Fausta: planas buvo atskiristi 3 mėnesiams

Emigravau 19 metų, po skaudžių skyrybų su pirma meile 🙂 Planas buvo atskiristi 3 mėnesiams prasiblaškyti ir užsimiršti apie skaudulius. Pieš išvykstant finansine situacija buvo net gi labai gera, gyvenau savarankiškai, mokiausi neakivaizdiniu būdu, jei ne nelaiminga meilė ir draugės pasiūlymas manau niekada nebūčiau išvykusi. Čia susipažinau su savo antra puse ir likau jau 15 metų.

Mari Aldon: story of Cinderella can happen again

Mari Aldon, born Marija Aldona Pauliutė, was a talented Lithuanian-born American actress known for her performances in films and on television.

Growing up in Tauragė, Lithuania, Aldon’s early life was marked by her family’s move to Toronto, Canada where she was raised by her mother. She developed a love for the arts at a young age, studying ballet, drama, piano, and singing. Her early performances were even noticed in Lithuanian newspapers in America.

Aldon began her career in the entertainment industry by acting in a road company of A Streetcar Named Desire and dancing with the Canadian Ballet. She also appeared on radio and television shows.

Making her screen debut in a minor role in „The Locket“ (1946), Aldon quickly rose to fame, starring opposite Gary Cooper in the „Western Distant Drums“ (1951). Throughout the 1950s, she continued to appear in a variety of films, including supporting roles in big-budget productions like David Lean’s Summertime.

As the years went on, Aldon shifted her focus to television, guest-starring on popular shows like „Wagon Train“ and „Ichabod and Me“. Despite her passing in 2004, her performances continue to be remembered and celebrated.

More: https://www.bernardinai.lt/lietuviai-pasaulio-ekranuose-xiii-apie-grazuole-is-zemaitijos-ir-tai-kaip-lietuviai-holivude-komunistu-ieskojo/?fbclid=IwAR2_F7rSgEwUYgmynYKG-_YOnoU38JO3JPKqxkA20HzFu8VKNRgn9s-GG84

Excerpt from the newspaper ‘Press and Sun-Bulletin’ (New York) (April 11, 1951)

Daumantė Desai: šeimoje telpa tiek indiškos, tiek lietuviškos tradicijos

Į Indiją Daumantė Desai išsikraustė 2018 m., pamilusi iš čia kilusį vyrą. Nors iš pradžių patyrė didelį kultūrinį šoką, dabar ji gyvenimo nematytų kur nors kitur: šeimoje telpa tiek indiškos, tiek lietuviškos tradicijos. 

Daumantė pasakoja, kad su dabartiniu vyru, dėl kurio ryžosi pakeisti savo gyvenimą, susipažino dar 2012-aisiais Belgijoje vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje. Jame abu reprezentavo savo šalis, jų folklorinę muziką bei tautinius šokius.

Nors yra ištekėjusi už indo, didelių kultūrinių skirtumų su juo nejaučia, namuose švenčia visas lietuviškas šventes. Grįžti gyventi į Lietuvą Desai šeima nesvarsto, tačiau gimtinės Daumantė sako niekada nepamirštanti.

Plačiau: https://www.lrt.lt/lituanica/istorijos/752/1866196/i-indija-del-meiles-emigravusi-lietuve-prireike-keleriu-metu-kol-ismokau-cia-pereiti-gatve?fbclid=IwAR33O9FpJbOfRj_zUM9Tw9n3LsZduVcDMwpDpYqiHB1Bg9Q_ZmOWVgiZ6cw

Barbora Sharrok: „I want learn and speak my native language“

Barbora Sharrok was born in Lithuania but grew up in New Zealand, feels guilty for not being able to speak Lithuanian fluently and not feeling like a „true Lithuanian.“ She is excited to move to Lithuania in March. If possible, she will participate in the „Bring Together Lithuania“ project, if not, she will continue her work as a software developer and reside in Vilnius.

„I struggled with understanding English when I first started school at the age of five and now it’s even harder to speak Lithuanian. I really want to strengthen my relationships with my family members who live in Lithuania and gain a deeper understanding of what it means to live in this country. I don’t want to be pushy and always ask people to speak with me in English. I want to learn and speak my native language,“ B. Sharrok shares.

Barbora’s mother was a member of the Lithuanian community, so she always participated in various Lithuanian traditional events, often they were held in her family home. She believes it is important to have a connection with Lithuanian culture and that celebrations are more important than just „a day off from work.“ Barbora’s family has frequently visited Lithuania and met her mother’s relatives who live there.

More: https://www.lrt.lt/lituanica/pasaulio-lietuviu-balsas/753/1874482/naujojoje-zelandijoje-uzaugusi-lietuve-jauciu-didele-kalte-kad-negaliu-laisvai-kalbeti-lietuviskai?fbclid=IwAR2G7zUwKq6DPyWvrK9e1HUhyGY2irxKpn2ha7tnBRVdfjOZXHIvZF_F44k

Barbora Sharrok at the Christmas Eve table / Personal album photo

Jūratė Statkutė de Rosales: Venezuela gave her a new home

Jūratė Statkutė de Rosales was born in Kaunas, Lithuania in 1929 and lived in Paris with her parents until 1938. Her father, Jonas Statkus, was a high-ranking official in Lithuania’s State Security Department until he was arrested by the Soviet Union in 1940 and sent to a Moscow prison, where it is believed he died.

After World War II, Rosales moved to France, where she studied Latin and French and became a teacher of the French language. Rosales later studied at Columbia University in New York, where she taught various languages. In 1960, she married a Venezuelan engineer and raised their five children in a bilingual household.

Starting in 1983, she served as editor-in-chief of a Venezuelan opposition magazine „Zeta“ and also wrote for a Venezuelan newspaper „El Nuevo País“ and a Cleveland-based „Dirva“.

More: https://www.instagram.com/reel/CnzU8cvgk3X/?igshid=MDJmNzVkMjY%3D&fbclid=IwAR3hpEaQRwJi931MczHyh8sgjjrsbZduH9U7Akto8ALvkNSy2SLmqM2HyS4

Pranas Domšaitis: ekspresionizmo atstovas iš Mažosios Lietuvos

Pranas Domšaitis gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Kropynų kaime Rytų Prūsijoje (Cropiens, Ostpreußen, dab. Gajevas, Kaliningrado sr., Rusija), ūkininkų šeimoje ir iki dvidešimt septynerių metų dirbo tėvų ūkyje. 1907-aisiais, gavęs žymaus vokiečių dailininko Makso Lybermano (Max Liebermann) rekomendaciją, jis įstojo į Karaliaučiaus meno akademiją. Po studijų tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto (Lovis Corinth) dirbtuvėje, bendravo Osle su Edvardu Munku (Munch), studijų tikslais lankė garsius Europos muziejus, dalyvavo Mažųjų Kuršių (Klein-Kuhren, dab. Filino, Kaliningrado sr.) dailininkų grupės veikloje, 1914–1918 m. lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje.

Pripažinimo Vokietijoje P. Domšaitis sulaukė 1919 m. surengęs pirmąsias individualias parodas Berlyne ir Breslau. Išgarsėjęs kaip peizažų ir religinių kompozicijų kūrėjas, P. Domšaitis dalyvavo parodose kartu su žymiais to meto Vokietijos dailininkais modernistais. Jo darbus pirko Vokietijos valstybiniai muziejai ir privačios galerijos,  dailės kritikai negailėjo pagyrų, vadindami jį veržliu modernistu, poetu romantiku, dailininku, gebančiu išreikšti žmonių, daiktų ir vaizdų paslaptingumą. Vokiečių meno kritikas Karlas Šefleris (Scheffler) P. Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.

Augęs ir lavinęsis vokiškos kultūros apsuptyje, P. Domšaitis didžiavosi savo lietuviška kilme, domėjosi lietuvės motinos protėviais, vertino lietuvių liaudies meną,  visada pabrėždavo jo  gyslomis   tekant „tolimosios baltiškosios Tėvynės kraują“. 1920 m. Kaune priėmęs Lietuvos pilietybę ir gavęs LR pasą, nuo 1933 m. dailininkas kūrinius pasirašinėjo tik lietuviška pavardės forma – Pranas Domšaitis.

Negailestingai besikeičiantys laikai sutrikdė sėkmingą P. Domšaičio  kūrybos raidą. 1933 m. Vokietijoje prasidėjus nacių kampanijai prieš modernųjį meną, jo, kaip ir kitų ekspresionistų kūryba buvo pripažinta „degradavusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti  kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ (Entartete Kunst) parodoje.

Antrajam pasauliniam karui baigiantis, P. Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją, kur susitiko lietuvių dailininkus emigrantus Telesforą Valių, Paulių Augių ir kt. Tarptautinėse emigrantų dailės parodose Austrijoje jis pirmą kartą dalyvavo kaip lietuvių menininkas. 1949 m. kartu su žmona dainininke (mecosopranas)  Adelheide Armhold dailininkas išvyko į Pietų Afrikos Respubliką. Penkiolika paskutiniųjų P. Domšaičio gyvenimo metų Keiptaune buvo itin produktyvūs. Dailininkas keliavo po šalį, daug tapė, dalyvavo bendrose parodose ir rengė individualias savo kūrybos parodas. Jo kūriniai greitai sulaukė Pietų Afrikos meno kritikos ir visuomenės pripažinimo, juos mieli pirko muziejai, privatūs kolekcininkai, o 1964 P. Domšaičiui  buvo paskirtas prestižinis PAR meno apdovanojimas „Artists of Fame and Promise“.

P. Domšaitis mirė Keiptaune 1965 lapkričio 14 d., palaidotas Plumstedte, Pietų Afrikoje. 

1978 m. jo našlė persikėlė iš Keiptauno į Havajus (JAV) ir Havajų universiteto galerijoje Honolulu mieste surengė pirmąją JAV apžvalginę P. Domšaičio parodą, kuri sulaukė didelio pasisekimo. 1980–1982  m. Lietuvių fondas (JAV) įsigijo vertingiausių P. Domšaičio kūrinių kolekciją (800 vnt.), o 1989–2001 m. perdavė Lietuvos dailės muziejui 530 dailininko kūrinių. 2001 m. vasarą  Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje atidaryta nuolat veikianti P. Domšaičio kūrybos ekspozicija, veikia P.Domšaičio kultūros centras 2004 m. galerijai suteiktas Prano Domšaičio vardas. 

Plačiau: https://artsandculture.google.com/story/pranas-dom%C5%A1aitis-gallery/egUhLL-9KQVvKw

Pranas Domšaitis. Autoportretas. © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus: https://www.limis.lt/paieska/perziura/-/exhibit/preview/20000004136145?s_id=XEHJmNQuKfXDst7n&s_ind=1

Dr. Milda Budrienė: Lietuvių medicinos muziejaus steigėja

Dr. Milda Budrienė-Kuršaitė-Budrys gimė 1916 m. sausio 12 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lavrense, Masačiusetso valstijoje. 1923 m. ji su tėvais grįžo į Lietuvą ir šeima apsigyveno Tauragėje, vėliau persikėlė į Kauną. Baigė Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją, 1940 m. Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoja Kaune. Nuo 1929 m. priklausė, o vėliau ir aktyviai reiškėsi LSS veikloje. 1941 m. susituokė su bendrakursiu, gydytoju Stasiu Budriu. 1943 m. jie susilaukė dukters Gražinos, o 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, kartu pasiimdami savąsias motinas. Vokietijoje kartu su vyru dirbo gydytojais įvairiose pabėgėlių stovyklose. Karui pasibaigus, kaip Amerikos pilietė, 1946 m. išvyko į JAV. 1947 m. į JAV atvyko ir likusieji šeimos nariai. 1950 m. M. Budrienė įgijo Ilinojaus valstijos medicinos praktikos teises. Kai šias teises gavo ir jos vyras Stasys, sutuoktiniai atidarė savo kabinetą Čikagos priemiestyje, Sisere, Braitono parko apylinkėje, o 1961 m. ir modernią kliniką. M. Budrienė susidomėjo alergologija, vis labiau populiarėjančia 20 a. antroje pusėje. Nuo 1958 m. M. Budrienė dirbo Ilinojaus universiteto Alergijos klinikoje, nuo1960 m. klinikine instruktore, nuo 1971 iki 1984 m. – klinikos profesore. 1974 m. išlaikė alergologijos ir klinikinės imunologijos specialybės egzaminus, o 1975 m. įgijo Floridos ir Indianos valstijų praktikos teises.

Savo klinikoje Budriai dirbo iki 1982 m., kol apsisprendė, kad metas baigti aktyvią profesinę veiklą. 1984 m. balandžio 10 d. dr. Stasys Budrys staiga mirė. Netekusi artimo žmogaus ir bendražygio, M. Budrienė tolesnį gyvenimą paskyrė archyvo tvarkymui ir knygų rašymui. Būdama aktyvi Amerikos lietuvių gydytojų ir Pasaulio lietuvių gydytojų draugijų narė, leidinio „Lietuvių gydytojų biuletenis“ redakcinės kolegijos narė, o vėliau (1965–1970) ir atsakingoji redaktorė, surinko daug įvairios archyvinės medžiagos apie lietuvius gydytojus, dirbusius išeivijoje. Medicinos istorijos temomis rašė ir straipsnius spausdino JAV leidžiamuose laikraščiuose bei žurnaluose. Parengė ir išleido Amerikos lietuvių gydytojų vardyną (1991), straipsnių rinkinį Iš Lietuvos sveikatos apsaugos istorijos (1992), knygas Amerikos lietuviai gydytojai (1992), Lietuviai gydytojai šešiuose kontinentuose (1996), „Lietuviai gydytojai ir mokslininkai“ (2002).

 1988 m. ji įsteigė Lietuvių medicinos muziejų, buvo jo direktorė., nuo 1985 m. rūpinosi S.Budrio lietuvių fotoarchyvu.

Visa jos visuomeninė veikla buvo skirta lietuvybei išsaugoti svetimuose kraštuose ir lietuvių gydytojams telkti bendram darbui. 1998 m. M. Budrienei suteiktas Lietuvos gydytojų sąjungos Garbės narės vardas.

M. Budrienė mirė 2008 m. balandžio 29 d. Sarasotoje, Floridoje. Palaidota Čikagos kapinėse.

Dr. Milda Budrienė, tapusi JAV alergologų draugijos nare. Nuotrauka iš žurnalo „Medicina“, 1974 Nr. 2 (165)

Vanda Kanytė Balukienė (Balukas): tapytoja ir visuomeninkė

Vanda Kanytė Balukienė (Vanda Kanyte Balukas), tapytoja, visuomenininkė. V. Kanytė Balukienė gimė 1923 m. balandžio 1 d. Šiauliuose, 1941 m. baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo metais pradėjo studijuoti tapybą Vilniaus dailės akademijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, prisijungė prie Austrijoje susibūrusio „Čiurlionio” lietuvių tautinio meno ansamblio. 1946–1949 m. mokėsi Dailės ir amatų mokykloje Freiburge, 1947 m. susituokė su gydytoju Gediminu Konstantinu Baluku. 1949 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, metus gyveno Niujorke, paskui  išvyko į Čikagą. Šeimoje gimė trys vaikai: Andrius, Laima, Dana. 1969 m. baigė Čikagos dailės akademiją. 1987 m. persikėlė gyventi į Beverly Šorsą (Indianos valstija), nuo 1997 m. Tusoną. 

V. Kanytė Balukienė buvo viena iš Amerikos lietuvių dailininkių draugijos steigėjų (su Magdalena Birute Stankūniene-Stankūne), 1971–1977 m. šios draugijos pirmininkė, 1971–1973 m. Čiurlionio galerijos Čikagoje direktorė. 1972–1977 m. lietuvių žurnalo „Lituanus“dailininkė. Rašė apie Amerikos lietuvių dailininkių draugijos veiklą, nuo 1956 m. dalyvavo Amerikos lietuvių dailininkių draugijos ir kitose lietuvių išeivijos parodose, surengė 10 asmeninių parodų Čikagoje, Niujorke, Toronte (Kanada). Kūrybos pradžioje tapė figūrines kompozicijas, portretus, peizažus, nuo 8 deš. pradžios – geometrines abstrakcijas lietuvių liaudies audinių raštų motyvais. Kūriniai nutapyti aliejumi ir akrilu pasižymi ekspresyvumu, formų stilizacija, ryškiu koloritu.

