, hebrajų, vokiečių, rusų ir lietuvių kalbas. Gyvenant tuometinėje britų kolonijoje prie jau turimo nemenko kalbų bagažo prisidėjo anglų, prancūzų ir čekų. Tuo metu jis buvo vienintelis žydas tarp induizmą išpažįstančios daugumos saloje, tačiau netrūkus situacija kardinaliai pasikeitė.  

1940 m. daug žydų bandė bėgti iš nacių okupuotos Europos. Viena 1580 pabėgėlių grupė, kuriai pavyko pabėgti valtimi į tuo metu britų valdomą Palestiną, buvo deportuota iš ten kaip nelegalūs imigrantai ir per visą karą laikyta Mauricijuje. Sostinės Beau Bassin kalėjimas buvo paverstas pabėgėlių stovykla-sulaikymo centru, nes britai tikėjo, kad tarp sulaikytųjų yra nacių šnipų. Kai jie pagaliau suprato, kad tarp kalinių šnipų nėra, kai kuriems iš žydų buvo leista išvykti dirbti už kalėjimo ribų. Jų sulaikymo metu beveik 18 mėnesių nebuvo leidžiamas joks šeimyninis gyvenimas, vyrai buvo laikomi kalėjime, o moterys – geležinėse trobelėse šalia. Galiausiai ištekėjusioms moterims buvo leista tam tikromis paros valandomis aplankyti savo vyrus, o vienišiems sulaikytiesiems leista tuoktis, tad greitu metu stovykloje gimė 60 vaikų. Ši išskirtinė žydų bendruomenė ten gyveno visą likusį karą, po kurio dauguma išvyko į Palestiną, o dalis grįžo į Europą.  

Arčiausiai salos esanti žydų bendruomenė buvo Pietų Afrikoje, nutolusi 3637 kilometrus. Stovykloje suimtieji sirgo tropinėmis ligomis, trūko maisto ir drabužių. Tad Birgeris kiek galėdamas rėmė sulaikytuosius ir palaikė ryšius tarp Pietų Afrikos žydų deputatų tarybos ir Didžiosios Britanijos valdžios Mauricijuje. Jo dėka jiems buvo suteikta pagalba maistui, drabužiams, vaistams, apeiginiams daiktams ir muzikos instrumentams. Dėl savo veiklos Taryba tapo svarbiu informacijos šaltiniu apie sulaikytųjų Mauricijuje sąlygas likusiam žydų pasauliui. Netrukus Isia Birgeris buvo išrinktas Didžiosios Britanijos pasiuntinybės atstovu. Jo vaidmuo būtų priimti pabėgėliams skirtas siuntas ir užtikrinti jų paskirstymą, ieškoti dingusių daiktų, rūpintis religiniu ugdymu aspektais. Nors Pietų Afrikos žydai daug prisidėjo prie stovyklos gyvenimo sąlygų pagerinimo, Mauricijaus vyriausybė buvo nusistačiusi priešiškai. Jie teigė, kad Birgerio kaip atstovo funkcijas jau tinkamai atlieka patys suimtieji. Be to, remiantis jų turima informacija, bendrovė „Bata“, kurioje dirbo Birgeris, „…yra priešo įtakoje“. 

Tuo metu išties sklandė gandai apie „Bata“ įkūrėjo kolaboravimą su naciais ir pasibaigus karui Čekoslovakijos valdžia netgi nuteisė Tomo Batos pusbrolį Janą Antoniną Batą 15 metų laisvės atėmimo už bendradarbiavimą su nacių okupantais. Įmonės Čekoslovakijos turtas taip pat buvo areštuotas valstybės – likus keliems mėnesiams iki komunistų atėjimo į valdžią. Šį kaltinimą jo šeima visada griežtai neigė, bet tik 2007 m. Tomas Bata buvo oficialiai išteisintas. Tada ir tapo plačiai žinoma, kad „Bata“ finansavo Čekoslovakijos vyriausybę tremtyje ir padėjo 300 žydų šeimų pabėgti nuo Holokausto, išsiųsdama jas į Kanadą, JAV, Meksiką ir Kiniją dirbti įmonės gamyklose. 

Po karo Isia Birgeris vedė mauritietę katalikę ir 1953 m. sostinėje Port Luise įkūrė kompaniją Blanche-Birger, prekiavusią kasos aparatais ir buitine technika. Netrukus įmonė išplėtė savo veiklą į kitus sektorius, tokius kaip draudimo, statybinių medžiagų ir biuro įrangos veikla. Birgeris taip pat pradėjo rūpintis stovyklos žydų palaidojimais, atskirdamas juos nuo bendrų Šv. Martino kapinių. Jo sūnus Markas tęsė tėvo darbą, finansuodamas kapinių priežiūrą, kur buvo palaidoti 128 žydų pabėgėliai, sulaikymo metu mirė nuo maliarijos, šiltinės ir kitų priežasčių. Jo dėka iškilo ir tėvui skirta lentelė: Isia Birger, 1908-1989. 


Geneviéve Pitot, “The Mauritian Shekel: The Story of Jewish Detainees in Mauritius, 1940-1945”, 2000 

The Beau Bassin Jewish Detainees Memorial & Information Centre  

Kaip nesubankrutuoti ir čekiškais batais apauti visą pasaulį: Baťa ir jo verslo klestėjimas 

Virtulai paroda Fabrikas „Batas“ Šiaulių „Aušros“ muziejuje 

Esther Barsel: „Būk stiprus ir drąsus“

Esther Barsel su tėvais, Midelburgas, PAR

„Ar tavo mama turi puslapį Wikipedijoje?“, viename iš straipsnių klausia raguvietės Esther Barsel dukra, „nes mano turi, ir vienuolika puslapių Google nuorodų“. 

Esther Barsel gimė 1924 m. spalio 17 d. Josepho Levino ir Sonios Garenblumaitės šeimoje Raguvoje, Panevėžio apskrityje. Motinos pusė, Garenblumai, buvo gerbiama ir klestinti šeima, vaikai prižiūrėti ir gerai mokinosi. Tuo tarpu tėvas Josephas Levinas bėgdamas nuo pogromų 1915 m. persikėlė į Raguvą iš Ukrainos. O vėliau, siekdamas kad jo nesurastų policija, prisiėmė žuvusio vyro Liebo Lurije tapatybę, tokiu vardu jis susipažino ir su Esther motina Sonia.  

Esterai buvo 6 mėnesiai kai 1926 m. jos tėvas, dar kaip Lurije, išvyko į Pietų Afriką, tačiau tenai grąžino savo Levino vardą. Jis apsistojo pas Sonios brolį Abraomą Bloomą (buvusį Garenblumą) Midelburge. Esther ir jos motina Sonia atvyko į Pietų Afriką 1927 m. Tada tėvas nusipirko ūkinių prekių parduotuvę maždaug 20 kilometrų nuo Midelburgo, kurią apie 1936 m. pardavus, šeima persikėlė gyventi į Johanesburgą. 

Esther Barsel, būdama vos keturiolikos metų, įstojo į Jaunųjų komunistų lygą. Paskatinta draugo, ji taip pat tapo Pietų Afrikos komunistų partijos nare. Dirbdama sekretore ir buhaltere Sovietų Sąjungos palaikymo draugijoje, Esther susipažino su busimu vyru, litvaku Hymie Barsel. Jie susituokė 1945 m. Johanesburge. Pora kartu daug keliavo traukiniais po šalį įvairiuose miestuose pasakodami bendražygiams apie Karlą Marksą. 1955 m. Hymie ir Esther kartu organizavo Liaudies kongresą. Jo metu buvo parengta Laisvės chartija, tapusi pagrindinių pasipriešinimo apartheidui principų pareiškimu ir simboliu. 1956 m. jie buvo tarp Moterų žygio Pretorijoje organizatorių. Barsel nenuilstamai dirbo pogrindyje, buvo ryšininkė tarp uždraustų išsivadavimo judėjimų ir atvirai dirbančių aktyvistų. 

Labai ankstų ir šaltą 1964 m. žiemos rytą Esther Barsel ir jos vyras buvo suimti saugumo policijos savo namuose Johanesburge. Jiems net nebuvo leista susitarti dėl savo trijų mažamečių dukterų – Sonios, Lindos ir Merlės priežiūros – vaikai stebėjo, kaip jų tėvai buvo išvežami. Esther buvo uždaryta į izoliatorių. Bandydamos priversti valstybę nedelsiant pateikti kaltinimus arba jas paleisti (tuo metu buvo įprasta, kad suimtieji ištisus mėnesius būdavo laikomi be kaltinimų, kentėdami tardymus ir kankinimus), Barsel ir kitos sulaikytos moterys netrukus paskelbė bado streiką. Barsel ištvėrė 35 dienas. Po 53 dienų praleistų vienutėje ji galiausiai buvo pripažinta kalta. Kartu su kitais suimtaisiais jai buvo pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo tuo metu jau uždraustoje Komunistų partijos veikloje. 

1965 m. Esther buvo išsiųsta trejiems metams sunkiųjų darbų į atokų Barbertono kalėjimą, pagarsėjusi žiauriu elgesiu su kaliniais. Šalia jos kameros kurį laiką, iki jis buvo išsiųstas toliau kalėti į Robeno salą, buvo Nelsono Mandelos kamera. „Tuo metu mano tėvas buvo visiškai palūžęs“, – prisiminė jauniausia Barsel dukra Merle. „Jis jautėsi labai vienišas, bet mes daug laiko praleisdavome kartu ir mamai rinkome politinių įvykių iškarpas iš laikraščių, kad jai išėjus iš kalėjimo, ji galėtų pasivyti kas nutiko per tą laiką”. Šis teismas buvo vienintelis teismo procesas apartheido istorijoje, kurio metu buvo sulaikytos septynios baltosios moterys. Vienas saugumo policijos pareigūnas tuo metu pakomentavo: „Apartheidu buvo siekiama suteikti mūsų moterims geriausią gyvenimą“. Kodėl jos jo atsisakė? 

Išėjus iš kalėjimo, Esther gyvenimas apie dvidešimt metų buvo valdžios suvaržytas. Ji turėjo nuolatos prisistatyti policijai, jai buvo uždrausta lankytis įvairiose viešose vietose ir mokyklose. Ji galėdavo bendrauti tik su vienu žmogumi vienu metu, taip uždraudžiant dalyvauti susirinkimuose. 

Esther Barsel buvo Pietų Afrikos komunistų partijos vadovo Chriso Hanio asmeninė sekretorė, nuo jo sugrįžimo iš 30 metų tremties Zambijoje 1990 m. iki pat žūties 1993 m. Ji buvo labai paveikta jo nužudymo ir nors turėjo dievinamus tris dukteris, penkis anūkus ir keturis proanūkius, iki mirties laikė raktų pakabuką ne su jais, o su Chriso Hanio nuotrauka. 

Esther Barsel iki pat gyvenimo pabaigos aktyviai dalyvavo kuriant teigiamus pokyčius šalyje. Ji jautėsi įsipareigojusi skleisti žinią tarp jaunimo apie kovą už demokratiją ir darbininkų teises bei buvo reguliariai matoma Pietų Afrikos profesinių sąjungų kongreso būstinėje Johanesburge. Net būdama 81-erių, 2006 m., ji tinklaraštyje rašė apie, nors jau ir seniai nebeveikiančią, Sovietų Sąjungos palaikymo draugiją. Tačiau jos atsidavimas kovai kainavo jos šeimai, ji jautėsi atėmusi iš vaikų nerūpestingą vaikystę, nes jos ir Hymie namai buvo nuolat stebimi saugumo policijos, o tėvai arba už grotų, arba namų arešte, taip pat jos komunistinė veikla atitolino ją nuo žydų bendruomenės. 

Tarp Esther Barsel draugų buvo ir pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos prezidentas Nelsonas Mandela. Ji dar spėjo atšvęsti jo ir kelių kitų jo artimiausių draugų kompanijoje Mandelos devyniasdešimtąjį gimtadienį. Jai netrukus mirus (2008 m.), Mandela nusiuntė Barsel šeimai jautrų užuojautos laišką, kuris buvo perskaitytas per jos laidotuves. Kiti Esther bendražygiai taip pat kalbėjo, kad ji paaukojo savo gerai aprūpintą baltųjų gyvenimą ir atsidavė engiamųjų kovai. Barsel buvo valstybės pagerbta už neįkainojamą indėlį į kovą su apartheidu sukuriant jos beveik dvylikos metrų portretą Johanesburgo Konstituciniame teisme su užrašu „maištininkė“ ir Barbertono muziejuje surengtą parodą, kurioje buvo pasakojama apie moterų politinių kalinių patirtis, tame tarpe ir Esther. Barsel kamera yra pateikiama muziejuje kaip memorialinė instaliacija. 

Esther Barsel tikėjo, kad kaip žydė privalo kovot už socialinį teisingumą. Kaip ir daugumoje po Antrojo pasaulinio karo susiformavusių diasporų, jauni, idealistiškai nusiteikę žydai, pasiryžę niekada nebebūti Holokausto baisumų liudininkais, stojo į komunistų partiją. Pietų Afrika nebuvo išimtis. O ko gero, geriausias būdas apibendrinti kas suformavo jos atsidavimą kovai su apartheidu, yra jos mėgstama citata iš Ha-Shomer ha-Zair žydų jaunimo judėjimo – „Chazak ve’ematz“, reiškianti „Būk stiprus ir drąsus“. Būtent jos stiprybė ir drąsa susidūrus su sunkumais leido raguvietei Esther Barsel tapti svarbia dalyve panaikinant apartheidą Pietų Afrikoje. 


Sunny Lubner, Comrade Esther, 2009. 

Nelson Mandela Foundation, Madiba mourns the death of Esther Barsel, 2008. 

SAJM Jewish Digital Archive Project.


Reportažas apie Esther Barsel. Pietų Afrikos Žydų muziejus

Esther Barsel, 1927, Raguva. Pietų Afrikos Žydų muziejus

Esther ir Hymie Barsel vestuvės, 1945. Pietų Afrikos Žydų muziejus

Esther Barsel, prie savo namų Johanesburge, 8 deš. Pietų Afrikos Žydų muziejus

Esther Barsel ir Nelsonas Mandela, Johanesburgas, 2008. Pietų Afrikos Žydų muziejus

Al Jolson: one of the most popular and influential entertainers

Al Jolson was a Lithuanian-American singer, comedian, and actor, who became one of the most popular and influential entertainers of the early 20th century. Born in Seredžius, Lithuania, in 1886, he immigrated to the United States with his family as a child and grew up in Washington, D.C. Jolson began his career as a minstrel performer, performing in blackface, but he later abandoned this style and became known for his powerful, emotive voice and energetic stage presence.

Jolson’s most famous role was in the first feature-length talking picture, „The Jazz Singer“ (1927), in which he portrayed a young Jewish man who struggles between his love of jazz music and his father’s desire for him to become a cantor. The film was a major box-office success and marked a turning point in the film industry, as it ushered in the era of sound in movies. Jolson’s rendition of „Mammy“ in the film became one of his most famous and enduring performances.

Throughout his career, Jolson recorded hundreds of songs and starred in several films and Broadway shows. He was known for his unique vocal style, which combined elements of jazz, blues, and vaudeville. Jolson was also a pioneer in the use of microphones in live performance, which allowed him to project his voice more effectively and reach larger audiences. His influence on popular music and entertainment was profound, and he was widely regarded as one of the greatest entertainers of his time.

Watch „The Jazz Singer“ film online:

Al Jaffee: the longest-working cartoonist

Cartoonist Al Jaffee at the New York Comic Convention in Manhattan, October 9, 2010. Photo by Luigi Novi.

Al Jaffee, an American cartoonist who was born in Savannah, Georgia, but grew up in Lithuania, made his career in New York. His parents were Jewish immigrants from Zarasai, Lithuania. His father had a management job at a department store in Savannah.

Jaffee’s career as a cartoonist spanned from 1942 to 2021, and he was included in the Guinness Book of World Records in 2016 for being the longest-working cartoonist. Jaffee’s most significant contribution to the satirical magazine „Mad“ was his invention of the „Fold-in“ feature in 1964, which became a regular part of the magazine until its closure in 2019.

Jaffee used his talent for parody to critique and change culture by satirizing future real-life inventions, such as the automatic redial phone and computer spell-checker. Art helped Jaffee overcome childhood challenges, including poverty and bullying in Lithuania, and gain acceptance into a prestigious art school in New York City, where he befriended future „Mad“ illustrator Will Elder and editor Harvey Kurtzman.

Jaffee’s passion for cartooning led him to work for „Timely Comics,“ which later became „Marvel Comics,“ and the „New York Herald Tribune.“ Despite his success, Jaffee remained humble about his craft and the illusion of magic that his drawings could create.

Read more:

Tomas Vengris: Lietuva – mistinis kraštas su Gedimino stulpais ir ant žirgo skriejančiais vyčiais

Režisieriaus Tomo Vengrio tėtis augo Kaune su mama ir seserimi, o jo tėtis, buvo pasitraukęs į JAV, dirbo profesoriumi Masačiusetse. Mamos tėvai irgi bėgo iš Lietuvos, tačiau mama buvo pernelyg maža, kad ją pasiimtų į varginančią kelionę. Vos trijų mėnesių ją paliko giminaičiams Lietuvoje.

Režisieriaus tėvai Amerikoje labai stengėsi, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą, siuntė į privačius būrelius, mokyklas, universitetus. Namuose buvo kalbama tik lietuviškai. Tėvai angliškai kalbėti drausdavo, tad su sese Indre užsirakindavo kambaryje ir kalbėdavosi angliškai.

Lietuva Tomo šeimai atrodė svajonių šalis. Kažkoks mistinis kraštas su Gedimino stulpais ir ant žirgo skriejančiais vyčiais. Tomo mama dažnai pasakodavo apie kultūrą, apie tai, kad visi žmonės Lietuvoje labai kultūringi, tad pirmoji kelionė į Lietuvą labai nustebino, jaunuolis iš Amerikos pamatė daugybę keistų dalykų, ypač lietuviškoje buityje.

„Šiandien aš žinau, kad tuomet, kai atvykome, Lietuva išgyveno sunkų laikmetį. Norėjau jį parodyti filme, kalbėti apie tai, kad mamos gimtinė, kaip tas paauglys, žengia pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį. Gerai prisimenu, kaip po kino festivalio Berlyne su vienu bičiuliu dalinausi vaikystės prisiminimu apie iš Amerikos į Lietuvą atvežtą lagaminą su kramtomąja guma. „Klausyk, – jis man sako, – juk tai – filmas“. Tada pirmą kartą pamaniau, kad mano patirtys gali būti įdomios kitiems. Grįžęs iš Berlyno klausiau mamos ir sesers, kaip jos prisimena tą kelionę. Jų prisiminimai skyrėsi nuo manųjų. Pagalvojau – kažkas visame tame yra giliau, daugiau“ – teigė Tomas Vengris.

Skaitykite plačiau:

Filmo „Gimtinė“ anonsas

Daiva Stenaikaite Naldal: galimybes atvėrė pirmoji stažuotė Danijoje

LEGO reklama

Daiva Staneikaitė Naldal jau daugiau nei 30 metų gyvena Danijoje, iš jų daugiau kaip 15 metų dirba žaislų gamintojo LEGO marketingo, inovacijų ir bendrakūrybos vadove. Ji teigia, kad studijų laikų socialiniai ir ekonominiai pokyčiai paskatino daugelį jos kurso draugų kurti savo verslus ir ieškoti naujų gyvenimo būdų. Pačiai D. Staneikaitei Naldal galimybes atvėrė pirmoji stažuotė Danijoje, kuri suteikė galimybių giliau pažinti Skandinavijos marketingo ir verslo kultūrą. Kartu su atstovais iš kitų Baltijos šalių – Estijos ir Latvijos – ji susidomėjo specializuotomis verslo studijomis.

„Atvykusi čia prieš 30 metų iškart pastebėjau, kad danai labai sveikai žiūri į vaikus, be skirstymo į mergaites ir berniukus. Kai pradėjau leisti savo sūnų į lopšelį-darželį, ateidavau pasiimti po darbo ir radau savo dvimetį su draugu pasipuošusius pūstais sijonėliais. Galvojau, kas čia atsitiko? Nes stereotipinis klausimas buvo toks: kodėl berniukai su sijonėliais? Auklėtoja paaiškino „o pas mus čia yra daug aksesuarų, lėlių, kaukių ir vaikai gali rengtis kaip jie nori“. Auklėtojams tai buvo visiškai normalu, o aš susidūriau su savo kultūriniu stereotipu“ – dalijosi savo prisiminimais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vykdomos socialinės kampanijos „Lygiadieniai“ interviu.

Skaitykite daugiau:

Skaitykite daugiau:

Silvana Imam: „Čia nieks nesupront, kon aš sakau“

Silvana Imam // Stavernfestivalen // Silvana Imam // 2019-07-12 19:06:06 // Larvik golfbane, Larvik, Vestfold, Norway (NOR) /

Lietuvės ir siro šeimoje Klaipėdoje gimusi, vienerių į Prahą, kur tėvas gavo darbą, išvykusi, o ketverių Švedijoje įsikūrusi Silvana tikino, kad žinomu žmogaus teisių, antihomofobijos ir LGBT veidu bei balsu tapo ne todėl, kad švedai yra itin pakantūs, o dėl to, ką patyrė Švedijoje, – toli gražu ne pakantumą.

„Čia nieks nesupront, kun aš sakau, nieks nesupront ir nieks nežina, kiek aš kentėjau, nu bl*t, kiek iškentėjau, bet, žinot, aš laimėjau“, – tokius žodžius žemaičiuodama ištarė Silvana 2016 metais atsiimdama prestižinį geriausios Švedijos atlikėjos apdovanojimą.

Plačiau apie Silvanos istoriją:

We came to Canada penniless, and through time we all made a living started families, and consider ourselves „Canadian“

Our family emigrated to Canada after leaving Taurage, Lithuania in 1944, and residing in Beppen, Germany til 1949. My mother was pregnant, with me when we left, and I was born on the route from Lithuania to Germany, namely in a place the Germans called Frankenhain, located in Poland.

We arrived in Kitchener, Ontario, Canada where my father had a brother that already was in Canada.

Our family consisted of my parents, and my three brothers and one sister. The photo submitted is a „family“ photo taken in Germany in 1949,  shortly before we left.

We came to Canada penniless, and through time we all made a living started families, and consider ourselves „Canadian“

My parents are deceased, as well as my two older brothers.

Aloyzas Petrikas: Lietuvoje žinomas kaip kultūros mecenatas

Aloyzas Petrikas su žmona Birute

Lietuvoje Aloyzas Petrikas žinomas kaip kultūros mecenatas, padovanojęs Lietuvai reikšmingų kultūros vertybių bei atgaivinęs literatūrinę premiją vaikams ir jaunimui; verslininkams jis žinomas kaip JAV bei lietuvių aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Corporation“ prezidentas. Kaune gyvenusi jo tėvų šeima 1941 m. pasitraukė iš Kauno į Vakarus, kad išvengtų tremties į Sibirą.