V. Kanytė Balukienė mirė 2004 m. vasario 22 d. Tusone, Indianos valstijoje.

Plačiau: htmlhttps://www.lithaz.org/bios/balukas/balukas.html

Donata Aukštuolienė: ,,Atrodo, kad pusė mano šaknų yra Lietuvoje, kita pusė – Amerikoje” 

Loreta Timukienė 

Su Donata Aukštuoliene esame pažįstamos jau keletą metų, gyvenant Čikagoje su ja karts nuo karto susitinkame lietuviškuose renginiuose, kur dažniausiai ji būna su savo šeima – Donata su vyru Domu augina 8 metų dukrą Aleksytę. Su Donatos mama Vitalija dirbame toje pačioje Maironio lituanistinėje mokykloje, be to, ji yra kilusi iš mano gimtojo Kupiškio. Šią vasarą su šiais savo gerais pažįstamais susitikome iškylaudami prie ežero, kur buvo proga ir daugiau pasišnekėti. Žinodama, kad rugpjūtį Donata įsitraukė į alternatyvaus meno festivalio „Burning Man” komandos „Amber Dust” surengtą Ukrainos palaikymo akciją, norėjau apie tai sužinoti daugiau.  

Festivalis „Burning Man“ nuo 1991 m. vyksta Jungtinėse Valstijose, Nevados Juodosios uolos dykumoje (iš angl. Black Rock Desert). Kasmet rugpjūčio pabaigoje ten įsikuria miestas skambiu pavadinimu „Black Rock City“ (iš angl. Juodosios uolos miestas). Į jį suvažiuoja apie 10 tūkst. kūrėjų ir menininkų, penkiagubai tiek žmonių ir visi pradeda veikti: kas pastato skulptūrą, kas – instaliaciją, kas groja, mankštas veda… Kiti, pasipuošę kostiumais, karnavalinėmis aprangomis, prisideda prie vyksmo, kaip tik kiekvienas išmano.  

Lietuvių komanda pagal architekte dirbančios moters brėžinius sukūrė medinę ukrainiečių laisvės simbolio instaliaciją, siekdama priminti visuomenei, kad karui Ukrainoje tęsiantis yra labai reikalingas palaikymas. Paklausus, ar galėtume apie tai pasikalbėję daugiau šią istoriją pristatyti projektui ,,Mano migracijos istorija”, Donata neprieštaravo. Tad siūlome pasakojimą ne tik apie lietuvių dalyvavimą garsiajame festivalyje ,,Burning Man” su Ukrainos palaikymo simboliu, bet ir apie šios talentingos moters migracijos istoriją. 

Ar gali papasakoti apie save, savo šeimą, darbą, pomėgius?  

Esu gimusi ir užaugusi Lietuvoje, būdama 20 metų atvykau gyventi į JAV.  Čia ištekėjau už lietuvio, su vyru auginame 8 metų dukrą. Nuo mažens mėgau užsiiminėti įvairiais ,,kūrybiniais” projektais – piešti, daryti popierinius namukus, baldukus lėlytėms. Nuo mažens svajojau būti architekte, mano svajonėms buvo lemta išsipildyti – baigiau studijas ir dirbu architekte. Architekto darbas reikalauja daug žinių ir pastangų, todėl didelė dalis mano pomėgių yra kaip ir būtinumas – tai nuolatinis domėjimasis kompiuterinėmis grafikos ir braižymo programomis, kurios kasmet keičiasi. Tačiau didelę dalį savo laisavalaikio stengiuosi skirti šeimai, kuri man yra labai svarbi. Mes mėgstame bendrauti su savo draugais, patinka keliauti.     

Kur tavo šaknys, kaip seniai gyveni Amerikoje, kaip ji atrodo tavo akimis?  

Gyvenu Amerikoje jau apie 20 metų.  Kaip tik šiuo momentu esu pusė savo gyvenimo nugyvenusi Lietuvoje, o kitą pusę – Amerikoje. Todėl ir jausmas yra dvejopas – atrodo, kad pusė mano “šaknų” yra Lietuvoje, o kita pusė – JAV. Mano akimis Amerika yra šalis, kurios didžiausias privalumas yra tai, kad eilinis žmogus čia gali patogiai gyventi. Manau, tai daugiausiai ir traukia imigrantus iš kitų šalių. Žmogus, turintis tikslą ir linkęs įdėti pastangų jam pasiekti, turi galimybę tai padaryti. Gana sunku apibūdinti JAV, nes tai didžiulė, įvairovių pilna šalis. Netgi geografiniu atžvilgiu – tai viena nedaugelio šalių, kurioje susijungia visos klimato zonos. Aplankyk Rytų pakrantę, Centrine dalį ir Vakarų pakrantę – pamatysi tris skirtingas šalis. Čia gyvena žmonės, suvažiavę iš įvairių pasaulio šalių – kiekvienas su savo tradicijomis, papročiais, nuomonėmis ir įpročiais. Jie visi priversti suprasti, toleruoti ar bent jau apsimesti, kad toleruoja vienas kitą, – dėl to patogaus gyvenimo… Aš džiaugiuosi, kad čia gyvenu, nes gyvenimas šioje šalyje gerokai praplėtė mano akiratį. 

Šiemet “Burning Man” festivalyje lietuvių stovykla “Amber Dust” pristatė instaliaciją “Laisvės trišakis” (vadinamas Tryzub) – kovų už laisvę ir viso pasaulio demokratines vertybes simbolį. Kam ir kaip kilo mintis sukurti šį simbolį? Papasakokit, kaip sekėsi kurti įspūdingą penkių metrų konstrukciją, sveriančią 700 kg? Kas prisidėjo prie šio projekto?  

Mano vyro draugas Edgaras jau 13 metų organizuoja stovyklą “Burning Man” festivalyje. Šiais metas jis labai norėjo pastatyti instaliaciją. Kadangi jį ypatingai sukrėtė karas Ukrainoje, jis norėjo, kad instaliacija būtų susijusi su Ukraina. Vieną dieną jis tiesiog atvažiavo pas mane, išsikirpęs “Laisvės trišakį” iš popieriaus, ir klausia ,,Gal turių kokių idėjų, kaip jį pastatyti?” Pradėjome diskutuoti – kokio dydžio, iš kokių medžiagų jis galėtų būti pastatytas, kaip jis atlaikys vėją ir kokios mūsų galimybės įgyvendinti šį projektą. Be to, mes iškart nusprendėme, kad jo nedeginsime, taigi turėjome dar vieną užduotį – kaip mes jį išardysime ir išvešime iš dykumos? Man kilo mintis pagaminti šį simbolį iš detalių, kurios susinertų viena su kita kaip 3 dimensijų delionė į taip vadinamą “waffle construction”. “Waffle Construction” yra ne naujiena architekturoje, ir ji yra labai stabili konstrukcija, dėl to buvau tikra, kad ji atlaikys dykumos audras. Na, po to tereikėjo sugalvoti formą ir nubraižyti detales. Mano akimis žiūrint – tai tiesiog didžiulis geometrinis galvosūkis, o man patinka geometrija. Nubraižytas detales reikėjo išpjauti specialia mašina iš maždaug 1.5 cm storio faneros. Saulius Jarasiūnas, kuris taip pat organizuoja stovyklą “Burning Man” festivalyje kartu su Edgaru Genenko, pasirūpino instaliacijos pastatymu – surado, kas išpjaus detales, nuvežė jas į dykumą, pasirūpino apšvietimu ir viskuo kitu.  

Ar tai pirmas tavo darbas, susijęs su lietuviška veikla Amerikoje?  

Taip, pirmas. 

Kokie jausmai, nuotaikos, įspūdžiai siejasi su šio simbolio kūrimu?  

Labai malonūs įspūdžiai. Labiausiai pribloškė, kai pamačiau grupelę susigraudinusių ukrainiečių prie ,,Laisvės trišakio”, kai kurie iš jų verkė. Negalvojau, kad darau kažką ypatingo, tiesiog padėjau draugui, kuris turėjo gražią idėją, ir buvo malonu tapti tos idėjos įgyvendinimo dalimi. Tada supratau, kad kai kam tai turi didelę reikšmę ir sukelia stiprias emocijas. Esu dėkinga Edgarui, kad jis mane įtraukė į šios instaliacijos įgyvendinimo procesą. 

Donata, šią vasarą pirmąkart važiavai į “Burning Man” festivalį – kokie įspūdžiai? Ar dar norėsi ten vykt kitąkart?  

Įspūdžiai nenupasakojami – tarsi pabuvus kitame pasaulyje. Ten patyriau ypatingai daug pozityvių emocijų. Galbūt taip yra dėlto, kad visas festivalis yra pagrįstas dalinimosi principu. Ten pabuvus, nori nenori sukasi mintys – kaip aš čia dar galėčiau prisidėti, ką aš galėčiau ten nuvežti ir pasiūlyti kitiems?  Labai norėčiau dalyvauti ten dar kartą. Šį kartą, rodos, per trumpai pabuvau, per daug miegojau, per mažai pamačiau. Kitą kartą galbūt labiau pasiruošusi būčiau.    

Ką tau reiškia lietuvybė? Kiek savyje jauti tą vadinamą ,,lietuvybės geną”?  

Aš esu Lietuvė. Jei nebūčiau migravusi į JAV, tai galbūt būtų kažkokia bereikšmė frazė. Na kas daugiau aš galėčiau būti? Nes tai būtų tiesiog faktas, kaip ir mano ūgis, akių, plaukų spalva. Tačiau kur aš begyvenčiau, su kuo bebendraučiau, kad ir kaip pasikeistų mano mąstysena, aš niekada nebūsiu ne lietuvė. Gyvenant svetimoje šalyje, galbūt yra sudėtingiau palaikyti lietuvybę, nes ji nėra taip paprastai savaime aplink visur ir visada. Tačiau tada pasidaro ypatingai svarbu tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, marginti kiaušinius taip, kaip mano močiutė juos dažė. Man būtų labai sunku gyventi JAV, jeigu aš negyvenčiau Čikagos priemiestyje, kur yra įsikūrusi Lietuvių bendruomenė. Ten vyksta lietuviški renginiai, vaikai eina į lietuvišką mokyklą. Mano visi artimiausi draugai yra lietuviai. Aš gyvenu Amerikoje, tačiau sukuosi savotiškame lietuviškame ,,burbulėlyje”.  Jei to nebūtų, aš jausčiausi, kad esu praradusi didelę dalį savęs.  

Rūta: „Myliu savo šaknis, bet myliu ir savo šakas”

2010-aisiais tėveliai su priekaba daiktų nuvežė jauną, naują studentę į Daniją. Pirmojo pusmečio kiekviena diena buvo kaip naujas lūžio taškas. Lūžo įsitikinimai, pažiūros, požiūris į save, požiūris į tai ką reiškia studijuoti, lūžo įskiepytas atstumas tarp mokytojo ir mokinio, tarp vyresnio ir jaunesnio žmogaus. Lūžo tiek daug, kad pirmojo pusmečio atsiminimai atrodo lyg užkloti tirštu debesų sluoksniu. Per tą pirmąjį pusmetį sudužo visi per 19 metų nusitapyti ateities paveikslai.

Skamba kaip siaubo filmas? Tragedija pagalvotum? Žiūrint iš 2023-ųjų savo perspektyvos visa tai buvo tik pirmoji transformacija. Skausminga, vieniša bet išlaisvinanti transformacija. Teisiškai migravau o savo suvokimu kiekvieną kartą laužiau požiūrį į save ir savo gyvenimą 4 kartus. Realybėje migravimo buvo daug daugiau ir jis vis dar tęsiasi ir kartojasi kiekvieną kartą apsilankius Lietuvoje.

Migruojantis žmogus kiekviename naujame taške turi tris pasirinkimus. Pirmas, atmetant visą tai kas nauja pasigrožėti ar pasibaisėti ir grįžti į tas pačias vėžias. Antra, perimti viską ir peršokti į naujas vėžias paliekant senąsias irti. Trečias, mokantis ir reflektuojant kurti savo vėžių tinklą taip braižant naują savęs ir savo gyvenimo suvokimą. Nei vienas iš šių varinatų nėra nei teisingesnis nei geresnis. Aš renkuosi trečią. Renkuosi nuolatos ieškoti papildomų kelių ir takelių.

Požiūris, jog mano gyvenime gali egzistuoti šimtai kelių vienu metu ir jog neturiu pasirinkti vieno ar kito bet galiu nuolatos vaikščioti visoje jų įvairovėje man atsikleidė po 7 metų gyvenimo migracijoje. 2018-aisiais nuspendžiau išbandyti save kelyje, kuriame galvojau savęs niekada nerasiu. Nužygiavau piligrimų kelią Ispanijoje. Dievu netikiu, nesu religinga todėl tai buvo man keistas pasirinkimas. Jei svarstote tai Dievu tikėti nepradėjau ir religinga netapau bet sulaužiau tokį didžiulį vidinį barjerą ir požiūrį į religijas, kurio kitokiu būdu niekada nebučiau sulaužiusi. Tai buvo antroji transformacija kuri vis dar tęsiasi. Šioje transformacijoje pradedu suvokti jog gyvenimo kelio priešakyje nėra, mes jį kuriame eidami.

Nežinau kur veda šis pasakojimas, nes nežinau kur pasuksiu rytoj. Kažką toks požiūris gali sukaustyti bet man tai laisvė. Taip gyventi ten kur visi turi nuomonę kas tu esi ir įsitikinimus kaip tu turi gyventi sunku. Gal todėl savo kūrybingumą mylintys ir saugantys žmonės migruoja. Migruoja jausti laisvę. Migruoja eiti kelią be nurodymų ir prievolių. Migruoja pamatyti save naujai. Myliu savo šaknis bet myliu ir savo šakas. Kaip medis noriu tuo pačiu metu šaknytis ir šakotis ir migracija man leidžia daryti abu.

Antanas Škėma: I’m not a cover girl

Antanas Škėma was a prominent Lithuanian writer, stage actor and director. He was born in 1910 in Łodź, Poland, where his father was sent to work as a teacher. During World War I, he lived in Russia with his parents, but in 1921 they all returned to Lithuania.

In Lithuania, Škėma began his career as a stage actor and director, and later became a notable writer. His best known work is the novel „Balta drobulė“ (White Shroud), which was published in 1948. The novel tells the story of Lithuanian exiles who have fled to the West after the Soviet occupation of Lithuania.

In 1944, upon the second Soviet occupation of Lithuania, Škėma left for Germany, where he was involved in some artistic work with Lithuanian troupes, primarily in DP (displaced person) camps. He spent five years in Germany and was able to continue his work as a writer and stage actor.

In 1949, Škėma left Europe for the United States. He took menial jobs to make a living, but he was also eager to participate in the cultural activities of the Lithuanian exiles. He took part in the Chicago Theatre and Boston’s Drama Group performances, and staged his own plays. He also continued to write and published several more short stories, dramas, and the novel „Balta drobulė.“

In 1960-1961, he worked in the editorial office of „Vienybė“ newspaper. He also lectured, debated, and wrote articles on theatre and literature for various publications.

Tragically, Antanas Škėma died in a car accident in Pennsylvania on September 11, 1961

More: https://www.15min.lt/m/media-pasakojimai/susipazinkime-ar-ne-ironiska-kad-apie-a-skema-zinome-ne-tiek-ir-daug-1692

Judita ir Danius Glinskiai: niekada nedingo meilė savam kraštui

Judita – sociologijos mokslų daktarė, dėstanti Berklio koledžo Laisvųjų menų mokykloje. Danius – garsus architektas, restauravęs ne vieną žymų Niujorko pastatą. Glinskiai Niujorke gyvena jau 35-erius metus. Ir nors Danius Lietuvą paliko dar sovietmečiu, o Judita gimė Amerikoje, iš jų abiejų gyvenimų niekada nedingo meilė savam kraštui.

Lietuvių pabėgėlių šeimoje gimusi Judita tik suaugusi iki galo suvokė, kiek daug ištvėrė jos tėvai. Juditos mama dirbo siuvykloje. Tėtis – metalo fabrike. Vienintelis jų tikslas buvo išmaitinti šeimą. Mergaitė užaugo lyg vienu metu gyventų du skirtingus gyvenimus. Vienas buvo namuose, o kitas – mokykloje.

https://www.lrt.lt/lituanica/istorijos/752/1851418/meile-iveikusi-gelezine-uzdanga-danius-del-juditos-nugalejo-visas-kliutis-ir-is-okupuotos-lietuvos-emigravo-i-jav

John Mack Senior: How Springfield Got its First McDonalds

John Mack, Sr., was born in Lithuania in 1912 of parents Stanley and Agnes Makarauskas. He was a coal miner before operating Mack’s Food Store at 1501 Keys Ave.

In 1957, John, Sr. and his wife Mary (Gidus) Mack had the foresight to make the leap from their corner grocery to the brave, new world of fast food. After a personal call from McDonald’s founder Ray Kroc and then being turned down by many banks, a $100,000 loan for the Macks from Illinois National Bank finally came through, and John and Mary opened their first restaurant on S. Sixth St. at the perfect location: just outside the gates of construction machinery factory Allis Chalmers, where two shifts a day of hungry workers could appreciate a 15-cent burger with 10-cent fries.

Full story: https://lithspringfield.com/2013/08/23/who-put-the-mack-in-mcdonalds-springfield/

Gabrielė Smilginė: „Jei nuolat kamuos namų ilgesys, tada kokia prasmė emigruoti?”

Į Švediją Gabrielė atvyko 2021 metais. Tuo metu Lietuvoje ji studijavo psichiatrijos rezidentūros trečiame kurse. Susiradusi praktikos vietą vienoje iš Švedijos sostinės ligoninių, lietuvė išvyko pildyti senos svajonės.

Apsisprendusi palikti didmiestį, persikėlė į nedidelį, vos 2 000 gyventojų turintį miestelį Švedijos šiaurėje. Žmogui, norinčiam civilizacijos, daugiau įvairių linksmybių, gyventi atokiai už poliarinio rato, kuriame vasaros primena europietišką šiltą pavasarį, yra tikrai didelis iššūkis. Saulė žiemą tešviečia valandą, vos vos išlenda už horizonto.

„Lietuvoje aš ariau per tris darbo vietas, tad atvažiavusi į Švediją tikrai pajutau skirtumą – galiu dirbti ir užsidirbti vienoje darbo vietoje. Tačiau gyventi užsienyje reikia norėti, turi patikti aplinka, supantys žmonės, jokie uždirbami pinigai nesuteiks džiaugsmo. Jei nuolat kamuos namų ilgesys, tada kokia prasmė emigruoti?“ – retoriškai klausė gyvenimą ir darbą Švedijoje pasirinkusi lietuvė medikė.

Plačiau: https://www.lrt.lt/naujienos/sveikata/682/1855573/poliariniame-rate-svedijoje-kaimo-gydytoja-dirbanti-lietuve-apie-mankstos-receptus-pripratima-prie-salcio-bei-medicinos-skirtumus

Jolanta Ona Vitkutė: gyvenimą dalijant tarp dviejų šalių

Jolanta Ona Vitkutė – žurnalistė ir menininkė, gyvenimą dalijanti tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Meksikos.

Nors gyvena už 10 tūkstančių kilometrų, knygas Jolanta leidžia lietuviškai ir Lietuvoje. 

„Kadangi ir šiaip labai vėlai išvažiavau, kaip sakoma, gyvenimo vidury, į kitą šalį, man lietuvių kalba yra tiesiog mano savastis ir aš be jos iš viso neįsivaizduoju gyvenimo. Nes tai yra kaip sielos namai, toj kalboj, iš tikrųjų“, – sako rašytoja Jolanta Ona Vitkutė.

Plačiau: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000249517/meksikoje-gyvenanti-rasytoja-jolanta-vitkute-galvojau-kad-lietaus-neimanoma-pasiilgti

Magdalena Raškevičiūtė-Egglestone: „Kanados literatūros kanono paraštėse“

Magdalena Raškevičiūtė-Eggleston 1907 m. gimė lietuvių emigrantų šeimoje, užaugo angliakasių miestelyje Kanados vakaruose. Ji priklauso gana negausiai Kanadoje kūrusių lietuvių ar lietuvių kilmės rašytojų grupei.

Raškevičiūtė-Eggleston buvo pirmosios emigracijos bangos, į Kanadą atkeliavusios XIX a. pab. – XX a. pr., atstovė. Rašytojos motina Ona Baltrušytė, gimusi Naumiestyje, į Kanadą atvyko būdama 15 metų, 1905-aisiais. Rašytojos tėvas Juozas Raškevičius gimė Prienų apylinkėje, Klebiškių kaime. Norėdamas išvengti priverstinės tarnybos carinėje rusų kariuomenėje, jis pirmiausia emigravo į JAV, vėliau – į Kanados miestelį Michelį, B. C., kuriame ir susitiko savo būsimą žmoną. Ona ir Juozas susituokė 1906 m., po metų jiems gimė dukra Magdalena.

„Magdalenos Raškevičiūtės-Eggleston kaip rašytojos biografijoje svarbios dvi datos – 1955 ir 2002 metai. 1955 m. pasirodė pirmasis ir vienintelis Kanados lietuvės romanas, 2002 m. Kanados biblioteka-archyvas sutiko priimti ir saugoti anglų kalba kūrusios Raškevičiūtės-Eggleston asmeninį archyvą“ – dr. Dalia Cidzikaitė.

Plačiau klausykite: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000253029/pirmas-sakinys-iseivijos-archyvai-ir-mazai-zinomi-literaturos-vardai

Plačiau skaitykite: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/1191d0f1-22c1-453d-9373-c9c28d0bb37e/content

Grasilda Šliūpienė

Antroji Jono Šliūpo (1861-1944) žmona Grasilda Šliūpienė (Grauslytė) (1893-1976) gimė 1893 m. sausio 12 d. (pagal krikšto metrikos įrašą) Palangoje Petro Grauslio (1848-1926) ir Petronėlės Budrytės (1851-1950) daugiavaikėje šeimoje. Būdama paauglė turėjo palikti namus dėl artėjančio Pirmojo pasaulinio karo. Tėvai patarė šešiolikmetei dukrai bėgti iš miestelio į Grūšlaukę (Kretingos raj.) ir apsigyventi pas gimines. Netrukus Grasilda traukėsi tolyn į Rytus ir atsidūrė Sankt Peterburge, kuriame ji dirbo vaikų aukle inteligentų šeimose.

Palanga garsėjo romantiškomis meilės istorijomis jau nuo Birutės ir Kęstučio laikų. Viena iš itin pikantiškų nutiko 1929 metais, kai tapęs našliu, J. Šliūpas pasipiršo palangiškei Grasildai Grauslytei, kuri su savo seserimis Šliūpų namuose dirbo tarnaitėmis, sunkiai pasiligojus Jono pirmajai žmonai Liudvikai. Po žmonos mirties J. Šliūpas palaukė metus ir pasipiršo Grasildai. Daktaro Jono Šliūpo pasiūlymas tuoktis moteriai sukėlė dvejonių: žinoma, ištekėjusi iš tarnaitės taptų gerbiama ponia, bet amžiaus skirtumas tuomet buvo nematytas Lietuvoje.

Grasilda Šliūpienė mirė 1976 m. kovo 6 d. Kalifornijoje, palaidota Čikagos Tautinėse kapinėse šalia savo vyro J. Šliūpo.

Plačiau: https://m.facebook.com/story.php?story_fbid=887313739376533&id=100042937453280

Greta: „Mano gyvenimas – lyg pasaka apie Pelenę“

Į Nyderlandus vilnietė Greta išvyko dar paauglystėje. Šioje šalyje gyveno jos mama, mat, išsiskyrusi su Gretos tėčiu, ji išvyko dirbti į užsienį. Kelerius metus su seneliais Lietuvoje pagyvenusi, o vasaromis mamą lankiusi Greta, sulaukusi keturiolikos, ten persikraustė ir pati.

Nuo paauglystės Nyderlanduose gyvenanti Greta Lietuvą prisimena kaip savo vaikystės, pasakų šalį. Kad ir kiek metų būtų praleidusi svetur, ji vis tiek pagalvoja apie gimtinę.

Plačiau: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000240003/greta-sesiolikos-metu-isejo-is-namu-ir-mete-mokykla-dabar-ji-grozio-salono-savininke-savo-istorija-drasinanti-kitus

Milda Aleknaitė: heritage blends both Old and New worlds

Milda was born in Lithuania. She began her studies in specialty art school in her hometown. Her education led her to attend the University of Siauliai, and to study Art Education and Technology’s for the BA.
To achieve more experience and broaden her vision she traveled through Europe and U.S Her involvement in alternative art and multiple exhibitions, studies at home and abroad have been instrumental in the development of her unique style.

More:http://artmilda.com/about

More: https://shoutoutmiami.com/meet-milda-aleknaite-mixed-media-artist/

Val Henry Gielgud: „mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos“

Val Gielgud (1897-1981) was a British actor, director, and producer who was known for his work in the theater, radio, and film. He was the older brother of the actor Sir John Gielgud and the uncle of actor Jonathan Gielgud.

Gielgud was born in London, England, to a Lithuanian father and an English mother. His father, Francis William Gielgud, was a descendant of Lithuanian nobility and had immigrated to England as a young man, in the 1830s.

Gielgud began his career as an actor in the 1920s and quickly established himself as a prominent figure in the London theater scene. He also worked as a director and producer, and he was known for his work in radio and film as well. Gielgud was highly respected in the theater community and was known for his professionalism and dedication to his craft.

Gielgud considered himself to be English and identified strongly with the English theater tradition, though Lithuanian actress Unė Babickaitė-Bay in her memoir wrote that in conversation he mentioned that he is from Lithuania.

More: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2022/12/29/legendiniam-bbc-100-lietuviskieji-britu-radijo-akcentai/#more-5502

About Gielgud’s contribution to radio drama and BBC history: https://www.bbc.co.uk/sounds/play/p010syrl

Indrė Riley: „kultūrų katilas” ir vietinių tolerancija

Singapūre planavusi praleisti kelerius metus, dabar Indrė Riley šioje šalyje skaičiuoja jau 13 metus. Lietuvę čia sužavėjo žmonių tolerantiškumas, kultūrų įvairovė ir galimybės keliauti. Indrė taip pat pasakoja, kad nemažai singapūriečių yra girdėję apie Lietuvą ir norėtų aplankyti mūsų šalį, kadangi jiems patinka atrasti naujas vietas.

Prieš atvykdama į Singapūrą, Indrė kartu su dabartiniu vyru, tuomet – sužadėtiniu, gyveno Londone. Gyvenimas Londone Indrei nebuvo artimas, tad ji partnerį prikalbino kuriam laikui išvykti pagyventi į Aziją ir ten pakeliauti. Kadangi studijų metais ji buvo nemažai girdėjusi apie Singapūrą, sprendimas nebuvo sudėtingas.

Plačiau: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1838385/singapura-isimylejusi-indre-cia-jau-13-metu-zavi-kulturu-katilas-bet-vieno-tikslo-neissizades-mano-dukros-kalbes-lietuviskai

Romutė Tumuliauskaitė-Pfuhl: nepalikau kūrybinio darbo ramybėje

Romutė Tumuliauskaitė 1976 m. debiutavo prestižinėje Lietuvos teatro scenoje, atlikdama vaidmenį „Traviatoje“. Teatras ją suvedė su antruoju vyru – prisiekusiu operos gerbėju Klausu, kuris įsimylėjo skaidraus balso dainininkę vos pamatęs ją gastroliniuose Lietuvos teatro spektakliuose Vokietijoje. Išvykusi su juo ir svetimoje šalyje tapusi privačia muzikos mokytoja, R. Tumuliauskaitė-Pfuhl pagaliau įgyvendino svajonę – atrado paslaptį, kaip sugrąžinti žmogaus balsui jaunystę.

Plačiau: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1855170/operos-sopranas-romute-tumuliauskaite-pfuhl-traviatoje-ilgedavosi-karstesniu-partneriu-buciniu

Renata: mano migracijos istorija yra istorija būti kartu

Sakiau- niekada nepaliksiu Lietuvos. Nors abu su vyru dirbome po du darbus,savaitgaliais leisdavau šeimynai nupirkti sūrelių ir bananų…jei vieną mėnesį sumokėdavome uż elektrą, šildymas likdavo neapmokėtas. Kinas tik akcijų metu,mokestis uż vaikų pratybų sąsiuvinius- dalimis…. mėnesiais besitęsiantis pažeminimas,nors nieko blogo nedarėme,tik sąžiningai dirbome. Kai vyrą giminaitis pakalbino atvažiuoti dirbti- maniau,neużsikabins už tos minties…iš socialinio pedagogo į statybas…?. Raudonavo, kai išvažiavo. Ir dar tris kartus,kai grįžo šventėms… apsisprendžiau ne nykti, ne verkti, ne matyti kenčiančius vaikus be tėčio, bet būti kartu. Ir tam apsisprendimui greit bus 5 metai. Nesakau,kad lengva. Bet ne lengviau nei buvo Lietuvoj. Mano migracijos istorija yra istorija būti kartu. ♥️

Ashley: I’ve never felt like an American

I’ve never felt like an American my whole life. And since I can remember I wanted to move to Europe. Maybe it was because “many mamos šeima” my mothers family is from Lithuania. In the summer of 2017, I found out that I could have a dual citizenship…

Full story: https://fb.watch/hKqP7idCJq/

Virginija Klenk: po metų nusprendžiau likti dar „truputį”

Isvykau i Vokietija dirbti Au Pair mergaite. Po metu nusprendziau likti dar „truputi“. Pradejau mokslus Studiju kolegijoje (su Lietuvoje įgyta abitura nebuvo galima studijuoti, reikejo metus laiko mokytis Kolegijoje).

Dabar gyvenu su vyru ir 2 vaikais cia…..

Miglė Link: tik mintyse, einu Pilies gatve, tiltu per Vilnele, lipu i Uzupio kalna ir kvepuoju lietuvisku oru

Kas buciau as, jei nebuciau palikusi Lietuvos? Ar buciau tas pats zmogus? Kas butu mano vaikai? Kaip jie galvotu?
Kas busiu as, jei sugrisiu? As mane teis? Ar as suprasiu tikru lietuviu mintis ir jausmus?

Kaip gera klausytis gimtosios kalbos. Vaikscioti gimtojo miesto gatvemis. Bet visa tai tikriausia ne man. Tik mintyse, pries uzmiegant, einu Pilies gatve, tiltu per Vilnele, lipu i Uzupio kalna ir kvepuoju lietuvisku oru. Nes jis mano.

Karolina Daunoravičiūtė: emigracija man padėjo išmokti gerbti savo gimtąją šalį ir kalbą

Aš esu Karolina Daunoravičiūtė, 2006 m. gimiau Lietuvos centre esančiame mieste – Kėdainiuose. Prieš ketverius su puse metų, 2018 m. birželį, iš gimtojo miesto su mama ir sese Auguste, ieškodamos laimės, išsikraustėme gyventi į Vokietiją, į miestą pavadinimu Oldenburg in Holstein.