Aloyzo Petriko ryšiai su Lietuva niekada nebuvo nutrūkę, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dažnai joje apsilankydavo kartu su žmona Birute. Liaudies kūryba abiem jiems buvo artima. Per kelis dešimtmečius sukaupta nemaža liaudiškų skulptūrų kolekcija buvo jų namų interjero puošmena. Įsigydami skulptūras, jie sakė turėję viltį kada nors jas perduoti Lietuvai.

Gabija Bičkutė: visada jaučiuosi lyg dalelė manęs būtų likusi Lietuvoje

Aš (trečia iš dešinės) su seneliais 

Mano migracijos istorija yra šiek tiek kitokia. Aš niekada negyvenau Lietuvoje, aš gimiau ir augau Amerikoje, bet vis tiek visada jaučiuosi, lyg dalelė manęs būtų likusi Lietuvoje.  

Mano tėveliai atvyko į Ameriką prieš 20 metų, nes norėjo pamatyti pasaulį ir išbandyti naujas galimybes. Jie gyvendami Amerikoje niekada neprarado ryšio su Lietuva. Kai aš gimiau, visada namuose girdėjau lietuvių kalbą, lankiau lietuvišką mokyklą, švenčiau lietuviškas šventes ir turiu daugybę lietuvių draugų.  

Labai daug mano lietuviškų šaknų man davė mano seneliai, man tiktai gimus jie abudu atskrido į Ameriką padėti mane auginti. Jie man sekdavo lietuviškas pasakas, gamino lietuvišką maistą ir žaisdavo su manimi lietuviškus žaidimus.  

Kiekvienais metais skrisdama į Lietuvą, vaikščiodama po Lietuvos miestus ir miestelius, leisdama laiką su mano pusbroliais ir puseserėmis aš jaučiuosi esanti tikra lietuvaitė. Mano tėveliai man visada pasakoja juokingus prisiminimus, kaip aš būdama maža vadindavau save lietuviete ir prašiau mane vežti atgal į Lietuvą. Taigi nuo mažens aš visada žinojau, kad esu tikra lietuvė ir kad dalelė manęs visada bus Lietuvoje.  

Gabija Bičkutė
Maironio lituanistinė mokykla, 10 klasė 

Sylvia Masilionis: svajoju nuskristi į Lietuvą ir pabūti prie jūros Palangoje

Mano tėvai yra imigrantai, jie į Ameriką atskrido iš Lietuvos. Aš gimiau Amerikoje, tačiau nuo pat mažens daug girdėjau apie Lietuvą ir esu ten ne kartą buvusi. 

Man Lietuva asocijuojasi su gintaru ir Baltijos jūra, kuri į krantą išmeta mažus gintaro gabalėlius. Kai buvau Palangoje, ten nusipirkau pakabuką su gintaru, jis buvo geltonos splavos su vabaliuku viduje. Šį pakabuką nešioju nuolatos. Palangoje buvau Gintaro muziejuje, kur man labai patiko. Ten pamačiau daug įspūdingų iš gintaro padarytų daiktų, papuošalų. Man labai patinka legenda apie Jūratę ir Kastytį, kuri paaiškina mums, iš kur atsirado gintaras Baltijos jūroje. 

Man ir mano šeimai gintaras yra labai brangus, turbūt brangesnis ir už auksą ar perlus. Vėl svajoju nuskrist į Lietuvą ir pabūti prie jūros Palangoje – gal šį kartą pasiseks rasti gražų gintaro gabalėlį… 

Sylvia Masilionis
10 klasė 

Taja Ligeika: mūsų namuose yra dalelė Lietuvos

Mano tėvai mėgsta keliauti, jie visada iš kelionės namo parsiveža magnetą, kurį uždeda ant šaldytuvo durelių. Ten mes jų turime labai daug, bet vienas jų man yra pats brangiausias. Tai magnetas su Gedimino pilies bokštu.  

Kai buvau maža, jis man nebuvo kuo nors išskirtinis, bet kai prieš keletą metų su šeima nuskridome į Lietuvą ir būdama Vilniuje pamačiau Gedimino pilies bokštą, šis magnetas man tapo pačiu brangiausiu. Turėdama jį aš įsivaizduoju, kad mūsų namuose yra dalelė Lietuvos. O žiūrėdama į jame pavaizduotą Gedimino bokštą vis svajoju, kada jį vėl galėsiu pamatyti tikrovėje. Svajoju pamatyti ne tik jį, bet ir daugybę kitų gražių Lietuvos vietų. Tikiuosi, mano svajonė išsipildys greitai… 

Taja Ligeika
10 klasė

Hugo Doftartas: močiutė visada primena, kaip svarbu mokėti kalbėti lietuviškai

Mano vardas Hugo, man penkiolika metų. Aš esu gimęs Amerikoje, bet mano tėvai gimė Lietuvoje. Aš visą gyvenimą šneku lietuviškai su šeima ir penktadieniais po amerikietiškos mokyklos lankau lietuvišką mokyklą. 

Aš turiu visokių lietuviškų simbolių, kai kurie yra dovanoti brangių žmonių Lietuvoje, kuriuos aplankau būdamas ten. Viena jų – mano močiutė Erika. Ji gyvena Kaune. Šią vasarą buvau Kaune ir su ja kartu praleidome daug laiko. Mes ėjome su ja ir mano broliu į Velnių muziejų. Buvo įdomu šnekėtis apie velnius, raganas ir visokias lietuviškas legendas. Išėję iš muziejaus pasivaikščiojome po Laisvės alėją, nusipirkome dideles porcijas labai skanių ledų. Tada močiutė mums nupirko dovanų Akropolyje, brangiausia jų – marškinėliai su Lietuvos vėliava. 

Man patiko praleisti laiką su savo brangia močiute, o jos dovanotais marškinėliais pasipuošiu per lietuviškas šventes. Močiutė man visa laiką primena, kaip svarbu kalbėti lietuviškai ir kuo daugiau žinoti apie savo kraštą. Ji sako, kad tai yra būtina, nes kitaip negalėsiu mokyti lietuviškai savo vaikų ir nemokėsiu papasakoti savo amerikiečiams draugams, iš kur aš esu.  

Hugo Doftartas
10 klasė 

Gabija Judickas: neįsivaizduoju vasaros be maudynių šaltame Lietuvos ežere

Neįsivaizduoju vasaros be maudynių šaltame Lietuvos ežere, raudonų pievose augančių žemuogių,    šokoladinių saulėje tirpstančių ledų, pasivaikščiojimo Vilniaus gatvėmis. Lietuvoje išsipildo visos mano svajonės, apie ką svajoju visus mokslo metus. 

Kiekvieną vasarą mes su tėvais važiuojame į Lietuvą aplankyti giminaičių ir mūsų kaimą. Mano giminės yra išsibarstę po visą Lietuvą. Raseiniuose gyvena močiutė, Kėdainiuose – teta ir dėdė, o Vilniuje – kita močiutė, bet daugiausiai laiko praleidžiu kaime. Kaimas yra mano antri namai. Ten su jaunesniuoju pusbroliu džiaugiuosi visomis akimirkomis, kurias sutalpinu į du vasaros mėnesius. Ryte mes valgome močiutės šviežiai iškeptus blynus su namine uogiene, po to pažaidžiam su šuniuku Rūdžiu. Dieną lekiame pasimaudyti prie ežero, išsimozoti ledais. Grįžtant namo nuo ežero, automobilyje klausomės lietuviškų vasaros hitų. Kai ateina vakaras, tėtis su mano dėdė užkuria laužą. Sėdėdami prie laužo kalbamės, dalinamės dienos įspūdžiais, kepame skanias dešreles.  

Mano mama yra gimusi ir užaugusi Vilniaus senamiestyje, todėl kitą vasaros dalį aš leidžiu nuostabaus grožio Vilniuje, kuriame yra daug bažnyčių, gražių pastatų ir įvairių renginių. Senamiestyje mėgstame ilgai pasivaikščioti, valgyti kavinėse, stebėtis  nepakartojamu Vilniaus grožiu.  

Esu dėkinga tėvams ir lietuviškai mokyklai, kad padeda išlaikyti ryšį su Lietuva, jos kultūra ir žmonėmis.  

Gabia Judickas
9 klasė 

Milena Gračiova: tėvai man perdavė ne tik lietuvišką kultūrą, bet ir lietuvišką šeimą

Aš esu gimusi Amerikoje ir netgi esu Amerikos pilietė, bet iš tikrųjų aš esu Lietuvė. Mano migracijos istorija prasideda su mano tėčiu, kai jis nusprendė užsiregistruoti dėl ,,žalios kortelės” loterijos. Jis su mano mama norėjo apsivesti ir sužinoję, kad mano tėtis laimėjo ,,žalią kortą”, nusprendė persikraustyti į Ameriką.  

Po mano gimimo aš kiekvieną vasarą keliaudavau į Lietuvą ir netgi prieš išmokstant angliškai išmokau kalbėti lietuviškai. Tėveliams labai rūpėjo, kad mokėčiau kalbėti gerai ir lengvai savo gimtąja kalba, todėl jie nusprendė užrašyti mane į lietuvišką mokyklą ir darželįi. Tėvai man perdavė ne tik lietuvišką kultūrą, bet ir antrą – lietuvišką šeimą. Aš einu į lietuvišką mokyklą beveik 10 metų. Esu labai dėkinga už savo tėvų pasiryžimą man įskiepyti meilę Lietuvai ir už tai, kad aš esu Lietuvė. 

Milena Gračiova
9 klasė 

Veronika Gecevičiūtė: be protėvių kovos ir pasiaukojimo nebūtume ten, kur esame šiandien

Keturios kartos: promočiutė Aldona Petkevičiūtė Mažeikienė, mama Onutė Utz Gecevičienė, ir močiutė Marytė Mažeikaitė Utz, ant kurios kelių sėdžiu aš, Veronika Gecevičiūtė. 2008 metai

Buvo Antrojo pasaulinio karo pradžia, Sovietų Sąjunga buvo tik užėmusi Lietuvą. Sovietai planavo išsiųsti visus išsimokslinusius žmones, daktarus, mokytojus, rašytojus į Sibirą. Jie specialiai rinko šiuos žmones, kadangi nenorėjo, kad lietuviai prieštarautų ir sukurtų netvarką.   

Mano senelis, Mamulės tėvas, buvo tik baigęs savo daktaro studijas ir buvo sąraše žmonių, kurie turėjo būti išsiųsti į Sibirą. Šeima kuo greičiau pakavosi daiktus, kad galėtų pabėgti. Jie pabėgo arklių traukiamame vežime. Mano močiutė, kurią aš vadinu Mamule, gimė šeimai bėgant iš Lietuvos. Šeima maždaug penkerius metus išgyveno dipukų stovykloje Vokietijoje.  

Po kurio laiko mano senelių šeimą pasikvietė gyventi į Ameriką. Jie čia laivu atplaukė maždaug Naujųjų metų laikotarpiu, ir šventes sutiko Rytų pakrantėje. Buvo tik viena problema – ten, kur jie iš pradžios gyveno, neleido imigrantams dirbti pagal savo turimą išsilavinimą. Dėl šios priežasties šeima planavo persikraustyti į Čikagą.  

Tuo metu ši valstija palankiau priėmė imigrantus, o Čikagoje gyveno daug lietuvių. Mano močiutei buvo tik kokie šešeri arba septyneri metai, todėl ji labai mažai atsimena savo keliones. Vienas dalykas, kurį Mamulė labai ryškiai prisimena – kaip jinai su mama ir tėveliu gyveno bute. Sakė, kad buto savininkas tik vieną kartą į savaitę įjungdavo šiltą vandenį. Tikrai negaliu įsivaizduoti gyvenimo be šilto vandens. Tame bute nebuvo ir šildymo sistemos. Mamulė pasakoja, kad kas vakarą, kai mama ruošdavo valgį, atidarydavo pečiaus dureles, kad sušildytų kambarį. Uždarydavo duris į virtuvę ir ten smagiai sėdėdavo šilumoje.  

Mano nuomone, mes šiomis dienomis labai gerai gyvename. Viskas yra sukurta, kad tik žmonių gyvenimas būtų lengvesnis. Galvoju, jog kartais žmonija apie tai pamiršta ir vis nori daugiau ir daugiau patogumų, bet jie niekada nesustoja pagalvoti, ką ankstesnės kartos žmonės išgyveno, jog šiandien visa tai turėtumėm. Yra dar liūdniau žinoti, kad kitose pasaulio dalyse žmonės ir šiandien taip sunkiai gyvena. Dėl to, aš manau, yra labai svarbu vertinti savo protėvius, nes be jų kovos ir pasiaukojimo mes nebūtume ten, kur šiandien esame. Aš esu be galo dėkinga visiems savo senelių ir tėvų pasirinkimams, kurie mus atvedė iki šios akimirkos. Galėjo tiek daug kas įvykti kitaip, ir aš būčiau visai kitoje pasaulio dalyje su visai kitokiu likimu. Didžiuojuosi būdama Lietuvė, kadangi palyginus mūsų tiek mažai yra pasauly ir mes tikrai esame nuostabiausia tauta su didinga savo istorija ir drąsiais bei darbščiais žmonėmis. 

Veronika Gecevičiūtė
9 klasė 

Adelė Rauduvė: vasaras mes leidžiame Lietuvoje

Mano migracijos istorija prasidėjo dar prieš mano gimimą. Tada, kai mano tėveliai laimėjo ,,žalios kortos” loterijoje. Tėveliai sako, kad ,,žalia korta” suteikė mūsų šeimai dideles galimybes naujoje šalyje, bet tuo pačiu pareikalavo paaukoti viską, kas buvo mums brangu  Lietuvoje. Gal todėl mūsų šeima ilgą laiką neišdrįso galutinai palikti Lietuvos.  

Daug vandens nutekėjo po ,,žalios kortos” laimėjimo. Per tą laiką gimė mano brolis, vėliau gimiau ir aš. Mūsų gyvenimas dalinosi į dvi dalis. Gyvenome Lietuvoje, bet tėtis vis daugiau ir daugiau laiko turėdavo praleisti Amerikoje. Į Lietuvą atslinko sunki ekonominė krizė, taip pat priėjo laikas mums eiti į mokyklą ir tėveliai galutinai nusprendė, kad mes turėtume keltis gyventi į Ameriką.  

Išvykome iš Lietuvos, kai broliui buvo šešeri, o man – treji metai. Palikome savo senelius, gimines, draugus ir savo žaislus savo namuose, kuriuose gyvenome.  Atvažiavome į svetimą šalį, kur žmonės kalbėjo kalba, kurios mes su broliu nesupratome. Labai bijojau tų žmonių, kurie ta svetima kalba kalbėjo, todėl apsidžiaugiau, kad Montessori mokyklėlėje ,,Žiburėlis”, kurią pradėjau lankyti, vaikai kalbėjo lietuviškai. Mano brolis naujoje mokykloje irgi rado mergaites, kurios kalbėjo lietuviškai ir padėdavo jam susikalbėti su naujais mokytojais. Po truputį pratinomės prie visko, kas mums buvo nauja.  Mūsų seneliai žiemomis pradėjo atvažiuoti gyventi su mumis, o vasaromis mes važiuodavome į Lietuvą pagyventi su jais ir praleisti laiką su kitais savo giminaičiais. Dabar mūsų gyvenimas vėl dalinasi į dvi dalis. Vasaras leidžiame Lietuvoje, o per mokslo metus gyvename Amerikoje.  

Adelė Rauduvė
9 klasė 

Ema Gilvydytė: mano tėvų tėvai, mano seneliai, visi gimė Lietuvoje

Aš gimiau Amerikoje, mano tėvas – taip pat. Mano mama gimė Kanadoje ir persikraustė į Ameriką, kai baigė universitetą. Mano tėvų tėvai, mano seneliai, visi gimė Lietuvoje, bet pabėgo iš Lietuvos per Antrąjį pasaulinį karą, kai jie buvo dar vaikai. Kai rusai okupavo Lietuvą, mano proseneliai bijodami, kad jų neišvežtų į Sibirą, pasitraukė iš Lietuvos.  

Mano prosenelės šeima iš mamos pusės traukiniu išvyko iš Lietuvos į Jugoslaviją ir ten labai sunkiai gyveno. Naktimis miestas buvo bombarduojamas, trūko maisto ir kitų reikalingų daiktų. Kelios šeimos gyveno kartu viename kambaryje. Prosenelis gavo geresnį darbą ir butą Austrijoje ir traukiniu visi išvažiavo iš Jugoslavijos. Atvykę naktį į Insbruką, sužinojo, kad jiems prižadėtas butas buvo jau užimtas. Tą naktį visa šeima praleido lauke, sušalę ir išalkę. Po kiek laiko mano proseneliai gavo pranešimą iš policijos, kad visos lietuvių šeimos bus grąžintos į Lietuvą kitą dieną. Tą naktį visi pėsčiomis perėjo į Vokietiją. Vokietijoje visi lietuviai gyveno pabėgėlių stovykloje. Ten buvo išduotos maisto kortelės, kadangi maistas buvo normuotas. Prosenelės sesuo dirbo restorane ir parnešdavo papildomo maisto. 1948 metais, gruodžio mėnesį, prosenelio šeima laivu atplaukė į Kanadą, į Halifakso uostą. Plaukė dešimt dienų ir vandenynas buvo labai banguotas, daug keleivių sirgo jūros liga. Traukiniu nuvažiavo į Montrealį, kur jų laukė giminės.  

Mano prosenelio šeima iš mamos pusės išvyko iš Lietuvos 1944 metais. Traukiniu pasiekė Vokietiją ir ten sunkiai gyveno pabėgėlių stovykloje, anglų zonoje. Toje stovykloje mano prosenelio sesuo sunkiai susirgo ir numirė. 1948 metais mano prosenelis išplaukė į Kanadą ir gavo darbą ūkyje, Ontario provincijoje. Po metų jis pakvietė visą savo šeimą į Kanadą. Prosenelis atidirbęs dvejus metus pagal reikalavimus persikėlė gyventi į Montrealį.  

Ema Gilvydytė
9 klasė 

Aleksė Alijošius: Lietuva visada bus didelė dalis to, kas aš esu

Aš neturiu savo migracijos istorijos. Kitaip nei mano mama, tėtis ir seneliai – aš gimiau Amerikoje. Tačiau vis dar vadinu save Lietuvaite. Man patinka lietuviškas maistas, domiuosi Lietuvos kultūra bei stengiuosi išlaikyti lietuvių kalbą. Aš didžiuojuosi, kai galvoju apie Lietuvą. 

Mano tėtis persikėlė į Ameriką 1994 m., mama – 1999 m. Jie buvo labai jauni ir turėjo patys išsilaikyti vidurinėje mokykloje ir koledže, dirbdami įvairius darbus. Net ir sunkiai dirbdami, kad galėtų gyventi Amerikoje, jie niekada nepamiršo savo lietuviškų šaknų. Taigi, kai gimė mano brolis, sesuo ir aš, mūsų tėvai pasirūpino, kad mes nepamirštume lietuviškų šaknų irgi. Važiuojame į lituanistinę mokyklą ir į lietuvių stovyklas, kalbame lietuviškai namuose ir su draugais lietuviais. 

Negaliu patikėti, kad mano tėvai buvo tik keliais metais vyresni už mane, kai paliko savo gimtąją Lietuvą, savo draugus, tėvus ir namus. Amerika jiems atrodė svajonių šalis. Nežinau, ar kada nors pasiryžčiau žengti tokį didelį žingsnį kaip jie. Visada noriu aplankyti Lietuvą, pasimatyti su ten gyvenančia šeima. Kartais pagalvoju apie galimybę ten studijuoti universitete. Manau, kad šis žingsnis būtų lengvesnis nei tas, kurį turėjo padaryti mano tėvai, nes aš ten turiu giminių bei moku lietuviškai. Bet gal tai būtų mano migracijos pradžia. Tačiau net jei aš ir nesikraustysiu į Lietuvą ir ten nestudijuosiu, Lietuva visada bus didelė dalis to, kas aš esu. 

Aleksė Alijošius
9 kl 

Vasarą visada skrendame į Lietuvą

Visi, kurie migravo, turi skirtingą savo istoriją. Mano šeimos migravimo istorija prasidėjo prieš 23-ejus metus, 1999-aisiais. 

Kai mano mama buvo ketvirtame universiteto kurse, ji nusprendė važiuoti į Ameriką pamatyti pasaulio ir užsidirbti pinigų. Ji Lietuvoje susitvarkė migracijos dokumentus pagal studentų mainų programą. Liepos 14-tą dieną mama nuskrido į Niujorką ir pradėjo savo naujo gyvenimo etapą. Iš ten ji nuvažiavo į Čikagą pas pusseserę bei draugę ir ten pradėjo dirbti. Mano tėtis atvažiavo pas mamą lapkričio 6-tą dieną kaip krepšinio treneris su Lietuvos moterų krepšinio komanda. Po visų varžybų tėtis liko su mama ir jie vėliau sukūrė šeimą.  

Gyvenimo pradžia Amerikoje buvo ganėtinai sunki. Iki dabar mano tėvai yra persikraustę 9 kartus. Iš pradžių nuomavosi vieną, po to kitą butą, vėliau nusipirko savo kotedžą, po to pasistatė didelį namą, kurį vėliau pardavė ir vėl nuomavosi, galiausiai pirko mūsų dabartinį namą Lemonte. Darbai atvažiavus taip pat buvo sunkūs. Tėtis negalėjo toliau dirbti krepšinio treneriu. Jis pradėjo darbą statybose. Mama taip pat dirbo sunkiai. Pirmus metus ji prižiūrėjo pagyvenusią moterį, po to pora metų dirbo aukle dienomis, o vakarais važiuodavo į mokslus. Pabaigusi papildomus mokslus, mama dirbo kompanijoje buhaltere.  

Kiekvienais metais tėvai keliavo po Ameriką ir vis kažką naujo pamatydavo. Jie jau yra aplankę 39 valstijas. 5 metus mama su tėčiu neturėjo ,,žalių kortų” ir negalėjo grįžti į Lietuvą aplankyti artimųjų. Tai buvo sunkiausias jų gyvenimo etapas. Po to jie laimėjo ,,žalios kortos” loterijoje ir po penkerių metų grįžo atostogų į Lietuvą.  

Aš gimiau 2008 metais, po ketverių metų gimė mano brolis. Mes kas vasarą skrendame į Lietuvą aplankyti senelių, pusbrolių, pusseserių, tetų, dėdžių ir draugų. Aš visada labai laukiu tų susitikimų.  

Nors mano tėvai planavo būti Amerikoje tik metus, jie jau čia užsibuvo 23-jus. Nepanašu, kad mes grįšime gyventi į Lietuvą, bet jei taip atsitiktų, man patiktų gyventi ir tenai. Mama visuomet sako, kad mes su broliu esame lietuviai, ne amerikonai. Gal todėl mus vis taip traukia tenai grįžti… 

Maironio lituanistinė mokykla, 9 klasė 

Greta Pavilonytė: mano kambarį puošia trispalvė Lietuvos vėliava

Kiekvienas žmogus kuria savo istoriją: gimimo, gyvenimo, meilės, pažinčių ir kitas. Jų per gyvenimą susikaupia nemažai. Juk kiekviena nauja diena, kaip baltas popieriaus lapas, paruoštas naujai istorijai. Norėčiau pasidalinti savo migracijos istorija, arba kaip Lietuva yra dalis manęs.  

Prieš dvidešimt metų mano tėveliai laimėjo “žaliosios kortelės” loteriją. Ši loterija yra prašymo legaliai gyventi JAV procesas. Kasmet išduodama 55,000 “žaliųjų kortelių” žmonėms iš viso pasaulio. Daug kas metų metus bando laimėti ir apie ją svajoja, o mano tėveliams tiesiog pasisekė. Tuomet jie buvo jauni, ką tik baigę studijas ir dalyvavo, nieko nesitikėdami, spontaniškai. Šį laimėjimą jie priėmė kaip galimybę keliauti, pažinti kitas kultūras, sutikti naujus žmones, o Amerika tam ideali, nes čia – kultūrų įvairovė.  

Vieną vasaros rytą jie sėdo į lėktuvą ir, perskridę Atlantą, pradėjo naują gyvenimą. Tačiau niekada nepamiršo Lietuvos… Atvirkščiai, meilę Lietuvai, tradicijas, kalbą jie perduoda man. Nors aš gimiau Amerikoje, didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Mano kambarį puošia Lietuvos trispalvė vėliava. Kiekvieną vasarą aš atostogauju Lietuvoje ir man seneliai bei giminės parodo daug gražių Lietuvos vietų. Aš mėgstu keliauti po Lietuvą, grožėtis jos gamta.  

Užaugusi norėčiau, kad ir mano vaikai mokėtų lietuvių kalbą, lankytų lituanistinę mokyklą, nes tik perduodant kalbą iš kartos į kartą ją galima išlaikyti. Juk lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje. Palyginus su Amerika, Lietuva – tik mažytis taškelis žemėlapyje. Suprantu, kad daug jos gyventojų dėl įvairių priežasčių emigravo, kaip mano tėveliai, bet tol, kol jie net būdami kitose šalyse išlaikys tradicijas, kalbą, nepamirš istorijos ir mylės Lietuvą, ji gyvuos.  

Kiekvieną kartą, kai pati turiu priimti greitus, spontaniškus sprendimus ir nedrįstu, aš prisimenu tėvelių migracijos istoriją. Tai, kad jiems sekėsi, sutiko daug gerų žmonių, aplankė įdomių vietų, man suteikia drąsos. Manau, kad susitikimai, patyrimai, emocijos – visa tai yra netikėtos spontaniško gyvenimo dovanos! 

Greta Pavilonytė
9 klasė 

Gintaras Karosas: Vytis – Lietuvos ir lietuvių

Loreta Timukienė 

JAV lietuvis Gintaras Karosas apie vieną iš mūsų valstybės simbolių Vytį gali kalbėti valandų valandas. Su šiuo simboliu ir lietuvybe yra susijusi didelė dalis jo veiklos anapus Atlanto. Kaip sako G. Karosas, dar vaikystėje pamatytas Vytis kaip tolimos Tėvynės simbolis jam taip krito į širdį, kad jis tą meilės, nostalgijos ir pasididžiavimo savo kraštu jausmą iki šiol nešioja ir juo didžiuojasi. Ypatingai jam didelį įspūdį paliko dalyvavimas Bostono lietuvių dramos teatro veikloje, kur buvo aktyvūs tokie išeivijos šviesuoliai kaip Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras, Antanas Škėma. Vienas iš spektaklių buvo ,,Vincas Kudirka“, kuriame būdamas 11 metų G. Karosas vaidino ir ypatingai pamilo Lietuvos simbolį Vytį. To jausmo vedamas Amerikos lietuvis yra nemažai nuveikęs, kad Lietuvos vardas būtų kuo plačiau žinomas. 

Mūsų šaliai siekiant Nepriklausomybės jo pastangomis į Lietuvą buvo atgabenta daugybė tautinės atributikos, kuri buvo sukurta jo kompanijoje „Baltic Associates”. Daugelyje tų plakatų, lipdukų galima pamatyti stilizuotą Vytį. Niekas šiandien nesusimąsto, iš kur tais laikais, sovietmečio nustekentoje Lietuvoje, Sąjūdžio mitinguose pradėjo plevėsuoti tiek daug Vyčių, iš kur tokie tiražai tada neregėtos poligrafinės kokybės emblemos su Gedimino stulpais ir Geležiniu vilku. Išeivijos lietuvio sukurtų lobių turbūt būtume ir neišvydę, jeigu ne permainos mūsų šalyje, atnešusios laisvę. G. Karosas, rodydamas piešinių originalus, pabrėžia negalintis suskaičiuoti, kiek jo kompanijos užsakymu sukurta Vyčių, Geležinių vilkų ir kitų lietuviškų simbolių, kuriuos šiandien naudoja daugybė žmonių, įstaigų ir organizacijų Lietuvoje bei išeivijoje. 

Vytis tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje reiškė maždaug tą patį. Šiandien tai Valstybės ženklas. Tai ženklas, kuris amžiais telkė mus ginti Tėvynę. Vytis Lietuvoje 50 metų buvo uždraustas, bet liko didelės vilties simbolis okupuotame krašte. Vytis – ženklas, kurį savo širdyse išsaugojo išeivija, tai tautinės veiklos variklis. 

Šiandien jau mažai kas žino apie Amerikos Vyčius, apie seniausias lietuviškas organizacijas, apie lietuvių dainų ir šokių šventes, kuriose plevėsavo mūsų Trispalvė. Su lietuviškais simboliais išeiviai kreipėsi į Amerikos politikus, kai reikėjo nepripažinti okupacijos, o ypač – kai reikėjo sveikinti atgimusią laisvę, kai reikėjo Lietuvą priimti į NATO. 

Lietuvoje mums Vytį apgynė 1918 metų savanoriai, o iš draudimo laikų grąžino 1988 metų Sąjūdis. Išeivijoje tautos ženklo nereikėjo grąžinti. Jis buvo karo pabėgėlių gyvenimo dalis, iš Tėvynės ištremtos kartos viltis. Jį po Pensilvanijos anglies kasyklas ir Čikagos skerdyklas, po Bruklino gatveles ir Bostono dangoraižius nešiojo VLIK-o aktyvistai, „Draugo“ korespondentai, „Lietuvių enciklopedijos“ autoriai, gausybės lietuviškų knygų leidėjai. Tai buvo žmonės, būrę išeiviją į lietuvišką veiklą, chorus, šokių ratelius, sporto komandas. 

Vienas jų – Gintaras Karosas. Jis gimė Augsburge, Vokietijoje, kur jo tėvai Felicija ir Albinas pasitraukė iš Lietuvos nuo ateinančių sovietų. Kai jam buvo vieneri metukai, šeima persikėlė ir apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nors Lietuvos nebuvo matęs, tačiau nuo mažens augo tarp lietuviškos muzikos, dainų, šokių, savaitgaliais lankė lituanistinę mokyklą, dalyvavo moksleivių ateitininkų, skautų stovyklose. Gyvendamas JAV sukūrė šeimą, universitete įgijęs viešojo administravimo specialybę dirbo įvairiose valstybinėse įstaigose, tarp jų – Massachusetts gubernatoriaus administracijoje ir kt. 

Būdamas dvidešimt vienerių pradeda politinę karjerą, organizuoja tarptautinius vakarus, kuriuose dalyvauja etninės grupės su savo vėliavomis, parodomis, tautiniais drabužiais. Vėliau organizuoja Lietuvių jaunimo sąjungos vasaros išvykas po Šiaurės Ameriką. Rodydamas sukauptus archyvus, pašnekovas pasakoja apie 1972 metais 80 dienų trukusią jaunimo kelionę per visą Ameriką, kai ant autobusiukų uždėjo tautines iškabas, kurios sulaukdavo daug dėmesio tiek iš gyventojų, tiek iš žiniasklaidos. 

Lietuvoje prasidėjus atgimimui ir suvokus, kokią svarbą turi tautinė atributika, G. Karosas sako viską pradėję gaminti Sąjūdžiui. Jis sako išleidęs apie 50 tūkst. įvairių patriotinių lipdžių, be to, atvežė ir kitų simbolių. Anot Amerikos lietuvio, buvo svarbu kuo greičiau gaminti, gabenti ir dalinti. Tačiau kaip tokie kiekiai daiktų pasiekdavo Lietuvą? Tekdavo imtis visokių gudrybių: ir per turistines grupes, ir žmonėms įduodavo dovanų, lietuvišką simboliką įmaišydavo tarp rusiškų lipdžių. ,,Lietuvoje būtų buvusi problema, jeigu būtumėm vežtę geltoną, žalią, raudoną, bet lipdė su ‘Žalgiriu‘ neužkliuvo. O daug rusų ir nesusigaudė tarp simbolių“, – nusijuokė G. Karosas užsiminęs, kad tai buvo tarsi savotiška kontrabanda. Dar vienas būdas, padėdavęs prasmukti nepastebėtam su lietuviška atributika, – patikrose rusams paduoti amerikietiškų daiktų, ženkliukų, kurių sovietmečiu žmonės nebuvo regėję. Niekas neabejoja, kad ši lietuviška simbolika tuo metu stiprino žmonių laisvės siekį ir ryžtą kovojant už Lietuvos laisvę. 

Po lipdę, gautą iš G. Karoso, laikė rankose ir JAV viceprezidentai George’as Bush‘as bei Ronald‘as Reagan‘as (abu vėliau tapo JAV prezidentais), šis taip pat laikė juostą su užrašu „I love Lithuanians“. Po to Baltijos kraštų likimu ėmė intensyviai domėtis ir didžioji Vakarų spauda. G. Karosas pasakoja apie vienos lipdės pokyčius: iki Nepriklausomybės buvęs spygliuotos vielos fone užrašas „Lithuania wants freedom“ (Lietuva nori laisvės) po 1990 m. kovo pavirto į „Lithuania is free“ (Lietuva yra laisva). 

Dar vienas G. Karoso Lietuvai skirtų darbų – 1979–1985 metais, kai Lietuvoje buvo gilus sovietmetis, 46 000 tiražu išleistas lietuviško paveldo katalogas “Lithuanian Heritage“. Šis anglų kalba išleistas katalogas – tikras lobynas kiekvienam, norinčiam pažinti lietuvybę iš arti. Šio leidinio dėka Lietuvos vardas plačiai ir garsiai skambėjo Amerikoje ir pasaulyje tuo metu, kai jos kaip valstybės vardo net nebuvo pasaulio žemėlapiuose. Leidinyje gausybė informacijos anglų kalba apie Lietuvą ir lietuvius, mūsų tradicinį maistą, papročius, knygas, garsiausius JAV lietuvius. Tame kataloge gausybė lietuviškos simbolikos, nuo Vyties, Geležinio vilko, Trispalvės, iki tautinių drabužių, gintarinių bei kitokių papuošalų, velykinių margučių ir jų raštų. 

Prieš keletą metų G. Karosas nusprendė surinkti dešimtmečiais Amerikoje kurtą lietuvių tautinę atributiką ir paruošti parodą, kad ją aplankę žmonės matytų išeivijos darbus Lietuvai siekiant nepriklausomybės. Specialiai šiai parodai nuotraukas atsiuntė prezidentų Ronaldo Reigano ir Džordžo Bušo bibliotekos-muziejai Kalifornijoje ir Teksase. Paroda pristatyta 2019 m. Lietuvoje, ji daugeliui įdomi tuo, kad pasakoja, kas iš tikrųjų kūrė tokį populiarų modernų „Vytį“, ant marškinėlių, suvenyrų spausdinamą Geležinį vilką, iš kur atkeliavo lipdukai „Žalgiris“ ar Persitvarkymo Sąjūdį remiantys plakatai. Ši paroda, pavadinta „Vytis – Lietuvos ir lietuvių“, jau apkeliavo nemažai vietų Lietuvoje. Kita panaši paroda, papildyta įdomiais eksponatais, keliauja per Europos šalis, dar viena pristatoma Jungtinėse Valstijose. 

G. Karosas yra Vyčio paramos fondo veiklus narys. Fondas inicijavo skulptūros ,,Laisvės karys“ pastatymą Kaune, o Pasvalyje – paminklų Žygimantui Augustui ir poetui B. Brazdžioniui pastatymą. Fondo iniciatyva yra leidžiamos istorinės knygos ir filmai. 

Su šiuo veikliu žmogumi susitikome jo sodyboje Floridoje, kur vietinė St. Petersburgo lietuvių bendruomenė sukvietė tame mieste vykusios JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesijos dalyvius ir svečius. G. Karosas turėjo mums ne tik ką parodyti, bet ir papasakoti apie Vytį bei kitus jam brangius sodyboje esančius su Lietuva susijusius simbolius, gausybę medžio dirbinių. Šioje sodyboje yra lankęsis ne vienas svečias iš Lietuvos, joje į savo susiėjimus renkasi St. Petersburge gyvenantys lietuviai. Tai lyg nedidelė Lietuvos salelė saulėtoje Floridoje, kurios šeimininkas kiekvienam čia apsilankiusiam gali papasakot ne vieną su Lietuva ir jos simboliais susijusią įdomią istoriją. Tad vaikystėje pamatytas ir į širdį įkritęs Vytis G. Karosui tapo lyg svarbiausia jį su Lietuva siejanti gija, kuri jam suteikia noro kurti ir kuo plačiau skleisti žinią apie Lietuvą.

Lietuvio įmonės lipdukas su užrašu I LOVE LITHUANIANS – JAV prezidento Ronaldo Reagano rankose. G. Karoso asmeninio archyvo nuotr.

Elena Valiulienė: su vyru įkūrėme Oslo lietuvių folkloro ansamblį „Gabija”

Išvykau tik kūrybinėms atostogoms pas vyrą. Liūdėjau kurį laiką, bet buvau sužavėta šios šalies grožiu. Visada patiko mokytis, tad kalba nebuvo barjeras. Su vyru Skirmantu Valiuliu įkūrėme Oslo lietuvių folkloro ansamblį „Gabija“. Aktyviai garsiname Lietuvos vardą Norvegijoje jau ketvirtus metus.

Ana: „Kartais pagalvoju, kas būtų, jei grįžtume”

Kadangi Lietuvoje nebesimatė ateities, mes su vyru nusprendėme išvažiuoti į JK pamėginti vasarai. Šiais metais bus jau 11 metų, kai ta viena vasara tebesitęsia. Gimė sūnelis, kuris jau JK pilietis. Kartais pagalvoju, kas būtų, jei grįžtume, bet po kiekvienų atostogų Lietuvoje kazkaip vis ta mintis po truputį dingsta. Norisi geresnės ateities savo vaikui, negu gyvenimo šalyje, kuri dar gyvena tarybiniais standartais, kuri nežiūri savo piliečių, bet padeda kitiems, kai gavus alga nežinai, kur ją išleisti: butui ar maistui. Galima vardinti ir vardinti.

Karolina: „Mano istorija, kaip ir visų emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių”

Mano istorija, kaip ir visų emigravusių Lietuvos Respublikos piliečių, be galo panaši.
Gimiau ir augau pedagogų šeimoje. Mama pedagogė, močiutė pedagogė, savaime suprantama ir man teko krimsti mokslus rimčiau nei visiems aplinkiniams mano metų. Baigusi pradinių klasių pedagogiką maniau, nebus problemų įsidarbinti ir dirbti mėgiamą darbą su pradinukais. Ką gi, rankose diplomas – pirmyn ieškoti darbo. Nesvarbu, kad mama ir močiutė žinomos pedagogės ir nusipelniusios miesto vardo garsinimui, man buvo pasakyta: „jei susirinksi pirmokelių klasę, bus darbo vieta”. T.y. Eiti aplink esančius rajonus ir rinktis vaikučius. Kadangi dauguma vaikučių tėvelių buvo užrašę savo atžalas jau pas žinomas mokytojas, nenusimatė šviesos tunelio gale.

Po ilgų ieškojimų darbo pagal specialybę nusprendžiau keliauti į naujai atsidariusį prekybos centrą „Maxima”. Ten buvo šilto ir šalto, kol galų gale stuburo nervų patempimas. Ilgas gydimas, reabililicija. Po to keičiau darbą… teko ir “Tet-a-tet” kazino padirbėti, administratore. Pašte – direktoriaus padėjėja. Nieko nenusimatė: nei algos didesnės, nei paaukštinimo pareigose. Papildomai savanoriavau pas savo Mamytę, mokinau vaikučius scenografijos, kad nepamirščiau savo pašaukimo.
Kaip bebūtų gaila, teko kelti sparnus į Airiją. Nemokėjau anglų kalbos, baimė begalinė, bet jaunatviškas nusiteikimas. 2006 metais rugpjūčio 31 išvykau į Airiją .

Pradžioje buvo be galo sunku, nes anglų kalbos nemokėjau. Miegojau su užrašais, mokinausi žodžius kaip daugybos lentelę. Po metų nusprendžiau – ne man degalinės maisto ruošoje ir reikia įgyvendinti savo svajonę. Suprantu, ką pagalvosite, be anglų kalbos pradinių klasių mokytoja? Ne, aš žiūrėjau į ikimokyklinio įstaigos darbo vietas, papildomai lankiau visus įmanomus anglų kalbos lavinimo kursus. Po galbūt 53 pokalbio aš gavau darbo vietą. Tai buvo neapsakomas jausmas. Skraidžiau padebesiais. Neišsiplečiant, po auklėtojos padėjėjos, tapau vadovaujanti auklėtoja “supervisor”. Taip, 12 metų monotonija pabodo, nes kaip emigrantei neįmanoma tapti direktore. Padariau po 14 metu pertrauką ir nieko neplanavau. Netikėtai Airijos statistikos ofisas paskelbė, kad reikalingi darbuotojai. Mūsų mieste nei vienas lietuvis nebuvo dirbęs. Praėjau atranką, dirbau ir be galo laiminga patirtimi. Šiuo metu vėl nauji išbandymai socialinio darbuotojo magistro studijos ir aš nemanau nuleisti rankų. Jei manęs mano tėvynėje nereikia, aš susikursiu tai, ko savoje šalyje negaunu, Airijoje.

Be galo esu dėkinga savo artimiesiems, kurie palaiko ir suvokia, kad į mylimą šalį galima grįžti paprasčiausiai būnant turistu. Kada pagaliau Lietuvos šalies valdžios atstovai pradės vertinti tai, ką turi, o ne tai, kas emigruoja į Lietuvą, kaip pigi darbo jėga. Įdomu, kiek šiuo metu uždirbu? 620 už 30 val. į savaitę, savaitgaliai laisvi, nesudėtingas darbas, darbe ilsiuosi. Be galo gaila, kad negaliu kiekvieną savaitgalį apkabinti savo artimųjų Lietuvoje, bet atsigriebiu kiekvieną vasarą bei, žinoma, pokalbiais rytais ir vakarais lyg būtume šalia, interneto pagalba.

Saulė Miciukevičienė: „Svajokite atsargiai”

„Svajokite atsargiai“ – frazė, kuri milijonus žmonių stabdo siekti norimo tikslo, netapo pagrindiniu credo romano herojės Saulės gyvenime. Būdama 37 metų, sekdama paskui savo gyvenimo žmogų, persikėlė gyventi iš Vilniaus į Kijevą.
Netrukus miestas tampa draugu, antrąja tėvyne, jos meile. Čia ji jaučia didelį potencialą bet kokiai veiklai. Prieš porą metų šalis išgyveno moralės revoliuciją. Kiekvienas tikėjosi pradėti naują gyvenimą be melo, be apgaulės, be korupcijos. Praeityje – daug patirties valdymo srityje, o pasitikėjimas savimi ir mylimo žmogaus parama, kviečia ją realizuoti šiame mieste savo seną svajonę – atidaryti savo rankų darbo šokolado parduotuvių tinklą.
Ji sėdasi į traukinį ir „rieda“ savo svajonės link. Atvirumas, nuoširdumas ir tam tikras užsienietės naivumas, įtraukia moterį, kaip ateivę iš kitos planetos, į nekontroliuojamus ir kartais net nepaaiškinamus įvykius.
Jos romanas su šokolado verslu Kijeve truko trejus su puse metų. Per šį laiką, herojė išgyveno triumfą ir neviltį, kovojo už teisę būti savimi, sužinojo pergalės saldumą ir išdavystės kartumą. O svarbiausia – ji nustebino save: ji darė kažką, ko niekada negalvojo kada nors darysianti.

Fausta: planas buvo atskiristi 3 mėnesiams

Emigravau 19 metų, po skaudžių skyrybų su pirma meile 🙂 Planas buvo atskiristi 3 mėnesiams prasiblaškyti ir užsimiršti apie skaudulius. Pieš išvykstant finansine situacija buvo net gi labai gera, gyvenau savarankiškai, mokiausi neakivaizdiniu būdu, jei ne nelaiminga meilė ir draugės pasiūlymas manau niekada nebūčiau išvykusi. Čia susipažinau su savo antra puse ir likau jau 15 metų.

Mari Aldon: story of Cinderella can happen again

Mari Aldon, born Marija Aldona Pauliutė, was a talented Lithuanian-born American actress known for her performances in films and on television.

Growing up in Tauragė, Lithuania, Aldon’s early life was marked by her family’s move to Toronto, Canada where she was raised by her mother. She developed a love for the arts at a young age, studying ballet, drama, piano, and singing. Her early performances were even noticed in Lithuanian newspapers in America.

Aldon began her career in the entertainment industry by acting in a road company of A Streetcar Named Desire and dancing with the Canadian Ballet. She also appeared on radio and television shows.

Making her screen debut in a minor role in „The Locket“ (1946), Aldon quickly rose to fame, starring opposite Gary Cooper in the „Western Distant Drums“ (1951). Throughout the 1950s, she continued to appear in a variety of films, including supporting roles in big-budget productions like David Lean’s Summertime.

As the years went on, Aldon shifted her focus to television, guest-starring on popular shows like „Wagon Train“ and „Ichabod and Me“. Despite her passing in 2004, her performances continue to be remembered and celebrated.