Vokietija man iš pradžių atrodė didžiulė svajonių šalis. Prieš atsikraustydama čia, maniau, jog visi Vokietijos žmonės yra labai turtingi ir laimingi, gyvena didžiuliuose namuose tarp kalnų, apsuptų nuostabios gamtos. Toki įvaizdį sukūrė televizija, jį dar „išpuošė“ mano laki fantazija. Tačiau, atvykus į svečią šalį, pamačiau, kokia vis dėlto buvau naivi. Visada svajojau surasti savo svajonių šalį, maniau, jog kitur rasiu laimę ir pagaliau pasieksiu savo tikslą. Jis tuo metu dar buvo tapti visame pasaulyje žinoma žvaigžde ar valdyti pasaulį. Mano tėtis dirbo Airijoje, todėl pirmiausia buvau suplanavusi savo „karjerą“ pradėti ten. Tačiau gyvenimas pasisuko kita linkme.

Dar ir dabar puikiai prisimenu, kai mama vieną rytą atėjo į kambarį ir pasakė, kad išvažiuoja į Vokietiją, galvojau, jog mus palieka, todėl labai išsigandau. Tačiau mano baimė buvo nepagrįsta, nes mama patikslino, kad liks tik vasarą, todėl, kitą dieną atsisveikinus su ja, pasiruošiau susitikti su brangiu žmogumi tik po dviejų su puse mėnesių.

Po dviejų savaičių, kai mokykloje prasidėjo vasaros atostogos, mama mane, mano sesę ir močiutę netikėtai pakvietė į Vokietiją atostogauti. Pirmieji du mėnesiai, kuriuos ten praleidau, buvo nuostabūs. Gyvenome prie pat jūros, todėl, kol mama dirbo, su sese ir močiute visą laiką praleisdavome paplūdimyje. Grįždavome namo dar šlapios, su plaukais, pilnais smėlio. Likus keliom savaitėm iki mokslo metų pradžios, su mama ir sese susėdome rimtai pasikalbėti. Gavome pasiūlymą likti čia, svetimoje šalyje, tarp žmonių, kalbančių nesuprantama kalba. Su mūsų sprendimu apsigyventi Vokietijoje sutiko visa šeima ir, išlydėję močiutę į keltą plaukti atgal į Lietuvą, prisėdome ieškoti mums tinkamos mokyklos. Buvo sunku palikti visus draugus, giminę ir savo Tėvynę, bet ko nepadarysi dėl didžiulių svajonių siekimo!

Nuėjusi į mokyklą, patyriau labai didelį kultūrinį šoką: mokiniai buvo iš įvairiausių šalių, skirtingų rasių, išpažįstantys kitą tikėjimą, o aš, mergina iš palyginus nedidelio Lietuvos miesto nemačiusi pasaulio įvairovės, jaučiausi kaip stovėdama prie Babelio bokšto griuvėsių. Iš tiesų tikėjausi daugiau, ir likau nusivylusi. Mano svajonė apie nuostabų gyvenimą Vokietijoje, sukurta televizijos ir mano fantazijos, pradėjo dužti. Gyventi svetimoje šalyje

nemokant kalbos buvo ir vis dar yra sunku. Kiekvieną dieną pasiilgstu savo Tėvynės, draugų ir šeimos.

Dar pamenu, kad mano močiutė, prieš išvykdama atgal į Lietuvą, man padovanojo pakabuką, kurį pati gavo iš savo mamos. Tai buvo širdelė su mažu angelu kamputyje. Ji man pasakė, kad šis papuošalas mane apsaugos nuo visokių sunkumų ir blogio. Nesakyčiau, kad apsaugojo, bet tikrai priminė mano Tėvynę. Močiutės man padovanotą pakabuką laikau stalčiuje, mažoje raudonoje dėžutėje. Net neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau jį išsiėmusi, bet žinau, kad mano minčių jis nepalieka. Pasisukus į spintelės pusę, visados pagalvoju apie jį, o jis man primena Lietuvą, įveiktą man ir mano šeimai sunkų laikotarpį, kai žengėme pirmuosius žingsnius Vokietijoje.

Prieš dvejus su puse metų pradėjau lankyti Vasario 16-osios gimnaziją, lietuvišką mokyklą Vokietijoje, ir persikrausčiau gyventi į šalia esantį bendrabutį. Nors ir gyvenu atskirai nuo savo mamos ir sesers, esu labai dėkinga, jog turiu galimybę mokytis lietuviškoje mokykloje, galiu nepamiršti savo gimtosios kalbos, kultūros ir bendrauti su savo šalies žmonėmis. Kitaip tariant, esu mažutėje Lietuvos salelėje, esančioje kitoje šalyje.

Nesakyčiau, jog esu labai patenkinta mūsų sprendimu likti čia, užsienyje, bet esu labai dėkinga už įgytą patirtį. Didžiuojuosi galėdama sakyti, kad mano maža šeimynėlė, kuri anksčiau bijodavo išvažiuoti toliau nei trisdešimt kilometrų nuo mūsų miestelio – Kėdainių, sugebėjo atsikraustyti į tokią didžiulę šalį kaip Vokietija ir daug pasiekti.

Emigracija iš tiesų man padėjo išmokti gerbti savo gimtąją šalį ir kalbą. Nors ir neprieštaraučiau grįžti atgal į Lietuvą, labai džiaugiuosi pabuvusi Vokietijoje. Pamačiau didelius skirtumus tarp dviejų šalių, susijusius su kultūra, žmonėmis, jų elgesiu ir valgiu ar aprangos stiliumi. Dėkoju savo šeimai už visus metus, per kuriuos jie mane palaikė, suteikė man geriausią gyvenimą, kurį tik galėčiau įsivaizduoti, už patirtį, įgytą Vokietijoje, šalyje, kuri mane išmokė, kad tik Tėvynė visada bus tikrieji namai.

Gabriella Dimaitė Tymarskis: gruody visada prisimenu savo išskridimą iš Lietuvos

Nusilupę dažai, 2007 gruodis

Gruody visada prisimenu savo išskridimą iš Lietuvos. Tai buvo 1999 -tųjų metų ankstus trečiadienio rytas – atsisveikinimas oro uoste. Pulkas išlydinčių giminaičių ir draugų…

Jau seniai giliai savyje puoselėjau slaptą norą pradėti viską iš naujo. Pamatysiu, atrasiu kažką nepatirta, neregėta, kažkam kažką įrodysiu… Tūkstantį kartų eidama siauromis Vilniaus gatvėmis vaizdavausi, kaip bus ten – kažkur toli, toli. Kaip iš tų ryškiai šviečiančių gigantiškų dangoraižių aplinkos prisiminsiu būtent šią savo esamą akimirką, šitą savo apmąstymų vietą… Ir kai kas nors nuliūdindavo ar įskaudindavo, galvodavau – nieko, jau greitai būsiu nuo visko toli, toli… Taip prabėgo vasara. Rudens pabaigoje iš savo namų jau išsikraustėme – prisiglaudėme su savo lagaminais laikinai pas močiutę.

Ir štai atėjo man paskutinė žiema Lietuvoje ir paskutinis vakaras. Su dviem vaikystės draugėmis susitikome prie mano buvusių namų. Sustojome prie manosios laiptinės. Mes gyvenome pirmajame aukšte, todėl dabar aiškiai galėjau matyti, kaip virtuvėje degė šviesa. Mano namuose gyveno nauji šeimininkai ir aš pirmą kartą suvirpėjau nuo minties, kad jau niekada nebepamatysiu savo kambario.

Trečiadienio rytas. Dar tamsu. Tėčio draugas padėjo sukrauti mūsų lagaminus į savo automašiną ir mes tylėdami važiavome į oro uostą. Nežinau, kas dėjosi mano jaunesniojo brolio širdyje, nei ką tuo metu galvojo mano tėvai. Visi mes tylėjome. O aš žiūrėjau pro automobilio langą į bėgančias gatves ir galvojau, ar kada nors dar išvysiu jas? Ar jos bus vis tos pačios? Ir dar šmėkštelėjo mintis, kad jau nebespėsiu pamatyti šių gatvių šviesiu metu, nes prašvitus manęs čia jau nebebus.

Mes skridome į nežinią. Tuo metu neįstengiau įsivaizduoti rytojaus ir širdimi gyvenau vien tuo, ko netekau, kur gyvenau ir mylėjau. Žinojau, kad naujoje vietoje nebebus nieko seno. Galvoje viskas pynėsi, smelkė baimė ir nerimas, virpėjo rankos, sunkiai gaudžiau orą. Mintys plaukiojo per ką tik išlydėjusių asmenų pulką, vis dar girdėjau jų balsus, regėjau jų veidus. Paskubomis spaudžiamos rankos, gero skrydžio ir gero gyvenimo linkėjimai, kuklios suvenyrinės dovanėlės, šilti paskutiniai apsikabinimai, pasibučiavimai ir ašaros. Kažkas sušuko: atvažiuok į svečius!.. Svečias, svečias, svečias – šie žodžiai bumbsėjo galvoje lyg sunkus, nuo asfalto atšokstantis kamuolys.

Prašvito beskrendant. Sėdėjau tarsi sukaustyta, žiūrėjau į raudonus debesis ir krapščiau nuo nagų laką, kurį paprastai nuvalydavau acetonu. Krapščiau tais pačiais savo nagais, po to suspaudžiau kumščius ir taip laikiau visą kelią, kad neverkčiau. Persėdimas Anglijoje man praėjo tarsi per miglą, o naujas lėktuvas buvo kaip dar vienos, galutinės durys, užveriančios mane nuo praeito gyvenimo. Skridome į Čikagą – pavadinimas miesto, kuris man nieko nesakė.

Čikagoje buvo apsiniaukę, be sniego – atrodė dar tik niūrus ruduo. Mus atvežė į svetimus namus, tarp svetimų gatvių. Viskas buvo svetima, net mėnulis kažkaip kitaip palinkęs. Visą pirmąjį vakarą kažkodėl tvirtai laikiausi lagamino rankenos… Tik prieš pat miegą iš lėto išsikroviau daiktus, tai, kas liko iš mano gyvenimo.

O naktį tyliai prie širdies glaudžiau dovanotus pliušinius žaisliukus ir sapnavau siauras Vilniaus gatves, tą šaligatvį, kuriuo visuomet pareidavau namo, kur dega virtuvėj šviesa… Viskas dar buvo taip šalia.

Ir Lietuva liko tik prisiminimas… Kur toli, tamsų ankstyvo gruodžio rytą, stovėjo pasiklydusi mergaitė apsilupusiais nagų dažais…

Lagaminas, 2018 gruodis

Dar vakar kvepėjo pavasariu, o šiandien krinta sniegas. Nenuostabu – sausis. Permaininga žiema, bet, kaip ir dera, savo metu ji ir nugali. Tamsus ankstyvas rytmetis. Kartu su būreliu žmonių kuklioje stotelėje laukiame traukinio. Tačiau nesigrūdu po stogeliu su visais, o atsitraukiu kiek tolėliau, kur prasideda įėjimas į parką. Jei nereikėtų skubėti, laikytis taisyklių, normų, eičiau gilyn į parką. Nors dar tamsu lyg naktį, žibintų šviesoje spindi baltas takas. Nė vienos pėdos. O sniegas ir toliau krinta ant medžių, ant kelio ir ant manęs. Nešalta. Aplinkui ramybė… Iš kurios pabudina atriedantis traukinys. Kartu visa mase žmonių skubiai sulipame vidun ir nudardame miesto centro link.

Darbe atsidariusi elektroninį paštą randu laišką nuo tolimos giminaitės su klausimu: „Kas tau yra lietuvybė?“ Šio klausimo negalėjau išmesti iš galvos visą dieną. Todėl, grįžusi namo, iš karto puoliau rašyti…

Gimiau ir augau sovietinėje Lietuvoje, Vilniuje. Kai man buvo devyneri, Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Atsimenu mitingą Vingio parke – be galo karšta diena, bėgo prakaitas, daug žmonių. Atsimenu sovietų tankus, mane prižadinusius iš miego, ir kaip žiūrėjau pro langą į tolstantį tėtį, kuris bėgo į tamsą, tolyn prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos. Atsimenu Baltijos kelią, stovinčius ir rankomis susikibusius žmones. Skambėjo dainos, pakelėse degė laužai. Atsimenu, kaip ant Gedimino pilies suplevėsavo trispalvė Lietuvos vėliava vietoj buvusios sovietinės, kaip nugriovė Lenino paminklą ir, autobusui sustojus stotelėje, jau nebesakė „Lenino aikštė“, o „Lukiškių aikštė“. Atsimenu ant Katedros fasado atstatytas šventųjų statulas, Tris Kryžius ant Trijų Kryžių kalno ir statomą Gedimino paminklą Katedros aikštėje. Ir kaip Mindaugo karūnavimo dieną Vilniaus gatvėmis iškilmingai žygiavo kareiviai. Daug kas stovi akyse: į Lietuvos prezidento rinkimus skubantys euforiškai nusiteikę tėvai, žmonių pripildytos gatvės per Kaziuko mugę, rankų darbo pintinės, mediniai šaukštai, verbos, laikini pinigai – talonai su žvėreliais, pakeitę rublius ir kapeikas. Atsimenu drauges, savo kiemą ir kad mokykloje nebereikėjo dėvėti uniformų. Ir kaip braidžiojau jūros pakrante rankiodama audros išmestus gintarėlius…

O kai man buvo septyniolika metų, visa šeima emigravome į Ameriką. Buvo žiemos metas, artėjo naujas šimtmetis… Pamenu kankinančius svarstymus, ką pasiimti, atsirinkti iš savo gyvenimo Lietuvoje – kuris daiktas, suvenyras man brangesnis, reikalingesnis. Ar tilps viskas į lagaminą?.. Lėktuve negalėjau sumerkti akių, gyvenimas lyg filmas bėgo pro akis. Ir vėliau dar ilgai mintimis vis grįždavau snieguotu keliu namo, tyliai stovėdavau prie savo langų, tik juose jau matydavau naujų šeimininkų siluetus…

Bėgo metai. Didesnė gyvenimo pusė nugyventa jau ne Lietuvoje. Ir ta nelietuviškoji dalis – tai sąmoningoji, brandos dalis. Ne Lietuvoje baigiau mokslus, ne Lietuvoje sutikau būsimą vyrą, ištekėjau. Ne Lietuvoje gimė vaikai, tiek daug visko – jau nebe Lietuvoje… Ir jau turiu savo namus, į kuriuos irgi veda snieguotas takelis. Prie namo auga pušis, kurią žiemą puošiame kalėdiniais žaislais, o vasarą džiaugiamės paukščiukais inkilėlyje. Kiemelyje skleidžiasi tulpės, pražįsta rožės. Čia mano vaikų pasaka, čia jų vaikystė – pirmieji žingsniai, pirmieji ištarti žodžiai.

Ką tad konkrečiai galėčiau atsakyti į klausimą apie lietuvybę man? Deja, tai – ne šiuolaikinė Lietuva, ne masių euforija apie pučiamą Lietuvos istoriją, liaupsinamą politiką, seimūnus ir prezidentus. Nei garsios kalbos apie klestinčią piliečių gerovę… Lietuva man yra lagaminas, į kurį kažkada sukroviau visą savo vaikystę ir kurį toliau tempiu per gyvenimą.

Tamsią žiemos naktį kelią nušviečia pakelės žibintai ir matosi nutolusio žmogaus pėdos. Bet nepaliaujamai krinta snaigės. Jos užkloja žingsnius ir lieka tik baltas baltas sniegas…

Jurgis Damarodas: accepted his fate with grace

Jurgis Damarodas was born on March 15, 1897 in the village of Sargine, Lithuania, in the Plustishky district of Marjampole County. Towards the end of the 1st World War, Jurgis completed his studies and graduated from the Veiveriu State Teachers College in Sorochintsy (now Ukraine).