Excerpt from the newspaper ‘Press and Sun-Bulletin’ (New York) (April 11, 1951)

Daumantė Desai: šeimoje telpa tiek indiškos, tiek lietuviškos tradicijos

Į Indiją Daumantė Desai išsikraustė 2018 m., pamilusi iš čia kilusį vyrą. Nors iš pradžių patyrė didelį kultūrinį šoką, dabar ji gyvenimo nematytų kur nors kitur: šeimoje telpa tiek indiškos, tiek lietuviškos tradicijos. 

Daumantė pasakoja, kad su dabartiniu vyru, dėl kurio ryžosi pakeisti savo gyvenimą, susipažino dar 2012-aisiais Belgijoje vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje. Jame abu reprezentavo savo šalis, jų folklorinę muziką bei tautinius šokius.

Nors yra ištekėjusi už indo, didelių kultūrinių skirtumų su juo nejaučia, namuose švenčia visas lietuviškas šventes. Grįžti gyventi į Lietuvą Desai šeima nesvarsto, tačiau gimtinės Daumantė sako niekada nepamirštanti.


Barbora Sharrok: „I want learn and speak my native language“

Barbora Sharrok was born in Lithuania but grew up in New Zealand, feels guilty for not being able to speak Lithuanian fluently and not feeling like a „true Lithuanian.“ She is excited to move to Lithuania in March. If possible, she will participate in the „Bring Together Lithuania“ project, if not, she will continue her work as a software developer and reside in Vilnius.

„I struggled with understanding English when I first started school at the age of five and now it’s even harder to speak Lithuanian. I really want to strengthen my relationships with my family members who live in Lithuania and gain a deeper understanding of what it means to live in this country. I don’t want to be pushy and always ask people to speak with me in English. I want to learn and speak my native language,“ B. Sharrok shares.

Barbora’s mother was a member of the Lithuanian community, so she always participated in various Lithuanian traditional events, often they were held in her family home. She believes it is important to have a connection with Lithuanian culture and that celebrations are more important than just „a day off from work.“ Barbora’s family has frequently visited Lithuania and met her mother’s relatives who live there.


Barbora Sharrok at the Christmas Eve table / Personal album photo

Jūratė Statkutė de Rosales: Venezuela gave her a new home

Jūratė Statkutė de Rosales was born in Kaunas, Lithuania in 1929 and lived in Paris with her parents until 1938. Her father, Jonas Statkus, was a high-ranking official in Lithuania’s State Security Department until he was arrested by the Soviet Union in 1940 and sent to a Moscow prison, where it is believed he died.

After World War II, Rosales moved to France, where she studied Latin and French and became a teacher of the French language. Rosales later studied at Columbia University in New York, where she taught various languages. In 1960, she married a Venezuelan engineer and raised their five children in a bilingual household.

Starting in 1983, she served as editor-in-chief of a Venezuelan opposition magazine „Zeta“ and also wrote for a Venezuelan newspaper „El Nuevo País“ and a Cleveland-based „Dirva“.


Pranas Domšaitis: ekspresionizmo atstovas iš Mažosios Lietuvos

Pranas Domšaitis gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Kropynų kaime Rytų Prūsijoje (Cropiens, Ostpreußen, dab. Gajevas, Kaliningrado sr., Rusija), ūkininkų šeimoje ir iki dvidešimt septynerių metų dirbo tėvų ūkyje. 1907-aisiais, gavęs žymaus vokiečių dailininko Makso Lybermano (Max Liebermann) rekomendaciją, jis įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją. Po studijų tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto (Lovis Corinth) dirbtuvėje, bendravo Osle su Edvardu Munku (Munch), studijų tikslais lankė garsius Europos muziejus, dalyvavo Mažųjų Kuršių (Klein-Kuhren, dab. Filino, Kaliningrado sr.) dailininkų grupės veikloje, 1914–1918 m. lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje.

Pripažinimo Vokietijoje P. Domšaitis sulaukė 1919 m. surengęs pirmąsias individualias parodas Berlyne ir Breslau. Išgarsėjęs kaip peizažų ir religinių kompozicijų kūrėjas, P. Domšaitis dalyvavo parodose kartu su žymiais to meto Vokietijos dailininkais modernistais. Jo darbus pirko Vokietijos valstybiniai muziejai ir privačios galerijos,  dailės kritikai negailėjo pagyrų, vadindami jį veržliu modernistu, poetu romantiku, dailininku, gebančiu išreikšti žmonių, daiktų ir vaizdų paslaptingumą. Vokiečių meno kritikas Karlas Šefleris (Scheffler) P. Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.

Augęs ir lavinęsis vokiškos kultūros apsuptyje, P. Domšaitis didžiavosi savo lietuviška kilme, domėjosi lietuvės motinos protėviais, vertino lietuvių liaudies meną,  visada pabrėždavo jo  gyslomis   tekant „tolimosios baltiškosios Tėvynės kraują“. 1920 m. Kaune priėmęs Lietuvos pilietybę ir gavęs LR pasą, nuo 1933 m. dailininkas kūrinius pasirašinėjo tik lietuviška pavardės forma – Pranas Domšaitis.

Negailestingai besikeičiantys laikai sutrikdė sėkmingą P. Domšaičio  kūrybos raidą. 1933 m. Vokietijoje prasidėjus nacių kampanijai prieš modernųjį meną, jo, kaip ir kitų ekspresionistų kūryba buvo pripažinta „degradavusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti  kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ (Entartete Kunst) parodoje.

Antrajam pasauliniam karui baigiantis, P. Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją, kur susitiko lietuvių dailininkus emigrantus Telesforą Valių, Paulių Augių ir kt. Tarptautinėse emigrantų dailės parodose Austrijoje jis pirmą kartą dalyvavo kaip lietuvių menininkas. 1949 m. kartu su žmona dainininke (mecosopranas)  Adelheide Armhold dailininkas išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Penkiolika paskutiniųjų P. Domšaičio gyvenimo metų Keiptaune buvo itin produktyvūs. Dailininkas keliavo po šalį, daug tapė, dalyvavo bendrose parodose ir rengė individualias savo kūrybos parodas. Jo kūriniai greitai sulaukė Pietų Afrikos meno kritikos ir visuomenės pripažinimo, juos mieli pirko muziejai, privatūs kolekcininkai, o 1964 P. Domšaičiui  buvo paskirtas prestižinis PAR meno apdovanojimas „Artists of Fame and Promise“.

P. Domšaitis mirė Keiptaune 1965 lapkričio 14 d., palaidotas Plumstedte, Pietų Afrikoje. 

1978 m. jo našlė persikėlė iš Keiptauno į Havajus (JAV) ir Havajų universiteto galerijoje Honolulu mieste surengė pirmąją JAV apžvalginę P. Domšaičio parodą, kuri sulaukė didelio pasisekimo. 1980–1982  m. Lietuvių fondas (JAV) įsigijo vertingiausių P. Domšaičio kūrinių kolekciją (800 vnt.), o 1989–2001 m. perdavė Lietuvos dailės muziejui 530 dailininko kūrinių. 2001 m. vasarą  Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje atidaryta nuolat veikianti P. Domšaičio kūrybos ekspozicija, veikia P.Domšaičio kultūros centras 2004 m. galerijai suteiktas Prano Domšaičio vardas. 


Pranas Domšaitis. Autoportretas. © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus:

Dr. Milda Budrienė: Lietuvių medicinos muziejaus steigėja

Dr. Milda Budrienė-Kuršaitė-Budrys gimė 1916 m. sausio 12 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lavrense, Masačiusetso valstijoje. 1923 m. ji su tėvais grįžo į Lietuvą ir šeima apsigyveno Tauragėje, vėliau persikėlė į Kauną. Baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, 1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoja Kaune. Nuo 1929 m. priklausė, o vėliau ir aktyviai reiškėsi LSS veikloje. 1941 m. susituokė su bendrakursiu, gydytoju Stasiu Budriu. 1943 m. jie susilaukė dukters Gražinos, o 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, kartu pasiimdami savąsias motinas. Vokietijoje kartu su vyru dirbo gydytojais įvairiose pabėgėlių stovyklose. Karui pasibaigus, kaip Amerikos pilietė, 1946 m. išvyko į JAV. 1947 m. į JAV atvyko ir likusieji šeimos nariai. 1950 m. M. Budrienė įgijo Ilinojaus valstijos medicinos praktikos teises. Kai šias teises gavo ir jos vyras Stasys, sutuoktiniai atidarė savo kabinetą Čikagos priemiestyje, Sisere, Braitono parko apylinkėje, o 1961 m. ir modernią kliniką. M. Budrienė susidomėjo alergologija, vis labiau populiarėjančia 20 a. antroje pusėje. Nuo 1958 m. M. Budrienė dirbo Ilinojaus universiteto Alergijos klinikoje, nuo1960 m. klinikine instruktore, nuo 1971 iki 1984 m. – klinikos profesore. 1974 m. išlaikė alergologijos ir klinikinės imunologijos specialybės egzaminus, o 1975 m. įgijo Floridos ir Indianos valstijų praktikos teises.

Savo klinikoje Budriai dirbo iki 1982 m., kol apsisprendė, kad metas baigti aktyvią profesinę veiklą. 1984 m. balandžio 10 d. dr. Stasys Budrys staiga mirė. Netekusi artimo žmogaus ir bendražygio, M. Budrienė tolesnį gyvenimą paskyrė archyvo tvarkymui ir knygų rašymui. Būdama aktyvi Amerikos lietuvių gydytojų ir Pasaulio lietuvių gydytojų draugijų narė, leidinio „Lietuvių gydytojų biuletenis“ redakcinės kolegijos narė, o vėliau (1965–1970) ir atsakingoji redaktorė, surinko daug įvairios archyvinės medžiagos apie lietuvius gydytojus, dirbusius išeivijoje. Medicinos istorijos temomis rašė ir straipsnius spausdino JAV leidžiamuose laikraščiuose bei žurnaluose. Parengė ir išleido Amerikos lietuvių gydytojų vardyną (1991), straipsnių rinkinį Iš Lietuvos sveikatos apsaugos istorijos (1992), knygas Amerikos lietuviai gydytojai (1992), Lietuviai gydytojai šešiuose kontinentuose (1996), „Lietuviai gydytojai ir mokslininkai“ (2002).

 1988 m. ji įsteigė Lietuvių medicinos muziejų, buvo jo direktorė., nuo 1985 m. rūpinosi S.Budrio lietuvių fotoarchyvu.

Visa jos visuomeninė veikla buvo skirta lietuvybei išsaugoti svetimuose kraštuose ir lietuvių gydytojams telkti bendram darbui. 1998 m. M. Budrienei suteiktas Lietuvos gydytojų sąjungos Garbės narės vardas.

M. Budrienė mirė 2008 m. balandžio 29 d. Sarasotoje, Floridoje. Palaidota Čikagos kapinėse.

Dr. Milda Budrienė, tapusi JAV alergologų draugijos nare. Nuotrauka iš žurnalo „Medicina“, 1974 Nr. 2 (165)

Vanda Kanytė Balukienė (Balukas): tapytoja ir visuomeninkė

Vanda Kanytė Balukienė (Vanda Kanyte Balukas), tapytoja, visuomenininkė. V. Kanytė Balukienė gimė 1923 m. balandžio 1 d. Šiauliuose, 1941 m. baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo metais pradėjo studijuoti tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, prisijungė prie Austrijoje susibūrusio „Čiurlionio” lietuvių tautinio meno ansamblio. 1946–1949 m. mokėsi Dailės ir amatų mokykloje Freiburge, 1947 m. susituokė su gydytoju Gediminu Konstantinu Baluku. 1949 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, metus gyveno Niujorke, paskui  išvyko į Čikagą. Šeimoje gimė trys vaikai: Andrius, Laima, Dana. 1969 m. baigė Čikagos dailės akademiją. 1987 m. persikėlė gyventi į Beverly Šorsą (Indianos valstija), nuo 1997 m. Tusoną. 

V. Kanytė Balukienė buvo viena iš Amerikos lietuvių dailininkių draugijos steigėjų (su Magdalena Birute Stankūniene-Stankūne), 1971–1977 m. šios draugijos pirmininkė, 1971–1973 m. Čiurlionio galerijos Čikagoje direktorė. 1972–1977 m. lietuvių žurnalo „Lituanus“dailininkė. Rašė apie Amerikos lietuvių dailininkių draugijos veiklą, nuo 1956 m. dalyvavo Amerikos lietuvių dailininkių draugijos ir kitose lietuvių išeivijos parodose, surengė 10 asmeninių parodų Čikagoje, Niujorke, Toronte (Kanada). Kūrybos pradžioje tapė figūrines kompozicijas, portretus, peizažus, nuo 8 deš. pradžios – geometrines abstrakcijas lietuvių liaudies audinių raštų motyvais. Kūriniai nutapyti aliejumi ir akrilu pasižymi ekspresyvumu, formų stilizacija, ryškiu koloritu.

V. Kanytė Balukienė mirė 2004 m. vasario 22 d. Tusone, Indianos valstijoje.

Plačiau: html

Donata Aukštuolienė: ,,Atrodo, kad pusė mano šaknų yra Lietuvoje, kita pusė – Amerikoje” 

Loreta Timukienė 

Su Donata Aukštuoliene esame pažįstamos jau keletą metų, gyvenant Čikagoje su ja karts nuo karto susitinkame lietuviškuose renginiuose, kur dažniausiai ji būna su savo šeima – Donata su vyru Domu augina 8 metų dukrą Aleksytę. Su Donatos mama Vitalija dirbame toje pačioje Maironio lituanistinėje mokykloje, be to, ji yra kilusi iš mano gimtojo Kupiškio. Šią vasarą su šiais savo gerais pažįstamais susitikome iškylaudami prie ežero, kur buvo proga ir daugiau pasišnekėti. Žinodama, kad rugpjūtį Donata įsitraukė į alternatyvaus meno festivalio „Burning Man” komandos „Amber Dust” surengtą Ukrainos palaikymo akciją, norėjau apie tai sužinoti daugiau.  

Festivalis „Burning Man“ nuo 1991 m. vyksta Jungtinėse Valstijose, Nevados Juodosios uolos dykumoje (iš angl. Black Rock Desert). Kasmet rugpjūčio pabaigoje ten įsikuria miestas skambiu pavadinimu „Black Rock City“ (iš angl. Juodosios uolos miestas). Į jį suvažiuoja apie 10 tūkst. kūrėjų ir menininkų, penkiagubai tiek žmonių ir visi pradeda veikti: kas pastato skulptūrą, kas – instaliaciją, kas groja, mankštas veda… Kiti, pasipuošę kostiumais, karnavalinėmis aprangomis, prisideda prie vyksmo, kaip tik kiekvienas išmano.  

Lietuvių komanda pagal architekte dirbančios moters brėžinius sukūrė medinę ukrainiečių laisvės simbolio instaliaciją, siekdama priminti visuomenei, kad karui Ukrainoje tęsiantis yra labai reikalingas palaikymas. Paklausus, ar galėtume apie tai pasikalbėję daugiau šią istoriją pristatyti projektui ,,Mano migracijos istorija”, Donata neprieštaravo. Tad siūlome pasakojimą ne tik apie lietuvių dalyvavimą garsiajame festivalyje ,,Burning Man” su Ukrainos palaikymo simboliu, bet ir apie šios talentingos moters migracijos istoriją. 

Ar gali papasakoti apie save, savo šeimą, darbą, pomėgius?  

Esu gimusi ir užaugusi Lietuvoje, būdama 20 metų atvykau gyventi į JAV.  Čia ištekėjau už lietuvio, su vyru auginame 8 metų dukrą. Nuo mažens mėgau užsiiminėti įvairiais ,,kūrybiniais” projektais – piešti, daryti popierinius namukus, baldukus lėlytėms. Nuo mažens svajojau būti architekte, mano svajonėms buvo lemta išsipildyti – baigiau studijas ir dirbu architekte. Architekto darbas reikalauja daug žinių ir pastangų, todėl didelė dalis mano pomėgių yra kaip ir būtinumas – tai nuolatinis domėjimasis kompiuterinėmis grafikos ir braižymo programomis, kurios kasmet keičiasi. Tačiau didelę dalį savo laisavalaikio stengiuosi skirti šeimai, kuri man yra labai svarbi. Mes mėgstame bendrauti su savo draugais, patinka keliauti.     

Kur tavo šaknys, kaip seniai gyveni Amerikoje, kaip ji atrodo tavo akimis?  

Gyvenu Amerikoje jau apie 20 metų.  Kaip tik šiuo momentu esu pusė savo gyvenimo nugyvenusi Lietuvoje, o kitą pusę – Amerikoje. Todėl ir jausmas yra dvejopas – atrodo, kad pusė mano “šaknų” yra Lietuvoje, o kita pusė – JAV. Mano akimis Amerika yra šalis, kurios didžiausias privalumas yra tai, kad eilinis žmogus čia gali patogiai gyventi. Manau, tai daugiausiai ir traukia imigrantus iš kitų šalių. Žmogus, turintis tikslą ir linkęs įdėti pastangų jam pasiekti, turi galimybę tai padaryti. Gana sunku apibūdinti JAV, nes tai didžiulė, įvairovių pilna šalis. Netgi geografiniu atžvilgiu – tai viena nedaugelio šalių, kurioje susijungia visos klimato zonos. Aplankyk Rytų pakrantę, Centrine dalį ir Vakarų pakrantę – pamatysi tris skirtingas šalis. Čia gyvena žmonės, suvažiavę iš įvairių pasaulio šalių – kiekvienas su savo tradicijomis, papročiais, nuomonėmis ir įpročiais. Jie visi priversti suprasti, toleruoti ar bent jau apsimesti, kad toleruoja vienas kitą, – dėl to patogaus gyvenimo… Aš džiaugiuosi, kad čia gyvenu, nes gyvenimas šioje šalyje gerokai praplėtė mano akiratį. 

Šiemet “Burning Man” festivalyje lietuvių stovykla “Amber Dust” pristatė instaliaciją “Laisvės trišakis” (vadinamas Tryzub) – kovų už laisvę ir viso pasaulio demokratines vertybes simbolį. Kam ir kaip kilo mintis sukurti šį simbolį? Papasakokit, kaip sekėsi kurti įspūdingą penkių metrų konstrukciją, sveriančią 700 kg? Kas prisidėjo prie šio projekto?  

Mano vyro draugas Edgaras jau 13 metų organizuoja stovyklą “Burning Man” festivalyje. Šiais metas jis labai norėjo pastatyti instaliaciją. Kadangi jį ypatingai sukrėtė karas Ukrainoje, jis norėjo, kad instaliacija būtų susijusi su Ukraina. Vieną dieną jis tiesiog atvažiavo pas mane, išsikirpęs “Laisvės trišakį” iš popieriaus, ir klausia ,,Gal turių kokių idėjų, kaip jį pastatyti?” Pradėjome diskutuoti – kokio dydžio, iš kokių medžiagų jis galėtų būti pastatytas, kaip jis atlaikys vėją ir kokios mūsų galimybės įgyvendinti šį projektą. Be to, mes iškart nusprendėme, kad jo nedeginsime, taigi turėjome dar vieną užduotį – kaip mes jį išardysime ir išvešime iš dykumos? Man kilo mintis pagaminti šį simbolį iš detalių, kurios susinertų viena su kita kaip 3 dimensijų delionė į taip vadinamą “waffle construction”. “Waffle Construction” yra ne naujiena architekturoje, ir ji yra labai stabili konstrukcija, dėl to buvau tikra, kad ji atlaikys dykumos audras. Na, po to tereikėjo sugalvoti formą ir nubraižyti detales. Mano akimis žiūrint – tai tiesiog didžiulis geometrinis galvosūkis, o man patinka geometrija. Nubraižytas detales reikėjo išpjauti specialia mašina iš maždaug 1.5 cm storio faneros. Saulius Jarasiūnas, kuris taip pat organizuoja stovyklą “Burning Man” festivalyje kartu su Edgaru Genenko, pasirūpino instaliacijos pastatymu – surado, kas išpjaus detales, nuvežė jas į dykumą, pasirūpino apšvietimu ir viskuo kitu.  

Ar tai pirmas tavo darbas, susijęs su lietuviška veikla Amerikoje?  

Taip, pirmas. 

Kokie jausmai, nuotaikos, įspūdžiai siejasi su šio simbolio kūrimu?  

Labai malonūs įspūdžiai. Labiausiai pribloškė, kai pamačiau grupelę susigraudinusių ukrainiečių prie ,,Laisvės trišakio”, kai kurie iš jų verkė. Negalvojau, kad darau kažką ypatingo, tiesiog padėjau draugui, kuris turėjo gražią idėją, ir buvo malonu tapti tos idėjos įgyvendinimo dalimi. Tada supratau, kad kai kam tai turi didelę reikšmę ir sukelia stiprias emocijas. Esu dėkinga Edgarui, kad jis mane įtraukė į šios instaliacijos įgyvendinimo procesą. 

Donata, šią vasarą pirmąkart važiavai į “Burning Man” festivalį – kokie įspūdžiai? Ar dar norėsi ten vykt kitąkart?  

Įspūdžiai nenupasakojami – tarsi pabuvus kitame pasaulyje. Ten patyriau ypatingai daug pozityvių emocijų. Galbūt taip yra dėlto, kad visas festivalis yra pagrįstas dalinimosi principu. Ten pabuvus, nori nenori sukasi mintys – kaip aš čia dar galėčiau prisidėti, ką aš galėčiau ten nuvežti ir pasiūlyti kitiems?  Labai norėčiau dalyvauti ten dar kartą. Šį kartą, rodos, per trumpai pabuvau, per daug miegojau, per mažai pamačiau. Kitą kartą galbūt labiau pasiruošusi būčiau.    

Ką tau reiškia lietuvybė? Kiek savyje jauti tą vadinamą ,,lietuvybės geną”?  

Aš esu Lietuvė. Jei nebūčiau migravusi į JAV, tai galbūt būtų kažkokia bereikšmė frazė. Na kas daugiau aš galėčiau būti? Nes tai būtų tiesiog faktas, kaip ir mano ūgis, akių, plaukų spalva. Tačiau kur aš begyvenčiau, su kuo bebendraučiau, kad ir kaip pasikeistų mano mąstysena, aš niekada nebūsiu ne lietuvė. Gyvenant svetimoje šalyje, galbūt yra sudėtingiau palaikyti lietuvybę, nes ji nėra taip paprastai savaime aplink visur ir visada. Tačiau tada pasidaro ypatingai svarbu tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, marginti kiaušinius taip, kaip mano močiutė juos dažė. Man būtų labai sunku gyventi JAV, jeigu aš negyvenčiau Čikagos priemiestyje, kur yra įsikūrusi Lietuvių bendruomenė. Ten vyksta lietuviški renginiai, vaikai eina į lietuvišką mokyklą. Mano visi artimiausi draugai yra lietuviai. Aš gyvenu Amerikoje, tačiau sukuosi savotiškame lietuviškame ,,burbulėlyje”.  Jei to nebūtų, aš jausčiausi, kad esu praradusi didelę dalį savęs.  