He returned home to Lithuania in the early spring of 1918 and immediately began working as an information officer within the Press Bureau of the Lithuanian State Department of Information („Propaganda“). In that role, he was charged with helping „underwater“ communities to reorganize and get back on their feet financially. This required him to drive from town to town within the newly liberated border regions, organizing municipalities and distributing loans (vouchers) to assist them with their recovery efforts. To maximize his efforts, Jurgis worked closely with the local R.C. churches, encouraging congregants to contribute money to help fund these loans and then following up to ensure these pledges were honored. Through this and other creative tactics, and much hard work, young Jurgis was able to distribute thousands of loan notes, thereby playing a pivotal role in the successful reemergence of the newly independent nation of Lithuania.

Once post-War Lithuanian life began to normalize, Jurgis was finally able to work in the profession for which he had formally prepared – as a school teacher. However, his peaceful life of teaching and raising his family was fated to be short-lived when Jurgis was imprisoned following the Soviet Union’s 1940 occupation of Lithuania. He was released a year later after the Germans broke the non-aggression pact and declared war on Russia (in June 1941), ousting the Soviets from Lithuania on their march towards Moscow. However, instead of being able to celebrate his freedom, the deceased was to suffer the biggest blow of his life here: tragically, only one week before being freed by the Germans, Jurgis’ family (his wife and three sons) was forcibly deported to Siberia by the fleeing Soviets, along with thousands of other Lithuanian women and children. Despite all efforts, he was never able to learn where his family was sent and whether or not they survived the deplorable conditions the deportees had to endure to reach their new destinations.

In addition to losing his family, the Soviets had dispossessed him of his home and all of his other property, ultimately forcing him into exile to the West as a „displaced person“ (DP) in advance of the Soviets’ return to Lithuania three years later (in 1944) as Germany retreated from Eastern Europe during the final phase of WWII. By the end of the War, Jurgis found himself in a resettlement camp in Butzbach, in the Allied sector of Germany. While there, Jurgis was able to link up with other displaced Lithuanians and once again work at his beloved teaching job before emigrating to America in 1949. In his new homeland, Mr. Damarodas was forced to accept a number of unskilled jobs that required heavy physical labor. Despite all of this, Jurgis accepted his fate with grace, always remaining pleasant and patient, never complaining to anyone. However, as a direct result of all of the difficult blows in his life, the deceased’s health began to break down.

Draugas, 1965

Nadja Gircis: visada žinojau, kad gyvensiu Lietuvoje

https://pasauliolietuvis.lt/nadja-gircis-visada-zinojau-kad-gyvensiu-lietuvoje/

Po Pirmojo pasaulinio karo mano proseneliai, kaip dauguma žmonių tuo metu, buvo neturtingi ir daug ko neturėjo. Jie gyveno kukliai su keturiais savo vaikais Rokiškyje. Mano prosenelis tada čia  ūkininkavo, o prosenelė laukėsi, kai jie nutarė emigruoti iš Lietuvos. Nebuvo lengva, tuo metu buvo išties sunkūs laikai, beveik badas. Tada jie gavo, kaip manė, gerą pasiūlymą vykti į Pietų Ameriką, kur buvo galima dirbti žemės ūkyje. Tada buvo sakoma, kad viskas ten stebuklingai auga, visi gali turėti po savo sklypą ir pan. Deja, taip nebuvo ir, kaip dauguma žmonių iš visos Europos, jie sunkiai dirbo įvairiose gamyklose ir gyveno San Paulo mieste…

Kaip Jus auklėjo tėvai? Ar pasakodavo apie Lietuvą? Ar turite brolių, seserų?

Kadangi mano senelis mirė, kai man buvo 10 metų, neturėjau daug progų su juo bendrauti. Tačiau kad galėčiau pasiklausyti prisiminimų, istorijų iš Lietuvos ir pasimokyti lietuviškų žodžių, keliaudavau savaitgaliais pas senelio sesę, gyvenančią kitame mieste. Su ja mes leisdavome laiką, pasikalbėdavome apie Lietuvą ir aš įsivaizduodavau, koks gyvenimas yra čia, Lietuvoje. Turiu dvi seseris, bet jos nekalba lietuviškai. Iš visos šeimos Brazilijoje aš esu vienintelė, kuri kalba lietuviškai.

Dar Brazilijoje pradėjau mokytis lietuvių kalbos su vienu pažįstamu kartą per savaitę ir taip keletą mėnesių prieš man išvažiuojant mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Ten metus aš tikrai daug mokiausi lietuvių kalbos. Deja, sugrįžusi atgal į Braziliją retai tekalbėdavau lietuviškai ir daug ką pamiršau. 2018 metais, kai nusprendžiau apsigyventi Vilniuje, vėl pradėjau lankyti pamokas du kartus per savaitę ir tai darau iki šiandien. Lietuvių kalba man yra sunki, tačiau kartu labai turtinga ir graži. Man patinka mokytis lietuvių kalbos ir kalbėti lietuviškai.

Gal Jums teko vaikystėje dalyvauti kokioje nors lietuviškoje veikloje Brazilijoje, pavyzdžiui, šokių ansamblyje ar panašiai? Ar Jums patiko?

1995 m. aš pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą. Ta viešnagė man paliko didžiulį įspūdį. Čia su giminėmis aplankiau įvairias turistines vietas ir tiesiog įsimylėjau tautinius šokius. Kai sugrįžau į Braziliją, ieškojau lietuvių bendruomenės ir suradus pradėjau ten šokti tautinius šokius bei dalyvauti bendruomenės veikloje. Tada, atsimenu, namuose vis norėjau gaminti lietuviškus patiekalus, tokius kaip kugelis ar blynai.

Nusprendžiau čia apsigyventi turbūt iškart, kai pirmą kartą čia apsilankiau. 1998 m. aš metus praleidau Vasario 16-oje gimnazijoje Vokietijoje, kur mokiausi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, religijos, kultūros. Paskui iš karto norėjau studijuoti mediciną Kaune, bet mano mama paprieštaravo, pasakė „ne, turi grįžti į Braziliją, o gavusi diplomą galėsi gyventi bet kur“. Taip ir buvo. Gavusi diplomą, jau kitą mėnesį persikrausčiau į Angliją dėl gerų darbo galimybių. Po rezidentūros studijų kurį laiką gyvenau Vokietijoje, tačiau kasmet aplankydavau giminaičius ir keliaudavau po Lietuvą. Nei Anglijoje, nei Vokietijoje, nei niekur kitur nesijaučiau taip gerai, kaip čia. Man čia gera. Tai yra mano namai. 2018 m. nusprendžiau viską palikti Vokietijoje ir pagaliau apsigyventi Vilniuje su savo šunimis. Jaučiuosi labai laiminga ir patenkinta.

Aš esu gydytoja ir dirbu čia vienoje iš poliklinikų Vilniuje. Taip pat  užsiimu  akupunktūra privačioje klinikoje. Man labai patinka akupunktūra, tai yra mano pomėgis ir darbas.

O grįžtant atgal – koks buvo pirmasis Jūsų įspūdis vos atvykus į Lietuvą?

Man pasirodė įdomi architektūra, viskas buvo vienoda, ne kaip San Paule, kuriame tuo metu jau buvo dangoraižių. Viskas atrodė visiškai kitaip negu šiandien… Picos ir tos skonis buvo man kitoks, nebuvo McDonalds ir pan. Atsimenu, man patiko spalvoti mediniai namai su prieangiu kaimuose… Ir tas kvapas juose! Ir dabar menu, kad buvo toks specifinis kvapas senuose pastatuose…

 

 

Dovilė: Kanarų salose jaučiuosi labai gerai

Kanaru salose jauciuosi labai gerai, daug saules, zmones gerai nusiteike ir daug bendraujantys. Nuostabus maistas ir vandenynas. Cia gyvendama ismokau italu ir ispanu kalbas. Bendrauju su zmonemis is ivairiu saliu.

Ugnė Karvelis: rafinuota paryžietė mylinti gimtinę

1935 m. gimusi Ugnė Karvelis užaugo Noreikiškių dvare, kurį valdė jos tėvas, tarpukario politinis ir visuomenės veikėjas Petras Karvelis. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Karvelių šeima buvo nublokšta į Vokietiją, vėliau atsidūrė Prancūzijoje. U. Karvelis baigė studijas garsiajame Paryžiaus Sorbonos universitete, vėliau studijavo tarptautinius santykius Aukštųjų politinių mokslų institute Paryžiuje, o istoriją ir ekonomiką – Kolumbijos universitete Niujorke.

U. Karvelis buvo rafinuota paryžietė, tačiau labai mylėjo gimtinę ir stengėsi savo aukštas diplomatines žinias išnaudoti jos labui. Dešimtajame dešimtmetyje apie neseniai nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą Vakaruose nebuvo daug žinoma, šalis stokojo diplomatų, o turimiems diplomatams trūko protokolo žinių. Tad U. Karvelis darė viską, kad Lietuvai atsivertų platūs keliai į pasaulį.

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/ukarvelis-diplomate-atgimstanciai-lietuvai-atverusi-kelia-i-vakarus-1106841

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotrauka

Renara Kavaliauskienė: ”ilgesys tėvynės niekur nedingsta”

Mano sesuo isvyko 2001 metais. Buvo labai sunku issiskiri kadangi jinisvyko kai laukesi savo pirmagimio. Kadangi nebuvo europos sajunga grizti bet kada negalejo. Praleido mano vestuves. Ziuredama juosta verke iki negalejimo 😢 paskui 2003 metais sugrizo atostogu, ir islydedama ja supratau, kad taip daugiau negaliu be jos gyventi 😞 Ji pasiule atvaziuoti pas juos i Airija, bent metams uzsidirbti. Nors turejom kur gyventi abu su vyru turejom neblogus darbus, bet seses ilgesys nugalejo… isvykome 2004m spalio 1 diena. Metams…. Jau praejo 18 metu kaip mes Airijoj… Nebuvo dienos, kad pasigaileciau savo spendimo. Kai pats artimiausias zmogus salia, nesvarbu kokioje salyje gyveni. Zinoma ilgesys tevynes niekur nedingsta…

Leonas Lučauskas: he was buried with a small packet of dirt from his homeland

Leonas Lučauskas lived in the small village of Jacentavas near Igliauka. His mother Stanislava was killed by communist agitators when Leonas was 5. His father Juozas was killed by communists during the communist purge right before World War Two. The communists tried to kill Leonas on the same night but failed. Leonas joined a Lithuanian unit that fought against the Russians. He was shot five times during the war but was able to recover and fight on. Near the end of the war, Leonas was in a displaced persons camp at Nuremberg, German. He joined the Lithuanian unit of the Nuremberg-Furth Baltic Units. His unit guarded the Germans on trial for war crimes.

Leonas’ house and farm in Lithuania were seized by the communists. His mother-in-law was exiled to Siberia. He thought he would be killed if he returned to Lithuania under Russian Soviet control. To get out of the displaced persons camp, Leonas agreed to work for a Canadian textile company. He also worked as a lumberjack in Canada. In 1950, Leonas emigrated to the United States where he re-married and raised two children. Leonas died in 1987, never to see Lithuania a free country. He was buried with a small packet of dirt from his homeland.

Donata Stonkute

2013.08.31 išvykimas į Jungtinę Karalystę. 2018.03.23 išvykimss iš JK į Norvegiją (2018.03.23 – 2018.08.15 Stavanger, 2018.08.15- 2020.07.30 Trondheim) 2020.07.30 išsikraustymas iš Norvegijos, trumpas grįžimas į Lietuvą. 2020.09.01 atvykimas į Rostoką (Vokietija). 2021.11.01 atvykimas į Barseloną. 2022.09.01 grįžimas į Rostoką (Vokietija).

Karl Pudimaitus: „Pappa was a good man“

This is my great grandfather, Karl Pudimaitus (spelled several ways, changed to Charles Poudim once in US).

The Hamburg list says he was from Kovno/Kaunas, but other docs say he is from Jasinowo, a small town outside of Mariampol that no longer exists. I believe it was a shtetl, although he was German Lutheran. Most of the rest of his family is from Mariampol, so that is the family area.

He left in 1890 to emigrate to the US. He appears to have been in the czars army as a trumpet player, but I am guessing the reason was primarily economic. Several others (10-30) also emigrated from Mariampol to either Seymour or Waterbury, CT at the same time. He worked in the brass industry of the area. His first wife was Bertha Pakulat, whose family also hailed from Mariampol. She died in 1900, leaving him with 5 children. My great grandmother came soon after from Nuestadt, Naishtot, Naumiestos (not Kurdirkos Naumiestos). I am guessing she was sent for, as Karl had been roommates with her brother previously.

My grandmother is the last of his 11th children.

She always said „pappa was a good man“

He died in 1919 from a stroke, very much the same time as major strike at his factory. My grandmother was 7 years old.

Marija Verner: „Man buvo įdomu, kokios kitų vaikų patirtys mišriose šeimose Lietuvoje“

Prieš septynerius metus nusprendusi eiti akademiniu keliu, mokslininkė Marija Verner šiandien dirba Jeilio (Yale) universitete JAV, klimato komunikacijos centre. Kartu su kolegomis ji bando atsakyti į klausimą – kas turi nutikti, kad žmonės pakeistų savo elgseną, siekdami išsaugoti planetą?

Jos kelias prasidėjo Kaune, kalbant tiek lietuviškai, tiek farsi (persų) kalba, mat Marija užaugo lietuvės ir afganistaniečio šeimoje: „Man buvo įdomu, kokios kitų vaikų patirtys mišriose šeimose Lietuvoje. Daugiau tokių žmonių aplink nepažinojau“.

Plačiau: https://nara.lt/lt/articles-lt/marija-verner?fbclid=IwAR25GyDzqzGMHVt4pQD2ITq1yKPIPgT16ZMYlBrRiI9Akn3vM_bJTD926JU

Matt Turner: tarp senelio daiktų rastas dokumentas su užrašu „Skuodas“ 

Futbolininkas Mattas Turneris nežinojo, iš kur jo prosenelė emigravo į Niujorką. Bet kai tarp senelio daiktų rado XX amžiaus pradžios dokumentus su užrašu „Skuodas“, JAV futbolo žvaigždė nusprendė siekti Lietuvos pilietybės.


1901 gruodžio 15 d. Skuode gimė Taubė Šabelaitė. Būdama aštuoniolikos 1920-ųjų vasaros paskutinę dieną T.Šabelaitė nuvyko į JAV konsulatą Rygoje ir užpildė prašymą vykti į Ameriką, kur jau gyveno dėdė Maxas Sobelis. Tad ir ji dokumentuosė pasirašė nebe lietuviška, o angliška pavarde – Toba Sobel. Netrukus Taubė su seserimi Bela gavo bilietus į garlaivį iš Gdansko ir abidvi išplaukė į ilgą kelionę ir naujo gyvenimo pradžią.

Skaitykite daugiau: https://bit.ly/Matt-Turner-lithuanian-pasport

Taken during a USL regular season match between FC Cincinnati and Richmond Kickers at Nippert Stadium in Cincinnati, USA on July 9, 2017

Rita: indėlis ir tarnavimas Britanijos visuomenei, neužmirštant savo šaknų ir Tėvynės

Mano vardas Rita, gyvenu Kento grafystėje, Jungtinėje Karalystėje jau daugiau, kaip dvidešimt metų, bet kilusi esu iš Kauno. Tam tikra prasme visą mano dabartinį gyvenimą suformavo migracija. Manęs dažnai klausdavo, kodėl aš atvykau į Angliją, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje aš turėjau gana patogų gyvenimą. Mano atsakymas visada buvo vienas, kad aš ketinu tik keletą metų pabūti Anglijoje, o tada grįžti namo. Aš manau, kad šis ketinimas grįžti yra bendras daugelio istorijų apie migraciją bruožas. Mano lūkesčiai buvo vienokie, o Anglijos realybė – visai kitokia. Kad ir būdama kvalifikuota specialistė, aš turėjau susirasti kitą darbą, nepamirštant ir apie namų jaukumo kūrimą. 

Lietuvoje studijavau pramoninę ir civilinę statybą… Taigi, kaip aš atsiradau ten, kur prasidėjo mano kelionė į kūrybą? Likimas nuvedė keliu, kurio kasdienybe tapo namų ilgesys. Kad jis taptų kiek švelnesnis, jaučiau, jog būtent gintaras man bus kaip prisilietimas prie namų, Lietuvos. Taip ir atsirado rimtas noras imtis naujo pomėgio ir 2008 m. vietiniame suaugusiųjų mokymo centre pradėjau mokintis sidabrakalystės. Esu savo papuošalų kūrėja ir dizainerė. Mano pirmoji solo paroda „Silver Way“ 2009 m. buvo skirta Lietuvai. Visus šiuos metus tobulinau savo įgūdžius. Be abejo savo kelionę pradėjau darydama daug klaidų ir netgi susižalojimų, bet kiekviena klaida – kaip išmokta pamoka. Iš tikro tai prasidėjo vaikystėje, tėčio sodo dirbtuvėse stebint, kaip jis kuria mano pirmą sidabrinį žiedą su gintaru. Mano susidomėjimas peraugo į aistrą papuošalų kūrimui. Kiekvienas mano kūrinys yra rankų darbo, naudojant tradicines sidabrakalystės technikas. Mano papuošalai yra įkvėpti ivairių istorijų, pojūčių, ir dažniausiai aš juos kuriu sau. Kai po darbo dienos prisėdu padirbti su metalais ir gintaru, mano vidus prisipildo dziausmo ir šviesos. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus turi turėti pomėgį.
2022 m. nusprendžiau, jog pribrendo laikas suburti mano rajone gyvenančių lietuvių menininkų mėgėjų „Lithuanian Community Art“ parodą. Tai greičiausiai yra pirmoji paroda ne tik miestelyje, kuriame gyvenu, bet ir visoje Kento grafystėje, reprezentuojanti lietuvių bendruomenę išeivijoje per meną. Taip pat esu vietinės savivaldybės tautinių mažumų forumo dalyvė. Forumo rengiamuose renginiuose dažnai atstovauju Lietuvą. Savanoriauju, dalį savo laisvo laiko paskirdama visuomenei. 
Aš esu sėslioji migrantė. Dirbu muziejuje, laisvalaikį skiriu juvelyrikai ir visuomeninei veiklai. Taigi, ši migracijos istorija, kaip ir daugelis kitų, yra indėlis ir tarnavimas Britanijos visuomenei, neužmirštant savo šaknų ir Tėvynės.  

Gediminas Konstantinas Balukas

Gediminas Konstantinas Balukas gimė 1922 m.birželio 25 d. Alytuje, baigė Alytaus gimnaziją, Vytauto Didžiojo universitete studijavo mediciną. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1947 m. baigė mediciną
Innsbruko (Austrija) universitete. Tais pačiais metais vedė dailininkę Vandą Kanytę Balukas (1923-2004), su kuria išgyveno 50 metų, užaugino tris vaikus: Andrių, Laimą ir Daną.

Balukas su žmona atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas 1949 m., trumpai dirbo Wyckoff
Heights ligoninėje Bruklyne. Po metų persikėlė į Čikagą. Tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų
armijoje (majoras). 1952 m. įgijo Ilinojaus valstijos gydytojo praktikos teises. 1958–1980 m.
dirbo Loyolos universiteto (Ilinojaus valstija) Akušerijos ir ginekologijos skyriaus klinikiniu
instruktoriumi, 1980–1986 m. Raudonojo Kryžiaus ligoninės Čikagoje Akušerijos ir
ginekologijos skyriaus vedėju. Buvo vienas Lietuvių fondo organizatorių ir steigėjų, 1963–1967
m. jo tarybos, 1967–1972 m. valdybos pirmininkas. Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos
sekretorius (1963–1965) ir pirmininkas (1973–1975). Nuo 1986 m. Lietuvių dailės muziejaus
(Lemonte, Ilinojaus valstija) tarybos pirmininkas.

Už pagalbą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir aktyvią veiklą pasaulio lietuvių
bendruomenėje, specialiu Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanotas
Gedimino ordino Karininko kryžiumi.
Balukas mirė 2008 m. balandžio 1 d. Rainbow hospise, Park Ridže, IIlinojaus valstijoje.

Jurgis Mačiūnas: pradėjo daugiau juoktis tik įkūręs „Fluxus“

JAV lietuvis Jurgis Mačiūnas (1931-1978), provokuojančio meno kūrėjas ir avangardinio judėjimo „Fluxus“ idėjos sumanytojas, pasižymėjo sugebėjimu burti į bendruomenes be galo skirtingus, kūrybingus žmones.

Jurgis gimė Kaune inžinieriaus ir baleto šokėjos šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metais šeima buvo priversta bėgti nuo Raudonosios armijos, kaip ir daugybė kitų lietuvių, jie pasitraukė į Vakarus – pradžioje į Vokietiją, o Jurgiui sulaukus 16-os – į Ameriką. Jie įsikūrė Long Ailande, tėtis dėstė Kolumbijos universitete. Po mokyklos Mačiūnas sėkmingai baigė architektūros, o vėliau ir grafinio dizaino studijas, nuolat domėjosi istorija bei menais. Jaunasis dizaineris atrodė nuolat užsiėmęs, susikaupęs, rimtas. Mačiūno artimieji spėja, kad toks rimtas jaunuolis buvo dėl to, kad nuo mažens buvo ligotas, nuolat jausdavo fizinį skausmą. Sesės pasakojimu, Jurgis gyvenime pradėjo daugiau juoktis tik įkūręs „Fluxus“.

Plačiau: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1535335/skolose-skendejes-kentes-skausmus-meges-persirengti-moterimi-ir-apie-savo-mirti-pokstaves-maciunas-siandien-butu-minejes-90-meti
More: https://www.lrt.lt/en/news-in-english/19/1775095/art-to-the-people-kaunas-george-maciunas-and-fluxus

Pašto ženklas išleistas 2016 m. Lietuvoje

Laurence Harvey: kelionė į šlovę, prasidėjusi Joniškyje

Laurence Harvey, šeimoje vadintas Lauruška, gimė 1928-aisiais Joniškio žydų Zlotnikų šeimoje. Būdamas 5-erių metų, kartu su šeima persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką, o po Antrojo pasaulinio karo – į Didžiąją Britaniją. Ten Harvey pradėjo savo teatro ir kino karjerą. Nusifilmavęs pirmajame savo filme „House of Darkness“ ir sulaukęs didelės sėkmės, persikėlė į Holivudą. Buvo nominuotas dviem BAFTA apdovanojimams, Auksiniam gaubliui ir Oskarui. Nors save laikė britu, dažnai pabrėžė esantis iš Lietuvos.

Daugiau apie gyvenimą ir karjerą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000237369/aktoriai-ji-vadino-savo-sekmes-talismanu-laurence-o-harvey-kelias-i-slove-prasidejes-joniskyje

Marius Katiliškis: „Autum comes through the woods“

Marius Katiliškis (born Albinas Marius Vaitkus; 1914-1980) was a Lithuanian writer in exile. He was born in Gruzdžiai (Šiauliai county), but spent most of his childhood in Katiliškės village. After the war, Katiliškis spent time in various displaced person camps in Germany and Belgium. In fear of being deported back to the Soviet Union, he changed his name to Marius Katiliškis. In 1949, he emigrated to the United States, living in New York and Chicago. He worked at various factories and menial jobs in the Chicago area, including at the Kimball Piano factory. The writer built his own house on the outskirts of Lemont, Illinois, and lived there until he died in 1980.

Katiliškis published his first poems at the age of 17, however most important works were created in emigration, Chicago.

More about Katiliškis: http://www.katiliskiokambarys.pasvalia.lt/biografijos-erdve/

Katliškis’ novel „Miškais ateina ruduo“: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C1B0004084390

Excerpts of the novel in English: https://www.lituanus.org/2014/14_3_04Katiliskis.html

Alfredas Sennas ir Marija Eva Vedlugaitė: likimą su Lietuva susiejo „meilė iš pirmo žvilgsnio“

Šveicarų poliglotas prof. dr. Alfredas Sennas, sužavėtas lietuvių kalbos, tarpukariu atvyko į Kauną ir 1922-aisiais prisijungė prie žymiausių šalies ir Vakarų mokslininkų įkuriant Lietuvos universitetą. Daugiau nei 40 kalbų valdęs profesorius prisidėjo prie pastangų plėsti lietuvių kalbos žodyną, po kalbininko Kazimiero Būgos mirties perėmė jo lietuvių kalbotyros kursus ir pradėjo rengti išsamų lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, kuriam pabaigti prireikė net 45 metų darbo.

Jo žmona Marija Eva Vedlugaitė, buvo lietuvė. Ji gimė Raudondvaryje, kur jos tėvas valdė lenkų grafo dvarą. Marija užaugo kalbėdama lenkiškai, lietuviškai ir rusiškai, o vėliau išmoko vokiečių ir anglų kalbas. Alfredas ir Marija susipažino kino teatre Kaune, praėjus trims mėnesiams susituokė. Susilaukė dviejų dukrų, gimusių Lietuvoje, ir sūnaus, gimusio Jungtinėse Amerikos Valstijose (ten šeima emigravo 1930 metais).

Plačiau: https://www.vdu.lt/lt/prof-a-sennas-sveicaras-pasisventes-lietuviu-kalbai-ir-lietuviams/?fbclid=IwAR0OgTeKp2qZJdxIdBBTM3clFvG_emT3VkKD1y1zNxILvQwoQ9juJRe78gI

Caterina Reissenveber: pirmoji iš savo šeimos išmokusi lietuvių kalbą 

Catherine Reissenveber – ketvirtos kartos Argentinos lietuvė, gimusi La Platoje, bet dabar jau gyvenanti Kaune, kur studijuoja, šoka savo mylimus lietuvių tautinius šokius ir džiaugiasi esanti lietuvė.
Merginai teko nueiti nelengva kelią, kol jai buvo suteikta Lietuvos pilietybė: dokumentacija buvo sudėtinga, procesas truko ilgai, tačiau tai tik dar labiau sustiprino ryšį su Lietuva.

Plačiau: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000233801/10-12-kiek-moksleiviams-tenka-keliauti-nuo-namu-iki-mokyklos?time_start=330

Plačiau: https://pasauliolietuvis.lt/caterina-reissenweber-kukovis-be-lietuviu-liaudies-sokiu-negaliu-ir-nemoku-gyventi/

Ghita Wolpowitz: we had a very privileged and safe upbringing

Ghita Wolpowitz, a Litvak (Lithuanian Jew), grew up in Rhodesia (now Zimbabwe). She reminisces about her family very fondly. Her parents owned a sweet factory in Bulwayo. “We grew up in a privileged environment. Eventually, the way it looked to me — this was my perspective — is that as long as we were white, it didn’t really matter that we were Jewish. […] We had a wonderful education”. She was interviewed by Christa Whitney on April 22, 2012 at the Yiddish Book Center in Amherst, Massachusetts: https://www.yiddishbookcenter.org/collections/oral-histories/interviews/woh-fi-0000290/ghita-wolpowitz-2012 

Rima Dirse: nepamiršk, kad gali keisti savo nuomonę

Šiuo metu esu vaikų ir jaunimo literatūros vertėja, verčiu iš olandų kalbos į lietuvių kalbą, dirbu Vilniaus leidyklai “Nieko rimto” ir Nederlands Letterenfonds ( Nyderlandų literatūros fondas).

Lietuvoje baigiau Kauno J. Gruodžio konservatoriją, kur gavau dvigubą klasikinės ir pop daininkės diplomą. Tad po to ilgai ir daug dainavau. Lietuvoje ir už jos ribų. Teko dirbti kavinėse, restoranų show programose, koncertinėse grupėse, laimėti festivaliuose ir konkursuose t.t. ir pan. Esu dėkinga likimui, kad teko dirbti su išskirtinio talento kompozitoriais ir muzikantais, kaip Gintautas Abarius, Kęstutis Lušas, Laimis Vilkončius.

Plačiau: https://www.kvartunaite.com/blog/2022-01-04rimadirse?fbclid=IwAR3maFa03xJ3UuSZTg2cqrpoPVWL9E2f9tVYBsN5LvM8MVWpQXbfnTkdlnQ

Maria Cavali: Pasirink Savo Kovas

Maria Cavali yra tarptautiniu mastu dirbanti fotografė, daugiausia dirbanti su moterimis, kartu su jomis kurianti konceptualias sesijas padedančias pasiekti idealų klientą (Branding Photography). Šiuo metu gyvena Nyderlanduose, kur sėkmingai sukūrė savo verslą.

Plačiau: https://www.kvartunaite.com/blog/2021-12-21mariacavali?fbclid=IwAR3K6Nk7YSX17JFY5O5u2IEuqAhdzrvobXYfzZRvg0XTjTxOljiU-Sxld54

Mūza Rubackytė: „Nesijaučiam toli“

Paryžiuje gyvenanti pianistė Mūza Rubackytė pasakoja, kad niekuomet neturėjo noro iškeliauti ilgam ar pasilikti svetur, sudeginti tuos su Gimtine jungiančius tiltus. Laikinai išvykdama iš Lietuvos, nepaliko savo mėgstamo Fortepijono katedros docentės darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nepardavė buto, išvažiavo tik su lagaminėliu – tokiu, kokį leido vežtis aviakompanija.

Ir kai tik buvo pripažintas lietuviškas pasas, ji tuoj pat jį užsisakė ir iki šiol juo didžiuojuosi, nors daugiau nei 30 metų pragyveno Prancūzijoje ir jau 15 metų gyvena Šveicarijoje.

Plačiau: https://vilniausgalerija.lt/2020/12/25/nesijauciam-toli-pianiste-muza-rubackyte-paryzius-prancuzija/?fbclid=IwAR2_pWFefwMJfkov6rW0BD3dA89l2JZUD1-sOlCAVRKCqUQFSlt03R_Pokc

Alma Adamkienė: pirmoji Lietuvos ponia

Alma Adamkienė, gimė 1927 m. vasario 10 dieną Šiauliuose. Ji yra lietuvių visuomenės veikėja, filantropė, Prezidento Valdo Adamkaus žmona. Sovietų kariuomenei 1944 m. veržiantis į Lietuvą, su tėvais Stasiu ir Ona Nutautais, pasitraukė į Vokietiją. Vėliau, 1949 metais, jie persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.

Alma Adamkienė Vokietijoje baigė Eikšteto gimnaziją, studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete, Bavarijoje. 1951 metais ji ištekėjo už Valdo Adamkaus. Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, ji dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau draudimo kompanijoje. Nuo 1962-ųjų ji vadovavo Adamkų įsigytai Tabor Farmos vasarvietei, kuri tapo svarbiu lietuvybės centru JAV.

1998-ųjų sausio 4 dieną Valdui Adamkui tapus Lietuvos Respublikos Prezidentu, ji aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą. 1999 metų kovo 17 dieną buvo įkurtas Almos Adamkienės labdaros fondas, kurio paskirtis – padėti vaikams.

Plačiau: https://www.vle.lt/straipsnis/alma-adamkiene/ttps://www.vle.lt/straipsnis/alma-adamkiene/

Regina Matuzonytė-Ingelevičienė

Regina Matuzonytė – Ingelevičienė gimė 1905 m. rugpjūčio 29 d. Vabalninke, mirė 1980 m. kovo 30 d. Niujorke. Ji buvo Amerikos lietuvė, tapytoja, gydytojo Vlado Ingelevičiaus žmona.

Baigusi Rokiškio gimnaziją, 1925–1931 m. studijavo Kauno meno mokykloje. 1931–1936 m. mokytojavo seserų kazimieriečių gimnazijoje Kaune. 1936–1937 m. studijas gilino Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 1938 m. buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos valdybos narė. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, nuo 1949 m. JAV, Niujorke.