Rūta: „Myliu savo šaknis, bet myliu ir savo šakas”

2010-aisiais tėveliai su priekaba daiktų nuvežė jauną, naują studentę į Daniją. Pirmojo pusmečio kiekviena diena buvo kaip naujas lūžio taškas. Lūžo įsitikinimai, pažiūros, požiūris į save, požiūris į tai ką reiškia studijuoti, lūžo įskiepytas atstumas tarp mokytojo ir mokinio, tarp vyresnio ir jaunesnio žmogaus. Lūžo tiek daug, kad pirmojo pusmečio atsiminimai atrodo lyg užkloti tirštu debesų sluoksniu. Per tą pirmąjį pusmetį sudužo visi per 19 metų nusitapyti ateities paveikslai.

Skamba kaip siaubo filmas? Tragedija pagalvotum? Žiūrint iš 2023-ųjų savo perspektyvos visa tai buvo tik pirmoji transformacija. Skausminga, vieniša bet išlaisvinanti transformacija. Teisiškai migravau o savo suvokimu kiekvieną kartą laužiau požiūrį į save ir savo gyvenimą 4 kartus. Realybėje migravimo buvo daug daugiau ir jis vis dar tęsiasi ir kartojasi kiekvieną kartą apsilankius Lietuvoje.

Migruojantis žmogus kiekviename naujame taške turi tris pasirinkimus. Pirmas, atmetant visą tai kas nauja pasigrožėti ar pasibaisėti ir grįžti į tas pačias vėžias. Antra, perimti viską ir peršokti į naujas vėžias paliekant senąsias irti. Trečias, mokantis ir reflektuojant kurti savo vėžių tinklą taip braižant naują savęs ir savo gyvenimo suvokimą. Nei vienas iš šių varinatų nėra nei teisingesnis nei geresnis. Aš renkuosi trečią. Renkuosi nuolatos ieškoti papildomų kelių ir takelių.

Požiūris, jog mano gyvenime gali egzistuoti šimtai kelių vienu metu ir jog neturiu pasirinkti vieno ar kito bet galiu nuolatos vaikščioti visoje jų įvairovėje man atsikleidė po 7 metų gyvenimo migracijoje. 2018-aisiais nuspendžiau išbandyti save kelyje, kuriame galvojau savęs niekada nerasiu. Nužygiavau piligrimų kelią Ispanijoje. Dievu netikiu, nesu religinga todėl tai buvo man keistas pasirinkimas. Jei svarstote tai Dievu tikėti nepradėjau ir religinga netapau bet sulaužiau tokį didžiulį vidinį barjerą ir požiūrį į religijas, kurio kitokiu būdu niekada nebučiau sulaužiusi. Tai buvo antroji transformacija kuri vis dar tęsiasi. Šioje transformacijoje pradedu suvokti jog gyvenimo kelio priešakyje nėra, mes jį kuriame eidami.

Nežinau kur veda šis pasakojimas, nes nežinau kur pasuksiu rytoj. Kažką toks požiūris gali sukaustyti bet man tai laisvė. Taip gyventi ten kur visi turi nuomonę kas tu esi ir įsitikinimus kaip tu turi gyventi sunku. Gal todėl savo kūrybingumą mylintys ir saugantys žmonės migruoja. Migruoja jausti laisvę. Migruoja eiti kelią be nurodymų ir prievolių. Migruoja pamatyti save naujai. Myliu savo šaknis bet myliu ir savo šakas. Kaip medis noriu tuo pačiu metu šaknytis ir šakotis ir migracija man leidžia daryti abu.

Antanas Škėma: I’m not a cover girl

Antanas Škėma was a prominent Lithuanian writer, stage actor and director. He was born in 1910 in Łodź, Poland, where his father was sent to work as a teacher. During World War I, he lived in Russia with his parents, but in 1921 they all returned to Lithuania.

In Lithuania, Škėma began his career as a stage actor and director, and later became a notable writer. His best known work is the novel „Balta drobulė“ (White Shroud), which was published in 1948. The novel tells the story of Lithuanian exiles who have fled to the West after the Soviet occupation of Lithuania.

In 1944, upon the second Soviet occupation of Lithuania, Škėma left for Germany, where he was involved in some artistic work with Lithuanian troupes, primarily in DP (displaced person) camps. He spent five years in Germany and was able to continue his work as a writer and stage actor.

In 1949, Škėma left Europe for the United States. He took menial jobs to make a living, but he was also eager to participate in the cultural activities of the Lithuanian exiles. He took part in the Chicago Theatre and Boston’s Drama Group performances, and staged his own plays. He also continued to write and published several more short stories, dramas, and the novel „Balta drobulė.“

In 1960-1961, he worked in the editorial office of „Vienybė“ newspaper. He also lectured, debated, and wrote articles on theatre and literature for various publications.

Tragically, Antanas Škėma died in a car accident in Pennsylvania on September 11, 1961


Judita ir Danius Glinskiai: niekada nedingo meilė savam kraštui

Judita – sociologijos mokslų daktarė, dėstanti Berklio koledžo Laisvųjų menų mokykloje. Danius – garsus architektas, restauravęs ne vieną žymų Niujorko pastatą. Glinskiai Niujorke gyvena jau 35-erius metus. Ir nors Danius Lietuvą paliko dar sovietmečiu, o Judita gimė Amerikoje, iš jų abiejų gyvenimų niekada nedingo meilė savam kraštui.

Lietuvių pabėgėlių šeimoje gimusi Judita tik suaugusi iki galo suvokė, kiek daug ištvėrė jos tėvai. Juditos mama dirbo siuvykloje. Tėtis – metalo fabrike. Vienintelis jų tikslas buvo išmaitinti šeimą. Mergaitė užaugo lyg vienu metu gyventų du skirtingus gyvenimus. Vienas buvo namuose, o kitas – mokykloje.

John Mack Senior: How Springfield Got its First McDonalds

John Mack, Sr., was born in Lithuania in 1912 of parents Stanley and Agnes Makarauskas. He was a coal miner before operating Mack’s Food Store at 1501 Keys Ave.

In 1957, John, Sr. and his wife Mary (Gidus) Mack had the foresight to make the leap from their corner grocery to the brave, new world of fast food. After a personal call from McDonald’s founder Ray Kroc and then being turned down by many banks, a $100,000 loan for the Macks from Illinois National Bank finally came through, and John and Mary opened their first restaurant on S. Sixth St. at the perfect location: just outside the gates of construction machinery factory Allis Chalmers, where two shifts a day of hungry workers could appreciate a 15-cent burger with 10-cent fries.

Full story:

Gabrielė Smilginė: „Jei nuolat kamuos namų ilgesys, tada kokia prasmė emigruoti?”

Į Švediją Gabrielė atvyko 2021 metais. Tuo metu Lietuvoje ji studijavo psichiatrijos rezidentūros trečiame kurse. Susiradusi praktikos vietą vienoje iš Švedijos sostinės ligoninių, lietuvė išvyko pildyti senos svajonės.

Apsisprendusi palikti didmiestį, persikėlė į nedidelį, vos 2 000 gyventojų turintį miestelį Švedijos šiaurėje. Žmogui, norinčiam civilizacijos, daugiau įvairių linksmybių, gyventi atokiai už poliarinio rato, kuriame vasaros primena europietišką šiltą pavasarį, yra tikrai didelis iššūkis. Saulė žiemą tešviečia valandą, vos vos išlenda už horizonto.

„Lietuvoje aš ariau per tris darbo vietas, tad atvažiavusi į Švediją tikrai pajutau skirtumą – galiu dirbti ir užsidirbti vienoje darbo vietoje. Tačiau gyventi užsienyje reikia norėti, turi patikti aplinka, supantys žmonės, jokie uždirbami pinigai nesuteiks džiaugsmo. Jei nuolat kamuos namų ilgesys, tada kokia prasmė emigruoti?“ – retoriškai klausė gyvenimą ir darbą Švedijoje pasirinkusi lietuvė medikė.


Jolanta Ona Vitkutė: gyvenimą dalijant tarp dviejų šalių

Jolanta Ona Vitkutė – žurnalistė ir menininkė, gyvenimą dalijanti tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Meksikos.

Nors gyvena už 10 tūkstančių kilometrų, knygas Jolanta leidžia lietuviškai ir Lietuvoje. 

„Kadangi ir šiaip labai vėlai išvažiavau, kaip sakoma, gyvenimo vidury, į kitą šalį, man lietuvių kalba yra tiesiog mano savastis ir aš be jos iš viso neįsivaizduoju gyvenimo. Nes tai yra kaip sielos namai, toj kalboj, iš tikrųjų“, – sako rašytoja Jolanta Ona Vitkutė.


Magdalena Raškevičiūtė-Egglestone: „Kanados literatūros kanono paraštėse“

Magdalena Raškevičiūtė-Eggleston 1907 m. gimė lietuvių emigrantų šeimoje, užaugo angliakasių miestelyje Kanados vakaruose. Ji priklauso gana negausiai Kanadoje kūrusių lietuvių ar lietuvių kilmės rašytojų grupei.

Raškevičiūtė-Eggleston buvo pirmosios emigracijos bangos, į Kanadą atkeliavusios XIX a. pab. – XX a. pr., atstovė. Rašytojos motina Ona Baltrušytė, gimusi Naumiestyje, į Kanadą atvyko būdama 15 metų, 1905-aisiais. Rašytojos tėvas Juozas Raškevičius gimė Prienų apylinkėje, Klebiškių kaime. Norėdamas išvengti priverstinės tarnybos carinėje rusų kariuomenėje, jis pirmiausia emigravo į JAV, vėliau – į Kanados miestelį Michelį, B. C., kuriame ir susitiko savo būsimą žmoną. Ona ir Juozas susituokė 1906 m., po metų jiems gimė dukra Magdalena.

„Magdalenos Raškevičiūtės-Eggleston kaip rašytojos biografijoje svarbios dvi datos – 1955 ir 2002 metai. 1955 m. pasirodė pirmasis ir vienintelis Kanados lietuvės romanas, 2002 m. Kanados biblioteka-archyvas sutiko priimti ir saugoti anglų kalba kūrusios Raškevičiūtės-Eggleston asmeninį archyvą“ – dr. Dalia Cidzikaitė.

Plačiau klausykite:

Plačiau skaitykite:

Grasilda Šliūpienė

Antroji Jono Šliūpo (1861-1944) žmona Grasilda Šliūpienė (Grauslytė) (1893-1976) gimė 1893 m. sausio 12 d. (pagal krikšto metrikos įrašą) Palangoje Petro Grauslio (1848-1926) ir Petronėlės Budrytės (1851-1950) daugiavaikėje šeimoje. Būdama paauglė turėjo palikti namus dėl artėjančio Pirmojo pasaulinio karo. Tėvai patarė šešiolikmetei dukrai bėgti iš miestelio į Grūšlaukę (Kretingos raj.) ir apsigyventi pas gimines. Netrukus Grasilda traukėsi tolyn į Rytus ir atsidūrė Sankt Peterburge, kuriame ji dirbo vaikų aukle inteligentų šeimose.

Palanga garsėjo romantiškomis meilės istorijomis jau nuo Birutės ir Kęstučio laikų. Viena iš itin pikantiškų nutiko 1929 metais, kai tapęs našliu, J. Šliūpas pasipiršo palangiškei Grasildai Grauslytei, kuri su savo seserimis Šliūpų namuose dirbo tarnaitėmis, sunkiai pasiligojus Jono pirmajai žmonai Liudvikai. Po žmonos mirties J. Šliūpas palaukė metus ir pasipiršo Grasildai. Daktaro Jono Šliūpo pasiūlymas tuoktis moteriai sukėlė dvejonių: žinoma, ištekėjusi iš tarnaitės taptų gerbiama ponia, bet amžiaus skirtumas tuomet buvo nematytas Lietuvoje.

Grasilda Šliūpienė mirė 1976 m. kovo 6 d. Kalifornijoje, palaidota Čikagos Tautinėse kapinėse šalia savo vyro J. Šliūpo.


Greta: „Mano gyvenimas – lyg pasaka apie Pelenę“

Į Nyderlandus vilnietė Greta išvyko dar paauglystėje. Šioje šalyje gyveno jos mama, mat, išsiskyrusi su Gretos tėčiu, ji išvyko dirbti į užsienį. Kelerius metus su seneliais Lietuvoje pagyvenusi, o vasaromis mamą lankiusi Greta, sulaukusi keturiolikos, ten persikraustė ir pati.

Nuo paauglystės Nyderlanduose gyvenanti Greta Lietuvą prisimena kaip savo vaikystės, pasakų šalį. Kad ir kiek metų būtų praleidusi svetur, ji vis tiek pagalvoja apie gimtinę.


Milda Aleknaitė: heritage blends both Old and New worlds

Milda was born in Lithuania. She began her studies in specialty art school in her hometown. Her education led her to attend the University of Siauliai, and to study Art Education and Technology’s for the BA.
To achieve more experience and broaden her vision she traveled through Europe and U.S Her involvement in alternative art and multiple exhibitions, studies at home and abroad have been instrumental in the development of her unique style.



Val Henry Gielgud: „mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos“

Val Gielgud (1897-1981) was a British actor, director, and producer who was known for his work in the theater, radio, and film. He was the older brother of the actor Sir John Gielgud and the uncle of actor Jonathan Gielgud.

Gielgud was born in London, England, to a Lithuanian father and an English mother. His father, Francis William Gielgud, was a descendant of Lithuanian nobility and had immigrated to England as a young man, in the 1830s.

Gielgud began his career as an actor in the 1920s and quickly established himself as a prominent figure in the London theater scene. He also worked as a director and producer, and he was known for his work in radio and film as well. Gielgud was highly respected in the theater community and was known for his professionalism and dedication to his craft.

Gielgud considered himself to be English and identified strongly with the English theater tradition, though Lithuanian actress Unė Babickaitė-Bay in her memoir wrote that in conversation he mentioned that he is from Lithuania.


About Gielgud’s contribution to radio drama and BBC history:

Indrė Riley: „kultūrų katilas” ir vietinių tolerancija

Singapūre planavusi praleisti kelerius metus, dabar Indrė Riley šioje šalyje skaičiuoja jau 13 metus. Lietuvę čia sužavėjo žmonių tolerantiškumas, kultūrų įvairovė ir galimybės keliauti. Indrė taip pat pasakoja, kad nemažai singapūriečių yra girdėję apie Lietuvą ir norėtų aplankyti mūsų šalį, kadangi jiems patinka atrasti naujas vietas.

Prieš atvykdama į Singapūrą, Indrė kartu su dabartiniu vyru, tuomet – sužadėtiniu, gyveno Londone. Gyvenimas Londone Indrei nebuvo artimas, tad ji partnerį prikalbino kuriam laikui išvykti pagyventi į Aziją ir ten pakeliauti. Kadangi studijų metais ji buvo nemažai girdėjusi apie Singapūrą, sprendimas nebuvo sudėtingas.


Romutė Tumuliauskaitė-Pfuhl: nepalikau kūrybinio darbo ramybėje

Romutė Tumuliauskaitė 1976 m. debiutavo prestižinėje Lietuvos teatro scenoje, atlikdama vaidmenį „Traviatoje“. Teatras ją suvedė su antruoju vyru – prisiekusiu operos gerbėju Klausu, kuris įsimylėjo skaidraus balso dainininkę vos pamatęs ją gastroliniuose Lietuvos teatro spektakliuose Vokietijoje. Išvykusi su juo ir svetimoje šalyje tapusi privačia muzikos mokytoja, R. Tumuliauskaitė-Pfuhl pagaliau įgyvendino svajonę – atrado paslaptį, kaip sugrąžinti žmogaus balsui jaunystę.


Renata: mano migracijos istorija yra istorija būti kartu

Sakiau- niekada nepaliksiu Lietuvos. Nors abu su vyru dirbome po du darbus,savaitgaliais leisdavau šeimynai nupirkti sūrelių ir bananų…jei vieną mėnesį sumokėdavome uż elektrą, šildymas likdavo neapmokėtas. Kinas tik akcijų metu,mokestis uż vaikų pratybų sąsiuvinius- dalimis…. mėnesiais besitęsiantis pažeminimas,nors nieko blogo nedarėme,tik sąžiningai dirbome.

Kai vyrą giminaitis pakalbino atvažiuoti dirbti- maniau,neużsikabins už tos minties…iš socialinio pedagogo į statybas…?. Raudonavo, kai išvažiavo. Ir dar tris kartus,kai grįžo šventėms… apsisprendžiau ne nykti, ne verkti, ne matyti kenčiančius vaikus be tėčio, bet būti kartu. Ir tam apsisprendimui greit bus 5 metai. Nesakau,kad lengva. Bet ne lengviau nei buvo Lietuvoj. Mano migracijos istorija yra istorija būti kartu. ♥️

Ashley: I’ve never felt like an American

I’ve never felt like an American my whole life. And since I can remember I wanted to move to Europe. Maybe it was because “many mamos šeima” my mothers family is from Lithuania. In the summer of 2017, I found out that I could have a dual citizenship…

Full story:

Virginija Klenk: po metų nusprendžiau likti dar „truputį”

Isvykau i Vokietija dirbti Au Pair mergaite. Po metu nusprendziau likti dar „truputi“. Pradejau mokslus Studiju kolegijoje (su Lietuvoje įgyta abitura nebuvo galima studijuoti, reikejo metus laiko mokytis Kolegijoje).

Dabar gyvenu su vyru ir 2 vaikais cia…..

Miglė Link: tik mintyse, einu Pilies gatve, tiltu per Vilnele, lipu i Uzupio kalna ir kvepuoju lietuvisku oru

Kas buciau as, jei nebuciau palikusi Lietuvos? Ar buciau tas pats zmogus? Kas butu mano vaikai? Kaip jie galvotu?
Kas busiu as, jei sugrisiu? As mane teis? Ar as suprasiu tikru lietuviu mintis ir jausmus?

Kaip gera klausytis gimtosios kalbos. Vaikscioti gimtojo miesto gatvemis. Bet visa tai tikriausia ne man. Tik mintyse, pries uzmiegant, einu Pilies gatve, tiltu per Vilnele, lipu i Uzupio kalna ir kvepuoju lietuvisku oru. Nes jis mano.

Karolina Daunoravičiūtė: emigracija man padėjo išmokti gerbti savo gimtąją šalį ir kalbą

Aš esu Karolina Daunoravičiūtė, 2006 m. gimiau Lietuvos centre esančiame mieste – Kėdainiuose. Prieš ketverius su puse metų, 2018 m. birželį, iš gimtojo miesto su mama ir sese Auguste, ieškodamos laimės, išsikraustėme gyventi į Vokietiją, į miestą pavadinimu Oldenburg in Holstein.

Vokietija man iš pradžių atrodė didžiulė svajonių šalis. Prieš atsikraustydama čia, maniau, jog visi Vokietijos žmonės yra labai turtingi ir laimingi, gyvena didžiuliuose namuose tarp kalnų, apsuptų nuostabios gamtos. Toki įvaizdį sukūrė televizija, jį dar „išpuošė“ mano laki fantazija. Tačiau, atvykus į svečią šalį, pamačiau, kokia vis dėlto buvau naivi. Visada svajojau surasti savo svajonių šalį, maniau, jog kitur rasiu laimę ir pagaliau pasieksiu savo tikslą. Jis tuo metu dar buvo tapti visame pasaulyje žinoma žvaigžde ar valdyti pasaulį. Mano tėtis dirbo Airijoje, todėl pirmiausia buvau suplanavusi savo „karjerą“ pradėti ten. Tačiau gyvenimas pasisuko kita linkme.

Dar ir dabar puikiai prisimenu, kai mama vieną rytą atėjo į kambarį ir pasakė, kad išvažiuoja į Vokietiją, galvojau, jog mus palieka, todėl labai išsigandau. Tačiau mano baimė buvo nepagrįsta, nes mama patikslino, kad liks tik vasarą, todėl, kitą dieną atsisveikinus su ja, pasiruošiau susitikti su brangiu žmogumi tik po dviejų su puse mėnesių.

Po dviejų savaičių, kai mokykloje prasidėjo vasaros atostogos, mama mane, mano sesę ir močiutę netikėtai pakvietė į Vokietiją atostogauti. Pirmieji du mėnesiai, kuriuos ten praleidau, buvo nuostabūs. Gyvenome prie pat jūros, todėl, kol mama dirbo, su sese ir močiute visą laiką praleisdavome paplūdimyje. Grįždavome namo dar šlapios, su plaukais, pilnais smėlio. Likus keliom savaitėm iki mokslo metų pradžios, su mama ir sese susėdome rimtai pasikalbėti. Gavome pasiūlymą likti čia, svetimoje šalyje, tarp žmonių, kalbančių nesuprantama kalba. Su mūsų sprendimu apsigyventi Vokietijoje sutiko visa šeima ir, išlydėję močiutę į keltą plaukti atgal į Lietuvą, prisėdome ieškoti mums tinkamos mokyklos. Buvo sunku palikti visus draugus, giminę ir savo Tėvynę, bet ko nepadarysi dėl didžiulių svajonių siekimo!

Nuėjusi į mokyklą, patyriau labai didelį kultūrinį šoką: mokiniai buvo iš įvairiausių šalių, skirtingų rasių, išpažįstantys kitą tikėjimą, o aš, mergina iš palyginus nedidelio Lietuvos miesto nemačiusi pasaulio įvairovės, jaučiausi kaip stovėdama prie Babelio bokšto griuvėsių. Iš tiesų tikėjausi daugiau, ir likau nusivylusi. Mano svajonė apie nuostabų gyvenimą Vokietijoje, sukurta televizijos ir mano fantazijos, pradėjo dužti. Gyventi svetimoje šalyje

nemokant kalbos buvo ir vis dar yra sunku. Kiekvieną dieną pasiilgstu savo Tėvynės, draugų ir šeimos.

Dar pamenu, kad mano močiutė, prieš išvykdama atgal į Lietuvą, man padovanojo pakabuką, kurį pati gavo iš savo mamos. Tai buvo širdelė su mažu angelu kamputyje. Ji man pasakė, kad šis papuošalas mane apsaugos nuo visokių sunkumų ir blogio. Nesakyčiau, kad apsaugojo, bet tikrai priminė mano Tėvynę. Močiutės man padovanotą pakabuką laikau stalčiuje, mažoje raudonoje dėžutėje. Net neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau jį išsiėmusi, bet žinau, kad mano minčių jis nepalieka. Pasisukus į spintelės pusę, visados pagalvoju apie jį, o jis man primena Lietuvą, įveiktą man ir mano šeimai sunkų laikotarpį, kai žengėme pirmuosius žingsnius Vokietijoje.

Prieš dvejus su puse metų pradėjau lankyti Vasario 16-osios gimnaziją, lietuvišką mokyklą Vokietijoje, ir persikrausčiau gyventi į šalia esantį bendrabutį. Nors ir gyvenu atskirai nuo savo mamos ir sesers, esu labai dėkinga, jog turiu galimybę mokytis lietuviškoje mokykloje, galiu nepamiršti savo gimtosios kalbos, kultūros ir bendrauti su savo šalies žmonėmis. Kitaip tariant, esu mažutėje Lietuvos salelėje, esančioje kitoje šalyje.

Nesakyčiau, jog esu labai patenkinta mūsų sprendimu likti čia, užsienyje, bet esu labai dėkinga už įgytą patirtį. Didžiuojuosi galėdama sakyti, kad mano maža šeimynėlė, kuri anksčiau bijodavo išvažiuoti toliau nei trisdešimt kilometrų nuo mūsų miestelio – Kėdainių, sugebėjo atsikraustyti į tokią didžiulę šalį kaip Vokietija ir daug pasiekti.

Emigracija iš tiesų man padėjo išmokti gerbti savo gimtąją šalį ir kalbą. Nors ir neprieštaraučiau grįžti atgal į Lietuvą, labai džiaugiuosi pabuvusi Vokietijoje. Pamačiau didelius skirtumus tarp dviejų šalių, susijusius su kultūra, žmonėmis, jų elgesiu ir valgiu ar aprangos stiliumi. Dėkoju savo šeimai už visus metus, per kuriuos jie mane palaikė, suteikė man geriausią gyvenimą, kurį tik galėčiau įsivaizduoti, už patirtį, įgytą Vokietijoje, šalyje, kuri mane išmokė, kad tik Tėvynė visada bus tikrieji namai.

Gabriella Dimaitė Tymarskis: gruody visada prisimenu savo išskridimą iš Lietuvos

Nusilupę dažai, 2007 gruodis

Gruody visada prisimenu savo išskridimą iš Lietuvos. Tai buvo 1999 -tųjų metų ankstus trečiadienio rytas – atsisveikinimas oro uoste. Pulkas išlydinčių giminaičių ir draugų…

Jau seniai giliai savyje puoselėjau slaptą norą pradėti viską iš naujo. Pamatysiu, atrasiu kažką nepatirta, neregėta, kažkam kažką įrodysiu… Tūkstantį kartų eidama siauromis Vilniaus gatvėmis vaizdavausi, kaip bus ten – kažkur toli, toli. Kaip iš tų ryškiai šviečiančių gigantiškų dangoraižių aplinkos prisiminsiu būtent šią savo esamą akimirką, šitą savo apmąstymų vietą… Ir kai kas nors nuliūdindavo ar įskaudindavo, galvodavau – nieko, jau greitai būsiu nuo visko toli, toli… Taip prabėgo vasara. Rudens pabaigoje iš savo namų jau išsikraustėme – prisiglaudėme su savo lagaminais laikinai pas močiutę.

Ir štai atėjo man paskutinė žiema Lietuvoje ir paskutinis vakaras. Su dviem vaikystės draugėmis susitikome prie mano buvusių namų. Sustojome prie manosios laiptinės. Mes gyvenome pirmajame aukšte, todėl dabar aiškiai galėjau matyti, kaip virtuvėje degė šviesa. Mano namuose gyveno nauji šeimininkai ir aš pirmą kartą suvirpėjau nuo minties, kad jau niekada nebepamatysiu savo kambario.

Trečiadienio rytas. Dar tamsu. Tėčio draugas padėjo sukrauti mūsų lagaminus į savo automašiną ir mes tylėdami važiavome į oro uostą. Nežinau, kas dėjosi mano jaunesniojo brolio širdyje, nei ką tuo metu galvojo mano tėvai. Visi mes tylėjome. O aš žiūrėjau pro automobilio langą į bėgančias gatves ir galvojau, ar kada nors dar išvysiu jas? Ar jos bus vis tos pačios? Ir dar šmėkštelėjo mintis, kad jau nebespėsiu pamatyti šių gatvių šviesiu metu, nes prašvitus manęs čia jau nebebus.

Mes skridome į nežinią. Tuo metu neįstengiau įsivaizduoti rytojaus ir širdimi gyvenau vien tuo, ko netekau, kur gyvenau ir mylėjau. Žinojau, kad naujoje vietoje nebebus nieko seno. Galvoje viskas pynėsi, smelkė baimė ir nerimas, virpėjo rankos, sunkiai gaudžiau orą. Mintys plaukiojo per ką tik išlydėjusių asmenų pulką, vis dar girdėjau jų balsus, regėjau jų veidus. Paskubomis spaudžiamos rankos, gero skrydžio ir gero gyvenimo linkėjimai, kuklios suvenyrinės dovanėlės, šilti paskutiniai apsikabinimai, pasibučiavimai ir ašaros. Kažkas sušuko: atvažiuok į svečius!.. Svečias, svečias, svečias – šie žodžiai bumbsėjo galvoje lyg sunkus, nuo asfalto atšokstantis kamuolys.

Prašvito beskrendant. Sėdėjau tarsi sukaustyta, žiūrėjau į raudonus debesis ir krapščiau nuo nagų laką, kurį paprastai nuvalydavau acetonu. Krapščiau tais pačiais savo nagais, po to suspaudžiau kumščius ir taip laikiau visą kelią, kad neverkčiau. Persėdimas Anglijoje man praėjo tarsi per miglą, o naujas lėktuvas buvo kaip dar vienos, galutinės durys, užveriančios mane nuo praeito gyvenimo. Skridome į Čikagą – pavadinimas miesto, kuris man nieko nesakė.

Čikagoje buvo apsiniaukę, be sniego – atrodė dar tik niūrus ruduo. Mus atvežė į svetimus namus, tarp svetimų gatvių. Viskas buvo svetima, net mėnulis kažkaip kitaip palinkęs. Visą pirmąjį vakarą kažkodėl tvirtai laikiausi lagamino rankenos… Tik prieš pat miegą iš lėto išsikroviau daiktus, tai, kas liko iš mano gyvenimo.

O naktį tyliai prie širdies glaudžiau dovanotus pliušinius žaisliukus ir sapnavau siauras Vilniaus gatves, tą šaligatvį, kuriuo visuomet pareidavau namo, kur dega virtuvėj šviesa… Viskas dar buvo taip šalia.

Ir Lietuva liko tik prisiminimas… Kur toli, tamsų ankstyvo gruodžio rytą, stovėjo pasiklydusi mergaitė apsilupusiais nagų dažais…

Lagaminas, 2018 gruodis

Dar vakar kvepėjo pavasariu, o šiandien krinta sniegas. Nenuostabu – sausis. Permaininga žiema, bet, kaip ir dera, savo metu ji ir nugali. Tamsus ankstyvas rytmetis. Kartu su būreliu žmonių kuklioje stotelėje laukiame traukinio. Tačiau nesigrūdu po stogeliu su visais, o atsitraukiu kiek tolėliau, kur prasideda įėjimas į parką. Jei nereikėtų skubėti, laikytis taisyklių, normų, eičiau gilyn į parką. Nors dar tamsu lyg naktį, žibintų šviesoje spindi baltas takas. Nė vienos pėdos. O sniegas ir toliau krinta ant medžių, ant kelio ir ant manęs. Nešalta. Aplinkui ramybė… Iš kurios pabudina atriedantis traukinys. Kartu visa mase žmonių skubiai sulipame vidun ir nudardame miesto centro link.

Darbe atsidariusi elektroninį paštą randu laišką nuo tolimos giminaitės su klausimu: „Kas tau yra lietuvybė?“ Šio klausimo negalėjau išmesti iš galvos visą dieną. Todėl, grįžusi namo, iš karto puoliau rašyti…

Gimiau ir augau sovietinėje Lietuvoje, Vilniuje. Kai man buvo devyneri, Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Atsimenu mitingą Vingio parke – be galo karšta diena, bėgo prakaitas, daug žmonių. Atsimenu sovietų tankus, mane prižadinusius iš miego, ir kaip žiūrėjau pro langą į tolstantį tėtį, kuris bėgo į tamsą, tolyn prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos. Atsimenu Baltijos kelią, stovinčius ir rankomis susikibusius žmones. Skambėjo dainos, pakelėse degė laužai. Atsimenu, kaip ant Gedimino pilies suplevėsavo trispalvė Lietuvos vėliava vietoj buvusios sovietinės, kaip nugriovė Lenino paminklą ir, autobusui sustojus stotelėje, jau nebesakė „Lenino aikštė“, o „Lukiškių aikštė“. Atsimenu ant Katedros fasado atstatytas šventųjų statulas, Tris Kryžius ant Trijų Kryžių kalno ir statomą Gedimino paminklą Katedros aikštėje. Ir kaip Mindaugo karūnavimo dieną Vilniaus gatvėmis iškilmingai žygiavo kareiviai. Daug kas stovi akyse: į Lietuvos prezidento rinkimus skubantys euforiškai nusiteikę tėvai, žmonių pripildytos gatvės per Kaziuko mugę, rankų darbo pintinės, mediniai šaukštai, verbos, laikini pinigai – talonai su žvėreliais, pakeitę rublius ir kapeikas. Atsimenu drauges, savo kiemą ir kad mokykloje nebereikėjo dėvėti uniformų. Ir kaip braidžiojau jūros pakrante rankiodama audros išmestus gintarėlius…

O kai man buvo septyniolika metų, visa šeima emigravome į Ameriką. Buvo žiemos metas, artėjo naujas šimtmetis… Pamenu kankinančius svarstymus, ką pasiimti, atsirinkti iš savo gyvenimo Lietuvoje – kuris daiktas, suvenyras man brangesnis, reikalingesnis. Ar tilps viskas į lagaminą?.. Lėktuve negalėjau sumerkti akių, gyvenimas lyg filmas bėgo pro akis. Ir vėliau dar ilgai mintimis vis grįždavau snieguotu keliu namo, tyliai stovėdavau prie savo langų, tik juose jau matydavau naujų šeimininkų siluetus…

Bėgo metai. Didesnė gyvenimo pusė nugyventa jau ne Lietuvoje. Ir ta nelietuviškoji dalis – tai sąmoningoji, brandos dalis. Ne Lietuvoje baigiau mokslus, ne Lietuvoje sutikau būsimą vyrą, ištekėjau. Ne Lietuvoje gimė vaikai, tiek daug visko – jau nebe Lietuvoje… Ir jau turiu savo namus, į kuriuos irgi veda snieguotas takelis. Prie namo auga pušis, kurią žiemą puošiame kalėdiniais žaislais, o vasarą džiaugiamės paukščiukais inkilėlyje. Kiemelyje skleidžiasi tulpės, pražįsta rožės. Čia mano vaikų pasaka, čia jų vaikystė – pirmieji žingsniai, pirmieji ištarti žodžiai.

Ką tad konkrečiai galėčiau atsakyti į klausimą apie lietuvybę man? Deja, tai – ne šiuolaikinė Lietuva, ne masių euforija apie pučiamą Lietuvos istoriją, liaupsinamą politiką, seimūnus ir prezidentus. Nei garsios kalbos apie klestinčią piliečių gerovę… Lietuva man yra lagaminas, į kurį kažkada sukroviau visą savo vaikystę ir kurį toliau tempiu per gyvenimą.

Tamsią žiemos naktį kelią nušviečia pakelės žibintai ir matosi nutolusio žmogaus pėdos. Bet nepaliaujamai krinta snaigės. Jos užkloja žingsnius ir lieka tik baltas baltas sniegas…

Jurgis Damarodas: accepted his fate with grace

Jurgis Damarodas was born on March 15, 1897 in the village of Sargine, Lithuania, in the Plustishky district of Marjampole County. Towards the end of the 1st World War, Jurgis completed his studies and graduated from the Veiveriu State Teachers College in Sorochintsy (now Ukraine).

He returned home to Lithuania in the early spring of 1918 and immediately began working as an information officer within the Press Bureau of the Lithuanian State Department of Information („Propaganda“). In that role, he was charged with helping „underwater“ communities to reorganize and get back on their feet financially. This required him to drive from town to town within the newly liberated border regions, organizing municipalities and distributing loans (vouchers) to assist them with their recovery efforts. To maximize his efforts, Jurgis worked closely with the local R.C. churches, encouraging congregants to contribute money to help fund these loans and then following up to ensure these pledges were honored. Through this and other creative tactics, and much hard work, young Jurgis was able to distribute thousands of loan notes, thereby playing a pivotal role in the successful reemergence of the newly independent nation of Lithuania.

Once post-War Lithuanian life began to normalize, Jurgis was finally able to work in the profession for which he had formally prepared – as a school teacher. However, his peaceful life of teaching and raising his family was fated to be short-lived when Jurgis was imprisoned following the Soviet Union’s 1940 occupation of Lithuania. He was released a year later after the Germans broke the non-aggression pact and declared war on Russia (in June 1941), ousting the Soviets from Lithuania on their march towards Moscow. However, instead of being able to celebrate his freedom, the deceased was to suffer the biggest blow of his life here: tragically, only one week before being freed by the Germans, Jurgis’ family (his wife and three sons) was forcibly deported to Siberia by the fleeing Soviets, along with thousands of other Lithuanian women and children. Despite all efforts, he was never able to learn where his family was sent and whether or not they survived the deplorable conditions the deportees had to endure to reach their new destinations.

In addition to losing his family, the Soviets had dispossessed him of his home and all of his other property, ultimately forcing him into exile to the West as a „displaced person“ (DP) in advance of the Soviets’ return to Lithuania three years later (in 1944) as Germany retreated from Eastern Europe during the final phase of WWII. By the end of the War, Jurgis found himself in a resettlement camp in Butzbach, in the Allied sector of Germany. While there, Jurgis was able to link up with other displaced Lithuanians and once again work at his beloved teaching job before emigrating to America in 1949. In his new homeland, Mr. Damarodas was forced to accept a number of unskilled jobs that required heavy physical labor. Despite all of this, Jurgis accepted his fate with grace, always remaining pleasant and patient, never complaining to anyone. However, as a direct result of all of the difficult blows in his life, the deceased’s health began to break down.

Draugas, 1965

Nadja Gircis: visada žinojau, kad gyvensiu Lietuvoje

Po Pirmojo pasaulinio karo mano proseneliai, kaip dauguma žmonių tuo metu, buvo neturtingi ir daug ko neturėjo. Jie gyveno kukliai su keturiais savo vaikais Rokiškyje. Mano prosenelis tada čia  ūkininkavo, o prosenelė laukėsi, kai jie nutarė emigruoti iš Lietuvos. Nebuvo lengva, tuo metu buvo išties sunkūs laikai, beveik badas. Tada jie gavo, kaip manė, gerą pasiūlymą vykti į Pietų Ameriką, kur buvo galima dirbti žemės ūkyje. Tada buvo sakoma, kad viskas ten stebuklingai auga, visi gali turėti po savo sklypą ir pan. Deja, taip nebuvo ir, kaip dauguma žmonių iš visos Europos, jie sunkiai dirbo įvairiose gamyklose ir gyveno San Paulo mieste…

Kaip Jus auklėjo tėvai? Ar pasakodavo apie Lietuvą? Ar turite brolių, seserų?

Kadangi mano senelis mirė, kai man buvo 10 metų, neturėjau daug progų su juo bendrauti. Tačiau kad galėčiau pasiklausyti prisiminimų, istorijų iš Lietuvos ir pasimokyti lietuviškų žodžių, keliaudavau savaitgaliais pas senelio sesę, gyvenančią kitame mieste. Su ja mes leisdavome laiką, pasikalbėdavome apie Lietuvą ir aš įsivaizduodavau, koks gyvenimas yra čia, Lietuvoje. Turiu dvi seseris, bet jos nekalba lietuviškai. Iš visos šeimos Brazilijoje aš esu vienintelė, kuri kalba lietuviškai.

Dar Brazilijoje pradėjau mokytis lietuvių kalbos su vienu pažįstamu kartą per savaitę ir taip keletą mėnesių prieš man išvažiuojant mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Ten metus aš tikrai daug mokiausi lietuvių kalbos. Deja, sugrįžusi atgal į Braziliją retai tekalbėdavau lietuviškai ir daug ką pamiršau. 2018 metais, kai nusprendžiau apsigyventi Vilniuje, vėl pradėjau lankyti pamokas du kartus per savaitę ir tai darau iki šiandien. Lietuvių kalba man yra sunki, tačiau kartu labai turtinga ir graži. Man patinka mokytis lietuvių kalbos ir kalbėti lietuviškai.

Gal Jums teko vaikystėje dalyvauti kokioje nors lietuviškoje veikloje Brazilijoje, pavyzdžiui, šokių ansamblyje ar panašiai? Ar Jums patiko?

1995 m. aš pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą. Ta viešnagė man paliko didžiulį įspūdį. Čia su giminėmis aplankiau įvairias turistines vietas ir tiesiog įsimylėjau tautinius šokius. Kai sugrįžau į Braziliją, ieškojau lietuvių bendruomenės ir suradus pradėjau ten šokti tautinius šokius bei dalyvauti bendruomenės veikloje. Tada, atsimenu, namuose vis norėjau gaminti lietuviškus patiekalus, tokius kaip kugelis ar blynai.

Nusprendžiau čia apsigyventi turbūt iškart, kai pirmą kartą čia apsilankiau. 1998 m. aš metus praleidau Vasario 16-oje gimnazijoje Vokietijoje, kur mokiausi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, religijos, kultūros. Paskui iš karto norėjau studijuoti mediciną Kaune, bet mano mama paprieštaravo, pasakė „ne, turi grįžti į Braziliją, o gavusi diplomą galėsi gyventi bet kur“. Taip ir buvo. Gavusi diplomą, jau kitą mėnesį persikrausčiau į Angliją dėl gerų darbo galimybių. Po rezidentūros studijų kurį laiką gyvenau Vokietijoje, tačiau kasmet aplankydavau giminaičius ir keliaudavau po Lietuvą. Nei Anglijoje, nei Vokietijoje, nei niekur kitur nesijaučiau taip gerai, kaip čia. Man čia gera. Tai yra mano namai. 2018 m. nusprendžiau viską palikti Vokietijoje ir pagaliau apsigyventi Vilniuje su savo šunimis. Jaučiuosi labai laiminga ir patenkinta.

Aš esu gydytoja ir dirbu čia vienoje iš poliklinikų Vilniuje. Taip pat  užsiimu  akupunktūra privačioje klinikoje. Man labai patinka akupunktūra, tai yra mano pomėgis ir darbas.

O grįžtant atgal – koks buvo pirmasis Jūsų įspūdis vos atvykus į Lietuvą?

Man pasirodė įdomi architektūra, viskas buvo vienoda, ne kaip San Paule, kuriame tuo metu jau buvo dangoraižių. Viskas atrodė visiškai kitaip negu šiandien… Picos ir tos skonis buvo man kitoks, nebuvo McDonalds ir pan. Atsimenu, man patiko spalvoti mediniai namai su prieangiu kaimuose… Ir tas kvapas juose! Ir dabar menu, kad buvo toks specifinis kvapas senuose pastatuose…



Dovilė: Kanarų salose jaučiuosi labai gerai

Kanaru salose jauciuosi labai gerai, daug saules, zmones gerai nusiteike ir daug bendraujantys. Nuostabus maistas ir vandenynas. Cia gyvendama ismokau italu ir ispanu kalbas. Bendrauju su zmonemis is ivairiu saliu.

Ugnė Karvelis: rafinuota paryžietė mylinti gimtinę

1935 m. gimusi Ugnė Karvelis užaugo Noreikiškių dvare, kurį valdė jos tėvas, tarpukario politinis ir visuomenės veikėjas Petras Karvelis. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Karvelių šeima buvo nublokšta į Vokietiją, vėliau atsidūrė Prancūzijoje. U. Karvelis baigė studijas garsiajame Paryžiaus Sorbonos universitete, vėliau studijavo tarptautinius santykius Aukštųjų politinių mokslų institute Paryžiuje, o istoriją ir ekonomiką – Kolumbijos universitete Niujorke.

U. Karvelis buvo rafinuota paryžietė, tačiau labai mylėjo gimtinę ir stengėsi savo aukštas diplomatines žinias išnaudoti jos labui. Dešimtajame dešimtmetyje apie neseniai nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą Vakaruose nebuvo daug žinoma, šalis stokojo diplomatų, o turimiems diplomatams trūko protokolo žinių. Tad U. Karvelis darė viską, kad Lietuvai atsivertų platūs keliai į pasaulį.

Skaityti daugiau:

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotrauka

Renara Kavaliauskienė: ”ilgesys tėvynės niekur nedingsta”

Mano sesuo isvyko 2001 metais. Buvo labai sunku issiskiri kadangi jinisvyko kai laukesi savo pirmagimio. Kadangi nebuvo europos sajunga grizti bet kada negalejo. Praleido mano vestuves. Ziuredama juosta verke iki negalejimo 😢 paskui 2003 metais sugrizo atostogu, ir islydedama ja supratau, kad taip daugiau negaliu be jos gyventi 😞 Ji pasiule atvaziuoti pas juos i Airija, bent metams uzsidirbti. Nors turejom kur gyventi abu su vyru turejom neblogus darbus, bet seses ilgesys nugalejo… isvykome 2004m spalio 1 diena. Metams…. Jau praejo 18 metu kaip mes Airijoj… Nebuvo dienos, kad pasigaileciau savo spendimo. Kai pats artimiausias zmogus salia, nesvarbu kokioje salyje gyveni. Zinoma ilgesys tevynes niekur nedingsta…

Leonas Lučauskas: he was buried with a small packet of dirt from his homeland

Leonas Lučauskas lived in the small village of Jacentavas near Igliauka. His mother Stanislava was killed by communist agitators when Leonas was 5. His father Juozas was killed by communists during the communist purge right before World War Two. The communists tried to kill Leonas on the same night but failed. Leonas joined a Lithuanian unit that fought against the Russians. He was shot five times during the war but was able to recover and fight on. Near the end of the war, Leonas was in a displaced persons camp at Nuremberg, German. He joined the Lithuanian unit of the Nuremberg-Furth Baltic Units. His unit guarded the Germans on trial for war crimes.

Leonas’ house and farm in Lithuania were seized by the communists. His mother-in-law was exiled to Siberia. He thought he would be killed if he returned to Lithuania under Russian Soviet control. To get out of the displaced persons camp, Leonas agreed to work for a Canadian textile company. He also worked as a lumberjack in Canada. In 1950, Leonas emigrated to the United States where he re-married and raised two children. Leonas died in 1987, never to see Lithuania a free country. He was buried with a small packet of dirt from his homeland.

Donata Stonkute

2013.08.31 išvykimas į Jungtinę Karalystę.