Dailininkė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir išeivijos meno raidos istorijoje. Nuo 1937 m dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje, Vokietijoje (Münchene), JAV (Niujorke, Čikago­je, Ilinojaus valstija)

Plačiau: http://old.ldm.lt/LDM/PDF/Metrastis_17/17.pdf

Autoportretas, © Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, https://www.limis.lt/detali-paieska/perziura/-/exhibit/mediaObjectPreview/20000018102249/20000033359468?_exhibitPreviewportlet_WAR_limiskportlet_backUrl=%2Fdetali-paieska%2Fperziura%2F-%2Fexhibit%2Fpreview%2F20000018102249%3Fs_id%3DoI9n6gCdsfMlI9Q6%26s_ind%3D11%26valuable_type%3DEKSPONATAS%26fbclid%3DIwAR2E2ASdZVIvOkaIdepxumvQVZ91bQHzgJR_vVDaTMgEt7MV-V1yWmDiXYs

Pranas Šeškas

Pranas Šeškas (Fenk Seska) g. 1892 m. Sausio 1 d. Gargžduose, į Australiją atvyko 1912 m. Lietuvoje viešėjo 1922-1925 m. laikotarpyje, pasidarė Lietuvišką pasą ir susitiko būsimą žmoną Nataliją. Po poros metų laukimo 1927 metais jam pavyko ją atsivežti į Australiją, kur jie ir susituokė. Savo gyvenimą kūrė Australijoje. Sukūrė šeimą, turėjo šešis vaikus, kurie, šaltiniuose apibūdinami, kaip: kalbėję lietuviškai. Į Lietuvą daugiau nebegrįžo Pranas mirė 1967 m. Natalija – 1998 m. Australijoje.

Daugiau: https://earlylithuaniansinaustralia.blogspot.com/2020/07/pranas-and-natalija-seskas.html?fbclid=IwAR0Xr9eB0h8HrPH922cMB-6Siq7NB286lbwbN-77V-cy1h8iOSlEX8VpXc0

Henry Gaidis: former FBI agent

Henry Lazarus Gaidis was born in 1940 in Baltimore, to a family of Lithuanian emigrants. His grandparents, both from mother’s and father’s side, were born in Lithuania and before the First World War, around 1900, with the first major wave of immigrants arrived in the United States.

Gaidis’ childhood was spent in the Lithuanian environment, he studied at the Catholic School of the St. Casimir Sisters. Gaidis graduated from the University of Maryland in 1962. He graduated from the U.S. Air Force Officer Training School the same year, and later – from The FBI Academy. Gaidis served in the U.S. aviation and later in the U.S. Department of Justice. He worked as an FBI agent and as a private detective when he retired. Gaidis is a collector of Lithuanian armament, an active member of the Lithuanian community, curator of the Baltimore Lithuanian House-Museum, and has been a board member of the American Lithuanian Council and the Joint Baltic American National committee for a decade. In 2021, he gifted his collection of Lithuanian militaristic artefacts to the National Museum of Lithuania.

More: https://bit.ly/3IKBKeJ

Skaistė Čičėnaitė-Glantenet: stengiamės ir vaikams įdiegti norą pažinti ir atrasti naujas kultūras, kalbas, tradicijas

„Ji prasidėjo 2007 m., kai man buvo 20 metų ir išvažiavau studijuoti pagal mainų programą į Italiją, tiksliau, Sardinijos salą. Tuo metu itin domėjausi Italijos kultūra, kalba, papročiais, muzika. Ši atradimų kelionė truko 6 mėnesius, po kurių grįžau baigti mokslų atgal į Vilnių, iš kurio ir esu kilusi. Bet studijuojant paskutiniame universiteto kurse, susipažinau su aukštaūgiu prancūzu ir mano itališka svajonė žlugo… Kad gimtų nauja dar didesnė aistra prancūziškai kultūrai.

Draugavome metus, kol jis studijavo Vilniuje. Po metų grįžau į Italiją atlikti praktiką (šįkart į Trentą, šiaurės Italijoje), bet pasibaigus praktikai širdis toliau kvietė grįžti pas mylimąjį į Prancūziją. Tad taip ir nutiko. Įgijau bakalauro laipsnį Lietuvoje ir nusipirkau bilietą į vieną pusę į Prancūzijos žemę. Taip nuo 2009 iki 2010 m. gyvenom Lilyje (kur studijavau Turizmo vadybą, o vėliau tobulinau Prancūzų kalbos žinias), šiaurės Prancūzijoje.

2010 m. susituokėme Lietuvoje, o po pusės metų išvykome į Tailandą, kur vyras atliko praktiką Bankoko UNESCO būstinėje. O 2011 m. rugsėjį pradėjau vertimų studijas Paryžiuje. Gyvenome Paryžiuje 7 metus. Tuo laikotarpiu dar pusę metų atlikau praktiką Liuksemburge Europos Parlamento Generaliniame vertimų direktorate.

Pabaigus mokslus, Paryžiuje gimė visi 3 mūsų vaikai – sūnus Marius ir dvynukės Milda ir Augustina. 2018 m. grįžome gyventi į Lilį, kur gyvenimo kokybė kur kas geresnė daugiavaikei šeimai nei bruzdantis Paryžius. Stengiamės ir vaikams įdiegti norą pažinti ir atrasti naujas kultūras, kalbas, tradicijas keliaudami ir nakvodami palapinėse. Kolkas vaikams toks keliavimo būdas labai patinka”.

Lena Himmelstein: creator of first maternity designs

In 1895, a 16-year-old Jewish orphan from Lithuania named Lena Himmelstein (1877–1951) arrived in New York City and found work in a sweatshop for $1 a week. In 1907, a customer asked Lena to design her something to wear during pregnancy – which was unheard of at a time when pregnant women were usually secluded until after birth. Her dresses were a hit—though she often had to be inventive about advertising. The company „Lane Bryant“ was created in 1904 with maternity designs created by Lithuanian immigrant, and now „Lane Bryant“ is the largest plus-size retailer in the United States.

More: https://jwa.org/encyclopedia/article/malsin-lane-bryant

Aras Baškauskas: „The tribe has spoken. The sole survivor“

Santa Monikoje (Kalifornijos valstija) gyvenantis jogos treneris Aras Baškauskas įrodė, kad lietuviai gali būti ne tik geri krepšininkai, bet ir sėkmingai konkuruoti kitose srityse. 2006 m. savo ištvermės ir apsukrumo dėka vaikinas laimėjo JAV televizijos kanalo CBS rodomą realybės šou „Išlikimas“ („Survivor“). A.Baškauskas Kalifornijos Irvino universitete įgijo filosofijos bakalauro diplomą. 2003 metais šios aukštosios mokyklos laikraštis jį net buvo pripažinęs populiariausiu studentu. Vėliau tame pačiame universitete vaikinas baigė verslo administravimo magistrantūros studijas.

Plačiau: https://www.delfi.lt/veidai/eteris/lietuvis-jav-laimejo-realybes-sou-islikimas-ir-uzsidirbo-1-mln-doleriu.d?id=9534032&fbclid=IwAR0JgF7adYUOlJCq5uZ3zQyWHfrP9R5XVkWnNPdULM_CfnHQ30bFgyKN-rw

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/…/lietuvis-jav-laimejo-realybes…

Harvey Bernard Milk: lietuviška Amerikos gėjų ikona

Harvis Milkas (Harvey Bernard Milk (1930-1978) buvo Jungtinių Amerikos Valstijų politikas, 1978 m. išrinktas į San Francisko stebėtojų tarybą ir tapęs pirmuoju savo homoseksualumo neslėpusiu politiku, išrinktu į aukštas pareigas Kalifornijos valstijoje. Nors prie homoseksualių žmonių teisių gynimo Amerikoje prisidėjo labai daug asmenybių, vis tik labiausiai šioje šalyje žmonės prisimena šį, aštuntajame dešimtmetyje išgarsėjusį aktyvistą .

Harvey Milk gimė Vudmere (Woodmere), Longailande, Niujorko valstijoje 1930 m. gegužės 22 d. Jis gimė Lietuvos žydų imigrantų, William’o Milk’o ir Minerva’os Karns, šeimoje, kurių protėviai 1899 m. iš Joniškio atvyko į Niujorko valstiją.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/…/kol-lietuva-nesutaria-del…

Salomėja Regina Ruseckaitė-Pilštyniova: pirmoji gydytoja iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

Apie Salomėją Reginą Ruseckaitę-Pilštyniovą nėra žinoma daug, tad tenka pasikliauti jos pačios rašytais atsiminimais. Gimė ji 1718m. Naugarduko paviete, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 14 metų ją ištekino už gabaus okulisto ir gydytojo liuterono Jokūbo Halpiro, su kuriuo Regina išvyko į Stambulą. Ten moteris pramoko gydymo meno iš vyro bei turkų, italų, maltiečių. Po pirmojo vyro mirties ištekėjo už Austrijos karininko Juozapo Fortūnato Pilšteino, kurį lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila „Žuvelė“ priėmė į savo kariuomenę, o Salomėjai gydytojos piziciją Nesvyžiuje. Vėliau Salomėja apsistojo Vienoje ir gyveno iš gydytojos amato.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/ar-zinai/naujiena/idomi-lietuva/ldk-bastunes-nuotykiai-nuo-turku-sultono-haremo-iki-balkanu-plesiko-nelaisves-1162-286102?copied&fbclid=IwAR0erLiWUn7x2sU5Dh3eR_6gnuzr_ELVWb1DKKRxuVUnTH1JecMDWArILWE

Aleksandras Mykolas Račkus: „Kaip lietuviai Amerikoje gyvena?“

Aleksandras Mykolas Račkus gimė 1893 m. birželio 7 d. Čekiškės miestelyje, Kauno apskrityje, 1910 m. su tėvu išvyko į JAV. Tėvas po keleto metų grįžo, visgi Aleksandras liko JAV, baigė mokslus ir aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą. 1913 m. Jono Basanavičiaus paskatintas ėmė rinkti Amerikos lietuvių gyvenimą ir veiklą atliepiančius eksponatus. “Draugijos užsienio lietuviams remti” pakviestas Račkus į Lietuvą atvežė savo kolekciją, Lietuvių numizmatikos ir istorijos draugijos rinkinius. Sukauptą kolekciją pervežė į Lietuvą. Kaune buvo surengtos dvi parodos, o eksponatus už simbolinę kainą įsigijo Švietimo ministerija. Taip kolekcija liko Lietuvoje, metams bėgant atsidūrė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 1936-1940 m. buvo grįžęs gyventi į Lietuvą. Prasidėjus karui išvyko atgal į JAV, kur 1965 m. spalio 9 d. Čikagoje mirė.

Plačiau: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000145728/dokumentinis-filmas-viltis-abipus-atlanto-kolekcininkas-aleksandras-mykolas-rackus?fbclid=IwAR3n3mDLICiDIXYxwxSLK2eT0M-xpGm9FUzAPFSIxX6g7OkgE2OqUUXlHBk

Aleksandras Mykolas Račkus prie savo rinkinių
© Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. https://www.limis.lt/…/-/exhibit/preview/50000004933972

Plačiau:https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000145728/dokumentinis-filmas-viltis-abipus-atlanto-kolekcininkas-aleksandras-mykolas-rackus?fbclid=IwAR3n3mDLICiDIXYxwxSLK2eT0M-xpGm9FUzAPFSIxX6g7OkgE2OqUUXlHBk

Rūta Klimonis Lee: Star of „Seven Brides for Seven Brothers“

Rūta Klimonis Lee was born in Canada during the interwar period into a family of Lithuanian immigrants. Later the family moved to Los Angeles, USA, where Rūta began to study acting, while performing various roles in high school plays. Rūta appeared in her first films while studying at Los Angeles City College and the University of California, but gained mass recognition after her appearance in the 1954 musical “Seven Brides for Seven Brothers”. The film was so successful that it even won an Academy Award for Best Scoring of a Musical Picture and was nominated in four additional categories

She was hosting game shows on television, appearing in musicals, westerns, dramas, comedies, crime dramas, and TV shows. During her life, Rūta created more than 2000 roles. Rūta speaks fluent Lithuanian. She has visited Lithuania many times.

More: https://lithuaniatribune.com/hollywood-actor-ruta-lee-explores-her-family-history-in-lithuania/

Elena Urbaitytė-Urbaitis: Į Ameriką patekau 1950 metais – įdomiausiu, intensyviausiu laikotarpiu

Tapytoja, skulptorė Elena Urbaitytė-Urbaitis gimė 1922 m. birželio 4 d. Kaune. 1941 m. baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją. 1941–1943 m. studijavo Kauno taikomosios dailės institute, vokiečiams jį uždarius, grįžo į Šiaulius. Artėjant frontui šeima persikėlė į Švėkšną, iš kur Elenai vienintelei iš šeimos pavyko pasitraukti į Vakarus. 1944 m. Urbaitytė pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Karo pabaigos sulaukė netoli Zalcburgo (Austrija). Vėliau pasitraukė į Prancūzijos okupavinėje zonoje buvusį Freiburgą, o 1950-aisiais persikėlė gyventi į JAV.

Plačiau apie menininkę: https://www.15min.lt/m/media-pasakojimai/elenos-urbaitytes-urbaitis-simtmetis-iseivijos-menininke-savo-drasa-nustebinusi-daugeli-1676

©Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, https://www.limis.lt/greita-paieska/perziura/-/exhibit/preview/20000003901686

George A. Paulikas: ”Doolitle” premijos laureatas

George A. Paulikas arba Jurgis gimė 1936 m. Pagėgiuose. 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Gunsenhauseno, Niurnbergo DP stovyklose. 1949 m. atvyko į JAV, kur tėvai apsigyveno Čikagoje. Ten baigė gimnaziją ir pradėjo studijuoti fiziką Ilinojaus universitete. 1958 m. įgijo magistro laipsnį. Studijas tęsė Kalifornijos universitete Berkeley. Ten apgynė fizikos mokslų daktaro disertaciją. 1961 m. buvo pakviestas dirbti kosminio komplekso „Aerospace“ bendrovės laboratorijoje. Ėjo vykdomojo „Aerospace“ bendrovės vicepresidento pareigas 1993-1998. Vykdė mokslinius tyrimus tokiose srityse kaip atominė fizika, plazmos fizika, kosminiai spinduliai. Paskelbė keliasdešimt mokslinių straipsnių prestižiniuose mokslo leidiniuose. Nuo 1993 m iki išėjimo į pensiją 1998 m. lietuvis buvo vykdomasis „Aerospace“ bendrovės laboratorijos viceprezidentas. Už stebėjimo iš kosmoso sistemų tyrimą jis apdovanotas JAV nacionalinės žvalgybos tarnybos aukso medaliu ir prestižine „Doolittle“ premija (1998 m.).

Lietuvos valstybę kūrusi Magdalena Avietėnaitė

Viduryje fotografijos sėdi trumai kirpta moteris pasisukusi į dešinę pusę. Prieš ją stalas apkrautas popieriais ir knygomis. Už moters kabo plakatas. Fotografija nespalvota

Magdalena Avietėnaitė (1892-1984) viena įtakingiausių moterų tarpukario Lietuvos politikoje.

Būdama 6-erių, Magdalena su tėvais išvyko į JAV. Studijavo filogiją ir filosofiją prestižiniame universitete Šveicarijoje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Magdalena grįžo į JAV ir čia užsiėmė lietuviška leidybine veikla.

1919 m. prezidentui Antanui Smetonai pakvietus užsienio lietuvius grįžti ir prisidėti prie Lietuvos valstybės kūrimo, Magdalena ilgai nedvejojo. Lietuvoje pradėjusi darbą kukliomis pareigybėmis, vėliau tapo Eltos vedėja, Spaudos biuro, Spaudos departamento direktore.

1940 m. birželį ji, rizikuodama savo laisve ir saugumu, su kolege išnešė iš ministerijos slaptas bylas ir perdavė jas Lietuvos archyvo vedėjui kunigui Juozapui Stakauskui, parodė ne mažesnę drąsą ir gelbėdama Lietuvos aukso atsargas užsienyje.