2018.03.23 išvykimss iš JK į Norvegiją (2018.03.23 – 2018.08.15 Stavanger, 2018.08.15- 2020.07.30 Trondheim)

2020.07.30 išsikraustymas iš Norvegijos, trumpas grįžimas į Lietuvą.

2020.09.01 atvykimas į Rostoką (Vokietija).

2021.11.01 atvykimas į Barseloną.

2022.09.01 grįžimas į Rostoką (Vokietija).

Karl Pudimaitus: „Pappa was a good man“

This is my great grandfather, Karl Pudimaitus (spelled several ways, changed to Charles Poudim once in US).

The Hamburg list says he was from Kovno/Kaunas, but other docs say he is from Jasinowo, a small town outside of Mariampol that no longer exists. I believe it was a shtetl, although he was German Lutheran. Most of the rest of his family is from Mariampol, so that is the family area.

He left in 1890 to emigrate to the US. He appears to have been in the czars army as a trumpet player, but I am guessing the reason was primarily economic. Several others (10-30) also emigrated from Mariampol to either Seymour or Waterbury, CT at the same time. He worked in the brass industry of the area. His first wife was Bertha Pakulat, whose family also hailed from Mariampol. She died in 1900, leaving him with 5 children. My great grandmother came soon after from Nuestadt, Naishtot, Naumiestos (not Kurdirkos Naumiestos). I am guessing she was sent for, as Karl had been roommates with her brother previously.

My grandmother is the last of his 11th children.

She always said „pappa was a good man“

He died in 1919 from a stroke, very much the same time as major strike at his factory. My grandmother was 7 years old.

Marija Verner: „Man buvo įdomu, kokios kitų vaikų patirtys mišriose šeimose Lietuvoje“

Prieš septynerius metus nusprendusi eiti akademiniu keliu, mokslininkė Marija Verner šiandien dirba Jeilio (Yale) universitete JAV, klimato komunikacijos centre. Kartu su kolegomis ji bando atsakyti į klausimą – kas turi nutikti, kad žmonės pakeistų savo elgseną, siekdami išsaugoti planetą?

Jos kelias prasidėjo Kaune, kalbant tiek lietuviškai, tiek farsi (persų) kalba, mat Marija užaugo lietuvės ir afganistaniečio šeimoje: „Man buvo įdomu, kokios kitų vaikų patirtys mišriose šeimose Lietuvoje. Daugiau tokių žmonių aplink nepažinojau“.


Matt Turner: tarp senelio daiktų rastas dokumentas su užrašu „Skuodas“ 

Futbolininkas Mattas Turneris nežinojo, iš kur jo prosenelė emigravo į Niujorką. Bet kai tarp senelio daiktų rado XX amžiaus pradžios dokumentus su užrašu „Skuodas“, JAV futbolo žvaigždė nusprendė siekti Lietuvos pilietybės.

1901 gruodžio 15 d. Skuode gimė Taubė Šabelaitė. Būdama aštuoniolikos 1920-ųjų vasaros paskutinę dieną T.Šabelaitė nuvyko į JAV konsulatą Rygoje ir užpildė prašymą vykti į Ameriką, kur jau gyveno dėdė Maxas Sobelis. Tad ir ji dokumentuosė pasirašė nebe lietuviška, o angliška pavarde – Toba Sobel. Netrukus Taubė su seserimi Bela gavo bilietus į garlaivį iš Gdansko ir abidvi išplaukė į ilgą kelionę ir naujo gyvenimo pradžią.

Skaitykite daugiau:

Taken during a USL regular season match between FC Cincinnati and Richmond Kickers at Nippert Stadium in Cincinnati, USA on July 9, 2017

Rita: indėlis ir tarnavimas Britanijos visuomenei, neužmirštant savo šaknų ir Tėvynės

Mano vardas Rita, gyvenu Kento grafystėje, Jungtinėje Karalystėje jau daugiau, kaip dvidešimt metų, bet kilusi esu iš Kauno. Tam tikra prasme visą mano dabartinį gyvenimą suformavo migracija. Manęs dažnai klausdavo, kodėl aš atvykau į Angliją, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje aš turėjau gana patogų gyvenimą. Mano atsakymas visada buvo vienas, kad aš ketinu tik keletą metų pabūti Anglijoje, o tada grįžti namo. Aš manau, kad šis ketinimas grįžti yra bendras daugelio istorijų apie migraciją bruožas. Mano lūkesčiai buvo vienokie, o Anglijos realybė – visai kitokia. Kad ir būdama kvalifikuota specialistė, aš turėjau susirasti kitą darbą, nepamirštant ir apie namų jaukumo kūrimą. 

Lietuvoje studijavau pramoninę ir civilinę statybą… Taigi, kaip aš atsiradau ten, kur prasidėjo mano kelionė į kūrybą? Likimas nuvedė keliu, kurio kasdienybe tapo namų ilgesys. Kad jis taptų kiek švelnesnis, jaučiau, jog būtent gintaras man bus kaip prisilietimas prie namų, Lietuvos. Taip ir atsirado rimtas noras imtis naujo pomėgio ir 2008 m. vietiniame suaugusiųjų mokymo centre pradėjau mokintis sidabrakalystės. Esu savo papuošalų kūrėja ir dizainerė. Mano pirmoji solo paroda „Silver Way“ 2009 m. buvo skirta Lietuvai. Visus šiuos metus tobulinau savo įgūdžius. Be abejo savo kelionę pradėjau darydama daug klaidų ir netgi susižalojimų, bet kiekviena klaida – kaip išmokta pamoka. Iš tikro tai prasidėjo vaikystėje, tėčio sodo dirbtuvėse stebint, kaip jis kuria mano pirmą sidabrinį žiedą su gintaru. Mano susidomėjimas peraugo į aistrą papuošalų kūrimui. Kiekvienas mano kūrinys yra rankų darbo, naudojant tradicines sidabrakalystės technikas. Mano papuošalai yra įkvėpti ivairių istorijų, pojūčių, ir dažniausiai aš juos kuriu sau. Kai po darbo dienos prisėdu padirbti su metalais ir gintaru, mano vidus prisipildo dziausmo ir šviesos. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi turėti pomėgį.
2022 m. nusprendžiau, jog pribrendo laikas suburti mano rajone gyvenančių lietuvių menininkų mėgėjų „Lithuanian Community Art“ parodą. Tai greičiausiai yra pirmoji paroda ne tik miestelyje, kuriame gyvenu, bet ir visoje Kento grafystėje, reprezentuojanti lietuvių bendruomenę išeivijoje per meną. Taip pat esu vietinės savivaldybės tautinių mažumų forumo dalyvė. Forumo rengiamuose renginiuose dažnai atstovauju Lietuvą. Savanoriauju, dalį savo laisvo laiko paskirdama visuomenei. 
Aš esu sėslioji migrantė. Dirbu muziejuje, laisvalaikį skiriu juvelyrikai ir visuomeninei veiklai. Taigi, ši migracijos istorija, kaip ir daugelis kitų, yra indėlis ir tarnavimas Britanijos visuomenei, neužmirštant savo šaknų ir Tėvynės.  

Gediminas Konstantinas Balukas

Gediminas Konstantinas Balukas gimė 1922 m.birželio 25 d. Alytuje, baigė Alytaus gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete studijavo mediciną. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m. baigė mediciną
Innsbruko (Austrija) universitete. Tais pačiais metais vedė dailininkę Vandą Kanytę Balukas (1923-2004), su kuria išgyveno 50 metų, užaugino tris vaikus: Andrių, Laimą ir Daną.

Balukas su žmona atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas 1949 m., trumpai dirbo Wyckoff
Heights ligoninėje Bruklyne. Po metų persikėlė į Čikagą. Tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų
armijoje (majoras). 1952 m. įgijo Ilinojaus valstijos gydytojo praktikos teises. 1958–1980 m.
dirbo Loyolos universiteto (Ilinojaus valstija) Akušerijos ir ginekologijos skyriaus klinikiniu
instruktoriumi, 1980–1986 m. Raudonojo Kryžiaus ligoninės Čikagoje Akušerijos ir
ginekologijos skyriaus vedėju. Buvo vienas Lietuvių fondo organizatorių ir steigėjų, 1963–1967
m. jo tarybos, 1967–1972 m. valdybos pirmininkas. Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos
sekretorius (1963–1965) ir pirmininkas (1973–1975). Nuo 1986 m. Lietuvių dailės muziejaus
(Lemonte, Ilinojaus valstija) tarybos pirmininkas.

Už pagalbą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir aktyvią veiklą pasaulio lietuvių
bendruomenėje, specialiu Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanotas
Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Balukas mirė 2008 m. balandžio 1 d. Rainbow hospise, Park Ridže, IIlinojaus valstijoje.

Jurgis Mačiūnas: pradėjo daugiau juoktis tik įkūręs „Fluxus“

JAV lietuvis Jurgis Mačiūnas (1931-1978), provokuojančio meno kūrėjas ir avangardinio judėjimo „Fluxus“ idėjos sumanytojas, pasižymėjo sugebėjimu burti į bendruomenes be galo skirtingus, kūrybingus žmones.

Jurgis gimė Kaune inžinieriaus ir baleto šokėjos šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metais šeima buvo priversta bėgti nuo Raudonosios armijos, kaip ir daugybė kitų lietuvių, jie pasitraukė į Vakarus – pradžioje į Vokietiją, o Jurgiui sulaukus 16-os – į Ameriką. Jie įsikūrė Long Ailande, tėtis dėstė Kolumbijos universitete. Po mokyklos Mačiūnas sėkmingai baigė architektūros, o vėliau ir grafinio dizaino studijas, nuolat domėjosi istorija bei menais. Jaunasis dizaineris atrodė nuolat užsiėmęs, susikaupęs, rimtas. Mačiūno artimieji spėja, kad toks rimtas jaunuolis buvo dėl to, kad nuo mažens buvo ligotas, nuolat jausdavo fizinį skausmą. Sesės pasakojimu, Jurgis gyvenime pradėjo daugiau juoktis tik įkūręs „Fluxus“.


Pašto ženklas išleistas 2016 m. Lietuvoje

Laurence Harvey: kelionė į šlovę, prasidėjusi Joniškyje

Laurence Harvey, šeimoje vadintas Lauruška, gimė 1928-aisiais Joniškio žydų Zlotnikų šeimoje. Būdamas 5-erių metų, kartu su šeima persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką, o po Antrojo pasaulinio karo – į Didžiąją Britaniją. Ten Harvey pradėjo savo teatro ir kino karjerą. Nusifilmavęs pirmajame savo filme „House of Darkness“ ir sulaukęs didelės sėkmės, persikėlė į Holivudą. Buvo nominuotas dviem BAFTA apdovanojimams, Auksiniam gaubliui ir Oskarui. Nors save laikė britu, dažnai pabrėžė esantis iš Lietuvos.

Daugiau apie gyvenimą ir karjerą:

Marius Katiliškis: „Autum comes through the woods“

Marius Katiliškis (born Albinas Marius Vaitkus; 1914-1980) was a Lithuanian writer in exile. He was born in Gruzdžiai (Šiauliai county), but spent most of his childhood in Katiliškės village. After the war, Katiliškis spent time in various displaced person camps in Germany and Belgium. In fear of being deported back to the Soviet Union, he changed his name to Marius Katiliškis. In 1949, he emigrated to the United States, living in New York and Chicago. He worked at various factories and menial jobs in the Chicago area, including at the Kimball Piano factory. The writer built his own house on the outskirts of Lemont, Illinois, and lived there until he died in 1980.

Katiliškis published his first poems at the age of 17, however most important works were created in emigration, Chicago.

More about Katiliškis:

Katliškis’ novel „Miškais ateina ruduo“:

Excerpts of the novel in English:

Alfredas Sennas ir Marija Eva Vedlugaitė: likimą su Lietuva susiejo „meilė iš pirmo žvilgsnio“

Šveicarų poliglotas prof. dr. Alfredas Sennas, sužavėtas lietuvių kalbos, tarpukariu atvyko į Kauną ir 1922-aisiais prisijungė prie žymiausių šalies ir Vakarų mokslininkų įkuriant Lietuvos universitetą. Daugiau nei 40 kalbų valdęs profesorius prisidėjo prie pastangų plėsti lietuvių kalbos žodyną, po kalbininko Kazimiero Būgos mirties perėmė jo lietuvių kalbotyros kursus ir pradėjo rengti išsamų lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, kuriam pabaigti prireikė net 45 metų darbo.

Jo žmona Marija Eva Vedlugaitė, buvo lietuvė. Ji gimė Raudondvaryje, kur jos tėvas valdė lenkų grafo dvarą. Marija užaugo kalbėdama lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai, o vėliau išmoko vokiečių ir anglų kalbas. Alfredas ir Marija susipažino kino teatre Kaune, praėjus trims mėnesiams susituokė. Susilaukė dviejų dukrų, gimusių Lietuvoje, ir sūnaus, gimusio Jungtinėse Amerikos Valstijose (ten šeima emigravo 1930 metais).


Caterina Reissenveber: pirmoji iš savo šeimos išmokusi lietuvių kalbą 

Catherine Reissenveber – ketvirtos kartos Argentinos lietuvė, gimusi La Platoje, bet dabar jau gyvenanti Kaune, kur studijuoja, šoka savo mylimus lietuvių tautinius šokius ir džiaugiasi esanti lietuvė.
Merginai teko nueiti nelengva kelią, kol jai buvo suteikta Lietuvos pilietybė: dokumentacija buvo sudėtinga, procesas truko ilgai, tačiau tai tik dar labiau sustiprino ryšį su Lietuva.



Ghita Wolpowitz: we had a very privileged and safe upbringing

Ghita Wolpowitz, a Litvak (Lithuanian Jew), grew up in Rhodesia (now Zimbabwe). She reminisces about her family very fondly. Her parents owned a sweet factory in Bulwayo.

“We grew up in a privileged environment. Eventually, the way it looked to me — this was my perspective — is that as long as we were white, it didn’t really matter that we were Jewish. […] We had a wonderful education”.

She was interviewed by Christa Whitney on April 22, 2012 at the Yiddish Book Center in Amherst, Massachusetts: 

Rima Dirse: nepamiršk, kad gali keisti savo nuomonę

Šiuo metu esu vaikų ir jaunimo literatūros vertėja, verčiu iš olandų kalbos į lietuvių kalbą, dirbu Vilniaus leidyklai “Nieko rimto” ir Nederlands Letterenfonds ( Nyderlandų literatūros fondas).

Lietuvoje baigiau Kauno J. Gruodžio konservatoriją, kur gavau dvigubą klasikinės ir pop daininkės diplomą. Tad po to ilgai ir daug dainavau. Lietuvoje ir už jos ribų. Teko dirbti kavinėse, restoranų show programose, koncertinėse grupėse, laimėti festivaliuose ir konkursuose t.t. ir pan. Esu dėkinga likimui, kad teko dirbti su išskirtinio talento kompozitoriais ir muzikantais, kaip Gintautas Abarius, Kęstutis Lušas, Laimis Vilkončius.


Maria Cavali: Pasirink Savo Kovas

Maria Cavali yra tarptautiniu mastu dirbanti fotografė, daugiausia dirbanti su moterimis, kartu su jomis kurianti konceptualias sesijas padedančias pasiekti idealų klientą (Branding Photography). Šiuo metu gyvena Nyderlanduose, kur sėkmingai sukūrė savo verslą.


Mūza Rubackytė: „Nesijaučiam toli“

Paryžiuje gyvenanti pianistė Mūza Rubackytė pasakoja, kad niekuomet neturėjo noro iškeliauti ilgam ar pasilikti svetur, sudeginti tuos su Gimtine jungiančius tiltus. Laikinai išvykdama iš Lietuvos, nepaliko savo mėgstamo Fortepijono katedros docentės darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nepardavė buto, išvažiavo tik su lagaminėliu – tokiu, kokį leido vežtis aviakompanija.

Ir kai tik buvo pripažintas lietuviškas pasas, ji tuoj pat jį užsisakė ir iki šiol juo didžiuojuosi, nors daugiau nei 30 metų pragyveno Prancūzijoje ir jau 15 metų gyvena Šveicarijoje.


Alma Adamkienė: pirmoji Lietuvos ponia

Alma Adamkienė, gimė 1927 m. vasario 10 dieną Šiauliuose. Ji yra lietuvių visuomenės veikėja, filantropė, Prezidento Valdo Adamkaus žmona. Sovietų kariuomenei 1944 m. veržiantis į Lietuvą, su tėvais Stasiu ir Ona Nutautais, pasitraukė į Vokietiją. Vėliau, 1949 metais, jie persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.

Alma Adamkienė Vokietijoje baigė Eikšteto gimnaziją, studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete, Bavarijoje. 1951 metais ji ištekėjo už Valdo Adamkaus. Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, ji dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau draudimo kompanijoje. Nuo 1962-ųjų ji vadovavo Adamkų įsigytai Tabor Farmos vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV.

1998-ųjų sausio 4 dieną Valdui Adamkui tapus Lietuvos Respublikos Prezidentu, ji aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1999 metų kovo 17 dieną buvo įkurtas Almos Adamkienės labdaros fondas, kurio paskirtis – padėti vaikams.


Regina Matuzonytė-Ingelevičienė

Regina Matuzonytė – Ingelevičienė gimė 1905 m. rugpjūčio 29 d. Vabalninke, mirė 1980 m. kovo 30 d. Niujorke. Ji buvo Amerikos lietuvė, tapytoja, gydytojo Vlado Ingelevičiaus žmona.

Baigusi Rokiškio gimnaziją, 1925–1931 m. studijavo Kauno meno mokykloje. 1931–1936 m. mokytojavo seserų kazimieriečių gimnazijoje Kaune. 1936–1937 m. studijas gilino Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 1938 m. buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos valdybos narė. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, nuo 1949 m. JAV, Niujorke.

Dailininkė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir išeivijos meno raidos istorijoje. Nuo 1937 m dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje, Vokietijoje (Münchene), JAV (Niujorke, Čikago­je, Ilinojaus valstija)


Autoportretas, © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus,

Pranas Šeškas

Pranas Šeškas (Fenk Seska) g. 1892 m. Sausio 1 d. Gargžduose, į Australiją atvyko 1912 m. Lietuvoje viešėjo 1922-1925 m. laikotarpyje, pasidarė Lietuvišką pasą ir susitiko būsimą žmoną Nataliją. Po poros metų laukimo 1927 metais jam pavyko ją atsivežti į Australiją, kur jie ir susituokė. Savo gyvenimą kūrė Australijoje. Sukūrė šeimą, turėjo šešis vaikus, kurie, šaltiniuose apibūdinami, kaip: kalbėję lietuviškai. Į Lietuvą daugiau nebegrįžo Pranas mirė 1967 m. Natalija – 1998 m. Australijoje.


Henry Gaidis: former FBI agent

Henry Lazarus Gaidis was born in 1940 in Baltimore, to a family of Lithuanian emigrants. His grandparents, both from mother’s and father’s side, were born in Lithuania and before the First World War, around 1900, with the first major wave of immigrants arrived in the United States.

Gaidis’ childhood was spent in the Lithuanian environment, he studied at the Catholic School of the St. Casimir Sisters. Gaidis graduated from the University of Maryland in 1962. He graduated from the U.S. Air Force Officer Training School the same year, and later – from The FBI Academy. Gaidis served in the U.S. aviation and later in the U.S. Department of Justice. He worked as an FBI agent and as a private detective when he retired. Gaidis is a collector of Lithuanian armament, an active member of the Lithuanian community, curator of the Baltimore Lithuanian House-Museum, and has been a board member of the American Lithuanian Council and the Joint Baltic American National committee for a decade. In 2021, he gifted his collection of Lithuanian militaristic artefacts to the National Museum of Lithuania.


Skaistė Čičėnaitė-Glantenet: stengiamės ir vaikams įdiegti norą pažinti ir atrasti naujas kultūras, kalbas, tradicijas

„Ji prasidėjo 2007 m., kai man buvo 20 metų ir išvažiavau studijuoti pagal mainų programą į Italiją, tiksliau, Sardinijos salą. Tuo metu itin domėjausi Italijos kultūra, kalba, papročiais, muzika. Ši atradimų kelionė truko 6 mėnesius, po kurių grįžau baigti mokslų atgal į Vilnių, iš kurio ir esu kilusi. Bet studijuojant paskutiniame universiteto kurse, susipažinau su aukštaūgiu prancūzu ir mano itališka svajonė žlugo… Kad gimtų nauja dar didesnė aistra prancūziškai kultūrai.

Draugavome metus, kol jis studijavo Vilniuje. Po metų grįžau į Italiją atlikti praktiką (šįkart į Trentą, šiaurės Italijoje), bet pasibaigus praktikai širdis toliau kvietė grįžti pas mylimąjį į Prancūziją. Tad taip ir nutiko. Įgijau bakalauro laipsnį Lietuvoje ir nusipirkau bilietą į vieną pusę į Prancūzijos žemę. Taip nuo 2009 iki 2010 m. gyvenom Lilyje (kur studijavau Turizmo vadybą, o vėliau tobulinau Prancūzų kalbos žinias), šiaurės Prancūzijoje.

2010 m. susituokėme Lietuvoje, o po pusės metų išvykome į Tailandą, kur vyras atliko praktiką Bankoko UNESCO būstinėje. O 2011 m. rugsėjį pradėjau vertimų studijas Paryžiuje. Gyvenome Paryžiuje 7 metus. Tuo laikotarpiu dar pusę metų atlikau praktiką Liuksemburge Europos Parlamento Generaliniame vertimų direktorate.

Pabaigus mokslus, Paryžiuje gimė visi 3 mūsų vaikai – sūnus Marius ir dvynukės Milda ir Augustina. 2018 m. grįžome gyventi į Lilį, kur gyvenimo kokybė kur kas geresnė daugiavaikei šeimai nei bruzdantis Paryžius. Stengiamės ir vaikams įdiegti norą pažinti ir atrasti naujas kultūras, kalbas, tradicijas keliaudami ir nakvodami palapinėse. Kolkas vaikams toks keliavimo būdas labai patinka”.

Lena Himmelstein: creator of first maternity designs

In 1895, a 16-year-old Jewish orphan from Lithuania named Lena Himmelstein (1877–1951) arrived in New York City and found work in a sweatshop for $1 a week. In 1907, a customer asked Lena to design her something to wear during pregnancy – which was unheard of at a time when pregnant women were usually secluded until after birth. Her dresses were a hit—though she often had to be inventive about advertising. The company „Lane Bryant“ was created in 1904 with maternity designs created by Lithuanian immigrant, and now „Lane Bryant“ is the largest plus-size retailer in the United States.


Aras Baškauskas: „The tribe has spoken. The sole survivor“

Santa Monikoje (Kalifornijos valstija) gyvenantis jogos treneris Aras Baškauskas įrodė, kad lietuviai gali būti ne tik geri krepšininkai, bet ir sėkmingai konkuruoti kitose srityse. 2006 m. savo ištvermės ir apsukrumo dėka vaikinas laimėjo JAV televizijos kanalo CBS rodomą realybės šou „Išlikimas“ („Survivor“). A.Baškauskas Kalifornijos Irvino universitete įgijo filosofijos bakalauro diplomą. 2003 metais šios aukštosios mokyklos laikraštis jį net buvo pripažinęs populiariausiu studentu. Vėliau tame pačiame universitete vaikinas baigė verslo administravimo magistrantūros studijas.


Skaitykite daugiau:…/lietuvis-jav-laimejo-realybes…

Harvey Bernard Milk: lietuviška Amerikos gėjų ikona

Harvis Milkas (Harvey Bernard Milk (1930-1978) buvo Jungtinių Amerikos Valstijų politikas, 1978 m. išrinktas į San Francisko stebėtojų tarybą ir tapęs pirmuoju savo homoseksualumo neslėpusiu politiku, išrinktu į aukštas pareigas Kalifornijos valstijoje. Nors prie homoseksualių žmonių teisių gynimo Amerikoje prisidėjo labai daug asmenybių, vis tik labiausiai šioje šalyje žmonės prisimena šį, aštuntajame dešimtmetyje išgarsėjusį aktyvistą .

Harvey Milk gimė Vudmere (Woodmere), Longailande, Niujorko valstijoje 1930 m. gegužės 22 d. Jis gimė Lietuvos žydų imigrantų, William’o Milk’o ir Minerva’os Karns, šeimoje, kurių protėviai 1899 m. iš Joniškio atvyko į Niujorko valstiją.

Skaitykite daugiau:…/kol-lietuva-nesutaria-del…

Salomėja Regina Ruseckaitė-Pilštyniova: pirmoji gydytoja iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

Apie Salomėją Reginą Ruseckaitę-Pilštyniovą nėra žinoma daug, tad tenka pasikliauti jos pačios rašytais atsiminimais. Gimė ji 1718m. Naugarduko paviete, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 14 metų ją ištekino už gabaus okulisto ir gydytojo liuterono Jokūbo Halpiro, su kuriuo Regina išvyko į Stambulą. Ten moteris pramoko gydymo meno iš vyro bei turkų, italų, maltiečių. Po pirmojo vyro mirties ištekėjo už Austrijos karininko Juozapo Fortūnato Pilšteino, kurį lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila „Žuvelė“ priėmė į savo kariuomenę, o Salomėjai gydytojos piziciją Nesvyžiuje. Vėliau Salomėja apsistojo Vienoje ir gyveno iš gydytojos amato.

Skaitykite daugiau:

Aleksandras Mykolas Račkus: „Kaip lietuviai Amerikoje gyvena?“

Aleksandras Mykolas Račkus gimė 1893 m. birželio 7 d. Čekiškės miestelyje, Kauno apskrityje, 1910 m. su tėvu išvyko į JAV. Tėvas po keleto metų grįžo, visgi Aleksandras liko JAV, baigė mokslus ir aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą. 1913 m. Jono Basanavičiaus paskatintas ėmė rinkti Amerikos lietuvių gyvenimą ir veiklą atliepiančius eksponatus. “Draugijos užsienio lietuviams remti” pakviestas Račkus į Lietuvą atvežė savo kolekciją, Lietuvių numizmatikos ir istorijos draugijos rinkinius. Sukauptą kolekciją pervežė į Lietuvą. Kaune buvo surengtos dvi parodos, o eksponatus už simbolinę kainą įsigijo Švietimo ministerija. Taip kolekcija liko Lietuvoje, metams bėgant atsidūrė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 1936-1940 m. buvo grįžęs gyventi į Lietuvą. Prasidėjus karui išvyko atgal į JAV, kur 1965 m. spalio 9 d. Čikagoje mirė.


Aleksandras Mykolas Račkus prie savo rinkinių
© Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.…/-/exhibit/preview/50000004933972


Rūta Klimonis Lee: Star of „Seven Brides for Seven Brothers“

Rūta Klimonis Lee was born in Canada during the interwar period into a family of Lithuanian immigrants. Later the family moved to Los Angeles, USA, where Rūta began to study acting, while performing various roles in high school plays. Rūta appeared in her first films while studying at Los Angeles City College and the University of California, but gained mass recognition after her appearance in the 1954 musical “Seven Brides for Seven Brothers”. The film was so successful that it even won an Academy Award for Best Scoring of a Musical Picture and was nominated in four additional categories

She was hosting game shows on television, appearing in musicals, westerns, dramas, comedies, crime dramas, and TV shows. During her life, Rūta created more than 2000 roles. Rūta speaks fluent Lithuanian. She has visited Lithuania many times.


Elena Urbaitytė-Urbaitis: Į Ameriką patekau 1950 metais – įdomiausiu, intensyviausiu laikotarpiu

Tapytoja, skulptorė Elena Urbaitytė-Urbaitis gimė 1922 m. birželio 4 d. Kaune. 1941 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1941–1943 m. studijavo Kauno taikomosios dailės institute, vokiečiams jį uždarius, grįžo į Šiaulius. Artėjant frontui šeima persikėlė į Švėkšną, iš kur Elenai vienintelei iš šeimos pavyko pasitraukti į Vakarus. 1944 m. Urbaitytė pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Karo pabaigos sulaukė netoli Zalcburgo (Austrija). Vėliau pasitraukė į Prancūzijos okupavinėje zonoje buvusį Freiburgą, o 1950-aisiais persikėlė gyventi į JAV.

Plačiau apie menininkę:

©Lietuvos nacionalinis dailės muziejus,

George A. Paulikas: ”Doolitle” premijos laureatas

George A. Paulikas arba Jurgis gimė 1936 m. Pagėgiuose. 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Gunsenhauseno, Niurnbergo DP stovyklose. 1949 m. atvyko į JAV, kur tėvai apsigyveno Čikagoje. Ten baigė gimnaziją ir pradėjo studijuoti fiziką Ilinojaus universitete. 1958 m. įgijo magistro laipsnį. Studijas tęsė Kalifornijos universitete Berkeley. Ten apgynė fizikos mokslų daktaro disertaciją. 1961 m. buvo pakviestas dirbti kosminio komplekso „Aerospace“ bendrovės laboratorijoje. Ėjo vykdomojo „Aerospace“ bendrovės vicepresidento pareigas 1993-1998. Vykdė mokslinius tyrimus tokiose srityse kaip atominė fizika, plazmos fizika, kosminiai spinduliai. Paskelbė keliasdešimt mokslinių straipsnių prestižiniuose mokslo leidiniuose. Nuo 1993 m iki išėjimo į pensiją 1998 m. lietuvis buvo vykdomasis „Aerospace“ bendrovės laboratorijos viceprezidentas. Už stebėjimo iš kosmoso sistemų tyrimą jis apdovanotas JAV nacionalinės žvalgybos tarnybos aukso medaliu ir prestižine „Doolittle“ premija (1998 m.).

Lietuvos valstybę kūrusi Magdalena Avietėnaitė

Viduryje fotografijos sėdi trumai kirpta moteris pasisukusi į dešinę pusę. Prieš ją stalas apkrautas popieriais ir knygomis. Už moters kabo plakatas. Fotografija nespalvota

Magdalena Avietėnaitė (1892-1984) viena įtakingiausių moterų tarpukario Lietuvos politikoje.

Būdama 6-erių, Magdalena su tėvais išvyko į JAV. Studijavo filogiją ir filosofiją prestižiniame universitete Šveicarijoje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Magdalena grįžo į JAV ir čia užsiėmė lietuviška leidybine veikla.

1919 m. prezidentui Antanui Smetonai pakvietus užsienio lietuvius grįžti ir prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo, Magdalena ilgai nedvejojo. Lietuvoje pradėjusi darbą kukliomis pareigybėmis, vėliau tapo Eltos vedėja, Spaudos biuro, Spaudos departamento direktore.

1940 m. birželį ji, rizikuodama savo laisve ir saugumu, su kolege išnešė iš ministerijos slaptas bylas ir perdavė jas Lietuvos archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui, parodė ne mažesnę drąsą ir gelbėdama Lietuvos aukso atsargas užsienyje.

Kai 1944 m. vasarą Magdalena pasitraukė iš Lietuvos, turtą ji sutalpino vienoje kuprinėje. Galiausiai apsistojo JAV, kur vėl įsitraukė į lietuvišką veiklą, dirbo bibliotekose, dėstė. Išėjusi į pensiją, ji apsigyveno vienuolių globojamuose senelių namuose.

Skaitykite daugiau:

Renata Kemeklytė: „norėčiau parašyti knygą apie gyvenimą čia, Afrikoje“

Visada gyvenau Lietuvoje, o apie Afriką svajojau jau paauglystėje, žavėjausi afrikietiška muzika ir šokiais, spalvomis, žmonių paprastumu, vaikų šypsenomis. Afrika nėra man visiškai svetimas žemynas, esu prieš tai jau buvusi Tanzanijoje ir Zanzibare. Sakoma, kad jeigu labai labai svajoji apie tai – vieną dieną ima ir išsipildo svajonė, nes natūraliai pradedi dėti pastangas, kad pasiektum tos svajonės.

Sir Charles Roderick Carr: from England to Iran by plane

Sir Charles Roderick Carr was born in 1891, Feilding, New Zealand. He graduated from Feilding High School and Wellington College. During WWI he served in the Royal Naval Air Service, since 1918, in the Royal Air Force. On November 26, 1919, Carr was appointed as the Commander of the Lithuanian Air Force. He held this position until February 6, 1920. Later he returned to England. Died in London in 1971.

Interesting fact: In 1927, flying from England to Iran he set a new world distance record.

Romualdas Kundrotas: darbštus vyras ir Lietuvoje gali uždirbti

Mechanizatorius – suvirintojas Romualdas Kundrotas paliko traktorių ir į lietuvių pamėgtą Daniją su draugų kompanija išvažiavo remontuoti laivų. Tačiau keletą metų dirbęs sveikatai kenksmingomis sąlygomis ir ilgėdamasis šeimos, grįžo į tą patį traktorių, kurį buvo palikęs. Esą darbštus vyras ir Lietuvoje gali uždirbti, o užsienyje dėl „ilgesnio pinigo“ tenka arti.


Juozas Vytautas Gaila: ,,Gimiau lietuviu, juo ir baigsiu gyvenimą“

Chemikas, visuomenės veikėjas, lietuviško radijo valandėlių ir lietuviškos spaudos bendradarbis Juozas Vytautas Gaila (Gailevičius) gimė Virbalyje, gimnaziją baigė Diepholz (Vokietijoje), gyvenimo negandų buvo nublokštas į JAV.

Loyola kolegijoje (Baltimore, Meryland) studijavo chemijos mokslus ir įgijo bakalauro laipsnį. Dirbo įvairiose JAV ir Didžiosios Britanijos bendrovėse vyriausiuoju chemiku, technikos direktoriumi ir įmonių vadovu. Aktyviai dalyvavo JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) veikloje: buvo JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkas, po to – Krašto valdybos pirmininkas, vėliau – JAV LB Kultūros tarybos pirmininkas. Nuo 1993 metų J. V. Gaila – Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos atstovas Lietuvoje, o nuo 1996-ųjų – PLB vicepirmininkas. J. V. Gaila – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordino kavalierius.

Birutė Mary Galdikas: leading authority on orangutans

Dr. Birutė Mary Galdikas was born in Germany on 10 May 1946. Her parents, Antanas and Filomena Galdikas were Lithuanian refugees fleeing the Soviet occupation of the Baltic states following World War II. She is a Lithuanian-Canadian, anthropologist, primatologist, conservationist, ethologist, and author. She is a professor at Simon Fraser University. In the field of primatology, Galdikas is recognized as a leading authority on orangutans. In 2021 she commemorates her 50th Anniversary in the field studying and working to protect orangutans and forests in Borneo.

Regina Matuzonytė-Ingelevičienė

Regina Matuzonytė-Ingelevičienė gimė 1905 m. rugpjūčio 29 d. Vabalninke, mirė 1980 m. kovo 30 d. Niujorke. Ji buvo Amerikos lietuvė, tapytoja, gydytojo Vlado Ingelevičiaus žmona.

Baigusi Rokiškio gimnaziją, 1925–1931 m. studijavo Kauno meno mokykloje. 1931–1936 m. mokytojavo seserų kazimieriečių gimnazijoje Kaune. 1936–1937 m. studijas gilino Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 1938 m. buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos valdybos narė. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, nuo 1949 m. JAV, Niujorke.

Dailininkė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir išeivijos meno raidos istorijoje. Nuo 1937 m dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje, Vokietijoje (Münchene), JAV (Niujorke, Čikago­je, Ilinojaus valstija).

Janet Pilgrim: 1955 m. “Palyboy” žurnalo viršelio modelis

Janet Pilgrim (born Charlaine Edith Karalus June 13, 1934 – May 1, 2017) was a model. Her father Gedeminis Karalus imigrated in United States of America from Lithuania.

She became famous as a Playboy model in the 1950s. On the other hand her main job was in the journal administration, she worked there for a decade. In the early 1980s she attended college to become a nurse, and worked in geriatrics.

Ieva Liucija Husić: esu laiminga, galėdama naudoti svetur įgytus gebėjimus Lietuvos labui.

Mano vardas Ieva Liucija Husić (Žygaitė) dukrytės vardas Emilia štai trumpa mano istorijos santrauka.
2001 vasara, man 17 metų. Pilna vilčių ir idėjų važiuoju studijuoti klasikinio smuiko į Freiburgą (pietų Vokietijoje). Per 20 metų būta visko. Atradimų džiaugsmo, pažinties su skirtingomis kultūromis ir žmonėmis, sėkmės bei aukštų įvertinimų karjeros srityje. Būta ir labai sunkių akimirkų, nesėkmių, egzistencinės baimės bei jausmo, kad nepritampu, esu kitokia, kad kiekviename žingsnyje turiu įdėti 1000 kartų daugiau pastangų nei vietiniai.

Gyvenant svetur jausmai ir išgyvenimai ilgą laiką buvo itin stiprūs ir koncentruoti. Toks jausmas, kad daugelį metų buvau “parengties būsenoje” – nuolat pasiruošusi kokiam aštriam gyvenimo posūkiui ar stipriam smūgiui. Su laiku šis jausmas atslūgo, sušvelnėjo ir pagaliau visiškai išnyko.

Nuotrauka: 2021 vasara, mano dukrytei 5-eri. Akimirka, kai suvokiau, kaip puikiai ji jaučiasi Vilniuje, kad čia, kaip ir Berlyne (kur gyvename) – jos namai. Tai suvokus užsipildė tuštuma, lydėjusi mane ilgus metus.

Šiandien mano asmeninė ir profesinė veikla tampriai siejasi su Lietuva. Esu laiminga, matydama ją tokią, kokia yra šiandien. Nepaisant visų problemų ir trūkumų, ji nuostabi: laisva, tobulėjanti, išdidi.

Esu laiminga, galėdama naudoti svetur įgytus sugebėjimus būtent jos labui.
Nuotraukos iš asmeninio Ievos Liucijos Husić archyvo.

Unė Banbickaitė: pasaulis buvo jos scena

1897 m. balandžio 19 d. Laukminiškių kaime gimė Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė.
Dainuoti ir vaidinti pradėjo dar pradinėje mokykloje, 1913 m. Imperatoriškojoje konservatorijoje Sankt Peterburge studijavo muziką, vaidybą ir operą.
Siekdama tapti kino žvaigžde, 1919 m. Unė persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose ji geriau buvo žinoma kaip Unė Baye. 1922 m. debiutavo kino pasaulyje, per porą metų pasirodė kelete kino
studijos “Paramount” sukurtų filmų.

Plačiau apie Unės karjerą Dalios Cidzikaitės straipsnyje:

Antanas Mončys: žemaitis iš Paryžiaus

Gimęs ir užaugęs Lietuvoje, 1944 m., vykstant Antrajam pasauliniam karui, Antanas Mončys (1921-1993) – kaip ir daugelis to meto šviesuolių – buvo priverstas pasitraukti į Vakarus.

Mončys apsigyveno karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno, studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers), o 1950 m., gavęs skulptoriaus diplomą ir pelnęs Prancūzijos valstybės stipendiją, tęsė mokslus Paryžiuje, baltarusių kilmės skulptoriaus Ossipo Zadkine (1890–1967) studijoje Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Chaumiére, atelier Zadkine). Čia po metų, gavęs mokytojo rekomendaciją, pradėjo savarankišką kūrybos kelią.

Juozas Žukauskas: sporto herojus

Juozas Žukauskas, vėliau pasivadinęs Jacku Sharkey, gimė 1902 m. JAV lietuvių šeimoje. Tarnaudamas karo laivyne susidomėjo boksu ir 1924 m. pradėjo savo profesionalo karjerą. Tarp lietuvių plačiau pagarsėjo 1926 m., kai įveikė boksininką Harry Willsą ir JAV spaudoje pasisakė esąs lietuvis. Nuo tada iki 1932 m. jis kantriai siekė Pasaulio sunkiasvorių čempiono titulo ir juo tapo nugalėjęs vokietį Maxą Schmelingą. 1936 m. galutinai baigė boksininko karjerą ir turėjo savo barą, kartais teisėjavo bokso varžyboms. Mirė 1994 m., keli mėnesiai po to, kai jo pavardė pasirodė Tarptautiniame bokso šlovės muziejuje „International Boxing Hall of Fame“.
Daugiau sužinoti apie šią legendą galite perskaityti dr. Egidijaus Balandžio straipsnyje:…/ISSN2351-6461_2014_N_2_18.PG_87…

Nuo kurpiaus iki puantų meistro

1930 m. kurpius Jankelis Simonas Blochas (1898-1961) emigravo iš Plungės į Australiją, kur įkūrė sėkmingą baleto batelių siuvyklą, veikiančią iki pat sių dienų! 1913 m. Būdamas vos penkiolikos, išvažiavo į Varnius dirbti batsiuviu, o po šešerių metų vedė vietinio batsiuvio dukrą Zisę Sandler. 1930 m. jis vienas pats išplaukė į Australiją, po dvejų metų išsinuomojo nedideles diebtuves Padingtono rajone, Oksfordo gatvėje Sidnėjuje. Žinoma, verslas nevyko be dramų. 1948 m. Marie Rambert (Ballet Rambert įkūrėja) laikraštyje “The Mail” paskelbė viešą nepasitenkinimo laišką Blocho gaminamais puantais, tad kitą savaitė Blochas išspausdino viešą atsaką, ginant savo reputaciją.

Pirmoji moteris lakūnė Lietuvoje

Žvirgždaičiuose gimusi Antanina Liorentaitė (1906-2003) šeimoje buvo jauniausia iš aštuonių vaikų, baigė mokyklą, persikėlė į Kauną ir įsidarbino telefoniste. Tačiau ramų jos gyvenimą išjudino meilė dangui – dienomis dirbdama, o naktimis skraidydama, ji sugebėjo tapti pirmąja moterimi lakūne ir parašiutininke Lietuvoje. Pirmą kartą A. Liorentaitė pakilo į orą 1932, 1933 jau gavo civilinės lakūnės licenziją . Antrasis pasaulinis karas ją nubloškė į JAV. Ten ji dirbo milijonieriaus šunų vedžiotoja, laikraščio „Lietuvių balsas“ spaudos platinimo skyriuje, kitus atsitiktinius darbus. Per tuos metus A. Liorentaitė nė karto nepakilo į dangų.

Skaitykite daugiau:

Bakučio krantas

Frederikas Edvardas Bakutis buvo JAV karinio jūrų laivyno Paramos pajėgų Antarktidoje vadas, dalyvavo Antarktidos tyrinėjimuose, padėjo pristatyti maistą ir pašto atsargas mokslininkams Antarktidoje.

Vakarų Antarktidoje lietuvių kilmės JAV kontradmirolo ir karo lakūno Bakučio vardu pavadintas krantas pirmą kartą buvo pastebėtas 1939-1941 m.

🔊Lewis Snowfield kūrinio “Bakučio krantas” garso įrašas

Everesto užkariautoja

Alpinistė ir kompiuterių inžinierė Wanda Rutkiewicz – trečioji moteris pasaulyje, įkopusi į aukščiausią viršūnę, o jos istorija prasideda Plungėje! Iš kurios šeima po karo pasitraukė į Lenkiją.

1978-aisiais W. Rutkiewicz įkopė į Everestą ir tapo pirmąja moterimi įkopusia į K2, antrą aukščiausią viršūnę, laikomą viena sudėtingiausių.

2018 m. Plungė rajono savivaldybė Plungės gatvę, kurioje gimė alpinistė – pavadinos Vandos Rutkievič vardu.
Radijo dokumentika. LRT RADIJO laida apie alpinistę

Moterų krepšinio pradininkė

Ar yra tekę mėtyti kamuolį į senovinį krepšį, į kurį įmetus kamuolį, reikia patraukti už virvelės, kad jis iškristų?

1868 m. kovo 19 d. Senda gimė Butrimonyse, kur gyveno iki septynerių, o po to kartu su motina ir broliais emigravo į JAV. Ten ji apsigyveno Bostone, kur jau anksčiau buvo įsikūręs jos tėvas. Persikėlusi į JAV, jos šeima pakeitė pavardę į Berenson.

Senda, sužinojusiapie krepšinį, nuvyko pas krepšinio pradininku laikomą James’ą Naismith’ą, ir nusprendė pritaikyti žaidimą moterims. 1899 metais ji pritaikė šio žaidimo taisykles moterims, keliolika metų jas redagavo, o galutinė jos sukurtų taisyklių redakcija išliko aktuali daugelį dešimtmečių.

Ji už savo nuopelnus yra įrašyta Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejuje, Tarptautinio žydų sportininkų muziejuje ir Moterų krepšinio šlovės muziejuje.

Sendos Berenson sukurtos krepšinio taisyklės:

Daiktų pasaulio vizionierius

Feliksas Daukantas in his office holding a piece of amber in his hands

Feliksas Daukantas gimė 1915 m. Cicero mieste, netoli Čikagos, lietuvių emigrantų šeimoje. 1927 m. sušeima grįžo gyventi į Lietuvą.

F. Daukantas tapo profesoriumi – sukūrė pagrindus, apibrėžiančius dizainerio veiklos specifiką, rūpinosi Lietuvos dizaino laimėjimų sklaida spaudoje. Sovietmečiu dailininkas siekė daiktus perversti ne tik funkcionaliais, bet ir estetiškais.

Neįkainojamas ir F. Daukanto kaip juvelyrikos pradininko indėlis Lietuvos kultūrai. Dailininkas pakeitė gintaro papuošalo sampratą. Jo dėka kito gintaro papuošalų dizainas bei medžiagiškumo samprata.

Daugiau apie kūrėją laidoje Daiktų istorijos –