Kai 1944 m. vasarą Magdalena pasitraukė iš Lietuvos, turtą ji sutalpino vienoje kuprinėje. Galiausiai apsistojo JAV, kur vėl įsitraukė į lietuvišką veiklą, dirbo bibliotekose, dėstė. Išėjusi į pensiją, ji apsigyveno vienuolių globojamuose senelių namuose.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/multimedija/mergaites-taip-nedaro/dramatiskas-lietuves-magdalenos-likimas-prasimuse-ten-kur-tuo-metu-buvo-galima-tik-vyrams.d?id=89434911

Renata Kemeklytė: „norėčiau parašyti knygą apie gyvenimą čia, Afrikoje“

Visada gyvenau Lietuvoje, o apie Afriką svajojau jau paauglystėje, žavėjausi afrikietiška muzika ir šokiais, spalvomis, žmonių paprastumu, vaikų šypsenomis. Afrika nėra man visiškai svetimas žemynas, esu prieš tai jau buvusi Tanzanijoje ir Zanzibare. Sakoma, kad jeigu labai labai svajoji apie tai – vieną dieną ima ir išsipildo svajonė, nes natūraliai pradedi dėti pastangas, kad pasiektum tos svajonės.

https://www.kvartunaite.com/blog/2022-01-12renata?fs=e&s=cl

Sir Charles Roderick Carr: from England to Iran by plane

Sir Charles Roderick Carr was born in 1891, Feilding, New Zealand. He graduated from Feilding High School and Wellington College. During WWI he served in the Royal Naval Air Service, since 1918, in the Royal Air Force. On November 26, 1919, Carr was appointed as the Commander of the Lithuanian Air Force. He held this position until February 6, 1920. Later he returned to England. Died in London in 1971.

Interesting fact: In 1927, flying from England to Iran he set a new world distance record.

Romualdas Kundrotas: darbštus vyras ir Lietuvoje gali uždirbti

Mechanizatorius – suvirintojas Romualdas Kundrotas paliko traktorių ir į lietuvių pamėgtą Daniją su draugų kompanija išvažiavo remontuoti laivų. Tačiau keletą metų dirbęs sveikatai kenksmingomis sąlygomis ir ilgėdamasis šeimos, grįžo į tą patį traktorių, kurį buvo palikęs. Esą darbštus vyras ir Lietuvoje gali uždirbti, o užsienyje dėl „ilgesnio pinigo“ tenka arti.

Plačiau: https://www.renkuosilietuva.lt/lt/migrantu-istorijos/romualdas-kundrotas/11?fbclid=IwAR1iBp29wxHVYPvQogWoGd12XT0A86BoVwt3CLJ0vvDQXR8Jj7rwRQ77YV8&fs=e&s=cl


Juozas Vytautas Gaila: ,,Gimiau lietuviu, juo ir baigsiu gyvenimą“

Chemikas, visuomenės veikėjas, lietuviško radijo valandėlių ir lietuviškos spaudos bendradarbis Juozas Vytautas Gaila (Gailevičius) gimė Virbalyje, gimnaziją baigė Diepholz (Vokietijoje), gyvenimo negandų buvo nublokštas į JAV.

Loyola kolegijoje (Baltimore, Meryland) studijavo chemijos mokslus ir įgijo bakalauro laipsnį. Dirbo įvairiose JAV ir Didžiosios Britanijos bendrovėse vyriausiuoju chemiku, technikos direktoriumi ir įmonių vadovu. Aktyviai dalyvavo JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) veikloje: buvo JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkas, po to – Krašto valdybos pirmininkas, vėliau – JAV LB Kultūros tarybos pirmininkas. Nuo 1993 metų J. V. Gaila – Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos atstovas Lietuvoje, o nuo 1996-ųjų – PLB vicepirmininkas. J. V. Gaila – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordino kavalierius.

Birutė Mary Galdikas: leading authority on orangutans

Dr. Birutė Mary Galdikas was born in Germany on 10 May 1946. Her parents, Antanas and Filomena Galdikas were Lithuanian refugees fleeing the Soviet occupation of the Baltic states following World War II. She is a Lithuanian-Canadian, anthropologist, primatologist, conservationist, ethologist, and author. She is a professor at Simon Fraser University. In the field of primatology, Galdikas is recognized as a leading authority on orangutans. In 2021 she commemorates her 50th Anniversary in the field studying and working to protect orangutans and forests in Borneo.

https://orangutan.org/50-years-in-the-field/

Regina Matuzonytė-Ingelevičienė

Regina Matuzonytė-Ingelevičienė gimė 1905 m. rugpjūčio 29 d. Vabalninke, mirė 1980 m. kovo 30 d. Niujorke. Ji buvo Amerikos lietuvė, tapytoja, gydytojo Vlado Ingelevičiaus žmona.

Baigusi Rokiškio gimnaziją, 1925–1931 m. studijavo Kauno meno mokykloje. 1931–1936 m. mokytojavo seserų kazimieriečių gimnazijoje Kaune. 1936–1937 m. studijas gilino Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 1938 m. buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos valdybos narė. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, nuo 1949 m. JAV, Niujorke.

Dailininkė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir išeivijos meno raidos istorijoje. Nuo 1937 m dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje, Vokietijoje (Münchene), JAV (Niujorke, Čikago­je, Ilinojaus valstija).

Janet Pilgrim: 1955 m. “Palyboy” žurnalo viršelio modelis

Janet Pilgrim (born Charlaine Edith Karalus June 13, 1934 – May 1, 2017) was a model. Her father Gedeminis Karalus imigrated in United States of America from Lithuania.

She became famous as a Playboy model in the 1950s. On the other hand her main job was in the journal administration, she worked there for a decade. In the early 1980s she attended college to become a nurse, and worked in geriatrics.

Ieva Liucija Husić: esu laiminga, galėdama naudoti svetur įgytus gebėjimus Lietuvos labui.

Mano vardas Ieva Liucija Husić (Žygaitė) dukrytės vardas Emilia štai trumpa mano istorijos santrauka.
2001 vasara, man 17 metų. Pilna vilčių ir idėjų važiuoju studijuoti klasikinio smuiko į Freiburgą (pietų Vokietijoje). Per 20 metų būta visko. Atradimų džiaugsmo, pažinties su skirtingomis kultūromis ir žmonėmis, sėkmės bei aukštų įvertinimų karjeros srityje. Būta ir labai sunkių akimirkų, nesėkmių, egzistencinės baimės bei jausmo, kad nepritampu, esu kitokia, kad kiekviename žingsnyje turiu įdėti 1000 kartų daugiau pastangų nei vietiniai.

Gyvenant svetur jausmai ir išgyvenimai ilgą laiką buvo itin stiprūs ir koncentruoti. Toks jausmas, kad daugelį metų buvau “parengties būsenoje” – nuolat pasiruošusi kokiam aštriam gyvenimo posūkiui ar stipriam smūgiui. Su laiku šis jausmas atslūgo, sušvelnėjo ir pagaliau visiškai išnyko.

Nuotrauka: 2021 vasara, mano dukrytei 5-eri. Akimirka, kai suvokiau, kaip puikiai ji jaučiasi Vilniuje, kad čia, kaip ir Berlyne (kur gyvename) – jos namai. Tai suvokus užsipildė tuštuma, lydėjusi mane ilgus metus.

Šiandien mano asmeninė ir profesinė veikla tampriai siejasi su Lietuva. Esu laiminga, matydama ją tokią, kokia yra šiandien. Nepaisant visų problemų ir trūkumų, ji nuostabi: laisva, tobulėjanti, išdidi.

Esu laiminga, galėdama naudoti svetur įgytus sugebėjimus būtent jos labui.
Nuotraukos iš asmeninio Ievos Liucijos Husić archyvo.

Unė Banbickaitė: pasaulis buvo jos scena

1897 m. balandžio 19 d. Laukminiškių kaime gimė Uršulė Babickaitė-Graičiūnienė.
Dainuoti ir vaidinti pradėjo dar pradinėje mokykloje, 1913 m. Imperatoriškojoje konservatorijoje Sankt Peterburge studijavo muziką, vaidybą ir operą.
Siekdama tapti kino žvaigžde, 1919 m. Unė persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose ji geriau buvo žinoma kaip Unė Baye. 1922 m. debiutavo kino pasaulyje, per porą metų pasirodė kelete kino
studijos “Paramount” sukurtų filmų.

Plačiau apie Unės karjerą Dalios Cidzikaitės straipsnyje: https://bit.ly/37oYtR0

Antanas Mončys: žemaitis iš Paryžiaus

Gimęs ir užaugęs Lietuvoje, 1944 m., vykstant Antrajam pasauliniam karui, Antanas Mončys (1921-1993) – kaip ir daugelis to meto šviesuolių – buvo priverstas pasitraukti į Vakarus.

Mončys apsigyveno karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno, studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers), o 1950 m., gavęs skulptoriaus diplomą ir pelnęs Prancūzijos valstybės stipendiją, tęsė mokslus Paryžiuje, baltarusių kilmės skulptoriaus Ossipo Zadkine (1890–1967) studijoje Didžiosios lūšnos akademijoje (Académie de la Grande Chaumiére, atelier Zadkine). Čia po metų, gavęs mokytojo rekomendaciją, pradėjo savarankišką kūrybos kelią.

Juozas Žukauskas: sporto herojus

Juozas Žukauskas, vėliau pasivadinęs Jacku Sharkey, gimė 1902 m. JAV lietuvių šeimoje. Tarnaudamas karo laivyne susidomėjo boksu ir 1924 m. pradėjo savo profesionalo karjerą. Tarp lietuvių plačiau pagarsėjo 1926 m., kai įveikė boksininką Harry Willsą ir JAV spaudoje pasisakė esąs lietuvis. Nuo tada iki 1932 m. jis kantriai siekė Pasaulio sunkiasvorių čempiono titulo ir juo tapo nugalėjęs vokietį Maxą Schmelingą. 1936 m. galutinai baigė boksininko karjerą ir turėjo savo barą, kartais teisėjavo bokso varžyboms. Mirė 1994 m., keli mėnesiai po to, kai jo pavardė pasirodė Tarptautiniame bokso šlovės muziejuje „International Boxing Hall of Fame“.
Daugiau sužinoti apie šią legendą galite perskaityti dr. Egidijaus Balandžio straipsnyje: https://www.vdu.lt/…/ISSN2351-6461_2014_N_2_18.PG_87…

Nuo kurpiaus iki puantų meistro

1930 m. kurpius Jankelis Simonas Blochas (1898-1961) emigravo iš Plungės į Australiją, kur įkūrė sėkmingą baleto batelių siuvyklą, veikiančią iki pat sių dienų! 1913 m. Būdamas vos penkiolikos, išvažiavo į Varnius dirbti batsiuviu, o po šešerių metų vedė vietinio batsiuvio dukrą Zisę Sandler. 1930 m. jis vienas pats išplaukė į Australiją, po dvejų metų išsinuomojo nedideles diebtuves Padingtono rajone, Oksfordo gatvėje Sidnėjuje. Žinoma, verslas nevyko be dramų. 1948 m. Marie Rambert (Ballet Rambert įkūrėja) laikraštyje “The Mail” paskelbė viešą nepasitenkinimo laišką Blocho gaminamais puantais, tad kitą savaitė Blochas išspausdino viešą atsaką, ginant savo reputaciją.

Pirmoji moteris lakūnė Lietuvoje

Žvirgždaičiuose gimusi Antanina Liorentaitė (1906-2003) šeimoje buvo jauniausia iš aštuonių vaikų, baigė mokyklą, persikėlė į Kauną ir įsidarbino telefoniste. Tačiau ramų jos gyvenimą išjudino meilė dangui – dienomis dirbdama, o naktimis skraidydama, ji sugebėjo tapti pirmąja moterimi lakūne ir parašiutininke Lietuvoje. Pirmą kartą A. Liorentaitė pakilo į orą 1932, 1933 jau gavo civilinės lakūnės licenziją . Antrasis pasaulinis karas ją nubloškė į JAV. Ten ji dirbo milijonieriaus šunų vedžiotoja, laikraščio „Lietuvių balsas“ spaudos platinimo skyriuje, kitus atsitiktinius darbus. Per tuos metus A. Liorentaitė nė karto nepakilo į dangų.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/multimedija/mergaites-taip-nedaro/tragiskos-lemties-lietuve-pakeitusi-istorija-net-nenorejo-tiketi-kad-ta-drasu-zygi-atliko-moteris.d?id=87852943

Bakučio krantas

Frederikas Edvardas Bakutis buvo JAV karinio jūrų laivyno Paramos pajėgų Antarktidoje vadas, dalyvavo Antarktidos tyrinėjimuose, padėjo pristatyti maistą ir pašto atsargas mokslininkams Antarktidoje.

Vakarų Antarktidoje lietuvių kilmės JAV kontradmirolo ir karo lakūno Bakučio vardu pavadintas krantas pirmą kartą buvo pastebėtas 1939-1941 m.

🔊Lewis Snowfield kūrinio “Bakučio krantas” garso įrašas https://bit.ly/3OQsSbF

Everesto užkariautoja

Alpinistė ir kompiuterių inžinierė Wanda Rutkiewicz – trečioji moteris pasaulyje, įkopusi į aukščiausią viršūnę, o jos istorija prasideda Plungėje! Iš kurios šeima po karo pasitraukė į Lenkiją.

1978-aisiais W. Rutkiewicz įkopė į Everestą ir tapo pirmąja moterimi įkopusia į K2, antrą aukščiausią viršūnę, laikomą viena sudėtingiausių.

2018 m. Plungė rajono savivaldybė Plungės gatvę, kurioje gimė alpinistė – pavadinos Vandos Rutkievič vardu.
Radijo dokumentika. LRT RADIJO laida apie alpinistę https://bit.ly/3MOavSP

Moterų krepšinio pradininkė

Ar yra tekę mėtyti kamuolį į senovinį krepšį, į kurį įmetus kamuolį, reikia patraukti už virvelės, kad jis iškristų?

1868 m. kovo 19 d. Senda gimė Butrimonyse, kur gyveno iki septynerių, o po to kartu su motina ir broliais emigravo į JAV. Ten ji apsigyveno Bostone, kur jau anksčiau buvo įsikūręs jos tėvas. Persikėlusi į JAV, jos šeima pakeitė pavardę į Berenson.

Senda, sužinojusiapie krepšinį, nuvyko pas krepšinio pradininku laikomą James’ą Naismith’ą, ir nusprendė pritaikyti žaidimą moterims. 1899 metais ji pritaikė šio žaidimo taisykles moterims, keliolika metų jas redagavo, o galutinė jos sukurtų taisyklių redakcija išliko aktuali daugelį dešimtmečių.

Ji už savo nuopelnus yra įrašyta Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejuje, Tarptautinio žydų sportininkų muziejuje ir Moterų krepšinio šlovės muziejuje.

Sendos Berenson sukurtos krepšinio taisyklės: https://curiosity.lib.harvard.edu/women-working-1800-1930/catalog/45-990022843610203941

Daiktų pasaulio vizionierius

Feliksas Daukantas in his office holding a piece of amber in his hands

Feliksas Daukantas gimė 1915 m. Cicero mieste, netoli Čikagos, lietuvių emigrantų šeimoje. 1927 m. sušeima grįžo gyventi į Lietuvą.

F. Daukantas tapo profesoriumi – sukūrė pagrindus, apibrėžiančius dizainerio veiklos specifiką, rūpinosi Lietuvos dizaino laimėjimų sklaida spaudoje. Sovietmečiu dailininkas siekė daiktus perversti ne tik funkcionaliais, bet ir estetiškais.

Neįkainojamas ir F. Daukanto kaip juvelyrikos pradininko indėlis Lietuvos kultūrai. Dailininkas pakeitė gintaro papuošalo sampratą. Jo dėka kito gintaro papuošalų dizainas bei medžiagiškumo samprata.

Daugiau apie kūrėją laidoje Daiktų istorijos – https://fb.watch/d9ve6GUAsu/